Neryškūs siužetai, odisėjos po kūną, iliados prieš lytį ir kt.

Mokslininkai nereflektuoja visuomeninio žinių konteksto. Jie atlieka pozityvius tyrimus, generuoja naujas žinias ir naują diskursą. Pozityviu mokslu tapo net filosofija. Nukreipta ne į visuomenę, o į pačią save, ji darosi socialiai akla.

Arūnas Spraunius „Intelektualų saulėlydis“

Kasmet ruošdamasi knygų aptarimui juntu, kad iš tikrųjų greta literatūros deimančiukų ieškojimo pagal metų skaitinių duomenis galima brėžti ir sociologinį naratyvų kovos žemėlapį. Regis, čia svarbus ir atstovavimas visuomenės sluoksniams. Pagal nacionalinį kriterijų įvairovė menka, latvių ir estų literatūros šiuo požiūriu mus gerokai lenkia; pagal seksualinę orientaciją – jau kelinti metai nepritrūkstame genderizmo kultūros produktų, besiveržiančių ir į literatūros centrą; pagal pažiūras – didelė religinių, moralinių, politinių įsitikinimų įvairovė. Jau seniai ir (e)migracinė literatūra sudaro nuolatinį aptariamų knygų poklasį, o šįmet net ir pokalbio tema „2014 m. lietuvių literatūros iliada ir odisėja“ įkvėpta visuotinio mobilumo, levituojanti namų traukos ir karo patirčių pasakojimų lauke. Žinoma, įtakingiausia yra literatūrinė perskyra – tradicinio ir novatoriško, eksperimentuojančio, provokuojančio rašymo. Kitaip interpretuojant aptarimo pavadinimą, galima gilintis, kaip šių metų knygos atsako į kanono, tradicinių vertybių išbandymo keliamus klausimus. Išvados bus gana banalios – kūrybiškiausiai tos, kurios labiausiai supurto įsitvirtinusius stereotipus, arba tos, kurios darsyk juos apgina. Išeitų, kad tiesiog tvirtai besilaikančios savo pozicijos.

Pradėsiu nuo tradicinio rašymo. Poezijos lentynoje neabejotinai stipri Stasio Jonausko knyga „Laikas išeina pats“ – monotonija justi tik vietomis (sezoninei, peizažinei lyrikai per visą rinkinį tie keli nuosprūdžiai – nemažas iššūkis), o ramybė, kuri paprastai sklinda iš S. Jonausko eilėraščių, turi ritminį pavidalą. Skaidrumas, neegocentriška ir nevienadienė perspektyva, anos, talpiosios kalbos, ženklinimo būdas. Dramatizmas praskleidžiamas paprastais žodžiais, atsargiai, kad nežeistų. Kelių tradicijų sintezė matyti Vlado Braziūno ir Vytauto P. Bložės knygose. V. Braziūnas rinkinyje „Stalo kalnas“ ant archajiško lietuviško sodybos pasaulėvaizdžio vis atkakliau ryškina krikščioniškąją savivoką, prasmės lauką plėsdamas mikroniniais fonemų judesiais. Skaitant neapleidžia įspūdis, kad jų bendrumus čiuopia iš kažkur labai giliai (plg. verpėja ir atverpėjas-Kristus; eil. „Pelės ugnis“), per vaizdinius, subtiliausiai graduotus kitimus tampa atviras ir senųjų kultūrų (graikų) atbalsiams, archetipines bendratis iš nuojautos sintetina laisvai kaip kadaise Sigitas Geda. Modernybė į šį V. Braziūno giliai įšaknytą pasaulėvaizdį taip pat įsilieja, regioninis uždarumas peržengtas, tačiau lieka prasmių artikuliacijos centru. Nuo „Iš naminio audimo dainos“ skiemenų V. Braziūnas su pertrūkiais artėja universaliųjų šaltinių link, tautosakos lytimis (mįslių fragmentais, patarlių nuotrupomis) perrašo tuos pačius besiužečius potyrių, būsenų išgyvenimus, labai aiškiai atliepia diachronišką ir sinchronišką genties istorijos gylį, bet sykiu lieka patraukliai atviras šiuolaikinėms aporijoms – pavyzdžiui, košiamas tikrovės vėjo, – vienos pastarųjų metų poezijos temų. V. Braziūno eilėraščiai patraukia ne kaip plėtojami linijinio pasakojimo, o kaip vingiuojantys gylin dėl kalbinio asociatyvumo.

Būtent pasakojimas, ryški siužetinė linija ir iš jos kylanti apibendrinimo įtaiga iškelia Gintaro Bleizgio poezijos rinkinį „Taisyklingumas“ aukščiau už kitą jo taip pat šiais metais išleistą poezijos knygą „Kai sėlinsi manęs“. G. Bleizgys sugretina savo paties, kalėjusio Lukiškėse, ir senelio, kalėjusio lageryje, patirtis, iš pastarosios semdamasis tvirtybės atlaikyti pirmiausia dvasiškai, išmėginti žmogiškosios esmės ribas. Mintis, kad gyvename tęsdami savo tėvų, senelių likimus, ir keistuolio, peržengusio aiškias kaltės bei normalumo ribas, jausena šią G. Bleizgio knygą artina prie V. P. Bložės eilėraščių rinkinio „Neįminta mįslė: mozaikos kompozicija“(rašyta 1997-2013). Keliaplotmį pasakojimą sudaro epiškai plačiai V. P. Bložės perpasakoti dviejų didžiųjų religijų – krikščionybės ir krišnaizmo (vaišnavizmo) – kanoninių tekstų epizodai, prie kurių priglausta poeto šeimos istorija, pasakojimo koherentiškumą palaikant per poeto tėvo, vaistininko, slapyvardžiu Avicena, figūrą (tėvas gydė partizanus, už tai persekiotas, tremtas, vėliau tremties neišvengė motina ir sesuo). Kitatikio, kuris vykdo kitos religinės sistemos etosą, figūra svarbi atskirai plėtojamų, o vėliau sujungiamų istorijų atšakoms. „Neįminta mįslė“ išauginta tikint transfigūracija, tuo ašiniu tremtinių mitu, kuriam tokia palanki ir baltiška atgimdančios žemės mitologema („žinau tik, / kad tikrasis mano aš / nėra šis kūnas“). Jei V. P. Bložė savo „epui“ iš seniai rašytų tekstų būtų suteikęs koncentruotesnę, ne tokią pasklidą formą,būtų pelnęs gerokai daugiau skaitytojų (religiniai pasakojimai išsitęsia į konspektyvų šventųjų istorijų perpasakojimą ar parafrazavimą), tačiau svarbesnės išplatėjusių kontekstų jungtys: nesmurtinio priešinimosi idėja (indiškoji linija) ir iš esmės socialinį bei politinį užtaisą turintis meilės ir atjautos skelbimas net moraliai degraduojantiesiems (indiškoji ir krikščioniškoji paralelės). V. P. Bložės akimis, civilizacines skirtingų religijų varžytuves net ir teritoriškai pralaimėjo pinigų godus islamo pasaulis, o labiau rūpimų dvasinių vertybių, dvasinės įpėdinystės – paramparos – linija per Kristų veda iki Čaitanja Mahaprabhu (Krišna) ir toliau jau asmeniškesniu masteliu – per Kristų (arabiškai Isa), Krišną iki Kirsnos upelės, prie kurios gyveno Barbutės (Bložės žmonos Nijolės) senelis. Onomastikos magijos padiktuotas etinis imperatyvas atsilaikyti, nepalūžti, kai aplink „girių griūtis“, „rezistencijos smilksmas“ – šios likimo ir priedermės priklausomybę svarstančios knygos ašis. V. P. Bložės biografija, žinoma iš atsiminimų, ankstesnės jo kūrybos, čia įstatyta į aukštųjų tikėjimo ir meilės pavyzdžių rėmus norint palyginti, kokių idėjų lauke skleidžiasi jo personalinis ir tautos mitas. Religijų istorijos kontekstus iškėlus už skliaustų, biografiškoji V. P. Bložės „Neįmintos mįslės“ dalis būtų įspūdingo poveikio tekstas. Tačiau būtent tai, kas skliaustuose, biografiniams užrašams teikia tokį simfoninį skambesį ir socialinę, filosofinę prasmę.

Rašymas iš savo gyvenimo Giedrės Kazlauskaitės „Meninas“ verčia nedalomu poezijos, intelektualinio dienoraščio ir facebook paskyros hibridu, tačiau „nereikšmingi sapfizmai“ teksto nei gelbsti, nei skandina. Mąstymo ir buvimo sutelkimas į vientisą poetinį sakymą šių metų knygų kontekste atrodo etapiškas ir etaloniškas. Stipri realaus pasaulio pagava G. Kazlauskaitės užrašyta taip, kaip patiriama, nerūšiuojant, režisūrinius triukus patikint kultūriniam rėmeliui. Kuo daugiau kasdieniškumo (daugybė užfiksuotų sovietmečio buities detalių), pažemės yra sąmoningai pasirinkta gynybinė kryptis. Buitiškumas (išvengta žemės darbų religijos!), kūniška savirefleksija, drastiški kasdienybės atspaudai, šiurkštus, taiklus ir tiesmukas, atviras kalbėjimas. Poetiškumas kaip išplėša žvilgsniu nutaikytas į pačius žemiausius sluoksnius, leksiniu pagrindu pasirinkta gyvoji kalba su vienu kitu žargonizmu ir akademinio slengo pėdsakais, vieninteliai poetizmai – manieringos, lotyniškų posakių padiktuotos inversijos („uždraustieji masina ašmenys“) ir pasakymo rafinerija („Deja, mano gyvenimas yra literatūra, / todėl jokių mažiau perversiškų / hobių aš neturiu“). Komplikuotas konkordansas su egzistencialijomis, intelektualioji vienišystė, intertekstualūs atskirumo laukai, išgyvenamas elitistinės ir masinės sąmonių konfliktas, tapatybės ir atskirties ginčas, dezintegruojantis net nuo šeimos, atveria naują estetiniu artumu grįstą santykių tipą, paaiškina tapatumo permodeliavimo įtampą: „tesudūžta veidrodis su tėvų atspindžiais, juk sukūrė tave ne jie, / o dailininkas skeptišku veidu“ (p. 94). Taip realiai įsikūnija nuosavo gyvenimo kaip meno kūrinio, estetinio konstrukto, laisvo nuo moralinio artumo, projektas. Kodiniu „Meninų“ eilėraščiu G. Kazlauskaitė tarsi išrėkia veidrodyje atsispindinčiai infantilių stebėtojų miniai savo atsakymą: ištikimybę paskutiniam bastionui – kalbai. Kylanti dramatinė „Meninų“ vaidmenų kaitos linija skaitoma vienu atsikvėpimu, rinkinys pagaulus kaip bildungsromanas. Knyginei sąmonei išėjus perrašyt realybės, sudėtingoje tapatumo byloje irzliu it Nabokovo tonu ištartas jestem puella lieka skaudžiai dviprasmis, tačiau ir viltingas.

Savąją tapatybę G. Kazlauskaitė išgyvena veikiau kaip jungtį, o ne atskirtį nuo visuomenės. Kitaip Aušra Kaziliūnaitė – jau trečioji jos poezijos knyga „Mėnulis yra tabletė“ tiesiog pulsuoja subkultūriniu radikalizmu. Individualistiniam maištui, visuomenės atomizacijos programai labai parankūs siurrealistiniai triukai – ypatinga morbidiška optika, atvirkštinė žvelgimo perspektyva, traukos jėgos (t. y. visuotinių dėsnių) atsisakymas – perkėlimo mechanizmai, pastiprinti dar ir koduojančių eilėraščių pavadinimų. Siurrealumas, autorės ekstatiškai įsuktas ore, rinkinio pabaigoje vis dėlto silpsta, klusniai nusileidžia ties nepranoktais – simboliška! – granatų medžio žiedais ir simpatišku humoru (pvz., poetas ir tušinukas – kanceliarinės prekės).

Artūro Valionio „Daugiau šviesos į mūsų vartus“ kursas – iš didžiųjų tekstų į mažąsias formas. Rinkinį reikia minėti ir kaip vykusią knygos meno ir tekstų efektų simbiozę, kurios artimumą konkrečiajai poezijai pažada jau atvarto puslapis, o autorius šiuo pažadu žaidžia laisvai. Fonetine, sintaksine, semantine perskaida gyvas rinkinys lygia greta panaudoja ir vizualias teksto pateikimo galimybes: į paraštes nukelti eilėraščių pavadinimai, skirtingo ryškumo, rankraštiniai ar reversiniai eilėraščio atspaudai lape, horizontali, vertikali, įžambi ir t. t. skaitymo kryptys, kaip ir papildantis grafemas muzikinis raštas bei puikios Ramūno Čeponio iliustracijos, daro šį rinkinį šiuolaikišku simultanišku menų kūriniu. Trumposios formos čia stipriausios. Iš labai fragmentuotų dalių A. Valionis valingai sudėsto tarsi pratrintą, bet koherentišką vaizdą su aforistiška užbaiga (eil. „inventorizacija“: palaida bala, surišta viela). Toks įvairiopas permodeliavimas, balansuojantis ant kelių stilistikų (klasikinės eil. formos, sklandaus eiliavimo ir šnekamosios kalbos) ribos, užbaigiamas taikliais ironiškais šnekamosios kalbos brūkšniais, naujas ir prasmingas, o rašymas ant tekstų (Dariaus ir Girėno skrydžiui skirta poema, Donelaičio, Maironio perdarai) išsaugo nemenką dalį tradicinių reikšmių, tačiau išlieka žaidybiškas. Žanrų, stilių parodija, šnekamosios kalbos įterpiniai (iš jų konstruojant eilėraštį – „eksperimentinė metafizika“), metrinės schemos skoliniai (eil. „povasariniai skaitiniai“), klišinių posakių dekonstravimas leidžia klostytis postmoderniai nenuobodžiam skaitymo malonumui. Tik biografiškas ciklas „besiropa“ įprastas, bendrame kontekste tarsi labiau nudėvėtas, gal dėl to, kad jau tapo tam tikru lietuvių poezijos modeliu, kurį, bėgdamas saugesniu ir tradiciškesniu takeliu, sėkmingiau įkūnija Mindaugas Nastaravičius rinkinyje „Mo“ – įženklindamas krašto autentiką, stipriąją pusę remdamas soneto išmėginimu ir gera knygos struktūra.

Vytautas Stankus eilėraščių rinkinyje „Iš veidrodžio, už“ įnirtingai smelkiasi į maksimalaus sąmonės įtempimo patirtis ir atsakingai gano mirusiųjų kariuomenę: „čia vaiko ranka užrašyta: / žemė, kurioje gyvenam, / ir žemė, kur užkasam mirusius / sako, yra viena ir / ta pati žemė“ (p. 73). Labiausiai vykusiame antrajame knygos skyriuje jis išmėgina fragmentavimą kaip kūrinio struktūrą, iš fragmentiškumo išgaudamas polifoniją, košiamą stipraus laiko pojūčio ir sąmonės srauto imitacijos. Šie jo bandymai man atrodo sėkmingesni nei kadais Aido Marčėno „Ištrupėjusios erdvės“. Ertmių metafora čia apversta, fortifikuota į kaulų, bet esmiškai vidinė. Meilės eilėraščiuose V. Stankus pasirodo kaip riteris, išlaikęs grakščią įtampą tarp meilės kūniškumo ir aukštosios leksikos. Justi ir praeitų generacijų poetinių vaizdinių, neatsikratytų citatų, pagaliau – literatūrinės mokyklos įtaka, tačiau rinkinys yra tikrai gero lygio sudėtingos tematikos kūrinys.

Ryškūs daiktiški naujai konstruojamos tikrovės kontūrai būdingi pažangiems jauniesiems (A. Kaziliūnaitė, G. Kazlauskaitė, A. Valionis), o vyresniųjų poezija tarsi užstrigusi praėjusio laiko sfumato zonoje. Jono Kalinausko „ArSpangis ateis“ skaitomas kažkokioje budinčios kolektyvinės atminties terpėje, nesyk pasikartojusių persekiojančių įtarumo, kaltės ir baimės būsenų lauke, kurį tereikia sužadinti, ir kiekvieno sąmonėje jos ims dvilypuotis savarankiškai ir skirtingai, nei J. Kalinausko lemta. Personažas Spangis, kurio vis laukiama pasirodant, kaip slogios praėjusio laiko patirties metafora paralelus Marcelijaus Martinaičio personažui K. B. (vis maga šią santrumpą dešifruoti paprastai – Kai buvau / Kukutis buvo (įtariamas); atrodo, kad K. B. – tai vėlesnioji Kukučio inkarnacija, apie personažų suartėjimą pratarmėje užsimena ir Valentinas Sventickas). J. Kalinausko juodviršiniai, M. Martinaičio juodi poligrafiniai žmonės, pasirodantys iš negatyvinių matricų, yra tos pačios manipuliacijos sąmone, seniau vykstančio, nei apie jį prakalbta, informacinio karo ženklai, kafkiško kaltumo įdagai sapniškoje erdvėje, kurioje rutuliojasi J. Kalinausko „Ar Spangis ateis“ ir M. Martinaičio „Nenoriu nieko neveikti“veiksmas. (Tik M. Martinaičio paskutinieji, ne K. B. ar Kukučio tematikos, eilėraščiai švėgždiškai pliki, sutrumpėję iki būtinumo, daiktiškai raiškūs („gamtoje niekur nėra žodžių“). Kiekvieno patirtis į manipuliacijas sąmone reaguoja dirgliai, pasąmoningos asociacijos pinasi su realiais istoriniais įvykiais, budintis praeities socialumas (Zygmuntas Baumanas šį apibūdinimą taisytų kaip oksimoronišką) elektrizuoja įtampą tarp visuomeninių ryšių ir fragmentiškų tarpasmeninių sąlyčių.

Palimpsestiškumas, dokumentalumas – ne vienos šių metų knygos ypatybė. Numanomas praeities likutis veikia ir prozos katalizės procese. Pavyzdžiui, Saulius Šaltenis „Demonų amžiuje“ personažus charakterizuoja lakoniškai, tačiau skaitytojas bemat užpildo spragas jau funkcionuojančiais prototipų bruožais. Kinematografiškame romane detalėmis sukarpytos istorinės aliuzijos, psichologinės personažų charakteristikos atrodo kiek vienaplanės, trafaretiškos, vietoje esmingo tragedijos permąstymo išnyra paviršutiniški, satyriški 1940 m. vodevilio vaizdeliai. Nuo istorijos ne nusiplaunama, o atsiplaunama, tarsi taip ir nepasiryžus ištarti to, kas neparašyta, bet perskaitoma. Teksto dvilypumas, suintensyvinantis skaitymą, regis, buvo ir viena debiutavusio prozininko Tomo Vaisetos novelių knygos „Paukščių miegas“ siekiamybių. Iki detalių tikroviškas teksto audinys, kuriam autorius išradingai panaudoja istorinį pamušalą, teikia šiai bene visose novelėse XX a. istoriją rėpiančiai knygai akivaizdaus pranašumo. Tik gaila, kad kai kurios temos traktuojamos Mariaus Ivaškevičiaus ir naujosios Lietuvos istorijos mokyklos stiliumi. Romualdo Granausko „Trečias gyvenimas“, viena geriausių šių metų prozos knygų, – taip pat dokumentalus, autobiografinis tekstas, kurio pasakojimas stebina meistrišku vaiko suvokimo perteikimu ir labai autentiška, atvira, o kartu tragiška ir juokinga, pasakojimo tonacija. Konkretybių gausa reikalingesnė vaizduojant užsienį (tirštas aprašymas Herkaus Kunčiaus „Trys mylimos“, savo tapatybę susidūrus su multikultūriškumu analizuoja Dalia Staponkutė gerai struktūruotoje, netipiškoje lietuviškajai esė mokyklai šio žanro knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią“; emigracinį bėgsmą naujo bandedessinée žanro knygoje „Klara“ imituoja Agnė Žagrakalytė). Savos realijos lyg J. Kalinausko Spangiui ar V. Braziūnui „Stalo kalne“ nuvokiamos ir taip.

Mikalojus Vilutis esė rinkinyje „Sriuba“ įdėmiu, tiriančiu, į save atkreiptu žvilgsniu ir nenutrūkstamu dekonstrukciniu sąmoju išbando moralinių kategorijų tvarumą. Praktinio gyvenimo pavyzdžiais bandydamas išgauti atsakymus į kvestionuojamų sąvokų turinius, ieškodamas sisteminio metafizikos ir reliatyvumo suderinamumo, kas iš esmės sunkiai gali pavykti, iš tradicinių turinių išlaisvina vienintelį nereliatyvų dydį – dabar momentą ir jį konstituojantį juslumą, o menininko evoliucijos sąlyga laiko neišvengiamą atsispyrimą nuo norinčios tobulėti „amebos patriotės“ stadijos. Klampesnėje nei pirmasis „Tortas“, bet tokioje pat ironiškoje ir mąstyti verčiančioje „Sriuboje“ M. Vilutis gina individualizmo filosofiją, ir tai suprantama vertinant (ypač) menininkų prigimtį. Požiūrio blaivumas, nuoga teisybė ir netgi klasifikacinė argumentacija visiškai įtikina (pvz., egoistai būna anoniminiai ir radikalūs, žr. p. 68, 69), pribloškia tik iš solipsistinės orbitos sklindanti agresijos dozė, bylojanti apie skausmingą egoizmo spraudimą į socialumo rėmus, kaip reiškinys būdinga ir kitiems šių metų kokio nors marginalumo žymėtiems tekstams. Prisimenu, kadaise semiotikos seminare menotyrininkai nagrinėjo agresijos atsiradimo priklausomumą nuo individų tankio ir rado formulę – daugis gimdo agresiją. Atrodo, vis stipriau mus ištinkančio ir reflektuojamo civilizacinio proceso išdavos – individuacijos? individualizacijos? – atveju, apie kurį sukasi daugelis šiųmetės literatūros pasakojimų, ši formulė virsta antinomiška: vienatis gimdo agresiją. Nelinkėčiau, kad šis siužetas vis labiau ryškėtų.

Taigi, sprendžiant ir iš literatūros derliaus, tapatumo slinktys tikrai egzistuoja. Natūralios, kaip tai, ko neatsisakoma nepaneigiant savęs, ir fiksuotos, reflektuojamos kaip kaita ir kaip priešinimasis. Gręžiantis ir atgal istorijon, atjaučiant dėl „klasikos sunkumo“ ir paveldėtos „agrarinės pasaulėvokos“, ir žvelgiant į dabartį su paįvairėjusiais, tikrai sudėtingesniais, išryškintais identitetais kaip pozityvų faktorių vis dėlto derėtų vertinti terapinę autorių drąsą atsiskleisti ir kalbėtis apie tokį pasaulį, kokį matai. Tačiau iš skirtumų nedaryti kirvių. Bent man sintezuojančios, kuriančios darną literatūros kaip būtent kultūros gãlios kelias yra aiškesnis. Antraip, mąstant pagal Michelį Houellebecq’ą, prireiks net ne teritorijos, o juodųjų skylių žemėlapio.