2015 02 19

Ramunė Brundzaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Šiuolaikinio italų kino festivalis „Cinemando“: tarp poezijos ir politikos

Kieno maistas gardesnis, kieno vynas brandesnis, kieno kinas geresnis? – ginčijasi prancūzai ir italai. Šiemet dešimtmetį atšventė prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“, o pamatyti italų filmus kol kas buvo galima tik per „Kino pavasarį“, peržiūras Italų kultūros institute arba retkarčiais ir be progos, kaip, pavyzdžiui, „Oskaru“ apdovanotą „Didįjį grožį“ (rež. Paolo Sorrentino). Pagaliau, vasario 7-12 d., kino teatre „Pasaka“ įvyko pirmasis šiuolaikinio italų kino festivalis „Cinemando“. Kol kas festivalis mažytis – šeši filmai po du seansus viename kino teatre, tačiau organizatoriai žadėjo jau šį rudenį surengti antrą festivalio dalį. Pagaliau bus galima stebėti ir prie vyno taurės aptarinėti, ką dabar kuria Federico Fellini, Michelangelo Antonioni ir Pier Paolo Pasolini tautiečiai.

Kadras iš filmo „Raudona ir mėlyna“ (rež. Giuseppe Piccioni, 2012)

Atidarymo filmas „Raudona ir mėlyna“ („Il rosso e il blu“, rež. Giuseppe Piccioni 2012 m.) pasakoja apie vienus mokslo metus Romos mokykloje. Idealizmo kupinas ką tik į darbą priimtas italų kalbos mokytojas veda pamokas nesilaikydamas įprastų taisyklių ir bando paauglius sudominti poezija. Entuziazmą seniai praradęs ciniškas mokytojas Fjoritas jam pataria nesigraužti – mokiniai nesirenka, jie vienodai nekenčia visų pamokų. Tuo metu mokyklos direktorė sprendžia, ką daryti su sporto salėje miegančiu, motinos apleistu keturiolikmečiu Brunjoliu, o pavyzdingas rumunų darbininkų sūnus bando įtikti jį niekinančiai, problematiškai paauglei. Visos šios istorijos neapsiriboja mokykline realybe. Nagrinėjami prasmės, santykio su kitu klausimai. Kur reikėtų brėžti ribą tarp formalumo ir žmogiškumo? „Mes rūpinamės tik tuo, kas vyksta mokyklos viduje, ne už jos ribų,“ – sako direktorė jaunajam mokytojui, tačiau pati sprendžia dilemą – palikti Brunjolį vaikų teisių tarnyboms ar apsiimti jį globoti. Ar kam nors svarbu tai, ką mes veikiame gyvenime, ar paliekame čia kokį pėdsaką? Ar buvusių mokinių galvose liko kas nors iš senojo Fjorito vestų meno istorijos pamokų?

Kadras iš filmo „Raudona ir mėlyna“ (rež. Giuseppe Piccioni, 2012 m.)

Filmas pastatytas remiantis Marco Lodoli romano motyvais. Į Lietuvą atvykęs režisierius G. Piccioni, apdovanotas daugybe „Donatello Dovydų“ (itališkųjų Oskarų) už ankstesnius darbus, po seanso pasakojo, kad knygoje jį labiausiai patraukė mintis – gyvenimui yra svarbi poezija, Leopardi ar Carducci eilės. Pavadinimas „Raudona ir mėlyna“ sufleruoja parkerių, skiriančių mokytojus ir mokinius, taisančiuosius ir klystančiuosius, spalvas. „Vis dėlto rimčiausios klaidos,  – kalbėjo režisierius, – dažniausiai daromos suaugusiųjų, jų raudonu rašalu neištaisysi.“

Kitas festivalio filmas, kurį į Lietuvą atlydėjo režisierius ir pagrindinio vaidmens autorius, Rolando Ravello, „Visi prieš visus“ („Tutti contro tutti“, 2013 m.), remiasi tikra istorija, nutikusia kūrėjo pažįstamam. Italas Agostinas su žmona lenke, vaikais ir tėvu gyvena pigiai nuomojamame bute Romos priemiestyje. Grįžę po sūnaus Pirmosios komunijos savo butą jie randa pakeistomis spynomis – ten jau įsikūrę nauji nuomininkai. Policija niekuo padėti negali, buto savininkas, pasirodo, nėra tikrasis buto šeimininkas, o rasti naują būstą už panašią kainą beveik neįmanoma. Agostinas nusprendžia atsikovoti savo namus ir su šeima įsikuria namo laiptinėje… Įdomią socialinę realiją (Italijoje gana dažną tokį būsto užgrobimą), svarbias nūdienos problemas (socialinę nelygybę, ksenofobiją) nagrinėjanti komedija, deja, pasirodo nei labai įdomi, nei labai juokinga. Lėkštokas komizmas neprilygsta subtiliam „Raudonos ir mėlynos“ humorui, o vienaplaniai personažai, dori vargšai ir negailestingieji turčiai, labiau primena pasakų ar muilo operų veikėjus nei gyvus žmones.

Kadras iš filmo „Su Dievo palaima“ (rež. Edoardo Winspeare, 2014)

Bet gana juoktis, laikas verkti, nes kur neverksi, kai žlugus šeimos verslui, siuvyklai, bankas atima ne tik ją, bet užstatytus namus. Taip nutinka filme „Su Dievo palaima“ („In grazie di Dio“, rež. Edoardo Winspeare, 2014 m.), kur Adelei, jos dukrai Inai, seseriai Marijai Končetai ir motinai Salvatričei tenka kraustytis į apleistą sodybą ir užsiimti ūkininkavimu. Veiksmas vyksta Italijos Pietuose, Apulijoje, mažame miestelyje ir jo apylinkėse, ekonominė krizė čia grąžina ne tik atgal į gamtą, bet ir prie natūrinių mainų. Moterys keičia savo išaugintus pomidorus į benziną elektros generatoriui, kiaušinius – į kavą ir cukrų. Tai ilga, lėto veiksmo drama, pasakojanti apie trijų kartų moterų santykius biurokratijoje skendinčioje, galimybių stokojančioje provincijoje. Kiekviena jų laimės ieško savais būdais. Močiutė Salvatričė kliaujasi tikėjimu, „su Dievo palaima išgyvensime“ – sako ji. Jaunėlė, aktorystę studijavusi Salvatričė, svajoja apie karjerą Romoje, vyresnioji sesuo Adelė ant savo pečių tvirtai laiko visus namų kampus ir bijo kam nors parodyti švelnumą, o jos dukra Ina tikisi ištekėti už turtingo vyro. Taip pat tai pasakojimas apie atstūmimus (Adelė nuolat prikiša dukrai: „tu visai kaip tėvas“, seseriai: „tu visada man pavydėjai, nes aš už tave gražesnė“) ir suartėjimus ištikus nelaimėms. Filmas įtikina (įsivaizduojant panašią situaciją Lietuvoje, pavydu šilto klimato ir pribloškiančios Viduržemio gamtos) ir nesiūlo lengvų išeičių iš sudėtingų situacijų.

Tuo tarpu kitoje Italijos Pietų pusėje, Sicilijoje, mažąjį Arturą, klausiantį, ar mafija gali nužudyti ir mus, tėvas ramina žodžiais: „Dabar žiema, o mafija žudo tik vasarą“. Kas ta mafija? Kaip ji veikė paprastų siciliečių gyvenimą aštuntą – devintą dešimtmečiais?

Tai režisierius Pierfrancesco

Kadras iš filmo „Mafija žudo tik vasarą“ (rež. P. Diliberto, 2013)

Diliberto mėgina nagrinėti filme „Mafija žudo tik vasarą“ („La mafia uccide solo d’estate“, 2013 m.). Pirmasis žodis, kurį ištaria Arturas, yra „mafija“, į karnavalą jis ateina persirengęs ryšiais su „Cosa Nostra“ pagarsėjusiu premjeru Giulio Andreotti, o mylimai mergaitei Florai pasimatymą skiria kapinėse (ten Arturo dievinamas Andreotis susipažino su savo žmona). Mafijos reiškinį užsienyje buvo ir tebėra linkstama mitologizuoti ir romantizuoti. Pačioje Italijoje mafiją ilgai neigė net aukščiausi valstybės pareigūnai. Apie „Cosa Nostra“ veiklą ir kasdieninį gyvenimą Palerme filmas pasakoja žaismingai ir ironiškai. Į kino tekstą įterpiami dokumentiniai kadrai iš per televiziją rodytų mafijos nužudytų teisėsaugos atstovų laidotuvių. Ir nors pabaigoje neišvengiama deklaratyvumo, sveikintinas italų režisieriaus gebėjimas į skaudžius istorinius įvykius pažvelgti jautriai, bet nemoralizuojant ir išlaikant distanciją, nevengiant pasijuokti ir iš nusikaltėlių, ir iš savęs.   

Grįžkime prie politinių intrigų sostinėje. Filmas „Tegyvuoja laisvė“(„Viva la libertà“, rež. Roberto Andò, 2013 m.) pasakoja apie seniai net savo partijoje nebepopuliarų Italijos opozicijos lyderį Enriką Oliverį. „Oliveri, žinau, kodėl tyli, juk niekada nė velnio ir neturėjai ką pasakyti!“ –

Kadras iš filmo „Tegyvuoja laisvė“ (rež. Roberto Andò, 2013)

atsistojus sakyti kalbos partijos susirinkime jam rikteli moteris iš publikos. Kitą dieną, niekam nieko nepranešęs, tik palikęs laišką savo artimiausiam padėjėjui Botiniui, Oliveris inkognito išvyksta į Paryžių pas už žymaus režisieriaus ištekėjusią jaunystės mylimąją. Botinis bando dangstyti dingusį politiką tariama liga, bet visuomenė sunerimsta. Oliverio žmona pasiūlo Botiniui kreiptis į Oliverio brolį dvynį, neseniai iš psichiatrinės klinikos išrašytą rašytoją ir filosofijos profesorių. Staiga anksčiau nesišypsojęs Italijos opozicijos lyderis prabyla į minią karštai cituodamas prancūzų filosofus ir Bertoldą Brechtą, partijos viršūnių pasitarime uždainuoja ir deklamuoja haiku, o uždarame susitikime prie keturių akių šokdina filme neįvardintą, bet atpažįstamą Andželą Merkel.

Perskaičiusi siužeto aprašymą bijojau ekrane išvysti banalią komediją, bet filmas neišgąsdino. Puiki Oliverį ir jo brolį dvynį įkūnijusio aktoriaus Toni Servillo vaidyba. (T. Servillo daug kam turėtų būti žinomas iš pagrindinio vaidmens „Didžiajame grožyje“ ir kituose Paolo Sorrentino filmuose.) Pasakojimas įdomiai nagrinėja meno, kultūros ir politikos ryšys, graži mintis, kad kultūra ir politika nėra nesusiekiantys (ar tik ministerijų koridoriuose susisiekiantys) indai, kad būtent į kultūrą panardintos politikos šaknys, iš jos semiamasi gyvasties.

Kadras iš filmo „Bebaimis“ (rež. Gianni Amelio, 2013)

„Bebaimis“ („L’intrepido”, rež. Gianni Amelio, 2013 m.). Geraširdis, naivus kaip didelis vaikas Antonijus Milane dirba „pavaduotoju“ – kasdien eina į darbą vietoje susirgusio ar, pavyzdžiui, į vestuves išvykusio darbuotojo. Ryte jis statybininkas, dieną – tramvajaus vairuotojas, vakare – picų išvežiotojas, naktį – plakatų klijuotojas. Pinigai nedideli, bet taip įdomiau gyventi. Antonijus išsiskyręs, turi sūnų – neramios sielos menininką saksofonininką – ir draugę (tiesiog draugę) – merginą, kuriai vieno konkurso metu duoda nusirašyti atsakymus. Nuo to laiko jie kartais susitinka suvalgyti po sumuštinį ir pasišnekėti.

Paskutinis festivalio filmas palieka žiūrovą sutrikusį. Galbūt todėl, kad keičia registrus – prasidėjęs kaip lengva, nuotaikinga komedija, nepašykšti tragiškų įvykių, o galiausiai pereina į kone siurrealistinį pasakojimą. Ir jau visai nebeaišku, kada ir kaip baigsis filmas, ir kas yra jo pagrindinis veikėjas – tiesiog geras, neįtikėtinai empatiškas ir altruistiškas žmogus egoistiškame pasaulyje, ar kažko sudėtingesnio, sunkiai įvardijamo metafora?