Niekas nenorėjo mirti

Vitalijus Portnikovas yra garsus ukrainiečių žurnalistas ir visuomenės veikėjas.

Nesiginčysiu dėl to, kokia buvo pirmoji konflikto Karabache priežastis: daugiametė trintis tarp armėnų ir azerbaidžaniečių, prieštaravimai tarp Stepanakerto ir Baku, nuolatinis priešiškumas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano partinių vadovų. Šiuo atveju svarbu ne tai, o tai, kad sovietinės spec. tarnybos darė viską, kas įmanoma, kad įžiebtų konfliktą situacijoje, kai jį reikėjo raminti. To pavyzdys – žinomas straipsnis „Emocijos ir protas“ TSKP CK organe, laikraštyje „Pravda“. Kadangi buvau jo rengimo spaudai liudininkas, tai galiu patvirtinti, kad Armėnijos TSR ir Azerbaidžano TSR „Pravdos“ korespondentai to straipsnio akyse neregėjo – užtat laikraštyje pamatė po juo savo parašus.

Šis straipsnis netenkino nė vienos konflikto pusės, buvo priimtas kaip oficiali sovietų vadovybės pozicija ir įsiutino Karabachą. Įsiutino Armėniją. Įsiutino Azerbaidžaną. Karabacho konfliktas sukėlė nesuskaičiuojamų nelaimių abiejose šalyse, kurios – nepaisydamos sunkios istorinės praeities ir nesusipratimų – galėjo išsaugoti šaltą taiką, o ne kariauti tarpusavyje. Be to, armėnai būtų galėję ir toliau gyventi Baku, buvusiame vienu iš civilizuočiausių centrų šioje šalyje, o azerbaidžaniečiai – Agdame, Šušoje ir net Jerevane. Dabar viso to neįmanoma net įsivaizduoti.

Bet užtat gerai žinomi to ketvirčio amžiaus košmaro rezultatai. Tai praktiškai Azerbaidžano valstybės griūtis ir demokratinių jėgų visiška marginalizacija – jos užleido iniciatyvą TSRS KGB generolui Gaidarui Alijevui, kuris grąžino šalį į autoritarizmą. Armėnija buvo paversta pačia neturtingiausia ir labiausiai priklausoma nuo Rusijos posovietine šalimi, kurioje taip pat buvo marginalizuotos jėgos, siekiančios paties natūraliausio europietiško vystymosi kelio, remiantis ilgaamže armėnų tautos istorija. Stulbina, kad šalis, kuri kartu su Bizantija, Roma ir Judėja kūrė mūsų civilizaciją, dėl Lubiankos veiksmų atsidūrė tiesiogine to žodžio prasme šiuolaikiškumo šalikelėje – ir tai ne tik Armėnijos, bet ir Kaukazo, ir Europos ateities problema. Na ir pagaliau Karabachas – jis tapo šalimi-tvirtove, Armėnijos ir kartu Azerbaidžano destabilizatoriumi. Tai kodėl Donbaso nepaversti tokiu Karabachu? O kokia taps Ukraina – pokario Armėnija ar pokario Azerbaidžanu – vargu ar Vladimirą Putiną tai jaudina. Tuo labiau kad Ukrainoje, kaip ir Armėnijoje, naftos nėra.

Bet kartojant buvusią istoriją yra vienas nedidelis apsirikimas. Armėnams iš tikrųjų buvo reikalingas Arcachas. O azerbaidžaniečiams iš tikrųjų buvo reikalingas Karabachas. Tai buvo klasikinis etninis konfliktas, žemė, kurią kiekviena tauta laikė sava ir nenorėjo jos su niekuo dalytis. Armėnai buvo pasirengę mirti už Arcachą. Ir azerbaidžaniečiai buvo pasirengę mirti už Karabachą. Net Armėnijos ir Azerbaidžano nepriklausomybė tapo tos kovos pasekme, o ne priešingai.

Už Donbasą mirti niekas nenori. Ukrainos kariai, ginantys fronto liniją nuo Rusijos armijos, gina būtent Ukrainą, o ne Donbasą. Ne atsitiktinai net Mariupolyje, dar neseniai buvusiame vienu svarbiausių Donecko apskrities miestų, kalbama apie naują sritį prie Azovo, siekiant tapatintis ne su Donbasu, o su Ukraina. Ar galima įsivaizduoti, kad Arcacho gyventojai atsisakytų jo pavadinimo? Niekada!

Rusų kariai ir samdiniai taip pat neužkariauja būtent Donbaso, jiems jis – tik placdarmas. Rusai tiktai vykdo savo aukščiausio vado planą destabilizuoti padėtį Ukrainoje. Ir Putinui nesvarbu, kur ją destabilizuoti.

Industrinis Donbasas ir Ukrainai, ir Rusijai – pats tikriausias lagaminas be rankenos. Žmonės, svarstantys apie tai, kad Ukraina „prarado Debalcevą“ ir kaip dabar vystysis DLR ir LLR ekonomika tokio nuostabaus geležinkelio mazgo dėka, man atrodo kaip bepročiai. Kokia ekonomika sugriautame industriniame regione? Kam Donbasas tieks savo produkciją? Jo anglis reikalinga vienintelei šaliai pasaulyje – ir be to, tame pačiame pasaulyje yra ir kito antracito, o kitos Ukrainos Donbasui nėra. DLR ir LLR gali egzistuoti tik kaip placdarmas destabilizuoti Ukrainą, o daugiau niekaip. Kad ir kiek teritorijų okupuotų Putinas, jis iš Donbaso Karabacho nepadarys. Žinote, kodėl?

O todėl, kad armėnas, kuris užsirašė kaip Karabacho Liaudies Respublikos šauktinis, mylėjo Arcachą labiau už gyvenimą ir gynė nuo karo savo brangią motiną, senuką tėvą, žmoną ir vaikus. Ir azerbaidžanietis, kuris stovėjo Šušos prieigose, mylėjo Karabachą labiau už gyvenimą ir gynė nuo karo savo brangią motiną, senuką tėvą, žmoną ir vaikus. Tai didžiulė, nesibaigianti dviejų kaimyninių tautų tragedija.

O dabar pažiūrėkime į Donbasą. Ukrainos kareivis taip pat nuo agresijos gina savo brangią motiną, senuką tėvą, žmoną ir vaikus. Bet jie ne toje teritorijoje, o laisvoje Ukrainoje, ir jis sustabdo priešą prie jos sienų. Rusų samdinys, tikintis Putinu ir imperijos didybe, taip pat gali manyti, kad nuo „fašistų“ gina savo brangią motiną, senuką tėvą, žmoną ir vaikus. Tačiau jie visi – už jo nugaros, taikioje Rusijoje. O Donbaso gyventojai? O Donbaso gyventojai paprasčiausiai laukia, kas nugalės ir išmokės jiems pensijas, atlyginimus ir socialines pašalpas. Regiono istorijoje pagrindinė šių gyventojų dalis nedalyvauja. Tuo labiau kad laisvai mąstančių ir aktyvių Donbaso gyventojų paprasčiausiai nėra, jie išvažiavo – beje, ne vien į Ukrainą, taip pat ir į Rusiją. O iš Karabacho neišvažiavo. Iš Karabacho bėgo, jei ateidavo kiti.

Bet kitaip ir būti negali. Kadangi Karabachas – tai šalis, akmenys, aplaistyti krauju, mes ir mūsų kalnai. O Donbasas – tai tik industrinis baseinas. Industriniai baseinai todėl ir egzistuoja, kad žmonės iš jų lengvai išvažiuoja, kai baigiasi darbas. Ir atsakomybę dėl šachtų, gamyklų ir fabrikų jie ne itin jaučia. Žinoma, Donbasas – taip pat žemė: išėjo į Donecko stepę ir taip toliau. Bet tik pačios žemės ten nesimato – vieni terikonai. Ten, kur prasideda ukrainiečių kaimai, rusų kariai dažniausiai sustodavo.

Būtent dėl to Vladimiras Putinas, pasinaudodamas Donbasu, negali išprovokuoti didesnės Ukrainos destabilizacijos – o visi kiti regionai jo negali pakęsti. Būtent dėl to jis negalėjo išprovokuoti didelės Ukrainos destabilizacijos pasinaudodamas Krymu – todėl, kad Krymas, kaip ir Karabachas, taip pat šalis – ir Kryme dėl aktyvių karinių veiksmų būtų kilęs etninis konfliktas ir pilietinis karas. Karas pačiame Kryme, o ne aplink jį. Putino destabilizacija prieštarauja pamatiniams civilizacijos įstatymams – ir daugiausia dėl tos aplinkybės Rusijos prezidentas pasmerktas pralaimėti.

Pagal Grani.ru parengė Michalina Bočiarova.