Laiškai iš kaimo. Po mišką klaidžioja žvėrių mintys

Sausio 12-oji

Iš karto reikia pasakyti, kad šių metaforiškų, bet teisingų žodžių autorius yra Jonas Tauginas. Tai buvo gabus mokslininkas, puikus beletristas, nepavargstantis eksperimentatorius ir žygeivis. Prisiminti šį bičiulį dabar būtina todėl, kad šiemet, vasario pradžioje, bus skaičiuojami vilkai ir lūšys. Gali būti, kad ir vėl kils ginčai dėl jų skaičiaus. Bet jeigu ir skaičiuotojai, ir jų oponentai pajustų miško žvėrių gyvenimą taip, kaip a. a. Jonas Tauginas, didelių nesutarimų išvengtume.

Bet apie viską iš eilės. Žiema ir vėl atsitraukia. Uraganas Feliksas Dzūkiją pasiekė išsikvėpęs, tik vieną pušį nulaužė prie Krūčiaus. Bet galim prisiminti, kad prieš penkias dienas, sausio 7-ąją, Liškiavoje buvo 20 laipsnių šalčio. Gi Romas Norkūnas sakė, kad Musteikoje termometras rodė net 23 laipsnius. O Giedrius Valentukevičius matė, kad Ašašnykuose tą rytą atšalo dar vienu laipsniu daugiau. Kuo toliau į Rytus – tuo šalčiau.

Metai prasideda su nauja, jau trečiąja Vykinto Vaitkevičiaus knyga apie Nerį. Pirmieji knygos puslapiai – apie Vilnių. Žvelgiame ne tik į šių dienų sostinę, bet ir į devynioliktojo bei dvidešimtojo amžiaus pradžios Vilnių, kai jį dar daug kas vadino „savo kaimu“. Labai gyvai Vykintas Vaitkevičius primena etnologės Marijos Znamierowskos-Priuferovos, Jano Bulhako gyvenimą senajame Vilniuje. Miestas prie Neries ano meto prisiminimuose iškyla kaip labai turtingas dvaras, išlaikęs senovinius verslus, amatus, papročius bei prietarus…

„Svajonėse M. Znamierowska-Priuferova ant Belmonto kalvų ar Vingio parke regėjo Vilniaus etnografinį muziejų po atviru dangumi: sodybas, dūmines pirkias, bažnytėles ir pakelės koplytėles, išsimėčiusias po mišką, laukus prie Neries. (…) Likimas lėmė, jog skanseną ji įkūrė 1959 m., bet jau dirbdama Torunės universitete“. (17 p.) Taip rašoma apie to meto garsią etnologę, o štai paties Vykinto Vaitkevičiaus įspūdis: „Prisiminiau istorines fotografijas, atmintin įsirėžusius senuosius Neries pakrančių vaizdus. Čia plaukė sielininkai, moterys skalbė, vaikai maudėsi, vežikai girdė savo arklius, žiemą varguoliai pjaustė ir vežė parduoti upės ledą. O šiandien dar niekam nepavyko įkvėpti, sugrąžinti upei gyvybės. Vien betonas, nepasiekiama, daugeliui nereikalinga, todėl nerūpima upė.“ (18 p.)

Pirmieji trečiosios knygos apie Nerį puslapiai man priminė rusų rašytojo Ivano Šmeliovo (1873–1950) kūrybą. Antrajame šio labai savito menininko raštų tome spausdinami ryškūs prisiminimai apie devynioliktojo amžiaus Maskvą, apie didžiąsias pravoslaviškas šventes, ir viskas dvelkia nostalgija, nes rašyta jau ne Rusijoje, o emigracijoje.

Ivano tėvas Sergejus Šmeliovas buvo rangovas – statė tiltus, namus Maskvoje bei apylinkėse, upėmis plukdė sielius. Šios šeimos namų kieme buvo arklidės, daržinės, tvartai, sandėliai, dirbtuvės su medžio apdirbimo staklėmis. Ir visa tai – Maskvoje, Kalugos gatvėje, netoli Kremliaus. Būsimasis rašytojas, tada dar vaikas, dalyvavo visose šeimos šventėse, į kurias sueidavo labai daug žmonių – paprastų darbininkų, talentingų dailidžių ir net benamių. Per Kalėdas, Velykas, Užgavėnes ir Petrines visi svečiai, Sergejaus Šmeliovo pagalbininkai, tarnautojai ir darbininkai, būdavo ne tik vaišinami, bet ir apdovanojami. Pats Sergejus Šmeliovas, įvairiausių darbų sumanytojas ir organizatorius, mėgo dirbti kartu su meistrais, į tolimiausias statybas vykdavo raitas…

Nepamirštami yra tie Ivano Šmeliovo prisiminimų puslapiai, kur aprašomi Maskvos turgūs.Kiek čia arklių,vežimų ir vyžotų valstiečių, kiek gražiausių patarlių, palyginimų ir patarimų, kiek iš tolo kvepiančių skanumynų. Mažasis Ivanas į visą turgaus šurmulį žvelgia iš aukščiau – jį ant pečių nešioja koks artimas tėvo pagalbininkas, kuris bičiuliškai sveikinasi su sodiečiais, atvežusiais į Maskvą džiovintų grybų, pirmarūšių obuolių, rūkytų dešrų, medaus, vaško, riešutų… Per Sekmines visi važiuoja kirsti berželių, neskubėdami keliauja gatvėmis ir priemiesčio keleliais, mato žydinčias pakalnutes, klausosi gegutės kukavimo. O žiemą šliuožia rogėmis upės ledu – reikia pažiūrėti, kaip darbininkai pjauna storą ledą, išveža į alaus fabrikus ir dar kažkur.

Visa tėvo veikla jaunajam Ivanui atrodo kaip nesibaigiantis tvarkos darymas, švenčių organizavimas, nusikaltusių meistrelių nepiktas auklėjimas. Ir visa tai – Maskvos didmiestyje. Miestas atrodo tarsi didelis kaimas, kur visi vieni kitus pažįsta. Visa tai Ivanas Šmeliovas prisiminė Paryžiuje, kai rašė apie devynioliktojo amžiaus pabaigos Rusiją .Prisiminė smulkiausias ano meto buities detales, žmonių vardus ir pavardes, džiaugsmus ir nelaimes. Tokia nostalgiška kūryba – labai rusiškas reiškinys.(Prisiminkim Ivano Turgenevo apysaką „Asia“ arba Ivano Bunino apsakymų rinkinį „Tamsios alėjos“). O perskaitykim, pavyzdžiui, geriausius Džozefo Konrado apsakymus (lietuviškai jie spausdinami „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje), ir net neįtarsime, kad autorius yra lenkas, emigravęs į Angliją.

Lenkų ir lietuvių santykiai Vykinto Vaitkevičiaus knygoje taip pat yra svarbūs. Visi pašnekovai, kalbinti Neries pakrantėse iš Vilniaus keliaujant iki Kernavės, tvirtina, kad jokių piktumų vienas kitam neturi, svarbu ne tautybė, o žmogaus elgesys bendruomenėje. Bet vis dėlto keista, kaip vietiniai nesusimąsto, kodėl jie „kalba lenkiškai, o dainuoja lietuviškai“. Juk čia aišku, kad daina yra pirmesnė, atsiradusi anksčiau nei „vietinė” šnekta. Kodėl vietiniai žmonės neklausia savęs, kokios jie yra tautybės? O juk turime daug pavyzdžių, kai žmogus, nekalbantis lietuviškai, staiga susivokia esąs lietuvis. Apie Tado Ivanausko apsisprendimą būti lietuviu rašyta jau ne kartą. Mažiau žinoma miškininko Marijono Daujoto biografija. Jis gimė Liepojoje, mokėsi Pulavuose, o atvažiavęs dirbti į Lietuvą pradėjo mokytis lietuviškai ir pasijuto esąs lietuvis…

Keistai vingiuoja civilizacijos keliai: materialioji kultūra gana greitai priartėja prie Neries pakrančių, o savo būties suvokimas ateina pavėluotai. Neries pakrančių gyventojai (nuo Vilniaus iki Kernavės) tiktai skundžiasi, kad vanduo nešvarus, nors naujieji valymo įrenginiai tarsi ir veikia. Dar šiek tiek prisimena praėjusius karus.Daugiau ne kažin ką bepasakoja, o Neries aukštupyje yra kitaip – kraštovaizdžio unikalumą ten papildo graži, archaiška pasakojamoji tautosaka. Vargo ten daugiau, bet tas vargas savas.

Tokios mintys kyla perskaičius trečią Vykinto Vaitkevičiaus knygą apie Nerį. Autorius, beje, išlieka objektyvus, bet skaitytojas pats pajus, kas čia stiprina mūsų valstybę, o kas ne.

Vilnius prieš 40 metų. Brolių Černiauskų nuotrauka

Sausio 13-oji

Šveicarijos kurorte Davose šiomis dienomis vykstantis politikų bei turtuolių susitikimas mūsų turbūt nė kiek nepalies. Į visus tarptautinius susitarimus, matyt, reikia žiūrėti skeptiškai. Taip sakydamas galvoju apie 1992-ųjų metų (Rio de Žaneiro) Tarptautinę biologinės įvairovės konvenciją, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1995-aisiais. Ar šiandien dar kas nors beprisimena šį svarbų dokumentą? Tada, prieš 23 metus, buvo konstatuotas toks faktas: vertingiausias miškas yra natūralus, nepakeistas.

Ši konvencijos tezė turėjo pasitarnauti mūsų kraštovaizdžiui, ypač jeigu galvosime apie tikrai unikalius upių bei upelių pakrančių miškus. Ir be šitos konvencijos buvo aišku, kad pirmosiose upių terasėse, kur dirvožemis gana turtingas, negalima sodinti grynų pušynų ar eglynų, kad bet kokia pelkėtų miškų melioracija tik laikinai padidina medienos prieaugį, o paskui prasideda vėjovartų, ligų ir kenkėjų sukeltos bėdos. Tarptautinis susitarimas, rodos, turėjo sustabdyti šitokias miškininkystės klaidas, deja, taip neatsitiko, ir koks nors Ervinas, Anatolijus ar Feliksas kaskart parodo mūsų trumparegiškumą.

Monotoniškas spygliuočių jaunuolynas, laiku neugdomas, neretinamas, yra labai jautrus visokioms negandoms. Tokie jaunuolynai atsiranda plynose biržėse – taip reikalauja įstatymai… O būtų daug protingiau neskubėti, palaukti savaiminio atžėlimo ir, darbuojantis kirviu bei kardu, apginti vertingas kietųjų lapuočių rūšis nuo karklų, ievų bei šaltekšnių. Turėtume sveiką mišrų mišką. Darbo daugiau, bet biologinė įvairovė ir medynų atsparumas būtų garantuotas. Kol šitokio darbo bijome, miškai prastėja. Ir valstybiniai, ir privatūs…

Šitokio pesimizmo gali nesuprasti tie oponentai, kurie dar prisimena, kad 2012-aisiais metais Jeilio universitetas (JAV) paskelbė, kad visoje mūsų planetoje geriausiai yra tvarkomi Lietuvos valstybiniai miškai.Tai buvo džiaugsminga, bet įtartina žinia. Ir štai 2014-aisiais tų pačių vertintojų ataskaitoje Lietuva jau atsiduria 84-oje vietoje. Kodėl toks didelis skirtumas? Paaiškėjo, kad 2012-aisiais vertintojai vadovavosi neteisinga metodika.

Negalime pasitikėti nei statistika, nei vienkartinėmis akcijomis. Miškus reikia vertinti vaikštant, o ne į skaičių lenteles žiūrint.Tik šitaip suprasime, kodėl Lietuvoje beliko trys procentai brandžių miškų, o visa kita tik pribręstantys miškai ir jaunuolynai. O privačių miškų plotuose dar ir visiškai netvarkomi krūmynai, laužynai, nekontroliuojami agresyvių invazinių rūšių „medynai“. Uosialapių klevų džiunglės, visiškai užkariavusios didžiųjų upių pakrantes, niekaip nepamatomos jokiose ataskaitose.

Daugiau vaikštant paaiškėtų, kad reikia užversti melioracijos griovius Biržų girioje, Šešuoliuose, Verškainiuose, Stėgaliose. O ką reikėtų daryti, jei netikėtai pateksi į Bankso pušų mišką? Ši keista, nei malkai, nei padarynei, nei statyboms netinkanti pušis buvo kadaise sodinama kaip pionierinė rūšis, sugebanti sustabdyti pustomą smėlį. Yra dar plotų, kur pakeisti ją paprastąja pušimi žmonės „pamiršo“. Tokie plotai dabar atrodo baisiai…

Ir vis dėlto Europoje dar išliko natūralaus miško oazė – Belovežas. Tik viena tikra sengirė visoje Europoje – nuo Dniepro iki Pirėnų. Mokslininkai jau kuris laikas stebisi šios girios gyvybingumu ir nepaprasta rūšių įvairove. Laisvai besiganantys stumbrai yra labiausiai matoma Belovežo brangenybė, bet kiek čia rečiausių mažų žvėrelių, paukščių, vabzdžių bei augalų.

Štai paprasčiausias pavyzdys: Lietuvoje mes galime pamatyti penkias skirtingas genių rūšis, visoje Europoje gyvena devynios genių rūšys, ir visos jos taip pat yra Beloveže.Todėl, kad ši giria jau tūkstančius metų dunkso kaip rezervatas. Kaip tai galėjo atsitikti, juolab kad per pačią girią eina valstybinė, dabar jau labai svarbi Baltarusijos ir Lenkijos siena? Belovežo sengirės išskirtinumą istorikai atseka nuo Jogailos laikų.Visada čia buvo kunigaikščių ir carų medžioklės plotai. Ir netgi Antrojo pasaulinio karo metais okupacinė vokiečių valdžia saugojo Belovežą. Dabar Lenkijai priklausančią sengirės dalį saugo Belovežo nacionalinis parkas, o Baltarusijos pusėje yra Belovežo medžioklės ūkis – draustinis. Statusas, žinoma, keistas, bet vis dėlto tai nėra eksploatacinis miškas.

Rygos radijo gamyklos (VEF) imtuvui Daržinėlių kaime jau daugiau kaip 30 metų. Brolių Černiauskų nuotrauka

Vasario 10-oji

Visa Lietuva skaičiavo vilkus ir lūšis. Rezultatų dar nėra, nes žvėrių migracijos ženklų analizė ir informacijos koordinacija yra sudėtingesnė, nei aptikti vieną konkretų pėdsaką. Blogiausia, žinoma, kad ir šviežių pėdsakų surasta mažai. Dzūkijoje šviežio sniego nebuvo, vietomis ir visai nuplikę kerpšiliai, todėl paniurėliai, kurie linkę netikėti miškininkų ir gamtininkų darbu, gali džiaugtis…

Aš dar prisimenu, kaip buvo skaičiuojami žvėrys tais metais, kai kiekvienoje girininkijoje dirbo keturi ar penki eiguliai.Kai miškų ministras buvo Algirdas Matulionis, vienoje eiguvoje būdavo mažiau nei tūkstantis hektarų miško. Šitokį plotą galima apeiti per dieną, viską pamatyti ir suskaičiuoti. Bet eiguliai – ne tik sargai ir skaičiuotojai. Reikėjo šviesinti jaunuolynus, valyti kvartalines linijas, atnaujinti stulpus su numeriais linijų sankryžose, rišti vantas ir šluotas, rinkti pušų, eglių, uosių sėklas. Kiekvieną pavasarį sodinome maždaug aštuonis hektarus miško, saugojome sausus pušynus nuo gaisrų. Dabar jau sunku viską prisiminti ir išvardyti.

Bet pirmąjį žvėrių skaičiavimą atsimenu gerai. Tai buvo 1976-ųjų žiema, ką tik pradėjau dirbti Širvintų miškų ūkio Čiobiškio girininkijos Darvidų eiguvos eiguliu. Išgirdęs per radiją, kad tą sekmadienį visoje Lietuvoje miškininkai skaičiuos žvėris, ankstų rytą per pūgą atklampojau penkis kilometrus iki Čiobiškio ir labai nustebau suradęs užrakintas girininkijos duris. Iš miegų pažadintas girininkas paaiškino, kad galiu eiti namo, nes per pūgą žvėrys nevaikšto, be to, visi eiguliai ir be skaičiavimo turi žinoti, kas jų miške slepiasi.

Po kelių dienų užpildėme skaičiavimo anketas, o visas neramumas prasidėjo žiemai baigiantis, kai į Darvidų eiguvą atvažiavo trys jauni zoologai – Jonas Tauginas, Rimantas Baleišis ir Linas Balčiauskas. Jie turėjo savo skaičiavimo metodiką ir nesunkiai patikrindavo, ar sąžiningai miškininkai dirba. Pirmąją dieną lėkė zoologai slidėmis kvartalinėmis linijomis, suvažinėdami pėdsakus, o kitą rytą tikėjosi pamatyti tikrą čia esančių kanopinių ir letenuotų žvėrių judėjimą.

Bet naktį, kai mes sėdėjome eiguvoje prie suodino arbatos katilo ir aiškinomės miško paslaptis, Gamta pasišaipė iš sąžiningo jaunų vyrų darbo: oras staiga pasikeitė ir pradėjo lyti. Rytas buvo labai nelinksmas: sniego beveik nelikę, o vis dar lyja ir pučia vakaris.Reikėjo keisti planą, prisiminti kitus metodus… Sunki zoologams buvo ta diena, į eiguvą jie grįžo pervargę ir sušlapę. Jonas Tauginas parėjo jau visiškoje tamsoje, parslinko vos vilkdamas kojas, bet – laimingas. Rankoje jis laikė penkiašakį lietaus nupraustą briedžio ragą. Barzdotas, aukštas, kiaurai peršlapęs ir mirtinai pervargęs, jis ir pats tada buvo panašus į miško žvėrį, išsaugojusį savo kailį nuo mirtino pavojaus. Ir kaip tiko tada laimingajam pėdsekiui kalbėti apie savąjį „likimo dėsnį“ – nueik žvėrių taku dar dešimt kilometrų ir tada, kai jau visai nebegali, nes tiktai šitaip tave ir pastebės Fortūna…

O ta garsioji Jono Taugino tezė („Po mišką klaidžioja žvėrių mintys“) atsirado daug vėliau, kai žurnalas „Mokslas ir gyvenimas“ paskelbė konceptualų jo straipsnį apie stambiųjų miško žvėrių elgseną. Jonas Tauginas ėjo ir ėjo žvėrių takais, braižėsi tuos takus savo žemėlapiuose, pagaliau sukūrė tokią hipotezę: žvėrys visada žino, kur eina, jie eina ten, kur tuo metu reikia, ir visada sąmoningai pasirenka optimalų variantą. Viskas priklauso nuo to, kur yra pašarai, kur tūno vilkai ar klastingi akivarai, kur slepiasi medžiotojai.Tai buvo ir tebėra hipotezė, nes niekas šių darbų nepratęsė.

O tada Darvidų eiguvoje aš turbūt pirmą kartą pajutau, kas atsitinka, kai jaunas žmogus anksti atspėja savo būsimą profesiją, kai pomėgis ir darbas yra tas pats: visos zoologų poringės liudijo apie jų aistrą savo darbui… askui ne kartą teko su jais susitikti – ir girių takeliuose, ir Zoologijos institute.Visai netoli Vilniaus, Tauragirėje, su Jonu Tauginu ir Petru Urbeliu klausėmės kurtinių, važiavome į pirmąjį Žaliųjų suvažiavimą Jonavoje, kur režisierius Gytis Padegimas iš tribūnos garsiai šaukė: „Aš protestuoju, kai rusų lėktuvai skraido virš Šiaulių dramos teatro.“

Jonas Tauginas buvo nekarūnuotas briedžių ir elnių ragų ieškojimo karalius. Jo surinkti tauriųjų elnių ragai ir šiandien eksponuojami Aleksandro Stulginskio universitete, Miškų fakultete…

Rimantas Baleišis – toks pat kantrus miško žvėrių sekėjas, jo monografija apie briedį pasirodė 1977 metais, bet po to autorius išaiškino labai įdomius šių žvėrių sezoninių migracijų dėsningumus Šiaurės rytų Lietuvoje. Labai gerai prisimenu, kaip Šeškučių miške suradęs sužeistą ant trijų kojų šokčiojantį briedžiuką nuvažiavau į Zoologijos institutą pasitarti, ką daryti, ir suradau Rimantą Baleišį laboratorijoje. Su baltu chalatu, žilais plaukais ir žilstančia barzdele jis tikrai buvo panašus į daktarą Aiskaudą…

Su Linu Balčiausku po to, kai išsiskyrėme Darvydų eiguvoje, miško takelyje susitikti lyg ir neteko, žinojau tiktai, kad vienu metu jis „ganė“ laisvėje gyvenančius stumbrus, kad fotografavo juos iš arti, ir netgi labai įpykusius, kad žiemą, spaudžiant trisdešimties laipsnių šalčiui, sutrūko fotoaparate juosta, ir niekas neišvydo pačių unikaliausių kadrų… O šiuo metu habilituotas daktaras Linas Balčiauskas labiausiai žinomas gal dėl to, kad pateko į prestižiškiausią mokslo žurnalą „Science“.

Vasario 13-oji

Šiandien – Radijo diena. (Reikalas rimtas, todėl, kad šitaip paskelbė UNESCO. Man tai irgi svarbu, nes esu radijo klausytojas, „spalvotos dėžutės“ neturiu, su internetu taip pat nedraugauju, rašau tik popierinius laiškus. Vengiu bet kokių ryšių su kosmosu; jaučiu, kad tokie dalykai geruoju nesibaigia, ypač tuo patikėjau, perskaitęs Jelenos Blavatskajos memuarus.)

LRT radijas pasidarė naują laidų „tinklelį“, ir man labiausiai gaila, kad nepasikeitė laidos „Kaip žmonės gyvena“ laikas. Ir vėl tie guvūs Beno Rupeikos kalbinami sodiečiai klegės tiktai šeštadieniais, o šeštadienis yra pirties diena. Sunku viską suderinti, nes žiemą dūminę pirtį reikia kūrenti penkias valandas. Ir kaip gaila, kad šių tikrai spalvingų poringių nekartoja. Nedaug juk liko laidų, kai žmonės kalba tarmiškai ir sako tai, ką galvoja. Rūpi dabar nepražiopsoti ir naujos LRT laidos „Ką man skaityti“. Labai gerai, kad šią laidą kuria vis kiti autoriai, šitaip išsiplečia ir pašnekovų, ir aptariamų knygų sfera – niekada nežinai, ką dabar išgirsi.

Klausydamasis visada gali pasiginčyti mintyse, ką nors sumenkinti arba išaukštinti. Kai žiemos vakarą esi vienas, tai gali sau burbėti net pasikeikdamas, niekam gi nepakenksi… Radijo dienos proga reikėtų pagirti ir „Klasikos“ programą, ir „Žinių radiją“. Pastebimai gerėja „Marijos radijas“. Visi čia kalba ramiai, neskubėdami. Nejučiomis pradedi gerbti žmogų, pasakojantį apie sunkų žygį švento Jokūbo keliu. Kaip aišku, kad tai yra svarbiau, nei paskraidyt lėktuvu ir pastovėti prie Raudų sienos. Besiklausant darosi gaila, kad apie tokią pėsčių piligrimų kelionę išgirstu pavėluotai. Galiu tik tyliai pavydėti tiems, kurie eina. O kiek yra žmonių ir šalia tavęs, ir tolėliau, ir labai toli, kurie nei išgirsta apie tai, nei perskaito.

Ir prie drumzlino alaus bambalio vis kartoja tą patį: „Tu žinai, kai aš tarnavau Sovietų armijoj, Murmanske…“ Kaip aišku, kad to burbėtojo galvoje pasaulis yra sustingęs, neįdomus. Kaip aišku, jog šito varguolio smegeninėje jau niekada nekrustels jokia gyvesnė paklydėlė mintis. Todėl, kad mintis, tarsi kokia dvaselė, klaidžioja ten, kur gyvi takai…