„Už“ ir „prieš“ laimę

Praeitą rudenį dalyvavau kasmetinėje moterų konferencijoje „Veikli“. Prisimenu, antrąją konferencijos dieną klausiausi vieno pranešimo po kito ir mąsčiau: „Visi pranešėjai kalba apie laimę: kaip būti laimingai, kaip tą būseną išlaikyti, kaip patirti jos kuo daugiau.“ Asmeninio gyvenimo pavyzdžiai, strategijos, teorijos, sentencijos iš esmės vis apie tą patį. Tad pagalvojau: „O jeigu kitais metais paruoščiau pranešimą provokuojančiu pavadinimu „Kaip būti nelaimingai?“ Iš tiesų nenorėčiau, kad būtum (jaustumeisi) nelaiminga apskritai. Tačiau jei, nepaisant visų raginimų, strategijų, įkvepiančių pavyzdžių, vis tiek būna, kad jautiesi nelaiminga, kaip tada išbūti tokią būseną? Nejau tada belieka jaustis tik dar nelaimingesnei ir kaltai dėl to, kad nesi laiminga?

Žinojimas

Senovėje išminčiai sakydavo: „Kai žinai, kaip kentėti, žinai ir kaip nekentėti.“ Šį posakį galima suprasti įvairiai. Bet čia svarbus vienas dalykas: kentėjimo nepanaikinsi iš esmės, tačiau gali mokytis savo sunkumus ir kančią suprasti, kartais – tiesiog priimti. Ir būtent šis gebėjimas leidžia patirti ir kitą būseną – laimę, palaimą, nutrūktgalvišką arba, atvirkščiai, tylų, ramų džiaugsmą. O galbūt gali pasijausti laiminga net tada, kai iš tiesų sunku gyvenime?

„Jei kartais jaučiuosi su savo mylimuoju vieniša, nesuprasta, įskaudinta, vadinasi, nesu su juo laiminga. Mūsų santykiai „brokuoti“.“ „Jeigu susikaupė daug nuovargio, jei man nesiseka darbe, jaučiuosi nelaiminga, esu nusivylusi savimi ir gyvenimu.“ „Jeigu patyriau netektį ir vis dar jaučiu gilų liūdesį ir skausmą, nors jau praėjo keletas mėnesių, kažkas su manimi blogai.“ Tai vis ištraukos iš vidinio dialogo, kuris vyksta tuomet, kai būna sunku. Šio vidinio dialogo pagrindinė mintis – jaučiuosi nelaiminga, nors neturėčiau taip jaustis.

Psichologas M. Scottas Peckas rašo: „Gyvenimas yra sunkus. Tai didi tiesa, viena didžiausių tiesų. Tai iš tikrųjų didi tiesa, nes kai tik ją suvokiame, mes pakylame aukščiau jos.“ Panašu į anksčiau cituotą senovinį posakį, ar ne? Kad ir kaip pesimistiškai iš pirmo žvilgsnio ši citata skambėtų, man pačiai tai yra vienas labiausiai raminančių pasakymų. Pavyzdžiui, įprasta, kasdieninė situacija – kėlimasis anksti ryte. Kas pasakys, kad keltis anksti tamsų rytą, kai tavo vidinis ritmas kaip tik įmanoma tam žingsniui prieštarauja, nėra kančia? Man tai sunku.

Galiu rasti būdą, kaip šį momentą sau palengvinti, valia galiu bandyti įtikinti kūną, kad atsikelti iš šitos lovos yra geras darbas, bet vis tiek tai sunkus momentas. Ir tokių valandėlių kasdienybėje būna daugybė. Bent jau man yra daug geriau tai priimti kaip gyvenimo sunkumą ir nebandyti jam per prievartą „nupiešti šypsenėlės“. Tada galiu nešvaistyti energijos, bandydama šiuos sunkumus „pataisyti“. Tada nereikia dejuoti, kaip neteisingai gyvenimas elgiasi su manimi, kad man dabar taip sunku. Nereikia ir kaltinti savęs, kad ko nors nesugebu ir kad nepavyksta išlaikyti nuolatinės nušvitimo palaimos sklidinos būsenos, neišsenkančio optimizmo. Gyvenimas sunkus. Toks jau yra. Niekas man nepažadėjo, kad bus kitoks, ir aš gyvenimui nepasižadėjau jaustis laiminga bet kokiomis aplinkybėmis. Todėl galiu ramiai pasakyti: „Sunku dabar man keltis, bet tenka.“ Kartais galiu savęs pagailėti, kartais – to sunkumo tiesiog nesureikšminti, bet man nebereikia įrodinėti, kad jo nėra ar neturėtų būti. Panašiai būna ir ne tokių kasdieniškų, bet rimtų sunkumų akivaizdoje.

Galiu jaustis laiminga ir galiu jaustis nelaiminga. Atrodytų, nieko negali būti paprasčiau, tačiau suvokimas, kad tau iš tikrųjų yra leidžiama taip jaustis (ir laimingai, ir nelaimingai) ir kad kitaip negali ir neturi būti, išlaisvina.

Laimė ir terapija

Pas psichologą žmonės ateina tam, kad išspręstų vieną ar kitą problemą, atsikratytų nerimo, žemo savęs vertinimo, taip pat tam, kad psichologas padėtų įveikti baimę ir įvairiausius sunkumus. Kitaip tariant, kad pasijaustų laimingesni. Tai suprantama ir tam tikra prasme terapija galbūt tam ir skirta. Tačiau jaustis laimingesniam neužtenka, dažniausiai būna dar stipresnis lūkestis tapti laimingam. Norima, kad nežinomybė nebekamuotų, komplekso nebeliktų, o nuoskauda, kaltė, pyktis būtų tiesiog ištrinti iš gyvenimo.

Jeigu manęs, kaip psichologės, paklaustų, ar psichoterapija padeda jaustis laimingam, aš atsakyčiau, kad greičiau psichoterapija (jei ji sėkminga) padeda tapti gražiu žmogumi. Būtent gražiu, o ne laimingu, nes gali išgyventi gilų skausmą (visai nesijausti laimingas) ir būti gražiu, tikru žmogumi. Galbūt priimsi labai svarbų gyvenimo sprendimą ir taip pasielgdama suteiksi kitam žmogui skausmo. Dėl to jausi kaltę, nesijausi laiminga ir vis tik, nepaisant kaltės, apims gili vidinė ramybė, kad elgiesi teisingai. Ir būsi graži dėl savo drąsos ir pasirengimo priimti kaltę, jei tai būtina.

Terapijos metu patiriama labai apčiuopiamų laimės išgyvenimų. Tai nutinka, kai jautiesi suprasta, kai nukrenta nereikalinga našta, kai pakrikai išsibarsčiusius savo gyvenimo fragmentus surenki į visumą ir išryškėja prasmingas paveikslas, kai subręsta aiškus sprendimas, kai užčiuopi ką nors gražaus ir paslaptingo. Pagaliau, galimybė tiesiog pabūti savimi saugioje vietoje kartu su žmogumi, kuris tavęs neteisia, taip pat gali sukurti laimės potyrį arba bent jau paruošti tave ją priimti. Čia vėl norisi prisiminti posakį: „Kai žinai, kaip kentėti, žinai, kaip nekentėti.“ Jis tikrai galioja ir psichoterapijai. Mes tiek daug kankinamės, kad tam tikrų skausmingų dalykų gyvenime nebūtų ir kad nesijaustume pažeidžiamos, būname taip labai užsiėmusios nelaimės eliminavimo projektu, kad iš tiesų praleidžiame galimybę tiesiog pasijausti laimingomis. O juk laimę galime patirti ir tada, kai mažiausiai to tikimės.

Psichologiškai skausmas ir džiaugsmas nėra priešybės. Gali būti patyręs didelį skausmą, tačiau čia pat išgyventi artumo džiaugsmą, kai tave palaiko artimas žmogus. Skausmas neuždaro laimės durų.

Poros laimė ir nelaimė

Kažin, ar kas nors labiau veikia moters jausminę būseną už santykius su vyru ar vaikinu. Jei nesiseka darbe, nepavyksta koks nors kūrybinis projektas ar išsiskiri su drauge, dėl šių dalykų jautiesi liūdna, prislėgta. Ir vis tik dažniausiai šie sunkumai nepriverčia tavęs jaustis itin nelaimingą. Tačiau jei patiri konfliktų su savo mylimuoju virtinę ir pasijauti nesuprasta, neišgirsta, vieniša, iš tiesų prislegia nelaimingumo jausmas.

Potyris, kad būdama su savo artimiausiu žmogumi kartais jautiesi nelaiminga, gąsdina, nes iškyla apskritai šių santykių prasmės klausimas. Tarsi užsidega raudona pavojaus lemputė – taip neturi būti, artimiausio žmogaus glėbyje kaip tik turėčiau rasti paguodą, meilę, šilumą. O jei šiandien, kai man reikia artumo, patiriu abejingumą?

Žinoma, būna visokių situacijų. Kai kurie santykiai iš tiesų yra pasmerkti žlugti. Besitęsiantis nelaimingumo jausmas tikrai gali reikšti, kad su šiais santykiais kažkas yra iš esmės ne taip. Tačiau taip pat konflikto, nesusikalbėjimo situacijoje gali atsinaujinti vaikystės žaizda, tam tikras kompleksas, tiesiog pasireikšti lyčių skirtumai. O tai savaime nėra susiję su tikraisiais mylimo vyro ar vaikino jausmais tau. Skauda, nes šiuose santykiuose bandai užpildyti vaikystėje susidariusias spragas ir, kad ir kiek meilės gautum, vis atrodo negana, ne taip ji išreiškiama. Galbūt jei tavo partneris žinotų, kaip gali tau padėti, jis tai tikrai padarytų, nes myli tave. Tačiau jis nežino, jam nepavyksta arba kaip tik šioje situacijoje atsiveria ir jo sena žaizda, tiesiog „įaugęs“ elgesio modelis. Ir tai dar nereiškia, kad artumo ir meilės nėra, tai reiškia, kad abu esate sunkioje situacijoje, tam tikra prasme jums pateiktas santykių galvosūkis. Gaila, bet tokios situacijos tikrai dažną porą veda nutolimo ir nusivylimo santykiais link: galvosūkiai tampa neišsprendžiami arba sprendžia juos tik vienas iš partnerių. Tačiau viena čia svarbu suvokti: nelaimingumo potyris toli gražu ne visada reiškia, kad santykiai nevykę ir kad partneris nemyli tavęs. Daug dažniau tai reiškia, kad turi suprasti apie save ar savo partnerį ką nors, ko iki šiol nesupratai.

Kai kalbame apie tai, kad konfliktai palaikant santykius neišvengiami ir kad tenka išgyventi ir vienatvę, atstūmimą, dažnai tą lydi liūdnas atodūsis: „Ką padaryti, toks gyvenimas…“ O štai jungiškosios krypties psichoanalitikas Nathanas Schwartzas-Saalantas tvirtina, kad emocinės duobės vyro ir moters santykiuose yra ne tik tai, ką mums reikia ištverti, jos reikalingos santykiams, netgi vertingos. Nors ir nesinori mums to pripažinti ir ne taip jau lengva suprasti, tačiau santykiuose pasireiškia tie patys dėsniai kaip ir kituose kūrybiniuose procesuose: chaosas, sumaištis, dezintegracija, po to veiksmas, pokytis, išgryninimas, tada brandinimas ir, galiausiai, atradimas, nuostaba, naujas kūrinys. Ne visada šis procesas vyksta tokia pačia seka, tačiau labai svarbu suprasti, kad šiek tiek kančios (o kartais ir daug), abejonės, nesusivokimo lydi bet kokį kūrybinį procesą.

Vyro ir moters santykiai taip pat yra kūryba. Ir tai ne tik graži sentencija. Juk iš tiesų susiduria du skirtingi pasauliai, skirtingos asmenybės, daugybė situacijų, jausmų, emocijų, psichiniame pasaulyje nuolatos vyksta kūrybinis procesas, tiksliau netgi reikėtų sakyti – procesai. Kaip pažymi psichologas, sumaištis, tam tikras nutolimas dažniausiai būna prieš reikšmingą santykių pokytį. Žinoma, čia yra rizika, kad santykiai tarsi užstrigs ir pokytis neįvyks, tačiau galimybė yra. Būtent tai svarbu turėti minty, kai tenka atsidurti santykių duobėje. O tam, kad laimė, kaip kūrybinio proceso rezultatas ir palydovė, gyvuotų, tenka pereiti ir duobių. Kitaip tariant, nelaimingumo jausmas gali būti laimės sudedamoji dalis.

PRIEŠ:

• Laimę, kuriai per prievartą „nupaišyta šypsena“.
• Laimę, kuri iš tiesų nėra laimė, bet ja apsimeta visuomenės primestas lūkestis, nenoras dirbti ir kurti (kitaip tariant, tingėjimas), kategoriškas tobulumo reikalavimas.
• Laimę, kuri iš tiesų bijo gyvenimo.

UŽ:

• Laimę, kuri nebijo būti maža.
• Laimę, kuri ateina netikėtai, net kai būna labai sunku.
• Kuriančią laimę (o kūrybinis procesas nebūtinai yra rožėmis klotas).
• Ne tik pelnytą, bet ir nepelnytą laimę (gali pasijausti laiminga tiesiog todėl, kad esi).