2015 02 26

Donatas Puslys

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

K. Bonda: „Detektyvai yra priemonė geriau pažinti žmogaus psichologijos pasaulį“

Katarzynabonda.pl nuotrauka

Lenkijos instituto Vilniuje kvietimu Knygų mugėje viešėjusi žymi detektyvų rašytoja Katarzyna Bonda man buvo visiškas atradimas, o kartu ir mįslė. Įsimenanti pavardė, kuri iš karto siejasi su žymiuoju agentu 007, tačiau nė vienos knygos lietuvių kalba (o ir angliškai nepavyko rasti nė vienos elektroninės knygos). Tad į susitikimą žingsniavau susirinkęs žiupsnelį biografinės informacijos, pasakojančios Katarzynos kelią nuo žurnalistės iki vienos populiariausių kriminalinių romanų rašytojų. Tad ir pokalbį pradėjau nuo paprasto klausimo, kaipgi nutiko, kad žurnalistė galiausiai nutarė tapti detektyvų rašytoja.

„Nebuvo vienos vienintelės priežasties“, – teigė K. Bonda. Ji pasakojo augusi mažame Lenkijos Hajnuvkos miestelyje ir puoselėjusi svajonę, kad vieną gražią dieną taps didžia ir žinoma rašytoja. „Tačiau kažkur giliai širdyje jaučiau, kad tai vis dėlto neįmanoma. Kasdieniame gyvenime esu kaip tas asiliukas iš filmuko apie Mikę Pūkuotuką. Kaip ir jis, aš iš gyvenimo visada tarsi laukdavau kažko negatyvaus“, – teigė ji. Vis dėlto K. Bonda atskleidė, kad galbūt toks požiūris jai vėliau ir padėjo tapti puikia detektyvų rašytoja. „Jei nori būti detektyvų rašytoja, tai negali į realybę žvelgti pro ją pagražinančius akinius, negali iš jos šaipytis. Detektyvas yra psichologinis romanas, tad jame svarbiausia yra užčiuopti tas žmogaus psichologijos gijas, leidžiančias geriau pažinti ir tą neretai niūrią kasdienybę“, – atskleidė Katarzyna.

Moteris pasakojo jau vaikystėje jautusi, kad yra apdovanota talentu rašyti, ir tai tapo atspirties tašku, įkvėpimu nesustoti. Tačiau, kaip teigė ji, iš pradžių apskritai reikėjo nuo kažko atsispirti, pradėti savąjį kelią. Dėl šios priežasties K. Bondos kelias pasuko į žurnalistikos studijas. Ji pasakojo norėjusi įgyti ne tik amato pagrindus, tačiau ir siekusi išsiveržti iš provincialaus mąstymo gniaužtų, kad galėtų svarstyti globalias problemas. „Mano charakteris yra toks, kad, jei jau pradedu kažką daryti, tai darau tą iš visų jėgų ir siekiu būti geriausia. Savo darbą pradėjau nuo mažo regioninio dienraščio, tačiau palaipsniui vis kilau karjeros laiptais, kol atsidūriau tokiuose prestižiniuose ir didžiulę įtaką turinčiuose leidiniuose kaip „Wprost“, „Newsweek“. Patekau ir į Lenkijos televiziją“, – savo karjeros pradžią prisiminė Katarzyna. Tačiau netrukus, kaip teigė pati, ji atsimušė į sieną, o mėgtas darbas tapo paprasčiausia rutina, kuri jau nebeteikė jokio malonumo.

„Praleidusi žurnalistikoje 13 metų, jau buvau perkrimtusi šios profesijos subtilybes, nebeturėjau kur augti. Dirbti man sekėsi vis prasčiau, kadangi nebeturėjau tokio užsidegimo ir atsidavimo kaip anksčiau. Mano vadovai klausė, kas man nutiko, nes anksčiau vis patekdavau į pirmuosius puslapius, mano tekstai būdavo tarp svarbiausių, o štai dabar jau esu kaip kulkas iššaudęs pistoletas. Tačiau man jau buvo svarbiau globalinės, ilgalaikės temos, kurios galėtų atgulti į knygą, o ne karštų naujienų medžioklė, kur viskas apsiriboja skambia antrašte“, – dėstė Katarzyna. Kad pabėgtų nuo rutinos ir galėtų ištverti darbe, ji pradėjo rašyti savo pirmąją knygą, kurios pagrindinis veikėjas – policijos psichologas Hubertas Meyeris.

Tačiau gyvenimas nestokojo jai išbandymų. Katarzynos tėtis buvo ant mirties slenksčio, o ji pati atmena dienomis ir naktimis dirbusi savaitraštyje „Newsweek“, o savaitgaliais skubėdavusi slaugyti savo tėčio. „Regėjau, kaip jis po truputį gęsta“, – pasakojo rašytoja. Prabėgus 11 dienų po tėčio mirties, K. Bonda prisimena keliavusi į eilinio savo reportažo vietą. „Buvau labai pavargusi, psichologiškai išsekusi ir padariau avariją, kurios metu dėl mano kaltės žuvo žmogus. Tada prasidėjo teismo procesas, man prireikė psichiatrų pagalbos, kad susitvarkyčiau su tuo, kas nutiko. Sėdėjau namuose ir nemačiau jokios prasmės grįžti į senąjį darbą. Mano pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, visiškai pakito mano vertybės. Nebegalėjau ir toliau būti tuo pistoletu, kuris medžioja karščiausias naujienas ir stengiasi kuo greičiau apie jas pranešti. Tada mečiau savo senąjį darbą ir sėdau prie beveik jau parašytos savo knygos, kurią netrukus ir baigiau“, – atskleidė K. Bonda. Ji pasakojo tada supratusi, kad būtent tai ir yra ta veikla, kuriai ji dabar turinti skirti visą savo dėmesį. „Taip, aš ir čia sėdžiu prie kompiuterio ir rašau, tačiau tas rašymas yra visiškai kitoks. Kai dabar apie tai pasakoju, tebejaučiu jaudinamą drebulį, kuris apima regint, kaip gimsta pasakojimas“, – sakė K. Bonda.

Su savo pirmąja knyga K. Bonda nukeliavo pas leidėją. Tuo metu Lenkijoje būta tik trijų leidyklų, kurios leisdavo kriminalinius romanus. Anot rašytojos, situacija šiandien yra visiškai pakitusi, ir kiekviena save gerbianti leidykla turi detektyvų skyrių. Jos teigimu, yra net septyni dideli leidėjai, besispecializuojantys vien tik kriminalinių romanų leidyboje. Rašytoja pasakojo, kad tuo metu, kai baigė savo pirmąją knygą, aplinkiniams dar buvo keista, jog štai moteris nusprendė rašyti kriminalinį romaną. Esą buvo ir tokių, kurie manė, kad autorė yra pamišusi, jog visa tai yra rezultatas jos išgyventų traumų. „Vis dėlto aš specialiai pasirinkau tokį žanrą kaip detektyvas, kur galėjau atsiriboti nuo savo asmeninės istorijos ir kurti išgalvotą pasakojimą“, – teigė K. Bonda. Jau kitąmet, po pirmosios knygos pasirodymo, K. Bonda buvo nominuota gauti prestižinį Didelio kalibro apdovanojimą, skirtą kriminalinių romanų autoriams. Taip pat buvo pasirašyta ir sutartis dėl būsimų knygų apie policijos psichologą H. Meyerį. Be to, Katarzyna išleido ir dvi dokumentines kriminalines knygas – „Netobulos žmogžudystės“ ir „Lenkės moterys žudikės“. Kaip teigė pati autorė, šios knygos buvo tarsi atsisveikinimas su žurnalistika, galutinis durų užvėrimas užbaigiant jau pradėtus darbus.

K. Bonda pasakojo, kad jau po penkerių metų nuo pirmosios jos knygos pasirodymo ji galėjo gyventi vien tik iš rašymo. Anot jos, tuo metu Lenkijoje, taip pat kaip ir pas mus, jau buvo atėjusi skandinaviškų detektyvų mada. „Mano knygos yra storos, tai nėra lengvas skaitalas, kuriame svarbu tik atsakyti į klausimą, kas yra žudikas. Mano istorijos visada siekia paliesti svarbius esminius klausimus. Kartelę esu užsikėlusi itin aukštai. Galiu sakyti, kad tapau savotišku brandu. Pas mus, Lenkijoje, leidžiami detektyvai buvo plonyčiai ir daugeliu atveju lengvas skaitalas“, – dėstė Katarzyna ir pridūrė nusprendusi žengti priešingu keliu. Anot rašytojos, dabar jos vardas jau yra virtęs žinomu prekės ženklu. Jai pavyko pasirašyti sutartį dėl filmo pagal jos knygą kūrimo. Taip pat buvo sutarta ir dėl serialo.

Tačiau K. Bonda nesitenkino savo pasiekimais ir netrukus, sparčiai kopdama į rašytojų olimpą, įstojo mokytis scenarijaus rašymo į Lodzės kino mokyklą. „Lenkijoje buvo mąstoma ir kai kas taip tebemąsto iki šiol, kad rašytojas yra tarsi dievų apdovanotas vaikas, kurį pabučiavo mūza ir suteikė jam dievišką įkvėpimą. Anglosaksiška tradicija viską pradeda nuo kito galo – čia svarbu yra ne tiek įkvėpimas, kiek meistriškumas kurti pasakojimą, konstruoti struktūrą. Norėjau išmokti šių technikų. Lenkijoje didelio pasirinkimo nebuvo, tad pradėjau studijuoti scenarijaus rašymą. Tačiau ir to nepakako, tad netrukus pradėjau keliauti po visą pasaulį norėdama dalyvauti įvairiose kūrybinio rašymo dirbtuvėse“, – pasakojo K. Bonda. Anot rašytojos, tiek kolegos, tiek ir leidėjas klausinėjo jos, kodėl jai viso to reikia, ar ji neturinti kur dėti pinigų, o gal jai pritrūko fantazijos, jog įkvėpimo turi semtis kursuose. Jai buvo teigiama, kad ji jau yra žinoma autorė ir kad jokių kursų jai nė velnio nereikia. „Tačiau buvau užsispyrusi ir tikėjau, jog man tai yra svarbu, kad turiu ko mokytis, – pasakojo K. Bonda. – Dėl to atsirado ir mano paskutinioji knyga „Amortizatorius“, kuri buvo parduota 130 tūkst. egzempliorių tiražu ir kuri buvo nominuota prestižiniams apdovanojimams, kurie dažniausiai yra rezervuoti tik didžiajai literatūrai. Ši knyga sudėtinga, ji nesusideda tik iš vienos siužetinės linijos. Tai įrodymas, kad atlikau savo namų darbus, ir dabar jau galiu apie save kalbėti kaip apie profesionalę.“

Paklausiu Katarzynos, kodėl pirmųjų jos knygų pagrindinis veikėjas Hubertas Meyeris yra policijos psichologas, o ne detektyvas. Jos teigimu, psichologui rūpi ne tokie nusikaltimo vietoje palikti pėdsakai kaip DNR, o veikiau elgesio motyvai, kuriuos jis stengiasi perprasti. Jis įvykio vietoje visada pirmiausia užduoda klausimus, kaip, kodėl, o tik po to – kas. Tuo tarpu policininkai iš karto klausia – kas. Tokie tyrėjai kaip H. Meyeris, anot jos, yra reikalingi tik itin sudėtingose bylose, ir čia nekalbama apie tokius buitinius atvejus, kaip kad virtuvėje prie kopūstų puodo įvykdyta žmogžudystė.

„Psichologo pagalbos nereikia ten, kur viskas žinoma ir taip, belieka tik pagauti nusikaltėlį. Pabandysiu per konkrečią bylą paaiškinti, kaip toks tyrėjas dirba. Pagal turimus duomenis, toks psichologas geba sudaryti tikslų įtariamojo portretą ir nustatyti, kur jis gyvena, ką jis dirba. Šis specialistas į pagalbą pasitelkia tokių mokslų kaip kriminologija, teismo medicinos ekspertizė, viktimologija žinių“, – dėsto K. Bonda. Anot rašytojos, H. Meyeris nėra tik paprasčiausias psichologas. Jo darbas yra labai preciziškas ir tikrai nėra kažkoks būrimas iš kavos tirščių.

Į H. Meyerio darbo kasdienybę K. Bonda siūlo pažvelgti per vieną konkrečią bylą, kuri trumpai gali būti aprašyta taip: „Dingo daug konkurentų ir priešų turėjęs verslininkas. Stambaus sudėjimo – 120 kilogramų svėrusį vyrą po dviejų dienų namuose nužudytą rado jo sesuo. Kriminologai apieškojo butą, tačiau nerado jokių pėdsakų, nes butas buvo sutvarkytas. Buvo apklausti visi įmanomi liudininkai, tačiau daug informacijos jie nesuteikė. Kadangi nužudytajam keliolika kartų buvo smeigta peiliu, vadinasi, tai turėjo būti panašaus svorio ir kūno sudėjimo žmogus. Aišku, sudaromas kelių žmonių įtariamųjų sąrašas.“ Būtent tada, pasak K. Bondos, į pagalbą pakviečiamas psichologas, kuris turi nustatyti, kuris iš įtariamųjų galėjo įvykdyti nusikaltimą. Tačiau jis, kaip dėsto Katarzyna, sako iš pradžių turįs pats apžiūrėti nusikaltimo vietą. Apžiūrinėdamas vietą, jis randa kelis katės plaukus ir mažą kamuoliuką, su kuriuo žaisdavo katė. „Jis klausia policininkų, kur yra katinas. Policininkai į psichologą žvelgia nepatikliai, nes jis pakviestas ieškoti nusikaltėlio, o štai dabar, po velniais, pradeda ieškoti katės. Policininkas teigia, kad pėdsakai rodo, jog katės čia tikrai būta, tačiau visos namo durys ir langai buvo užverti, tad nežinia, kur, po velniais, galėjo išgaruoti ta nelemta katė. Ji juk neturėjo galimybės pabėgti“, – pasakojo K. Bonda. Psichologas, tęsia ji, peržiūrėjo visus dokumentus, perklausė visų įtariamųjų parodymus ir parašė, kad nė vienas iš jų nusikaltimo neįvykdė.

„Tuomet jis parašė, kad ieškoti reikia moters. Jis pateikė gana tikslius duomenis dėl jos ūgio, gyvenamosios vietos ir akcentavo, kad ji buvo gana artima nužudytajam. Tačiau teismo medicinos ekspertas teigė, jog tokia moteris, kuri buvo tik 150 centimetrų ūgio, tikrai negalėjo suduoti tiek smūgių savo aukai. Vis dėlto policininkai vadovavosi psichologo nurodyta kryptimi ir surado tą moterį. Ji galiausiai prisipažino ir paklausė, kaip ji buvo surasta. Psichologas pareiškė, kad bute būta katės, tad reikėjo atsakyti į klausimą, koks žmogus galėjo taip brutaliai nužudyti savo auką, tačiau išleisti katę, nes ji per kelias dienas būtų nudvėsusi iš bado. Psichologas teigė, kad tai galėjo padaryti tik toks žmogus, kuris buvo susijęs ne tik su auka, tačiau ir su kate“, – pasakojimo giją pynė K. Bonda. Jos teigimu, ta byla buvo išspręsta tik sekant psichologiniais pėdsakais, nes nebuvo rasta jokių kitų įrodymų, kurie galėjo padėti užsikabinti. „Juk, kaip žinoma, moterys yra pačios geriausios žudikės, kurios sutvarko įvykio vietą ir nepalieka jokių pėdsakų“, – išvadą pateikė Katarzyna.

Jau rengiausi klausti, kodėl serija apie H. Meyerį nutrūko po trijų knygų ir kuo ypatinga naujoji K. Bondos herojė Saszą Zaluska. Deja, pokalbiui buvo lemta nutrūkti, nes Katarzyna turėjo skubėti į pietus Lenkijos ambasadoje. Vis dėlto tų keliolikos pokalbio minučių užteko tam, kad užsidegčiau noru perskaityti bent vieną šios autorės kūrinį ir tik dar smarkiau niuktelčiau sau už tai, jog kol kas taip ir nepramokau lenkų kalbos tiek, kad galėčiau susikalbėti ne tik kasdienėse buitinėse situacijose, tačiau ir sugebėčiau atsiverti literatūriniam žodžiui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien