„Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ – nepatogi akistata su nutylima savo puse

Nuotraukos autorius Vygintas Skaraitis/BFL  © Baltijos fotografijos linija

Daugelio netikėtumui 2014-ųjų metų prozos knyga išrinktas Rasos Aškinytės romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“. Tai trečiasis autorės kūrinys. Pirmasis „Rūko nesugadinti“ pasirodė 2009 metais, o antrasis, „Lengviausias“ – 2011 m. Šiemet už geriausią knygą balsavo rekordinis žmonių skaičius – 26 000 skaitytojų. Turbūt dėl to į romano pristatymą „Vilniaus knygų mugėje“ prisirinko pilna salė dalyvių. Pasak literatūros kritikės Emilijos Visockaitės, anksčiau Lietuvos skaitytojai būdavo konservatyvūs, rinkdavosi tai, kas populiariausia, kaip A. Tapino ar K. Sabaliauskaitės kūrinius, arba labai seniai žinomus vardus, kaip Romualdas Granauskas. Rasos romanas neatitinka šių kriterijų. Tad ką galima rasti metų prozos knygoje ir kodėl ji vertinga?

Emilijai Visockaitei, kuri vadovavo diskusijai, knyga kėlė prieštaringų jausmų. Viena vertus, tai labai paprastai parašytas tekstas, kita vertus, neaišku, apie ką ši knyga. Skaitant keletą kartų galima atrasti vis naujų prasmių. Ji pavadino tai knygos „interaktyvumu“. „Knyga įtraukia skaitytoją į savo vidinį žaidimą ir labiau suaktyvina intelektą negu emocijas. Pirmą kartą skaitydama galvojau, kad tai keistai papasakota meilės istorija apie ciniką, bandantį mylėti sutiktą moterį. Antrą kartą skaitydama pagalvojau, kad galbūt autorė turi labai neigiamą požiūrį į vyrus, nes pagrindinis veikėjas yra „seksistas“, emociškai infantilus vyriškis, neigiamai vertinantis visus, išskyrus save“, – atvirai dalijosi E. Visockaitė.

„Labai tikiuosi, kad ši knyga ne apie vyrus, nes tikrai nupieštas nekoks vyro paveikslas, – Emilijai oponavo orientalistikos ekspertas, filosofas Vytis Silius. – Skaičiau šią knygą kaip pasakojimą apie žmogaus skausmingą gimimą. Žmogaus, kuris, turėjęs gimti, taip ir negimė. Buvo nelengva skaityti šį romaną, nes kuo labiau krapščiau knygą, tuo labiau nepatiko, ką atkrapščiau savyje. Kadangi knyga parašyta pirmu asmeniu, kartais išsigąsdavau, kad gal skaitau savo mintis. Pagalvojau, kad jeigu kas nors įgarsintų, kas vyksta mano galvoje, ar tik nepanašus veikėjas pasigirstų iš manęs paties?“

Knygos autorė Rasa Aškinytė papildė V. Silių, kad pagrindinis veikėjas pasidaro „antiherojumi“ dėl vienos paprastos priežasties: jis yra labai nuoširdus ir labai atvirai prisipažįsta tai, kas vyksta jo viduje. Tokiu būdu autorė nuėmė kaukes ir tarytum įsibrovė į kiekvieno iš mūsų mintis, apnuogindama ne kūną, bet protą, ir tokiu būdu skaitytojui sukurdama akistatą su nepagražintu savimi. „Jeigu taip nuoširdžiai apie save papasakočiau, kaip tai daro knygos herojus, aš, kaip turbūt ir daugelis iš jūsų, tikrai pralenkčiau šį veikėją savo keistumu. Bėda ta, kad mes labai puikiai mokame apsimetinėti – viena galvojame, kita sakome, o trečia darome, šypsomės ir einame laimingi per gyvenimą nematydami problemų. Mums puikiai sekasi apgauti ne vien kitus, bet ir pačius save. Herojaus nuoširdumas iš vienos pusės atrodo negražus, o iš kitos pusės – labai atpalaiduojantis. Dabartinėje tobulumo kultūroje visi esame tokie šaunūs. Paskaitykite bet kurį „Laimos“ ar „Žmonių“ žurnalą ir įsitikinsite. Vienas už kitą tobulesni. Visiems sekasi, visi uždirba, turi vaikų, namų ir t. t. Ar tikrai visiems taip puikiai sekasi? Manau, jog skaitytojams patinka tas pagrindinis veikėjas, taip nuoširdžiai pasakojantis apie tai, kas jam nesiseka“, – svarstė R. Aškinytė ir paminėjo knygos pabaigoje esantį epizodą, kai pagrindiniam veikėjui užeina panikos ir skausmo ataka, jis parodo savo silpnumą, guli susigūžęs ir kandžioja savo rankas. Po tos panikos atakos kitame puslapyje vėl sako – žinokite, aš tobulas, gražiausias ir geriausias. „Mes visi elgiamės lygiai taip pat: apsimetinėjame, kol galime, o tada, kai nebegalime vaidinti, paverkiame ir vėl sėkmingai einame apsimetinėti“, – teigė Rasa.

Vertėjas ir literatūros kritikas Laimantas Jonušys teigė, jog knygoje vaizduojamas sąlyginis, o ne realistinis pasaulis, nes veikėjų gyvenimo būdas primena pramogavimą. „Taip pasėdėjome, pakalbėjome apie nieką, užpildėme, kaip sakoma, savo laisvalaikį. Kadangi mūsų visas gyvenimas buvo laisvalaikis, stengėmės jį leisti kuo prasmingiau“, – knygą citavo L. Jonušys.

Jam antrino ir Vytis Silius: „Gana absurdiškai atrodo epizodas, kai herojus vairuoja parako prikrautą sunkvežimį. Atrodo, realiame gyvenime bet kam tikrai neduotų darbo vairuoti sunkvežimį, vežantį degią sprogstamąją medžiagą, o jis įsėdęs į sunkvežimį važiuoja, kaip pats sako, bet kur. Nori tiesiai – važiuoja tiesiai, nori pasukti – pasuka. Bandau įsivaizduoti bet kokį žmogų kaip tą sunkvežimį. Iš šono žiūrint atrodo, kad žmogus žino, kur eina, ką daro, o gal jis tiesiog eina tiesiai, nes dabar atrodo, jog reikia eiti tiesiai.“

Emilija Visockaitė pridūrė, kad skaitant patraukia ir unikali turinio struktūra, žaidimas epigrafais. „Ankstesnėje Rasos knygoje kiekvieno skyriaus pradžioje yra po įdomų epigrafą, ir skaitytojas vargsta bandydamas susieti tai, kas rašoma tame skyriuje, su epigrafu. Šiame romane pasirinktas dar kitas sprendimas: epigrafų šioje knygoje nėra, tačiau jie persikėlė ant veikėjo marškinėlių. Jis visą laiką nešioja pilkus marškinėlius, išmargintus keistais užrašais. Aš juos taip pat laikyčiau epigrafais, intertekstais, kuriuos skaitytojas bando įprasminti kontekste. Tarkime: Dievas yra vyras; smerkdamas ir teisdamas jis elgiasi kaip vyras, o ne kaip belytė būtybė.“

Metų prozos knygos autorė teigė, jog tai, kad pagrindinis personažas yra vyras – visiškas atsitiktinumas. Tai galėjo būti tokio paties tipo moteris, nes šis romanas – apie žmogų. R. Aškinytė nesiekė apjuodinti vyrų ir net svarsto angliškoje romano versijoje veikėją paversti moterimi bei pažiūrėti, kaip reaguos skaitytojai. Pasak autorės, veikėjas nėra ir jokio realaus žmogaus prototipas, nes jame sudėtos daugelio žmonių savybės.

„Kam nerekomenduojate skaityti savo romano?“, – klausė viena iš knygos pristatymo dalyvių. Rasa atsakė, jog laimėjus apdovanojimą ir pasipylus kvietimams nesutiko pristatinėti knygos mokyklose ir nerekomenduoja jos skaityti mokyklinio amžiaus jaunimui, nes jie dar nėra pajėgūs pakelti psichodelinio herojaus minčių, o be to, romane yra keletas atvirų sekso scenų. Visi kiti, dar neskaitę Rasos romano „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“, kviečiami priimti šį knygos iššūkį ir leistis į akistatą su knygos herojumi, taip pat ir su nepatogiuoju savimi.