Kaip „išgirsti“ skulptūrą? Skulptorės Dalios Matulaitės pasaulis

Doc. dr. Vaida Ščiglienė, įvadinio teksto autorė

Menininkės kūrybinės veiklos sritys aprėpia monumentiką (paminklai), antkapinę, parko skulptūrą, žavi jos slėpininga asociatyvinė-simbolinė mažųjų formų skulptūra, „mažieji fontanai“, piešiniai. Dalią Matulaitę žinome, kaip svarbių parodų, tęstinių renginių kuratorę.

Kai buvau pakviesta parašyti tekstą jos monografijai, su leidyklos direktore dr. Danute Zoviene ir pačia autore sutarėme ir buvo visiškai aišku, kad kalbėsiu apie menininkę kaip apie istorinės atminties saugotoją ir kūrėją.

Tekstas su išleista knyga įteiktas skaitytojui ir nėra prasmės perpasakoti. Šiandien trumpai sudėliosiu akcentus, ką gi norėjau pasakyti ir kas galbūt liko paraštėse.

Lietuvių skulptūros kontekste Dalią Matulaitę derėtų vadinti tautos atmintį žadinančia ir lituanistinį paveldą puoselėjančia kūrėja. Tai matoma nuo pat kūrybinio kelio pradžios, tiek brandžiuoju laikotarpiu, net tuomet, kai sovietmečiu buvo primetamos ideologinės nuostatos ir tematika. To jai pavyko išvengti, neužkirto jos aiškaus ir tikslingai pasirinkto siekio ir kelio – perteikti istorines atminties idėjas.

Ilgainiui ši tendencija ryškėjo. Ar kūriniai įgyvendinti Lietuvoje, ar Lenkijoje, kaip antai – paminklas Lietuvos kariams Berznyke, ar 2013 m. monumentas Jogailai ir Jadvygai Budapešte – tai prasmingi lituanistiniai ženklai, maža to – ženklai ir jų sklaida užsienyje.

Jei kalbėtume apie kūrinių formą (-as), kompozicijas, medžiagas ir plastiką, tai – tvarioji, į klasikos ilgesį orientuota ir tradicine menine kalba perteikiama kūryba. Kūrėjai rūpi pirminė archetipinė situacija, praeitį jungianti su dabartimi.

Menininkė gilinasi į istoriją, kultūros paveldą, jai svarbus įprasminimas, tautos vienybės idėjos, memorialinio atminimo žadinimas, sakralus ryšys su vieta, regionu. Pasakojimu ji siekia komunikacijos su žiūrovu, suvokėju. Kyla klausimas: iš kur visa tai, o kartu ir atsakymas: visa tai – gilus tapatumo jausmas, tapatumo su gentimi, vieta, paveldu, valstybe. Klausimas: kas esu? suponuoja kitą klausimą ir diskusiją: kas mes esame?

Pasaulis kinta labai sparčiai, Daliai Matulaitei kaip kūrėjai svarbu ne prisitaikyti prie nuolatinės kaitos, bet išlaikyti tradicines vertybes. Kaip žmogų, Dalią pažįstu, kaip veržlią, it „7 upių fontaną“, asmenybę, tad baigdama, norėčiau palinkėti nepristigti tos kūrybinės ir žmogiškosios energijos.

Aldona Dapkutė, dailės kritikė

Imi į rankas knygą ir ji iškart pažadina tam tikrus pojūčius – knygos įrišimas nurodo – turėsime reikalą su faktūromis, medžiagiškumu, t. y. su skulptūros savybėmis. Dizainas – Ramunės Januševičiūtės. Viršelyje reprodukuojama 2004 metų „Kelionė į Europą“ – užmezgamas pirmas ir svarbiausias probleminis albumo mazgas – Kas mes esam? Iš kur? Kur einame? Viršelis santūrus, saikingas, su galia – šios savybės būdingos ir kūrybai, ir skulptorės būdui: asmenybė žmogiškai ori, santūri, rimta, su didžiule valios galia, kūrybos galia. Su aiškia sava misija.

Atsivertus knygą patenkame į skulptūros statymo „virtuvę“ – ne vienos skulptorės pastangomis atsistoja paminklas, ji su architektais, meistrais, darbininkais, galingomis mašinomis… Mokėjimas bendradarbiauti su architektais išskiria Matulaitę iš kitų skulptorių – jų kūrybos procesas eina greta, papildo vienas kitą. Ką reiškia išgirsti kitą profesionalą? Svarbu ne vien paminklo skulptūra, bet ir jos ryšys su aplinka, gamta, žemės reljefu, prasminga architektūrinės dalies sąveika su skulptūra. Taip randasi ansambliai, neatsiejami nuo aplinkos (lyg čia nuo amžių buvę), organiškai įsiliejantys į erdvę, kuriai skirti. Monumentalioji skulptūra iki galo išsipildo tik jau numatytoje erdvėje. Nuotraukų ciklas apie skulptūrų statymą – gražus dėkingumo kitiems gestas.

Įvadinis Vaidos Ščiglienės tekstas pavadintas „Istorinės atminties saugotoja ir kūrėja“. Pagal sumanymą jis pristato tik monumentaliąją, dekoratyvinę ir antkapinę skulptūrą, taip pat yra pagrindinis šio albumo leitmotyvas – istorinės atminties saugotoja ir kūrėja. Tekstas kaip reta objektyvus, solidus, kaip ir dera rašyti apie didingų formų ir mastelio kūrinius. Tekste pabrėžiama, kad „…gaivindama istorinę, kultūrinę, politinę, komunikacinę vertes, meno kūriniais D. Matulaitė siekia formuoti šiuolaikinę aplinką“.

Tekste kalbama apie archeologines inspiracijas, figūrą ir abstrakciją, vizualumą ir verbalumą, paminklo sampratą, genties moteris, menines dailininkės iniciatyvas. Nes skulptorės veikla neapsiriboja tik kūryba, bet pedagoginė, visuomeninė veikla, įvairūs skulptūros projektai taip pat yra dalis Matulaitės gyvenimo. Atskirai paminėsiu skyrelį apie vizualumą ir verbališkumą – išskirtinis Matulaitės bruožas tarp skulptorių sieti formą su žodžiu. Prie vienos skulptūros gimimo aprašymo sako: „Itin ieškojau tinkamų žodžių…“ Todėl nenuostabu, kad ir Donelaitis toks artimas, savas, šiuolaikiškas Matulaitės mažųjų formų skulptūrose.

Knygos sudarytoja Danutė Zovienė pasiūlė itin prasmingą albumo struktūrą pagal piešinių pavadinimus ar skulptūrų temas: Baltai, Valdovai, Legendos, Genties moterys, Atminties lieptai, Momento nuojautos, Laiškai ant vandens, Kūrybos mįslė. Išskleista visa aktuali Matulaitės kūrybai problematika. Knygoje kaip retame albume svarbūs yra tekstai, žodis.

Mažųjų formų skulptūrą, piešinius pristato pati autorė – tai poetinės eilutės, metaforinės ištarmės, mintys, citatos…Toks pavyzdys – retas mūsų albumų leidyboje.

Jautrumas ne tik plastinei formai, bet ir ištartam žodžiui. Albumas apskritai pasižymi vaizdo ir teksto pusiausvyra. Skulptorės tekstuose aptinku itin keistą, kalbant apie skulptūros meną, fenomeną: „skulptūros girdėjimas. ,,Man labai svarbus skulptūros „girdėjimas“. „Neringa“, kurios reginį pamačiau vienu akimirksniu aukštai ant kopų su laivais ant pečių ir burėmis tarsi sparnai – visa savo esybe girdinti, jaučianti švytinčios jūros gausmą, šniokštimą… ir savo galių pojūčio nuostabą. Visai kitoks „Seserų (Lazdynų Pelėdos)“ „girdėjimas“. Tai dvasinio žmogaus būvio klausa. Kančios ir paguodos, energijos perdavimo… kūrybos būsena“. Garsas/garsai skamba iš formų ir dydžių, masių kaitos sąskambio, kai kur – tiesiogiai vandens srovės garsais. Toks akustinis jautrumas būdingas Matulaitės bruožas, ir išskirtinis. Tarp mažųjų formų ne tik figūratyvas, bet daugiausia asociatyvių abstrakcijų, momentinių būsenų pagavos. Dar viena būdinga savybė, apie kurią kalba skulptorė – tai „meno kūrinių energetika“, skulptūros poveikio galia, kalba net apie skulptūros švytėjimą… Tam reikalinga plastinės kalbos klausa. Įsiklausyti – skulptūras ne tik matome, bet ir girdime vidine klausa.

Skulptūros formos gimsta iš įsiklausymo į istoriją, legendas, vėją, literatūros kūrinius, į save… Viena svarbiausių įsiklausymo sferų – genties moterys. Skulptorė taria: „Septyni žodžiai… Motinai, Esi-Esu/Esu-Esmi/ Esmė Esi.“ Iškyla, pirmiausia, Motinos veidas. Moteris – Neringa (legenda), Gražina (literatūra), Ieva Simonaitytė, Lazdynų Pelėda (rašytojos), „Aušra“ (istorija), Inga Rinau (dabartis)… Visos orios, stiprios, nešančios. Moters tema itin svarbi Matulaitės kūryboje: perduoti iš kartos į kartą kultūrinius genus, moters gebėjimas skleisti šitos žemės energiją. Dailininkė kalba apie „nevienadienę moters ir skulptūrų prasmę“.

Ypač paslaptingos skulptūros kuriose girdima momento nuojauta: „Šešėlių šviesa“ – tėviškė, karo metu sudegę namai ir pelenai, „Šulinių skambesys paryčiais“…– „Rauda be garso ir žodžių“. „Mano mažoji skulptūra – laiškai į nežinią, mano minčių ir jausenos ženklai iš mūsų laiko Tėvynės… ir paminklai taip pat“. Visame juntamas moteriškasis kūrybos instinktas, „susietas ryšiais su žemės erdve, gyvąja tautos tradicija, su nesumeluotu jausmų tvarumu ir idealo ilgesiu, prilygstančiu skambančios erdvės tylai…“

Ir dar vienas albumo ypatumas: skulptorė pati pristato savo kūrybos ištakas, aprašo kūrinių ne tik prasmes, bet ir kilmę. Nedaug terasime albumų, kur tam būtų skiriama tiek dėmesio. Čia pati autorė kalba apie charakterio formavimosi sąlygas, tėvus, besikaitaliojančias gyvenamąsias vietas ir mokyklas, apie baltų meną, liaudies skulptūros piešinius, skaitytą literatūrą, kultūrologų darbus, istorijos tyrinėjimus ir pan. Sava kūrybos refleksija labai stipri, ir tai išskiria Matulaitę iš kitų skulptorių. Autobiografija parašyta taip, kad neįmanoma atskirti įvykių nuo kūrybos ar kelio į ją. Dailininkė sumini kraštus ir kultūras, kur teko lankytis ir jų reikšmę jai.

Kalbama apie tai, kas formavo tokią tvirtą skulptūros sampratą, sakyčiau, susipynusią su senųjų civilizacijų menu (lietuvių liaudies skulptūra – senovės Egiptas – Afrikos genčių skulptūra susilydo), kas teikė pasitikėjimo sovietmečiu. Tai irgi savitas albumo bruožas – pateikti ne tik faktus, bet ir kelionių erdvės punktyrus, savirefleksiją… Retas gebėjimas tautos istoriją paversti sava, o savo patirtis paversti tautos istorija ir meno istorija taip pat. Platus pasaulinės kultūros laukas ir sava žemė formavo kūrybą, kuri tikslingai ir profesionalai pristatoma šioje knygoje.