Tolimos patirtys

Alice Munro. Brangus gyvenime: apsakymai. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. – Vilnius: Alma littera, 2014, 308 p.

Kiek daugiau nei prieš metus Alice Munro (g. 1931) tapo tryliktąja moterimi, gavusia literatūrinę Nobelio premiją. Brangus gyvenime – keturioliktas jos apsakymų rinkinys ir pirmasis, išverstas į lietuvių kalbą. Knygoje užfiksuotos ne tik individualios žmonių dramos, bet ir šalies socialinės aplinkos raida. Taigi tai ne visai tos istorijos, kurios nutinka bet kam ir bet kuriame pasaulio kampe – jos nutiko Kanadoje konkrečiu, nesaugumu ir materialiniais nepritekliais paženklintu laiku – po Didžiosios depresijos, Antrojo pasaulinio karo metais, sunkiu pokariu, – lemiančiu ir specifinę rinkinio nuotaiką.

Desperatiškai laimės poroje ieškanti poetė jaučiasi pasimetusi ir susvetimėjusi net tarp „plunksnos brolių“, literatų vakarėlyje, ­– todėl „be galo troško, kad kas nors it kaulą mestų jai žodį“ (p. 12, „Kad jis pasieks Japoniją“). Vyras kultūra besidominčius, koncertus lankančius žmones vadina arkliašūdžiais ir melagiais, o su seserimi nesigiminiuoja todėl, kad ši pasirinko muzikės – atseit, pataikavimo žmonių saviapgaulei – kelią („Uostas“). Mergina parduoda vaikystės namus sukčiams su sąlyga, kad pastatas bus išsaugotas, o vėliau įsikrausto į ton vieton išdygusį daugiabutį („Išdidumas“). Tai šalutiniai epizodai iš tarsi šalutinių personažų gyvenimo, – scenografija, kurios fone pasakojama apie lūkesčius, galimybes ir suvaržymus, apsvarstoma kaltės patirtis. „Kartą nuėjau pas psichoterapeutę, ir ji mane įtikino, – kuriam laikui įtikino, – kad aš turbūt patraukiau už rankenos, bet priekabos durys buvo užrakintos. Užrakintos, nes motina dulkinosi su Nilu ir užsirakino, kad niekas netrukdytų. Jei būčiau padaužęs į duris, jie būtų supykę. Psichoterapeutė buvo patenkinta, priėjusi prie šios išvados, aš irgi. Kurį laiką. Bet dabar nemanau, kad taip buvo. Nemanau, kad jie būtų užsirakinę, nes kartą Karo įėjo ir pamatė, o jie ėmė juoktis išvydę jos miną“ (p. 100–101), – pasakoja vyras, vaikystėje nespėjęs išgelbėti po ledu įlūžusios sesers („Žvyras“).

Ne visų istorijų herojai patiria rimtų, visą gyvenimą prisimenamų, tačiau vienkartinių traumų. Kiti – o tai dažniausiai moterys – gyvena kasdienių draudimų varžomos („Geriau susipažinusi su naująja mokykla ir taisyklėmis paauglėms, supratau, kad apie važinėjimą dviračiu negali būti nė kalbos, taigi reikia jį išmesti iš galvos“, p. 111). Su įžvalgumu ir socialiniu pastabumu parašyti apsakymai (autorė juos vadina istorijomis) skaitytojo žvilgsnį kreipia į istorinį laiką, kai moteriai garbės nedarė siekis mokytis universitete, reikštis asmenine kūryba bei siekti savarankiškumo.

Tiesa, detaliau istorinį kontekstą skaitytojui teks išsiaiškinti pačiam: laiko nuorodos bei autorės paaiškinimai išties reti ir minimalūs („tegaliu pasakyti, kad visuose ištaiginguose tam tikro laikotarpio namuose jis [pianinas] stovėdavo“, p. 118), veiksmas tiesiog vyksta anuo laiku, kai „[a]utomobilis buvo senas ir aptriušęs, kaip dauguma mašinų tuo metu“ (p. 48); „Anuo metu, kai kiekviename miestelyje buvo kino teatras“ (p. 67) ir pan.; moterims tie laikai išties nebuvo saldūs („anuo metu nebuvo priimta rodytis viešai, kai jau matyti pilvas“, p. 67). Svetimai mums nuskamba „įlaiduotos lubos“, „apsigerbė suknele“ ir kt. pasakymai – jų, atrodo, ieškojo pati autorė („Jie pilni savimanos, pamaniau. Nežinau, iš kur ištraukiau šį posakį“, p. 235).

Pasakojimai teka pamažu ir niekur neskuba; lėtai ir gana atsargiai ieškoma atsakymų į klausimus, ką reiškė būti moterimi – aktyvia moterimi – praėjusio amžiaus Kanadoje? Didmiestyje ir mažoje gyvenvietėje? (Apie vieną jų „[ž]monės nuolat sakydavo, kad miestelis atrodo gedulingai, bet per tikras laidotuves pagyvėja“ (p. 163). Taip pat nesuklysime pasakę, kad kiekvieno, bent kiek autentiškesnio personaž(i)ų poelgio fone jaučiamas nuolatinis sociumo nepasitenkinimas ir murmesys.) Gal, išsivadavus iš provincialios aplinkos, gyvenimas prasidės kelionėje? „Kurgi…“, – sako Munro.

Dauguma rinkinio Brangus gyvenime tekstų analizuoja moters savirealizacijos problemas: baimę būti rašytoja, pareigą būti žmona ir motina. Visgi veikėjų pasirinkimą lemia ne lytis; autorę paprasčiausiai domina visi kažkuo kitokie, stereotipų nepaisantysindividai, patenkantys į nereikšmingo pobūdžio, tačiau keistas situacijas („radau maišelį su figomis ir datulėmis. Matyt, kažkas pavogė ir paslėpė čia […]. Ėmiau svarstyti, ar padoru vogti iš vagies. Be to, figos įstrigtų tarp dantų ir mane išduotų“, p. 33), iš kurių, tarsi aplinkiniu būdu, ir pradeda dėliotis siužetas, o nereikšmingomis apsimetinėję detalės dažnai tampa keičiančiomis gyvenimą.

Kitokie veikėjai – tai visų pirma kūrybiškesni. Štai jauna mokytoja, per karą atvykstanti į kalnų kurortą mokyti tuberkulioze sergančių vaikų („Amundsenas“). Ji atvira bet kokiai knyginei patirčiai, o čia dirbančios seselės elgiasi priešingai – net demonstratyviai nesidomi, kas „nutiko nežinomose vietose, nepažįstamiems žmonėms ar nežinomais laikais“ (p. 39). Tačiau ne jų, o mokytojos iniciatyvos dėka sergantys vaikai trumpam atgyja, – „prisimindami, ką kadaise mokėjo, […] pralinksmėjo, lyg susitikę senus draugus“ (p. 40–41). Matydama plačias moters kūrybiškumo perspektyvas ir ilgėdamasi vyro ir moters santykyje simetriškumo, Munro šaiposi iš fasadinio, kone somnambuliško žmonos nuolakumo („Svarbiausias moters darbas – sukurti ramybės uostą savo vyrui“, p. 110).

Rašytoja išsiskiria ne tiek mokėjimu pasakoti, kiek – nutylėti: kiekvienai istorijai pasirinkti tinkamą nutylėjimų proporciją ir taip kurti paslaptingą, ypatingą kūrinių atmosferą, taip pat nekonkretumo bei abstraktumo įspūdį – ir labai stengiasi jį išsaugoti (net smulkmenose: matome „sniegą, liūdnai sijojamą per kažkokius visžalius medžius“, p. 262), – gal todėl, kad kuo ilgiau nesuprastume, kokias paprastas, kasdieniškas ir net banalias istorijas ji pasakoja? Pabrėžiamas daiktų mums daromo įspūdžio įvairumas ir netapatumas, pavyzdžiui, apie karstą rašoma: „Daiktas, prie kurio artinomės, galėjo būti lentyna gėlėms sudėti ar pianinas uždarytu dangčiu“ (p. 257).

Šis galėjo būti – raktas į Munro kūrybą. Tarp to, kas galėjo būti ir to, kaip gyvenime buvo – dažnai slypi praraja. Ta praraja autorę labiausiai ir domina. Išnaudotomis progomis jos apsakymų herojai labai nevienodi – dalis pokyčius gyvenime vien įsivaizduoja, savyje nerasdami jiems įgyvendinti reikalingų jėgų („nugalėdavo kasdieninis prieraišumas, patikimas kaip visada“, p. 15), kiti – žengia ryžtingus žingsnius ir kardinaliai keičia savo gyvenimus, treti juos jau nugyveno ir tik prisimena. Tačiau į tekstų paviršių niekada neišsiveržia ašaringas gedulas dėl praleistų galimybių ar priekaištas jomis nepasinaudojusiesiems, – o ir kas tiksliai atsakys, kodėl žmonėms „būdingas keistas neryžtingumas ir lengvabūdiškumas, lyg […] lauktų gyvenimo prasidedant“ (p. 140)? Todėl Munro tarsi tik pasakoja, kokios buvo aplinkybės ir kaip žmonės pasielgė.

Jaučiame: kad gyvenimas būtų, kad jis tęstųsi, nori visi, net „visiškai nepagydomi, bet atkakliai nemirštantys ligoniai“ (p. 82) – toks troškimas įrašytas mūsų prigimtyje. Atrodo, autorė nematuoja gyvenimo šiandien populiaria „orumo“ kategorija, apie nedėkingas istorines aplinkybes kalba neteisdama ir nieko nekaltindama. Priešingai – rinkinį, kuriame aprašo ne visai linksmai susiklosčiusias žmonių istorijas, ji pavadina malonybiniu kreipiniu: dear life, brangus gyvenime, lyg teigdama – esi brangus (koks esi), nes esi. Kitos Munro išvados apie egzistenciją būtų šios: gyvenimas būna visoks; turime (išmokti) sau atleisti. Paskutiniai knygos apsakymai – autobiografiniai; viename jų autorė prisimena mamą ir, apžvelgdama ilgą savo gyvenimą, jau be nuostabos pastebi: galiausiai sau atleidi net tai, kad negalėjai nuvykti į motinos laidotuves.

Apmaudu, kad iki premijos suteikimo nė viena leidykla neplanavo ir gal net nenorėjo išleisti Munro-pasaulyje žinomos apsakymų meistrės, tačiau labai skubėjo – Munro-Nobelio premijos laureatę. Tai tik patvirtina, kad gyvename komercinės cenzūros laikais. Taip pat neaišku, kodėl pasirinktas versti šis rinkinys, o ne kuri nors brandžiausių, geriausių istorijų rinktinė (juk beveik tikra, kad jokia kita Munro knyga į lietuvių kalbą artimiausius 10 metų nebus verčiama). Žinoma, visada galime tvirtinti, kad stiklinė yra puspilnė ir, išlaikant tokį vertimų tempą (plg. Orhano Pamuko, Johno Maxwello Coetzee, José Saramago, Hertos Müller publikacijos) – po keleto metų jau turėsime apčiuopiamą premijuotos, naujos pasaulinės literatūros korpusą.

Taigi Brangus gyvenime – pati autobiografiškiausia, naujausia ir jokiu būdu ne silpna rašytojos knyga. Bet taip pat nereiktų pamiršti: Nobelį autorė gavone už ją, o viso gyvenimo kūrybą. Esama ir kito niuanso: net ir išversta, Munro lieka neišverčiama dėl socialinio konteksto krūvio, teksto reikšmių įvietinimo konkrečioje – kanadiečių– kultūroje (jau pirmajame apsakyme paaiškės, kad, norint suprasti požemines šeimos santykių įtampas, reikia ir geografinių žinių apie Kanadą). O tai kelia skirtingus jausmus, viena vertus, domina savitumu ir egzotiškumu; tačiau kartu juntame ir skausmingai neįveikiamą distanciją, užuominas ir nutylėjimus, kurių poteksčių svarbą tik menkai nujaučiame.

Tiksliausias į galvą ateinantis palyginimas – tai Granauskas, skaitomas Kanadoje; su juo lyginti – dėl svarbos nacionalinei literatūrai, tautos trauminių pergyvenimų aprašymo – išties adekvačiausia. Tuomet ir kyla klausimas: kiek mums įdomūs kanadiečių socialinės bei politinės raidos ypatumai ir jų nulemti išgyvenimai, – ar nėra jie pernelyg svetimi? Taip, Munro aprašytos patirtys mums tikrai tolimos, tačiau… neprivalome į pasaulį žiūrėti Amundseno slaugių akimis.