2015 03 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Kun. Jurgis Pabrėža: botanikas, gydytojas, poetas ir pasaulietis pranciškonas

Kretingos enciklopedijos nuotrauka

1771 m. sausio 15 dieną Večių kaime, Kretingos apskrityje, gimė Jurgis Pabrėža – kunigas, pasaulietis pranciškonas, gydytojas, botanikas, poetas, vienas iškiliausių XIX a. švietėjų. Apie tai, kuo Jurgis Pabrėža svarbus visai Lietuvai, kokie juo nuopelnai botanikos ir medicinos srityse ir apie vis dar gyvą liaudies pamaldumą tėvui Ambrozijui radijo laidoje „Porciunkulė“ pasakoja istorikas Julius Kanarskas.

Kuo Jurgis Pabrėža, gerai žinomas Žemaitijoje, svarbus visai Lietuvai?

Jurgis Pabrėža buvo žymus pamokslininkas, botanikas, lietuviškos botanikos terminijos kūrėjas, medikas ir švietėjas. Jį galima drąsiai statyti į vieną gretą su Simonu Daukantu, Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi ir kitais XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios šviesuoliais. J. Pabrėža padarė didelę įtaką mūsų krašto istorijai, buvo ne tik vienas iš botanikos pradininkų, bet ir liaudies medicinos propaguotojas, pirmojo lietuviško geografijos vadovėlio autorius. Taip pat jį žinome kaip poetą, rašiusį lietuvių ir lenkų kalbomis.

Kunigas Pabrėža jautė stiprų pašaukimą sielovadai, tačiau ar yra žinoma, kodėl jis visgi apsisprendė būti ne mažesniuoju broliu, o tretininku, 1817 metais įstodamas į Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną?

Pabrėžos kelias į pranciškonų vienuolyną nebuvo atsitiktinis, kadangi žinoma, kad jo dėdė Aleksandras Pabrėža taip pat buvo pranciškonas. Be to, Jurgis Pabrėža viduriniojo išsilavinimo siekė Kretingos apygardinėje mokykloje, kur jam teko nemažai bendrauti su broliais pranciškonais, susipažinti su šv. Pranciškaus dvasia, iš arčiau pažinti pranciškonų gyvenimą. Vėliau kunigaudamas jis ne sykį mąstė tapti pranciškonu, tačiau vis atidėdavo šį apsisprendimą ir tik 1816 m., dirbdamas gretimoje Kartenos parapijoje altarista, galutinai apsisprendė ir gruodžio 8 d. įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną tretininku. Pabaigęs noviciatą 1817-ųjų gruodžio 9 dieną davė amžinuosius įžadus.

Kodėl kunigas Pabrėža įstojo į tretininkus, o ne mažesniuosius brolius? Šito mes tiksliai nežinome ir galime tiktai numanyti, kadangi pats tėvas Ambrozijus savo paliktuose raštuose apie tai neužsimena. Greičiausiai jo pasirinkimą lėmė kelios aplinkybės. Pirmiausia, pranciškonų Regula reikalavo, kad tretininkai, kaip ir mažesnieji broliai, dėvėtų abitą, pasirinktų naują vardą, laikytųsi vienuolijos tvarkos, naudotųsi visomis vienuoliams teikiamomis dvasinėmis malonėmis ir privilegijomis, bet, skirtingai nuo mažesniųjų brolių, jie neturėjo teisės rinkti vienuolijų vadovų ir būti jais renkami. Taip jie buvo laisvesni planuodami savo veiklą ir disponuodami turtu.

Botanikas, pamokslininkas T. Ambrozijus Pabrėža (1771–1849). Skulpt. Petras Kalenda, XX a. vid.

Tėvo Ambrozijaus gyvenimo tyrinėtojai mano, jog vienuolyną Pabrėža pasirinko ne tik siekdamas tobulinti savo dvasinį gyvenimą, giliau pasinerti į sielovados darbą, bet ir norėdamas turėti daugiau laiko botanikos studijoms bei žmonėms gydyti. Būtent tretininko statusas leido tėvui Ambrozijui laisvai tęsti pradėtus mokslinius botanikos tyrimus, gilinti medicinos žinias ir pritaikyti jas praktikoje. Tretininkai taip pat buvo laisvesni neturto atžvilgiu: išlikę du t. Ambrozijaus testamentai, kurie liudija, kad jis valdė savo anksčiau sukauptą turtą ir disponavo juo savo nuožiūra.

Reikia pasakyti, kad ir nebūdamas mažesniuoju broliu t. Ambrozijus Pabrėža uoliai dirbo jam vienuolyne patikėtus darbus: iš pradžių pranciškonų mokyklos mokytoju, vėliau buvo paskirtas vienuolyno pamokslininku, misionieriumi, o laisvesniu laiku nuo pagrindinio darbo rašė dvasinio turinio knygas, botanikos ir medicinos mokslų veikalus, kūrė eiles, gydė negaluojančius parapijiečius.

Jurgis Pabrėža buvo žymus botanikas ir gydytojas. Kokie jo nuopelnai šioje srityje?

Medicinai ir botanikai kunigas Jurgis Pabrėža skyrė didžiausią savo gyvenimo dalį. Atsiminimuose jis rašo, kad „vaikas būdamas pamėgau augalus. Juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau. Norėdamas pažinti jų savybes, darydavau tinktūras“. Jo prisiminimai rodo, kad tas potraukis kilo dar vaikystėje. Vėliau mokydamasis Vilniaus universitete jis studijavo mediciną, botaniką, Šventąjį Raštą, teisę bei chirurgiją. Kitaip tariant, stengėsi įgyti visapusišką išsilavinimą ir būti naudingas savo kraštui.

Būdamas kunigu ir tretininku toliau studijavo medicinos ir botanikos knygas, susirašinėjo su VU profesoriais: Johanu Volfgangu, Stanislovu Jundzilu, Stanislovu Gorskiu, rašė mokslinius darbus Žemaičių tarme, lenkų ir lotynų kalbomis. Keliaudamas po Žemaitiją ir užrašinėdamas žemaitiškus augalų vardus jis rinko vaistažoles ir sudarė apie 800 augalų herbarą. To herbaro dalis yra išlikusi ir šiuo metu saugoma Vilniaus botanikos institute.

Savo įgytas žinias Pabrėžas stengėsi pritaikyti praktikoje, gamino vaistus, mokė žmones pažinti vaistažoles ir naudoti jas gydymui, lankė ligonius bei priiminėjo ir gydė juos vienuolyne.

Svarbiausi Pabrėžos moksliniai botanikos darbai buvo šie: pirmas jo parašytas darbas – tai Žemaičių ir lotynų kalba parengtas morfologinių botanikos terminų žodynas. Antras svarbus jo darbas buvo 1834 m. sudarytas sisteminis augalų vardynas. Tačiau pagrindinis jo veikalas, vainikavęs visą jo, kaip botaniko, tiriamąją veiklą – tai augalų sistematikos veikalas „Augalų rūšys“. Šiam pagrindiniam darbui dar esant t. Ambrozijui gyvam pradėti rinkti pinigai. Deja, tuo metu knyga negalėjo pasirodyti, nes po 1831 metų sukilimo Rusijos valdžia persekiojo vienuolijas. Ir tik 1900 m. išeivijos lietuviai Jungtinėse Amerikos Valstijose paskelbė didžiąją šio veikalo dalį. Jis vadinosi „Botanija arba „Taislius auguminis“.

Reikia pabrėžti, kad šios studijos botanikos mokslui yra labai svarbios, nes tai buvo svarus indėlis Lietuvos florai pažinti. Taip pat Pabrėža pirmasis pabandė sukurti botanikos terminiją ir nomenklatūrą lietuvių kalba. Tai buvo Žemaičių, o ne literatūrinė lietuvių kalba, kuria šiandien kalbame, bet dalis jo sukurtų terminų yra tebevartojami ir šiandien.

Tėvas Ambrozijus garsėjo savo pamokslais, kurie būdavo aktualūs ir lengvai suvokiami žmonėms. Ar turime išlikusių jo raštų ir kur jie yra prieinami skaitytojui?

Taip, kaip jau minėjau, nuo 1821 m. tėvas Ambrozijus buvo paskirtas vienuolyno pamokslininku, ir jo pamokslai skambėjo ne tik Kretingoje, bet ir daugelyje Žemaitijos bažnyčių. Ruošdamasis pamokslui t. Ambrozijus stengdavosi išstudijuoti ne tik Šventąjį Raštą, bet ir pažinti tos konkrečios vietovės, kurioje pamokslaus, žmonių gyvenimo būdą, įpročius, ydas. Todėl pamokslai klausytojams būdavo labai aktualūs ir lengvai suvokiami. Šiandien jie vertinami kaip svarbus pirmos XIX a. pusės Žemaičių papročių ir kultūros pažinimo šaltinis.

Jo pamokslai nėra plačiau publikuoti. Išlikę rankraščiai saugomi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Jurgio Pabrėžos Ambraziejaus rankraščių fonde. Apie juos plačiau galime sužinoti iš mokslinių studijų, kurias skelbia mokslininkai Stasys Skrodenis, Aleksandras Pakalniškis, Artūras Tereškinas, Laima Gylienė.

Jo pamokslus ir pastoracinę veiklą tyrinėjęs kunigas pranciškonas Viktoras Gidžiūnas savo tyrimų medžiagą yra paskelbęs monografijoje „Apie Jurgį Ambraziejų Pabrėžą“.

Kretingos vienuolynas. Algirdo Darongausko nuotraukos

Kretingoje yra Jurgio Pabrėžos gatvė, paminklas priešais bažnyčią, jo vardo gimnazija. Kretingiškiai ir apylinkių žmonės niekada neužmiršo savo sielos ganytojo ir kūno gydytojo. Jie tėvą Ambrozijų laiko šventuoju, prašydami išgydymo meldžiasi prie jo kapo. Kodėl šis liaudies pamaldumas nesibaigia beatifikacijos procesu?

Broliai pranciškonai pradėjo rinkti medžiagą tėvo Ambrozijaus paskelbimo palaimintuoju bylai dar XX a. ketvirtame dešimtmetyje, apie 1932 metus. Tai inicijavo tuometinis Kretingos vienuolyno gvardijonas tėvas Augustinas Dirvelė. Jis sugalvojo pirmiausia ant jo kapo pastatyti koplytėlę su vienuolio ir angelų skulptūromis, kurias specialiai 1933 m. parvežė iš Vokietijos. Kartu pranciškonai pradėjo rinkti paliudijimus apie tėvo Ambrozijaus šventumą ir stebuklingus pagijimus prie jo kapo. Visos žinios buvo surašomos į specialią knygą, o svarbesnės žinutės publikuojamos žurnale „Pranciškonų pasaulis“. Manau, kad ta pačia intencija Kretingoje atsirado ir J. Pabrėžos gatvė priešais ką tik baigtą statyti Pranciškonų gimnaziją. Vienas iš kunigų, istorikas Petras Urškis tuo pat metu parengė gan išsamų Pabrėžos gyvenimo aprašymą, o tęsdami duomenų beatifikacijai rinkimą, pranciškonai ruošėsi išleisti apie Pabrėžą knygą. Tačiau bolševikinė okupacija nutraukė pranciškonų sumanymus ir pradangino daugumą beatifikacijos dokumentų. Pabrėžos bylos atnaujinimas buvo iš naujo svarstomas prabėgus pusei amžiaus ir į Kretingą sugrįžus pranciškonams, kurie 1991 m. sausio 12 dieną vienuolyne ta tema surengė konferenciją. Deja, per pastaruosius dvidešimt metų daug žingsnių žengta nebuvo. Belieka tikėtis, kad ateis ta diena, kai tėvas Ambrozijus Pabrėža, kaip tikras šv. Pranciškaus sūnus, sulauks beatifikacijos ir kanonizacijos bei taps dar vienu mūsų tautos šventuoju.

Ką šiandien mums reiškia pranciškono J. Pabrėžos moto: „Dievas mato, laikas bėga, mirtis genasi, amžinybė laukia“?

Gilią prasmę turintys žodžiai primena mums, kad gyvenimą turime nugyventi prasmingai, sėdami gėrį visomis jėgomis ir tarnaudami žmonėms, aukodami save bendruomenės labui.

Pokalbis transliuotas Pranciškoniškosios šeimos radijo laidoje „Porciunkulė“. Laida „Marijos radijo“ eteryje transliuojama kiekvieną šeštadienį 20 val.

Pašnekovą kalbino Rimantas Radzevičius OFS, tekstą parengė Monika Midverytė OFS.