Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Kuo skiriasi socialiniai ir humanitariniai mokslai?

Tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 1.

Mintis inicijuoti akademinės bendruomenės diskusijų ciklą NŽ-A kilo pastebėjus, kad daugelis žurnalo autorių ir skaitytojų priklauso akademinei bendruomenei, tačiau apie pamatinius akademinius dalykus retai diskutuoja tarpusavyje: tam nėra progos, laiko ar valios, – dėl per griežtos dėstytojų ir studentų bendravimo reglamentacijos ar rutinos sukelto nuovargio ir nuobodulio. O NŽ-A kaip tik ir yra vieta, kur surandami platesni ir gilesni interesai, ir bendraminčiai, kurie galbūt nėra tiesiogiai susiję profesiniais ir darbiniais santykiais, bet yra siejami pasaulėžiūros, interesų ar požiūrio į gyvenimą. Todėl Gabrielės Gailiūtės iniciatyva ir buvo padaryta pradžia: tema „Kuo skiriasi socialiniai ir humanitariniai mokslai?“ VU Filosofijos fakultete 2014 m. lapkričio 25 d. vietos bendruomenės akivaizdoje buvo pakviesti padiskutuoti du profesoriai, kartu ir seni NŽ-A bičiuliai, psichologė prof. Danutė Gailienė ir filosofas prof. Alvydas Jokubaitis. Renginį vedė ir jo išrašą parengė fakulteto magistrantas ir NŽ-A jaunesnysis redaktorius Laurynas Peluritis.

Danutė Gailienė. Aš pasitikslinau prieš renginį, ar Alvydas – filosofas, nes man reikia, kad čia būtų vienas asmuo, kuris įkūnytų filosofiją, kad aš galėčiau visaip negražiai jo atžvilgiu elgtis. Jis sakė, kad filosofas, nors dabar tikriausiai sakytų kitaip…

Alvydas Jokubaitis. Ne, ne, ne. Esu filosofas, ir nenoriu būti mokslininkas.

D. G. O paskui dar pagalvojau: tokiame renginyje kokio nors malonumo turi būti ir prelegentams. Man būtų malonu, jeigu aš galėčiau būti tokia, kokia negalima būti akademiniuose renginiuose, konferencijose ir visokiuose tarptautiniuose forumuose: pirmiausia politiškai nekorektiška, kiaurai subjektyvi, absoliučiai šališka. Man šito ypač reikia po vienos traumos, kurią aš patyriau Škotijoje. Skaičiau pranešimą Europos savižudybių prevencijos kongrese apie partizanų savižudybes. Kadangi tai buvo savižudybių prevencijos forumas, pradėdama pranešimą (kaip tik vyko 2008 m. Rusijos–Gruzijos karas) pasakiau, kad kalbėsiu apie tokią savižudybių kategoriją, kuriai niekaip neįmanoma pritaikyti mums žinomų prevencijos priemonių, nebent mes ką nors padarysime, kad nebūtų karų, užpuolimų ir kad žmonėms nebereikėtų gintis… Ir pasakiau dar vieną sakinį: nebent neleistumėm tokių dalykų, kaip dabar vyksta Gruzijoje. Ir nieko, – skaičiau pranešimą, net nepagalvosi, kad čia ką nors ypatinga pasakiau. Vakare, po pranešimų, kongreso organizatoriai į mane labai rimtai kreipėsi:

– Žinai, tu negerai padarei.

– Ką aš negerai padariau?

– Vis dėlto čia yra tarptautinis mokslinis renginys ir šališkiems būti negalima.

– Žmones žudo, bombos krenta – negalima būti šališkiems?

– Supranti, bet čia kolegos gali būti sudirgę. O jeigu čia yra kolegų iš Rusijos?

– Tai, – sakau, – tegu kolegos iš Rusijos ką nors sako. Arba sako, kad „mes pritariam ir mūsų šalis teisi“, arba sako, kad „mums gėda“. Izraelio kolegos visada taip daro forumuose. Jie sako: „Mums gėda, kad pas mus įsigali fundamentalizmas, šviesių žmonių mažėja“.

Bet mes neradome bendros kalbos. Socialiniuose moksluose didėja sterilumas, tas nebegalėjimas kryptelėti ir pasakyti jokių vertinančių žodžių, kur jau ten sąvokų. Tai yra labai bloga tendencija.

Aš labai džiaugiuosi, kad mes esame Filosofijos fakultete, kuriame sugyvena socialiniai ir humanitariniai mokslai. Tad mes vieni kitus vis matome, vyksta bendri posėdžiai. Tai jie mums įkanda, tai mes jiems įkandame. Bet mes slapčia žavimės, kaip tie filosofai gali kalbėti, reikšti mintis. Ir jie net negalvoja, kad tai turi būti empiriškai pagrįsta. Mes parašėme straipsnį į tarptautinį žurnalą ir jo įvade įrašėme bendrą frazę, kad Lietuvoje dėl socialinės transformacijos, politinių įvykių psichikos sveikatos bėdų padaugėjo. Gavome recenziją, kurioje prie to sakinio recenzentas pastebėjo: „Kur įrodymai, kad „dėl to“ padaugėjo, reikia sakyti „per tą laiką padaugėjo“, bet ar „dėl to“ – reikia įrodymų“. Tad mes tiems filosofams pavydime. Užtat man dabar reikia tokio filosofo, kad aš galėčiau pasakyti: „Kaip mes jums pavydime ir kaip mes jūsų nekenčiame“. Visų humanitarinių mokslų aš neišmanau, bet iš principo – koks jų pasaulio pažinimo pobūdis? Subjektyvus. Štai filosofai rūpinasi tik svarbiausiais klausimais: kas yra pasaulis, kas yra žmogaus gyvenimas, kas yra prasmė? Ir laisvai reiškia savo mintis. Ir minčių reiškimas, ir diskusija yra mokslinis metodas. Kai kurios filosofų disertacijos primena esė, net šitame fakultete. Pirštais nerodysiu. Ir jie sau gyvena. Pavydas šiaip yra blogas dalykas. Pavydas yra padiktuotas užspaustų jausmų. Tad jeigu Tu, Alvydai, pažadi būti savikritiškas irgi…

A. J. Aš jau esu savikritiškas.

D. G. Tada aš irgi galėčiau būti savikritiška. Pirmiausia apie psichologiją, kaip socialinį mokslą, norėčiau pasakyti, kad mes esame labai nelaimingas mokslas. Mes didžiuojamės, kad 1897 m. tapome mokslu.

A. J. O Viešpatie, kokie jaunikliai!

D. G. Ir kas gi tas žmogus, kuris padarė mus mokslu? Ne kas kitas, o Wilhelmas Wundtas, kuris šiaip yra fiziologas. Jis 1897 m. Leipcige įkūrė eksperimentinės psichologijos laboratoriją ir užsiiminėjo redukcionizmu. Jis to net neslėpė, taip ir sakė: „Redukcionizmas“. Reikia tyrinėti, o ne šiaip filosofuoti. Žmonės fiksavo savo mintis, pojūčius ir tai buvo užrašinėjama, grupuojama. Taip turėjo susikurti mokslas. Šita idėja plačiai plito: radosi daugybė mokslininkų, laboratorijų…

A. J. Ir taip atsirado Mendelejevo lentelė.

D. G. Taip atsirado psichologijos mokslas. Žiūrint į tą istoriją gali atrodyti, kad tai pradžia, kad mokslas augs, vystysis. Nieko panašaus. Pažvelgę, kur mes kaip mokslas esame dabar, kai kurie drąsesni savikritikai psichologai vadina tai naująja frenologija. Koketavimas su redukcionistiniais modeliais ir idėjomis mūsų niekur nenuvedė. Dabar tik technologiškai viskas pasiekę aukštesnį lygį: yra fiksuojamos smegenų sritys, yra smegenų vizualizacijos metodai, kurie nufilmuoja, kaip kontrastinės medžiagos vaikšto po smegenis. Dabar neuromokslininkai padaro įvairių tyrimų. Pavyzdžiui, surenka dvi grupes besimeldžiančių žmonių – viena yra medituojantys budistų vienuoliai, kita – besimeldžiantys katalikų vienuoliai. Tada nuskenuoja smegenis ir parodo, kas jose vyksta – kažkokie procesai, kurie turi vykti ir kurių kitais eksperimentais neužfiksuosime. Ir ką gi mes turime? Knygas, kuriose rašoma, kad Dievas yra smegenyse, atrastas Dievo „centras“ arba tikėjimo „centras“. Vien dėl to, kad užfiksuotas smegenų aktyvumas. Tuo tarpu kritiški žmonės supranta, kad įvairiais atvejais yra aktyvuojamos tam tikros (tos pačios) smegenų dalys ir kad tai nieko nepasako. Jeigu pasižiūrėtume, ką sprendžia vadinamieji pažangiausieji mokslai, tai pamatytume, kad jų problemos yra labai menkos, – kalbant apie mokslinį pažinimą, pasaulio pažinimą. Kitas dalykas, kad jos teikia tam tikrą praktinę naudą – pritaikymą medicinoje ir panašiai.

Bet mes čia kalbame apie mokslus. Mes esame nelaimingi, kad akademinis, griežtąja prasme mokslinis mūsų diskursas yra pavojingai susiaurėjęs, mes nebedrįstame kalbėti teoriškai, idėjomis, kalbame tik konstruktais. Jeigu norime psichologijoje ką nors išsiaiškinti, tai turime sukurti konstruktą, pavyzdžiui, laimės: apibrėžti, kas yra laimė, sukurti metodiką laimei pamatuoti ir sukoreliuoti, nubraižyti modelį ir t. t. Beje, kalbant apie modelių braižymą. Aš užsisakiau iš užsienio vieną naujausių vadovėlių ir ruošiausi iš jo paskaitai studentams apie vaikų traumas, nes ten sudėti naujausi tyrimai, kas su kuo koreliuoja ir t. t. Perskaitau atidžiai tą skyrių ir galvoju: ką aš savo studentams galiu apie vaikų traumas papasakoti, kokie tai yra vaikai, kaip jiems sekasi? Nieko. Nes ten ne moksliniais tyrimais pagrįstų duomenų (angl. evidence based) nėra, o kai sudėliojami tik tyrimais pagrįsti duomenys, tuomet išeina tik kiekybinių sąsajų samplaika, kuri nieko nepasako apie žmogų.

Bet, kita vertus, mes esame labai galingi dėl savo tyrimų. Dėl mūsų duomenų kovoja didžiuliai pinigai, didžiulės industrijos. Štai jūs galvojate, kad savižudišką elgesį tikrai nulemia depresija. Įdomu, ką tai reiškia? 90–95% depresija sergančių žmonių nenusižudo, tad ką reiškia teiginys „depresija nulemia savižudišką elgesį“? Kuo tie 5% skiriasi nuo kitų? Depresija nuo kitų „dep­resijų“? Niekam tai neįdomu. Tiems, kurie finansuoja tyrimus, įdomu, kad būtų kuo daugiau tokių patvirtinimų, kad viskas vyksta smegenyse, genuose, depresijose, klinikose ir t. t. Kuo daugiau. Tada klestės vaistus gaminanti pramonė ir nebereikės gilintis į žmogų. Bet dėl mūsų kovoja. Ir tuomet mūsų profesiniuose forumuose susidaro grupės, kurios mėgina tam priešintis. Bet priešintis tam sunku, jėgos nelygios. Pinigai yra labai dideli ir yra išgyvenimo motyvacija. Todėl mūsų gyvenimas yra sunkus. Bet mes įtakingi.

A. J. Danute, Jums priminti marksistinius laikus? Dar visai neseniai mes turėjome valdžią.

D. G. Bet pražuvo.

A. J. Tik taip atrodo.

D. G. Beje, yra vienas dalykas, kuris galioja ir jums, ir mums. Mes visi priklausome nuo politinių įtakų. Pavyzdžiui, mes užsiimame istorinių traumų tyrimais. Kai pradėjome tai daryti, pamatėme, kad iki tol nebuvo jokių tyrinėjimų. Sovietų Sąjunga seniai buvo sugriuvusi, beveik ketvirtis amžiaus praėjo, o tyrimų – nėra. Kaip žmonės, kaip šeimos išgyveno? Ką tos traumos padarė, ar jos perduodamos, ar neperduodamos? Kodėl tų tyrimų nebuvo? Todėl, kad tai politiškai nekorektiška. Tai susiję su mumis visais. Europoje kalbėti apie komunizmo traumas ir komunistinį paveldą yra visiškai nekorektiška, o reguliuoti šituos procesus galima labai lengvai. Tie, kurie ima politiškai nekorektiškas temas, nespausdinami, nepriimami. Niekas net nesako, kad kažką negerai darai – gali daryti, ką nori, bet akademiniame diskurse tavęs nebus. Pasipriešinimas yra milžiniškas. 2004 m. Sandra Kalnietė, buvusi Latvijos užsienio reikalų ministrė ir eurokomisarė, viena pirmųjų Europos Parlamente pasakė tokią kalbą, kuri jai atrodė normali: kad mes dabar esame susivienijusi Europa, todėl turime ir bendrą atmintį, ir štai aš gimiau traukinio vagone pakeliui į Sibirą (ar kažkaip panašiai, nes ji visai mažytė atsidūrė Sibire) ir šituos nusikaltimus turime prisiminti. Kilo baisus skandalas. Dabar aš gavau 2013 m. išėjusią antropologės Aleidos Assmann knygą, kurioje rašoma, kad neįmanoma niekaip įtvirtinti, jog Europos atmintyje būtų ir Holokaustas, ir komunizmo nusikaltimai. Net Vokietijoje, kuri mums yra istorinės atminties, gilinimosi, refleksijos pavyzdys, ne taip viskas paprasta. Tai va, čia esame nelaimės draugai.

Taigi nieko gero mums su ta mokslo raida nebuvo. Prie Wundto psichologija dar nors buvo mokslas apie psichiką. Bet kai Amerikoje iškilo Johnas B. Watsonas, kai iškilo bihevioristai, tai nė to nebeliko – mes tapome mokslu apie elgesį. Užtruko dar apie 50–60 metų, kol prie šito buvo prirašyta „mokslas apie elgesį ir apie psichikos procesus“.

Tikrasis mokslas yra gamtos mokslas. Ir kas psichologijos kūrėjams susišvietė? Kas jiems prisisapnavo XIX a. pabaigoje imti mėgdžioti vadinamąjį moksliškumą? Filosofai ir istorikai, aišku, geriau už mane galėtų paaiškinti. Kitame gale yra filosofai, filologai, visi humanitarai, kur subjektyvusis metodas turi visas teises. O mes kaip ir per vidurį. Būdami per vidurį, esame skirtingi – psichologas gali būti ir neurofiziologas, neu­ro­psichologas, sėdėti prie aparatų ir viską registruoti, bet gali būti ir filosofas, sielų gydytojas, beveik menininkas. Psichoterapeutai turi gerą savo apibrėžimą: psichologija yra mokslas, psichoterapija – menas. Ir šios dvi kryptys puikiausiai sugyvena. Čia turbūt ir reikėtų sustoti.

A. J. O aš gal atsistosiu. Greitai čia viską susirašiau – nenoriu, kad Danutė matytų, kaip negražiai parašyta.

D. G. Va, taip profesoriai ruošiasi.

A. J. Aš visada taip darau. Nuo Brežnevo laikų. Brežnevas irgi negalėdavo nieko pasakyti be popieriaus.

Diskutuoti apie humanitarinių ir socialinių mokslų skirtumą svarbu ne tik dėl teorinių, bet ir dėl praktinių priežasčių. Šiandien nėra labiau užuojautos vertų mokslininkų negu tie, kuriuos žmonės vadina humanitarais. Šių mokslininkų gaila dėl politinių priežasčių. Jie toliau nori tarnauti kilniam ir garbingam tikslui, bet universitetams ir visuomenei jų reikia tik kaip ekspertais vadinamų darbininkų, protinio darbo proletarų.

Humanitariniai mokslai yra Prancūzijos revoliucijos kūrinys. Ir, žvelgiant į jų dabartinę būklę, susidaro įspūdis, kad ši revoliucija nesibaigė. 2014 m. gegužės 6 d. buvo patvirtintas naujas Vilniaus universiteto statutas. Atidžiau pasižiūrėjus matyti, kad jame pateikta mokslų klasifikacija atitinka 1795 m. spalio 25 d. (tada buvo vadinama Ketvirtų metų Briumero trečiąja) Prancūzijos revoliucionierių pasiūlytą mokslų klasifikaciją. Jie mokslus suskirstė į tris grupes: fizika ir matematiniai mokslai; moralės ir politikos mokslai; literatūra ir dailieji menai. VU statutas mokslus skirsto į dvi rūšis: biomedicinos ir fizinius mokslus bei socialinius, humanitarinius mokslus ir menus. Kadangi Prancūzijos revoliucionieriai skyrė tris, o dabartinis VU – dvi mokslų grupes, atrodytų, nėra jokio reikalo kalbėti apie panašumą. Tačiau tai – dar ne istorijos pabaiga. Pamatęs mokslų klasifikaciją, imperatorius Napoleonas išbraukė antrąją mokslų grupę (t. y. moralės ir politikos mokslus). Kodėl? Napoleono nuomone, moralės ir politikos mokslai nėra tikri mokslai, bet tik filosofija. Napoleonas ir Prancūzijos revoliucionieriai norėjo naujo žmogaus ir visuomenės mokslo, sukurto pagal gamtos mokslų analogiją. Tai leidžia teigti, kad VU toliau gyvena Prancūzijos revoliucijos nuotaikomis. Todėl praktinis šio pranešimo tikslas yra kovoti su revoliucija bei burti kontrrevoliucionierius.

Išsivadavus iš Vinco Kapsuko universiteto, būtina įveikti kitą revoliucinių laikų palikimą, apie kurį šiandien dažnai net nesusimąstoma. Du trečdaliai sociologų (tai sakau apytikriai, nes nepatikrinta, ir straipsnio su tokiu teiginiu nepriimtų sociologų žurnalai) ir tikriausiai apie pusę vadinamųjų „humanitarų“ (šis žodis kabutėse, nes jų, mano nuomone, iš tikrųjų nėra) šiandien galvoja panašiai kaip Napoleonas. Jie mano, kad iš moralės ir politikos būtina padaryti mokslą arba, to nepavykus, šias disciplinas pašalinti iš mokslų rato. Dauguma dabartinio VU mokslininkų mano, kad žmogaus ir visuomenės mokslai būtų daug geresni, jeigu jų kūrėjai vadovautųsi gamtos mokslų metodais. Humanitarai šiandien net bijo ką nors pasakyti prieš šį įsitikinimą, nes būtų pavadinti atsilikėliais. Šiandien sukurta daugybė pseudomokslų, panašių į mokslinį komunizmą ir mokslinį ateizmą, bet jų atstovai nuolatos mojuoja kokia nors gamtos mokslus imituojančia metodologija. Nuolatos kalbėdami apie humanitarinius ir socialinius mokslus, mes jau pripratome prie šitos klasifikacijos. Universiteto žmonės visai užmiršo, kad dar visai neseniai egzistavo vadinamieji laisvieji menai. To jau neprisimena net dabartiniai liberalai, užmiršę, kad tai artes liberales, t. y. liberalieji menai. Lietuvos liberalai gina ne laisvuosius menus, o Prancūzijos revoliucionierių kūrinį – pagal gamtos mokslus sumodeliuotą žmogaus mokslą.

Kodėl liberalieji menai buvo taip vadinami? Atsakymas paprastas: todėl, kad jie ugdė laisvą žmogų. Ką daro dabartiniai humanitariniai mokslai? Jie ne tik nekelia sau tikslo ugdyti, bet ir nori pažinti laisvės priešingybę – būtinybę, privalėjimą, dėsningumą ir reguliarumą.

Su Prancūzijos revoliucija susiję filosofai džiaugėsi, kad žmogus yra gyvūnas, ir net manė, kad jis nėra geriausias tarp gyvūnų. Julieno Offray de La Mettrie žodžiais: „Kadangi gyvuliai nėra auklėjami, jie neturi ir prietarų“. Atsirado keista žmogaus mokslų kūrimo strategija. Moksliškumo kriterijai buvo tenkinami tik žmogų prilyginus kažkam žemiau negu žmogus, pavyzdžiui, beždžionei. Sociologams net klimatas šiandien svarbesnis už žmonių moralinę savivoką. Svarbiausia, kad nebūtų jokių išankstinių nuostatų ir intencijų. Net barokiniai Vilniaus debesys menotyrininkų gali būti aiškinami kaip barokinės Vilniaus architektūros priežastis. Suveikia garsusis Feyerabendo anything goes principas. Bet ką galima jungti su bet kuo.

Mes šiandien pripratome prie mūsų mokslų skirstymo į socialinius ir humanitarinius, tačiau tai jokio rimtesnio pagrindo neturintis skirstymas. Ši perskyra yra tik daug rimtesnio ginčo priedanga. Dėl humanitarinių ir socialinių mokslų (kurių, mano nuomone, iš tikrųjų nėra) ginčas vyksta tarp tų, kurie nori žmogaus mokslus pajungti gamtos mokslų metodologijai, ir tam besipriešinančiųjų. Tai jau daug rimtesnė perskyra. Niekas neįtikins, kad teisė nėra humanitarinis mokslas ar kad psichologija nėra socialinis mokslas, arba kad teisė nėra socialinis mokslas ar kad psichologija nėra humanitarinis mokslas. Žmogaus protas savaime yra socialinis protas. Apie ką čia diskutuoti?

Tarp vadinamųjų socialinių mokslų visada atsiras humanitarinis socialinis mokslas, o prie humanitarinių mokslų galima pridurti žodžių junginį „socialinis humanitarinis mokslas“. Aš esu socialinių humanitarinių mokslų atstovas, nes dirbu ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Kai kas nors šiandien pasako žodį „psichologas“, tai visiškai neaišku, apie ką kalbama: humanitarinių, gamtos ar socialinių mokslų atstovą? Visi psichologai yra psichoanalitikai, bet ne visi vienodai supranta žodžio „analizė“ reikšmę. Kai kurie psichoanalitikai mano, kad psichikos procesų supratimas neturi priklausyti nuo gamtos mokslų analizės sampratos. Panašūs nesu(si)pratimai būdingi visiems kitiems „socialiniams“ ir „humanitariniams“ mokslams.

Filosofų geriau nevadinti humanitarinių ir socialinių mokslų atstovais, nes filosofija jau buvo filosofija, kai nebūta net užuominos apie šią keistą mokslų klasifikaciją. Jeigu kas nors galvoja, kad šios klasifikacijos autoriai yra filosofai, iš karto noriu pasakyti, kad tada tai yra blogiausių filosofų kūrinys. Rimtas filosofas negalvoja apie humanitarinių ir socialinių mokslų klasifikaciją. Blogiau už mus apie ją turbūt galvoja nebent teologai, nes kam tikinčiam žmogui reikalinga, tarkime, religijotyra? Teologijos  reikia tikinčiam žmogui, o religijotyra yra netikinčiųjų reikalas.

Besitęsiančios Prancūzijos revoliucijos akivaizdoje būtina suprasti, kad mes skiriamės ne priklausomybe „visuomenės“ ar „žmogaus“ mokslams, o savo santykiu su gamtos mokslų metodais. Socialiniai mokslai nuo humanitarinių mokslų atskirti tik todėl, kad socialiniams mokslams pavyko pritaikyti daugiau matematikos ir taip tapti panašesniais į gamtos mokslus. Ir tai mane stebina. Pasirinktas keistas atskaitos taškas – žmogaus mokslai nuo visuomenės mokslų skiriasi pagal matematikos pritaikymo laipsnį. Aš nenoriu pasakyti, kad reikia atmesti gamtos mokslų metodus. Štai Danutė sakė, kad psichologai juos naudoja ir jie parodo tam tik­rus dalykus, kurių kitaip neįmanoma pamatyti. Aš tik noriu pasakyti, kad humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai turi suprasti, jog gamtos mokslų atstovai nori juos pavergti jų pačių rankomis… Ir aš žinau, kad mokslininkai nemąsto, o žinau tai iš Heideggerio. Jie negali savo veiklos apmąstyti savo pačių tyrimo metodais, be mūsų to dalyko tikrai nepadarysite. Man atrodo, kad vietoj diskusijos tarp humanitarinių ir socialinių mokslų, kurią Lietuvoje visi labai rimtai traktuoja, šiandien reikėtų daug rimčiau svarstyti apie kitą dalyką – apie katastrofiškas gamtos mokslų įsitvirtinimo pasek­mes. Šį kartą nekalbėsiu apie socialinių mokslų prob­lemas, kalbėsiu apie vadinamuosius humanitarinius mokslus.

Man atrodo, kad jie išgyvena juodą krizę. Pamėginsiu trumpai tai įrodyti. Man atrodo, kad humanitarai net nesuvokia krizės masto. Esama dviejų krizės aspektų. Vieną pavadinsiu epistemologiniu, o kitas yra susijęs su pakitusiu humanitarų socialiniu statusu. Šiandien jau aišku, kad humanitarai tiria ne žmogų, o žmogaus determinantus (ar tai būtų biologiniai, ar socialiniai veiksniai). Humanitariniai mokslai nėra žmogaus mokslai tikrąja žodžio prasme, nes jiems rūpi ne žmogus, o tai, kas yra už žmogaus. Šių mokslų atstovai ieško nežmogiškų žmogaus priežasčių. Ir tai dar nėra didžiausia jų blogybė. Daug blogiau yra tai, kad jie aukštus ir kilnius žmogaus pasaulio dalykus, redukuoja į tai, kas yra žema, o dažnai net gyvuliška.

Michelis Foucault Daiktuose ir žodžiuose sako, kad XVIII a. pabaigoje buvo norima sukurti žmogaus mokslus, tačiau to nepavyko padaryti. Kai bandome sukurti mokslą apie žmogų, pradedame tyrinėti tai, kas nėra žmogus. Kas yra kalba? Dalykas, kuris yra anapus žmogaus. Kas yra ekonomika? Dalykas, kuris yra anapus žmogaus ir turi savo dėsningumus ir t. t. Ir paaiškėja, kad iš „žmogaus“ negalima padaryti žmogaus mokslo. Atsiskiria tai, kaip žmogus galvoja apie pasaulį, ir mokslininkų sukurta jo veiksmų aiškinimo perspektyva. Kitais žodžiais tariant, atsiskiria mokslas ir gyvenimas, tai, kas svarbu mokslui, ir tai, kas svarbu konkrečiam žmogui. Ludwigas Wittgensteinas sakė, kad jeigu būtų atsakyta į visus galimus mokslo klausimus, mūsų gyvenimo problemos net nebūtų paliestos. Humanitarai turėtų labai rimtai susimąstyti apie savo veiklos prasmę. Kam žmonėms reikalingas jų gyvenimo prob­lemų neliečiantis mokslas? Ar dabartiniai humanitariniai mokslai nesiūlo žmonėms nereikalingo žinojimo? Jie dažnai gamina parazitinį diskursą, be kurio mūsų žmogiškumas neprarastų nieko svarbaus. Būtina savęs paklausti – kam reikia moralinę prasmę praradusio žmogaus mokslo?

Humanitariniai mokslai neturi savo tyrimų srities. Tai yra politinė Prancūzijos revoliucijai tarnavusi provokacija, išgyvenusi iki mūsų dienų. Filosofams nereikia, kad juos vadintų humanitarais. Jiems taip pat nereikia, kad juos priskirtų prie socialinių mokslų, nes tai yra kažkieno kito, o ne jų galvos skausmas. Istorikams, psichologams ir teisininkams irgi nereikia ginčo apie jų priskyrimą. To reikia tik gamtos mokslų atstovams. Jie rikiuoja mokslų hierarchiją: socialiniai mokslai yra daugiau pritaikę matematikos, todėl stovi pirmiau humanitarinių mokslų..

„Humanitarinių mokslų“ terminą šiandien verta palikti tik vienu tikslu – gynybai nuo kolonizatoriškos gamtos mokslų politikos. Kai jie pradeda mus atakuoti, tada mes galime sakyti, kad esame žmogaus mokslų atstovai. Mes turime sakyti, kad esame žmogaus mokslų atstovai, kai mums nori įkišti kažkokį nežmogišką žmogaus mokslą. Ir tai visai kitas reikalas, negu ginčytis apie socialinių ir humanitarinių mokslų skirtumą. Su humanitarais galima daryti ką nori. Duotų kas Stalino valdžią, jie ir vėl darytų viską, kad tik liktų universitete. Jiems lieptų viešai išsirengti – jie išsirengtų, kad tik liktų darbe.

  Kai „humanitarus“ atakuoja gamtos mokslų atstovai, pirmieji gali sakyti, kad jie yra humanitarai. Net galime sakyti, kad mes esame humanistai, nes prieš humanizmą niekas nedrįsta maištauti. Gamtos mokslų atstovai turi nešvarią sąžinę: jie padarė atominę bombą, sukūrė ekologinių problemų, jau nebėra tokie švarūs, kaip buvo XVII–XVIII a. Kas šiandien yra didžiausias gamtos priešas? Gamtos mokslų atstovai. Ir jei mes pasakysime, kad norime apginti kitokią moralinę ir politinę mokslo prasmę, tai jie išsigąs ir atsitrauks. Ir nebandykime savęs apgaudinėti, kad universitetuose vykstanti mokslo sampratų kova yra grynai metodologinė. Tai politinė kova. Prancūzijos revoliucijos šalininkai toliau kovoja su kontrrevoliucionieriais.

Antrasis humanitarinių mokslų krizės aspektas yra susijęs su jų statuso pokyčiu. Liberali demokratinė valstybė pagrindiniu savo veiklos principu padarė vertybinį neutralumą. Politinis mechanizmas turi funkcionuoti kaip techninis prietaisas, pavyzdžiui, šviesoforas. Kas pasakys, kad šviesoforas šališkas, kai pereiname gat­vę?  Būtent tokia turi būti valstybė. Viskas lyg ir gerai, bet didelė problema iškyla humanitarinių mokslų atstovams. Dingsta humanitarinių mokslų politinis vaid­muo. Dabar visi kalba apie ideologijų pabaigą. Kas siūlė visus didžiuosius išlaisvinimo naratyvus nuo Apšvietos laikų? Filosofai, kurie dabar vadinami humanitarais. Kadangi gamtos mokslai dabar siekia ne tiesos, o efektyvumo, tai humanitariniai mokslai taip pat turi veikti pagal šią logiką.

Prieš socialinius ir humanitarinius mokslus buvo du keliai, ir abu jie veda į akligatvį. Pirmasis kelias – pasiduoti gamtos mokslų kolonizacijai ir taip prisijungti prie pagrindinės jėgos. Šis kelias atvedė į aklavietę, nes žmogų tyrinėjant gamtos mokslų metodais, neliko nei žmogaus, nei visuomenės, juos pakeitė tiesiog tyrimo objektai. Antrasis kelias buvo susietas su humanitarinių mokslų ideologiniu vaidmeniu. Šiandien humanitarai perėjo į pozityvistinę stadiją ir sako: „Yra tik duomenys, nes tik duomenys gali būti tiriami“. Jeigu nuo dabartinių humanitarinių mokslų būtų pradėjusi lietuvių tauta, ji tikrai niekada nebūtų atsiradusi. Lietuvių tautai atsirasti reikėjo kitokio sukirpimo humanitarų, negu dabartiniai.  Tai du skirtingi pasauliai.

Mokslas turėjo save priešpriešinti metafizikai ir teo­logijai. O dabar ir pats mokslas turi atsitraukti, nes politika gali laikytis grynai politiniais ir mechaniniais principais. Humanitariniai mokslai tapo politiškai nereikalingi. Aleksandre‘as Kojиve‘as, vienas didžiausių XX a. Hegelio interpretatorių, sako, kad istorija baigsis visišku žmogaus sugyvulėjimu. Tai rimta koncepcija. Kojиve‘as net vartoja terminą – reanimalizacija. Žmogus neberas jokių aukštesnių tikslų, išskyrus savo žemiausių poreikių tenkinimą. Humanitariniams mokslams atėjo daug blogesni laikai, nei buvo galima įsivaizduoti. Jie nebeturi prasmingos misijos.

Edmundas Burke‘as taip kreipėsi į Prancūzijos nacio­nalinio susirinkimo deputatus: „Jūsų kūdikis ateina į pasaulį su mirties simptomais“. Puiki knyga Apmąstymai apie Prancūzijos revoliuciją. Toliau Burke‘as tęsia: „Jei Rousseau būtų gyvas, jis būtų priblokštas pamatęs, kaip praktikoje siautėja jo mokiniai“. Jūs žinote, Prancūzijos revoliuciją sukėlėme mes, filosofai. Psichologai nieko nesukelia, tik dirba kaip kitų mokslų sukurtų dvasinių problemų sprendėjai.

D. G. Psichologai gydo jūsų sukeltas žaizdas. Jie gelbėja žmones, o jūs savo šitais išvedinėjimais varote žmones į neviltį.

A. J. Danute, Jūs net į neviltį jų negalite nuvaryti [juokas]. Aš suprantu, kad gamtos mokslų atstovai pakeitė pasaulį, Vakarų civilizaciją, net neminėsiu atominės bombos. Tačiau dar labiau pasaulį pakeitė filosofai, pavyzdžiui, Karlas Marxas…

 D. G. Leninas pakeitė pasaulį, o ne Marxas.

A. J. Jis Marxą skaitė. O dabar paklauskite: ką padarė sociologai ar psichologai? Atliko rinkimų tyrimus? Vladas Gaidys suskaičiavo tai, ką po kelių dienų savaime parodo rinkimų rezultatai. O psichologai? Neužbaigia ginčų su psichiatrais. Dėl Prancūzijos revoliucijos aš visiškai nejuokauju. Humanitarinis mokslas, naujas žmogaus mokslas, yra sugalvotas būtent apsišaukėlio Napoleono, kuris išdrįso imperatoriumi vadintis, net nebūdamas kilmingas. Po to atėjo tokie pat apsišaukėliški mokslai, kurie darė lygiai tą patį, ką ir juos įkvėpęs „imperatorius“. Po to atėjo daugybė apsišaukėlių mokslininkų, kurie daro lygiai tą patį, kaip ir juos įkvėpęs imperatorius. Mokslą norima padaryti pagrindiniu žmogaus vadovu. Cituodamas De Maistre‘ą, pasakysiu:  mokslas negali būti žmogaus vadovas.

D. G. Aš pagalvojau, kaip gerai, kad aš taip negatyviai pradėjau apie mūsų kančią. Bet kaip gerai, kad mes kankinamės ir vis galvojame apie savo mokslo būklę, prielaidas, iš kur jos ateina. Tikrai, Jokubaiti, Tu gali skleisti tokį nihilizmą ir sakyti, kad gyvenimas eina, o mūsų filosofavimas žmonių visai nejaudina. Iš dalies – taip. Kai jūs filosofuojate, žmonių nejaudina, bet, pavyzdžiui, mes čia ir dabar tikrai galime konkrečiai padėti. Net biheviorizmas ėjo ir praėjo – jo nebėra, bet jo metodai čia ir dabar žmonėms padeda. Šia prasme mes esame turtingesni. Mes galime leistis į filosofavimus, kalbėti apie metodologijas, visokias nesąmones, bet mes galime ir bendrauti su konkrečiais žmonėmis, daryti konkrečius darbus, tikrai jiems padėti. Ir tai – ne fikcija. Čia yra mūsų gerasis aspektas. Ir mes galime kalbėti ne tik apie sunkumus ar sutrikimus, bet ir apie žmogaus raidą, žmogaus augimą. Žmonėms galime suteikti vilties ir pagalbos paprastais, konkrečiais dalykais.

A. J. Gal norėjai pasakyti, kad filosofai niekam nepadeda, net močiutei pereiti kelio, o štai psichologai – iš tik­rųjų padeda. Vieni mokslai sukuria problemas, kiti jas sprendžia. Mokslas taip išardė visuomenę, sukūrė tiek problemų, kad norint žmonėms jas ištverti, reikalinga psichologų pagalba. Jūs remontuojate tai, ką kiti sugadino. O kai sugenda psichologai, reikia ir jiems remontininkų. Kiek perdedu, bet yra šitoje pasakėčioje tiesos.