2015 03 11

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Vytautas Martinkus: „ Antroji Respublika nebūtų gimusi be tikėjimo“

filosofas, rašytojas , literatūros kritikas Vytautas Martinkus

Igno Stanio nuotr.

Su prozininku, akademiku, Lietuvos edukologijos universiteto profesoriumi Vytautu Martinkumi kalbamės apie tiėkjimą Lietuva, Antrosios respublikos gimimą ir tai, kas gražaus ir prasmingo nutiko per 25-erius Laisvės metus.

Neramiais 1988–1994 metais pirmininkavote Lietuvos rašytojų sąjungai. Papasakokite, koks tai buvo laikas?

Taip, teko tada pirmininkauti. Tuos beveik septynerius metus gal turėčiau pakelti kvadratu. Tiek daug jie man reiškė. Davė visokiausios asmeninės patirties, ypač – politinės ir pilietinės, anksčiau neįmanomos. Bet skaitytojams gal įdomesnė bendroji, tegu ir nevienareikšmė, anuometinės rašytojų organizacijos situacija.

Tai buvo lūžio, didžiulių permainų metas. Ištarsiu ilgesnį, bet svarbų sakinį: iš sovietinei ideologijai ir jos administracijai patarnaujančio TSRS rašytojų lietuviškojo padalinio (jame buvo kiek per šimtą literatų) Lietuvoje vėl radosi savarankiška profesinė literatų bendrija. Po 50 metų pertraukos. Mūsų rašytojai sugrįžo prie tų bendruomeninių rūpesčių, kuriuos sprendė dar tarpukariu, bet buvo paliovę tai daryti per nacių ir sovietų okupacijas. Jau 1989 m. birželio 7 d. rašytojų suvažiavimas paskelbė deklaraciją, kurioje kritiškai įvertino okupaciniais metais veikusios rašytojų organizacijos „nuopelnus“. Jis pasitvirtino ir naujus, savarankiškos literatų asociacijos – Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) – įstatus. Pagal juos LRS buvo nepavaldi TSRS rašytojų sąjungai. Aišku, tai buvo pati pradžia, po to dėl realios nepriklausomybės reikėjo nuveikti daug daugiau. Galime matyti analogiją su visos Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu, teisiškai prasidėjusiu kiek vėliau, kitais metais. Savo misiją LRS susiejo su Lietuvos nepriklausomybės iškovojimu ir stiprinimu, laisvos ir pasauliui atviros literatūros plėtra. Tikrai nemoku trumpai pasakyti, ką visa tai reiškė anuomet.

Manau, kad LRS suvaidino labai svarbų vaidmenį visos Lietuvos laisvės byloje. Jos nariai, žymiausi rašytojai (jų turėjome bent keliolika), asmeniškai ėjo į politiką, tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, Sąjūdžio Seimo, TSRS ir LTSR Aukščiausiųjų tarybų, vėliau – LR Seimo deputatais, mitingų tribūnais, net ministrais. Jų autoritetas buvo aukštas, ir tai labai pravertė politiniame šalies gyvenime. Rašytojai buvo laukiami kalbėtojai mitinguose, aktyvūs publicistai. Jų politinės socialinės eseistikos galėjai skaityti kasdien, jos buvo pilna visa periodika. Įdomesnės jų esė buvo išleistos atskiru leidiniu („Atgimimo balsai“ ,1991). LRS savaitraščio „Literatūra ir menas“ tiražas siekė beveik 100 000 egzempliorių, jį skaitė visi mokytojai ir kita šviesuomenė. Dabar sunku tai net įsivaizduoti, bet prisiminti – paprasta.

Tačiau buvo svarbi ne tik individuali kiekvieno LRS nario veikla ar laikysena. Labai daug anuomet reiškė kolektyvinė, tai yra visos LRS vardu pareikšta nuomonė, pozicija. Ji buvo vertinama, į ją įsiklausoma, jos paisoma. Todėl LRS rengė viešas diskusijas, atliko tyrimus, jos vardu rašėme pareiškimus. Taip išjudinome daug skaudžių istorinių, kultūrinių ar politinių klausimų. Tarp jų buvo lietuvių kalbos valstybinio statuso, Lietuvos istorijos falsifikacijų, spaudos cenzūros, represuotų rašytojų ir kitų politinių kalinių reabilitacijos, egzodo autorių kūrybos leidybos, naujos lietuvių literatūros istorijos rūpesčiai. Kurį laiką (iki Kovo 11-osios) LRS atlikdavo ir diplomatinį – politinio mediatoriaus – vaidmenį: padėdavo susėsti prie derybų (ar bent bendro pokalbio) stalo skirtingai mąstančioms ir veikiančioms politinėms jėgoms – Sąjūdžio ir senosios, sovietmečio, Lietuvos valdžios, netgi komunistų partijos lyderiams. Tad „prastesnius“ pareigūnus (net aukščiausiuose postuose) padėdavome visuomenei keisti į „geresnius“. Paskui, nepriklausomybei atsikūrus, jau rašėme įstatymų projektus, siūlėme kultūros politikos gaires, steigėme LRS leidyklą, savą autorių teisių gynimo agentūrą ir t. t.

Šiandien noriu pabrėžti dar vieną LRS misijos pusę, anuomet matytą tik kaip rytdienos perspektyvą. Dėl įkaitusios politinės atmosferos, ribotų galimybių išvykti iš Lietuvos į kitas šalis, LRS dar neturėjo nei laiko, nei jėgų tapti ryšininke tarp pasaulio literatūrų. Vakaruose (Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje) profesinės ar kūrybinės literatų asociacijos už tai labai vertinamos. Normalios tautinės rašytojų bendrijos gali išvesti ir išveda savo narius į platų atvirą kultūrinį pasaulį, supažindina su tarptautinėmis literatūros rašymo ir skaitymo praktikomis. Padeda atsikratyti uždarumo, provincialumo. Įveikti talentą ar bent prigimtinius literatūrinius gebėjimus suvaržiusią žemą savivertę. Atrasti kitas literatūrines mokyklas ir kurti savąsias. Šiandien, kultūros globalizacijos sąlygomis, šie dalykai yra dar reikšmingesni. Ir tuo, kas jau padaryta, pasikeitė, ir tuo, ko dar nepasiekėme. Štai, tikrai puiku, kad mūsų rašytojai dabar gali gyventi ir rašyti bet kuriame Europos ar pasaulio krašte. Bet vis vien tik utopija vadintina lietuvių rašytojo tarptautinė „mokykla“, ryškesnis jo savitos poetikos pėdsakas bendrame dabartinės literatūros lauke.

Ką mūsų valstybei reiškia Nepriklausomybės atkūrimo diena, kokia yra jos istorinė reikšmė? Tokius dalykus visada prasminga prisminti.

Mūsų pirmosios Respublikos steigtis 1918 metais kartais vadinama „filologijos stebuklu“. Taip norima atkreipti dėmesį į neįtikėtinai svarbų lietuvių kalbos ir tautinės kultūros vaidmenį tarp kitų sąlygų, kurių santalka ir tapo Lietuvos nepriklausomybės įsčiomis. Sakoma, kad perkūnas į tą pačią vietą antrąsyk netrenkia, o ir stebuklai nesikartoja. Galbūt. Jeigu ir taip, tai Kovo 11-ąją turėtume laikyti kitu stebuklu. Kad Tarybų Sąjunga pati save pragėrė, išvogė, karuose ir gulaguose išžudė savo gyventojus, pagaliau Baltvyžių (Belovežo) giriose ir pati nusižudė, sakyčiau, joks stebuklas, o tik rūsti realybė. Tačiau mūsų Antroji Respublika nebūtų gimusi be tikėjimo jos galimybe. Ji – žmonių, kurie tebemokėjo lietuviškai skaityti ir rašyti, tebeatsiminė ir tebebrangino savo praeitį, tebevertino dvasinę kultūrą, tikėjimo valstybė. Labai tikro tikėjimo. Tai gal dangaus dovana. Turiu galvoje ne Dievą, bet ir jis buvo svarbus. Kol tokio tikro tikėjimo vis dar yra, mūsų Antroji Respublika gyvuoja ir gyvuos. Taigi, nežinau, ar ji – amžina.

Po Sąjūdžio metu parodytos žmonių vienybės ir laisvės euforijos ar viskas labai pasikeitė? Ar žmonės tikrai tapo priešiškesni vieni kitiems, nesusikalbantys?

Daugumą (bet irgi ne visus) tada nešė paminėta tikėjimo, paprasčiau tariant, bent bendramintystės, anot jūsų, vienybės, banga. Menkesni patriotai, sakykim, prastesni plaukikai, buvo jos nešami. Bet priešiškumo, nesusikalbėjimo ir anuomet būta. Jeigu ne dėl strateginių, tai bent dėl taktinių dalykų. Dažnas savaip juos matė. Juk net dėl dienos, kada skelbti atkuriamą nepriklausomybę buvo karštai susiginčyta. Ką besakyti apie vertybinius klausimus. Asmeninės patirtys, simpatijos ir antipatijos visada veikia. O dar charakteriai. Bet nemanau, kad šiandien žmonės priešiškesni. Pats gyvenimas jiems leidžia būti įvairesniems. Partinė įvairovė politikoje didesnė. Be to, margi jų veiklos, verslo interesai, konkurencija yra dažnesnė nei parama. O kur dar, sakyčiau, iš laisvos rinkos kylantis susvetimėjimas. (Tas žodis nurodo, kad ne tik kitiems atstovauti patikėti „savi“ valstybės reikalai, bet ir privatus pasaulis atitolsta, tampa nesuprantamas, pradedame nesuvokti, kodėl mums nesiseka, kas – mūsų draugas, o kas – priešas ir pan.) Negerai, kai negirdime kitų, neįsiklausome į juos, esame netolerantiški kitam, dažniausiai – ir kitokiam. Visada verta kalbėtis, įsiklausyti.

Bet neskubėkime laidoti nė vieno žmogaus kaip žmogaus. Gyvenimas net mirtinus priešininkus susodina prie vieno stalo. Ir jie kalbasi. Ir… susikalba. Norite pavyzdžio? Ką tik delfi portale perskaičiau Ramūno Bogdano ir buvusio Kremliaus žurnalisto Aleksandro Nevzorovo pašnekesį. Pacituosiu vieną Bogdano pašnekovo sakinį: „Dabartiniu metu normalius žmones Lietuvoje ir normalius žmones Rusijoje gali jungti tik noras išsaugoti Lietuvos laisvę.“ Sunku patikėti: Nevzorovas pripažįsta, teigia Lietuvos laisvės vertybę! Anuomet, kai jis išgarsėjo propagandiniu filmu apie Sausio 13-ąją, tokia jo vertybinė laikysena atrodė visiškai neįmanoma.

Nedaug, bet mane guodžia: kas atrodo mirtinai priešiška, kartais virsta gyvenimo išmintimi. Stebuklinga, kaip ir viskas, kas vertinga.

Dabar dažnas sako: „Ne už tokią Lietuvą kovojom.“ Bet gal ne taip blogai viskas? Kas Jūsų akimis gražaus įvyko per tuos 25-erius Nepriklausomybės metus?

Netgi Kovo 11-osos Akto signatarus girdėjau taip sakant.

Bet juk „kovota“ ne už tokią, ar kitokią Lietuvą, o dėl to, kad iš anos sovietmečio Lietuvos išnyktų tai, kas jai svetima ir jos piliečiams nepriimtina. Pirmiausia mums reikėjo laisvės. Vidinės. Sau. Ir visiems. Kiekvienam. Reikėjo lietuvių, o ne rusų valstybinės kalbos. Tikros demokratinės valdžios, savos kultūros ir jos rėmimo ar valdymo, savos kariuomenės, policijos ir t. t.

Kai ką juk seniai ir turim. Jeigu šiandien kas nors lieka svetima ar nepriimtina ir keistina, kitaip tvarkytina, vadinasi, darbai nepabaigti. Jie ir negali būti baigti. Valstybės kūrimas yra kasdienis, nuolatinis. Dažnai neįdomus, beveik visada sunkus.

Aišku, norisi greičiau, bet valstybė – ne stadionas, kur tarpusavyje varžomės. Visi kartu turime kažko siekti ir pasiekti. Tad būtina ne tiek konkuruoti, kiek vienas kitam padėti. Iš tolo gražu pasižiūrėti į daug ką, – tarkim, labai gražiai marširuoja mūsų kareivėliai. Prie Karo ministerijos, Seimo, prie Prezidento rezidencijos. Bet kai mūsų kariai kausis tikrame mūšyje, nesakysiu, kad jie – „gražūs“. Reikės kito žodžio.

Labai apleidom įsipareigojimą rūpintis savo dvasine kultūra. Tarsi jau gėdijamės jos savitumo. Vis dažniau nuo tos kultūros nutrinam tautiškumo, kuris (nepamirškim) padėjo mums susikurti modernią tautinę valstybę, ženklą.

O iš tikrųjų gražūs dalykai yra visi, savaime laisvi, prie kurių radimosi asmeniškai esame prisidėję. Tegu ir nedideli tie darbai, gal net labai maži. Štai, sutarėme pasišnekėti, kalbamės. Apie Nepriklausomybę. Argi ne gražu? Anais laikais būtų buvę neįmanoma tokia vieša mudviejų šneka. Menu, 1981 m. Vagos leidykla išleido Jono Mikelinsko romaną „Kur lygūs laukai“, ir jo anotacijoje „liko“ žodžiai „nepriklausoma Lietuva“, tai pats mačiau, kaip kiaurą dieną visos redaktorės su žirklėmis ir klijais taisė „klaidą“ – iškirpdavo puslapį su sena anotacija ir įklijuodavo atspausdintą naują, su valdžiai tinkamais žodžiais – „buržuazinė Lietuva“. Tik palygindami galime kai ką suprasti.

Reikia ir pastebėti, ir mėgti, ir net mylėti tokį tarsi menką grožį. Iš tikrųjų – vienintelį, mums patiems – tikrą. O aplink visada būna daug netikrų, manajai ar jūsų Lietuvai netinkamų darbų, daiktų, tikslų, kėslų…

Turbūt daug ko svarbaus ir prasmingo įvyko ir literatūros pasaulyje?..

Literatūra sugrįžo į savo namus. Jie yra sakytinio ir rašytinio žodžio virsmo į grožį vieta. Man tai labai reikšminga. Šiek tiek apie šį virsmą prasitariau anksčiau. Turiu galvoje sąlygas rašytojams rašyti, o skaitytojams skaityti, ką jie nori ir gali. Pabrėžiu žodį „gali“: laisva valia ir talentas įgalina arba maitina tiek rašymą, tiek skaitymą. Šiandien literatūra labai įvairi, kaip niekad individuali (tai nereiškia, kad nėra ir kitokios), ir tuo verta džiaugtis. Skaitytojas pats ją vertina, ir tai gerai. Tingiam skaitinėtojui, aišku, netrūksta patarėjų, deja, nebūtinai tik gerų, protingų ir išmanančių literatūrą. Todėl ir imame garbinti literatūros vaiduoklius, jos regimybę, linkstame literatūra vadinti kažką, kas nevertas literatūros vardo. Tačiau tai yra būtina kaina, kurią tenka ir verta mokėti už vieną kitą gerą, juo labiau puikią naują knygą. Kur kas svarbiau nei prastos literatūros kalnai yra rašytojų ir skaitytojų laisvė nuo valstybės ar kitos valdžios diktuojamų literatūrinio mąstymo normų.

Tačiau būti (gyventi?) ne valstybės paskirtuose, o savo pačių susiręstuose, literatūros namuose, nereiškia užmiršti savo valstybės. Politiniai rūpesčiai šiandien – ir geopolitiniai. Tai yra be galo platūs ir raizgūs. Beje, ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį metų jie buvo panašūs. Šiandien jie grąžina mus prie to, ką tarėmės prieš 25 metus tarsi įveikę – karo, bado, netikėjimo, kol kas mums tebeskaudžios tautinės prapulties ir kitų, matyt, amžinų pavojų. Kam ne baisu, kai ne Perkūnas, o koks ateivis karo ir audros dievas už lango trankosi? Negalime gyventi užsidarę tuose žodžių grožio alchemijai pasistatytuose namuose. Jie yra mūsų gyvenimo ir anapus jo mus vedančios, sakykim, Dievo būties dalis.

Jeigu klaustumėte, ar nekyla kokių nors temų, ypač svarbių šių dienų Lietuvos rašytojams, drįsčiau atsakyti: taip kyla. Rašytojus, ypač prozininkus, talentingus ir ambicingus, jų likimas įpareigoja atsigręžti į naujausios lietuvių kultūros nuopuolį: kas, kaip ir kada nutiko mums, kad nei senosios baltų, nei naujesnės, romėniškosios krikščioniškosios, kultūros šaknys neišgelbėjo mūsų bent nuo pačių didžiausių XX a. pagundų ir nuodėmių – netikėjimo tuo, kas tikra, nuo gelbėjimo tik savęs (ir ar tik nuo pikta?), nuo socializmo pagal Leniną, nuo holokausto, nuo brolžudystės dėl „teisingų idėjų“, nuo vergystės anksčiau čia visai nežinomam Mamonai… Didžiųjų nuodėmių sąrašas, kaip matote, nebaigtas. Jų tikrai daugiau nei septynios.

Švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, besidžiaugdami šiandiena, neišvengiamai galvojame ir apie jos ateitį. Galbūt sutiktumėt pamąstyti, kas gi bus toliau literatūroje, kultūroje?

Gerai, pagalvokim. Tačiau susiaurinkim akiratį. Tegu jame lieka literatūra.

Man regis, tik ką jau pabuvau pranašu. Baltuoju: tikrai yra apie ką rašyti, yra dėl ko gyventi. Ypač iškėlus literatūrai kuo aukštesnius kriterijus tęsiant jos tradicijas, atnaujinant jos poetiką, ieškant naujų ir individualių jos formų. Prisimenant, kas geriausio kitų parašyta, pasitikint sava kelrode žvaigžde.

Juodasis pranašas galėtų ir patylėti, nes jis mato ir dažniausiai kalba tik apie tai, kas jau yra ar buvo. Pavyzdžiui, tik jis gal ir galėtų pasakyti, kad bet kuriais istorijos metais parašyto vieno puikaus literatūros kūrinio visai gana, kad pasaulis neužmirštų mirusios lietuvių kalbos ar muziejinės lietuvių kultūros, kol jis, pasaulis, pats dar vis gyvuos.

Kalbino Birutė Grašytė