Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 03 12

Jūratė Čerškutė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Laudacija LLTI premijos laureatei Daliai Staponkutei

Kovo 10 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute minint Nepriklausomybės atkūrimą buvo įteikta kasmetinė prestižinė LLTI literatūros premija už kūrybiškiausią 2014 m. knygą. Ja 11 literatūrologų komisijos sprendimu tapo Dalios Staponkutės esė rinkinys „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ (išleido „Apostrofa“). 

„Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ – antrasis eseistės, vertėjos, humanitarinių mokslų daktarės Dalios Staponkutės esė rinkinys. Knygoje rašytoja analizuoja žmogaus, gyvenančio tarp kelių „tėvynių“ (autorė didžiąją dalį laiko praleidžia Kipre), situaciją, kuri nuolat persmelkiama ir pildoma asmeninėmis detalėmis.

Skaitytojams siūlome susipažinti su laudacija laureatei, kurią sukūrė literatūrologė Jūratė Čerškutė.

***

Miela laureate, mieli ceremonijos svečiai,

2014 m. LLTI kūrybiškiausios knygos premija apdovanota rašytoja Dalia Staponkutė

tai, kad tryliktąja Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija 2015 metais apdovanojama Dalia Staponkutė ir jos knyga Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja yra, mano manymu, daugiasluoksnis, simbolinis ir ypač šventiškas momentas. Visų pirma, premija įteikiama Vileišių rūmuose minint Kovo 11-ąją, kuri šiemet yra ypatinga – jau dvidešimt penktoji. Taigi, ketvirtis amžiaus laisvės ir mūsų atvirumo ne tik vieno kitam, bet ir plačiajam pasauliui. Beveik būtent tiek laiko (plius vieni metai, jei skaičiuosime nuo autorės biografijoje pažymėtų 1989-ųjų) Dalia Staponkutė gyvena Kipre, nuolat grakščiai balansuodama tarp dviejų savo tėvynių, kurių pirmąją – Lietuvą – išsaugo ir myli savo gimtąja kalba, savo tekstais, o pastarieji yra ir laisvės, ir susisaistymo, buvimo su Lietuva, o sykiu ir su savimi pagrindas bei garantas.

Tai, kad šiemet premija trylikta – irgi simboliška, ir anaiptol ne velnio tuzino, o šio skaičiaus žyminčios transformacijos, sujungiančios kelis vienas kitam priešingus dalykus, prasme. Ir tai svarbu, nes Dalios Staponkutės knyga iš esmės yra apie tai – apie pokyčius, sąjungas, jungtis, priešpriešas, konfliktus, kontrastus ir netikėtumus. Visi jie knygoje Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja išpasakojami ramia ir nuosaikiai išmintinga pasakojimo maniera, kurioje subtiliai dera, harmoningai skambėdamos filosofės, gyvenimo stebėtojos ir dviejų šalių – Lietuvos ir Kipro – gyventojos patirtys. Kas nors gali paklausti: tai kur čia kūrybiškumas? (Ir apskritai, kaip ir kasmet, įkyriai teirautis: kas yra kūrybiškumas?)

Dalios Staponkutės ir jos knygos atveju kūrybiškumas yra daugiaplanio bei kepliakrypčio gyvenimo ir įvairiaspalvio pasaulio suvokimas bei refleksijos, kurios įsigyvendina ir prabyla į skaitytoją tik todėl, kad yra asmeniškos ir intymios daugiabriaunio asmeninio mito detalės. Jų grakšti, nebūtinai darni koegzistencija tekstuose ir subtiliai stilinga kalbinė raiška, mums visiems liudija ne tik kūrybiškumą rašyti ir gyventi, bet ir dar kelis svarbius, o gal net svarbiausius dalykus: mūsų gyvenamą laiką, mus pačius, mūsų atmintį ir vidines bei išorines odisėjas.

Gyvename, kaip neretai sakoma knygoje, globalizacijos imperijoje, kurioje nuolat tenka (o neretai tiesiog esame verčiami) ką nors rinktis: tėvynę, gyvenimą, meilę, ateitį. Pirmąsyk į rankas paėmusi Dalios Staponkutės knygą ant lapelio užsirašiau emocingą klausimą: o kodėl reikia rinktis?! Kodėl reikia mąstyti atskiriančiomis priešpriešomis „tas ir tas“, o ne jungtimis „ir tas, ir tas“? Atrodo, kad būtent šiuos klausimus ar veikiau abejones dažnai svarsto ir pati autorė, kurios tekstai pagal dramaturgiškai tikslią trajektoriją galiausiai išaugina deramą kulminaciją ir savotišką apsisprendimą, gyvenimo priėmimą tokį, koks jis yra: „Išmokau susitaikyti čia su viena, čia su kita vieta“, taip išsaugant ir praeitį, ir dabartį, ir sykiu kuriant ateitį.

Literatūrologė Jūratė Čerškutė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Antroji Dalios Staponkutės knyga yra apie atmintį ir visas įmanomas jos formas, su visais įmanomais išsigalvojimais, neprisiminimais, kalnais ir duobėmis. Būtent todėl ši knyga yra kūrybiškiausia, nes atmintis, kaip nesyk lengvu punktyru brėžiama knygoje, yra itin kūrybinga – atkurianti, perkurianti, sukurianti, paslepianti ir užmirštanti. Kitaip tariant, atmintis yra kūrybiškiausia gyvenimo sąlyga ir garantas. Būtent iš šių gijų knygoje audžiamas asmeninis autorės mitas – Dalios pasakojimas apie savo dalią – kuris gali virsti kiekvieno iš mūsų gyvenimo universalija, dėl atpažįstamų ir sutapatinančių vertybių, patirčių ar jausenų. Ir nereikia manyti, kad nesyk knygoje aptariama diogeniška tapatybė sunkina, o sykiu ir įdomina gyvenimą tik tiems, kurie gyvena kažkur kitur, t. y. už Lietuvos ribų. Anaiptol, šiais greitais laikas veikiausiai daugelis bent kartą yra pasijutęs tranzitiniu žmogumi, pakibusiu tarp to ir to, ano ir kito. Knygos epigrafu esanti Sapfo mintis – „Nežinau, ką turėčiau daryti: nuolatos dvejinuosi…“ – daugeliui iš mūsų gali būti net labai pažįstama.

Paprastai tariant, Dalios Staponkutės Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja, kūrybiškiausia 2014 metų lietuviška knyga, kaip ir veik kiekviena gera knyga, yra apie gyvenimą – unikalų ir todėl kitokį (kad ir panašų), su klajonėmis tarp dviejų tėvynių, kultūrų, papročių ir vietos kuriamų ar primetamų įpročių. Tai tekstai apie gyvenimą kitur, kuris mąstomas ir reflektuojamas priešinant, gretinant, sutaikant ir susitaikant; apie gyvenimą kaip kelionę ir rašymą kaip gyvenimo alternatyvą. (Ir būtent todėl tai jokiais būdais (!) nėra knyga apie emigraciją, ir autorė, ginkdie, nėra, kaip kad neseniai viename viešame ir garbingame renginyje ji buvo pristatyta – išeivijos rašytoja.)

Eidama į šią ceremoniją pagalvojau, kad pirmoji Staponkutės tėvynė ją sveikina su premija pačiu gryniausiu savo pavidalu: apniukusiu, kiek vėjuotu ir drėgnu pavasariu, kuris neretai būna permainingas, kaip ir jame gyvenantys žmonės. Ir jeigu Dalia Staponkutė savo knygoje klausia, „gal geras oras yra tas, kuriame mūsų veidai jaučiasi kaip namie?“, tai aš noriu punktyriškai konstatuoti, lengvai klausdama, kad gal gera premija yra ta, kuri leidžia kūrėjams bent akimirką pasijusti namuose, pasijusti įvertiniems, ir iš tiesų bent mirksniui sugrįžti, ne tik tekstine, bet ir gyva kalba, kuri kalbėdama ir šiandien čia skambėdama leidžia mums visiems susitikti ir visas perskyras sujungti.

Taigi dar kartą – sveikinu Dalią Staponkutę, sveikinu jos knygą ir visus prie jos triūsusius ir nuoširdžiai norėjusius, kad ji būtų ne tik kūrybiška, bet ir labai graži bei patraukli skaityti: leidėją Giedrę Kadžiulytę, knygos dailininkę Sigutę Chlebinskaitę, fotografą Arūną Baltėną, redaktorę Audrą Kairienę. Visi triūsėte kūrybiškai! 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.