Prof. B. Dainys: „Jeigu kyla įtarimas, jums padės šlapimo ištyrimas“

Kaip pasirinkote urologo-nefrologo specializaciją ir kiek metų dirbate šioje srityje?

Tais laikais, kai studijavau mediciną, specializacijos būdavo skiriamos – tad nelabai ką galėjai pats pasirinkti. Į studentų norus būdavo nelabai atsižvelgiama. Bet man pasisekė, kad aš likau dirbti profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus katedroje, kur dėsčiau topografinę anatomiją ir operacinę chirurgiją. Ir štai kartą prof. A. Marcinkevičius pasakė: „Dainy, tau reikės persodinti inkstus.“ Taigi pats gyvenimas mane atvedė į urologijos-nefrologijos sritį, kurioje jau esu 50 metų. Pirmąkart atlikau inkstų persodinimo operaciją prieš 45 metus. Taigi, galima sakyti, čia esu vienas  pirmųjų Lietuvoje. Iš viso Lietuvoje atlikta apie 2000 inkstų persodinimo operacijų, o aš esu dalyvavęs apie 1000 jų. Šiuo metu inkstų transplantacijos srityje jau nedirbu, o grynai urologijos-nefrologijos.

Teko skaityti, kad kas dešimtam suaugiam žmogui Lietuvoje dėl inkstų kyla problemų, apie kurias daugelis net neįtaria. Ar tai tiesa?

Iš tikrųjų drąsiai galima teigti, kad inkstų ir šlapimo takų bei lytinė sistemos, kuri neatsiejami susijusi su šlapimo takais,  problemų turi kas dešimtas Lietuvos žmogus. O konkrečiai dėl inkstų problemų negalėčiau pasakyti tikslaus skaičiaus, tačiau didelė dalis iš minėtų sveikatos problemų turinčių žmonių, serga inkstų ligomis.

Kai kurios inkstų ligos, tarp jų ir labai rimtos ir pavojingos, nesukelia skausmo, taigi jos labai klastingos. Ir atvirkščiai, esama inkstų ligų, kurios itin rimto pavojaus nekelia, tačiau sukelia didžiulį skausmą. Pavyzdžiui, šlapimtakiu migruojant nedideliam akmenukui.

Ar ne visada skauda ir esant inkstų uždegimui?

Čia nereikia painioti. Būna šlapimo takų, inkstų geldelių, inksto uždegimas. Esant šlapimo takų arba inkstų geldelių uždegimui, iš tiesų skauda, pakyla temperatūra, kartais ir labai aukšta. Tačiau kai sergama glomerulų – inkstų kamuolėlių (tam tikrų inkstų mikroskopinių struktūrų) liga, skausmo gali visiškai nebūti. Tačiau tai – labai pavojinga liga, turinti tendenciją progresuoti ir galinti baigtis inkstų nepakankamumu bei prireikti dializės. Ši liga suardo inkstų kamuolėlius, sunaikina inkstų struktūrą ir inkstas nustoja funkcionuoti.

Ar dažna ši inkstų liga? Kokios jos priežastys?

Ji pasitaiko neretai. Viena priežasčių – bet kokia infekcija: gripas, angina, įvairios pūlingos infekcinės ligos.

Jei inkstų glomerulų liga nesukelia skausmo, kaip tuomet galima suprasti, kad ja sergama?

Gali būti kitų simptomų. Pavyzdžiui, jei po gripo ar kitos persirgtos infekcinės ligos tęsiasi karščiavimas, kad ir neaukšta temperatūra, žmogus blogai jaučiasi, jaučia silpnumą, prakaituoja, mažėja darbingumas, visada reikia bent atlikti šlapimo tyrimą.

Vadinasi, pakanka šlapimo tyrimo, kad būtų nustatyta klastinga ir pavojinga inkstų liga?

Dažnai šlapimo tyrimas įspėja, kad inkstams kažkas negerai. Kai dėsčiau studentams, dažnai jiems sakydavau tokį aforizmą: „Jeigu kyla inkstų ligos įtarimas, jums padės šlapimo ištyrimas.“ (juokiasi) Kai ką nors eiliuotai pasakai, studentai geriau prisimena. Taigi, sergant inkstų liga, šlapime gali būti baltymo, kraujo kūnelių (ypač eritrocitų). Esant šlapimo takų ar inkstų geldelių uždegimui, šlapime būna leukocitų. Jei šis uždegimas labai ryškus – šlapime yra pūlių. Taigi paprasčiausias šlapimo tyrimas dažnai medikus užveda ant kelio, kad reikia daryti išsamesnius inkstų tyrimus. Šlapimas yra vienas inkstų funkcijos produktų. Aišku, inkstai dar daug ką gamina – netgi hormonus.

Ar vis dėlto inkstų  ligos nėra gan dažnai paržiūrimos?

Jeigu sirgome gripu ir jis užsitęsė ilgiau kaip savaitę, yra būtina padaryti šlapimo tyrimą. Mano nuomone, persirgus bet kuria infekcija – angina, bronchitu ar kuo kitu – šlapimo tyrimas taip pat yra būtinas.

Norint išsiaiškinti inkstų funkcinį pajėgumą, reikia tirti rytinį šlapimą. Pasitaiko, kad šlapimas „normalus“, tačiau labai mažos koncentracijos – „vandenėlis“, o tai rodo, kad inkstų funkcija yra prasta.

Taigi, jei šeimos gydytojas nesiūlo atlikti šlapimo tyrimo, tikriausiai pats žmogus turėtų to paprašyti?

Taip, žmogus turi tai žinoti. Tai – pats elementariausias ir pigiausias tyrimas. Tačiau taip pat reikia žinoti, kad pasitaiko rimtų inkstų ligų, pavyzdžiui, inkstų vėžys, kai šlapimo tyrimas gali būti visiškai normalus. Todėl reikia turėti galvoje, kad galbūt reikalinga ir inkstų echoskopija. Atlikti inkstų ir šlapimo takų  echoskopiją reikėtų bent kartą per metus kiekvienam žmogui profilaktiškai. Gal jaunuoliams tai ir nebūtina, bet nuo 30-ties metų aš siūlyčiau tą daryti. Maždaug trečdalis operuojamų inkstų vėžių randama atsitiktinai. Dėl to reikalinga profilaktinė inkstų echoskopija, ir rūpestingas šeimos gydytojas turėtų tai pasiūlyti. Tada bus galima anksti diagnozuoti inkstų vėžį ir jis neįsisenės. Neužleistas inkstų vėžys yra pagydomas. Nedidelį inkstų auglį galima pašalinti išsaugant inkstą.

Kaip išsaugoti sveikus inkstus bent tiek, kiek tai priklauso nuo mūsų?

Visų pirma reikėtų vengti peršalimų, reikėtų grūdintis, kad organizmas taptų atsparus peršalimo infekcijoms. Dažnai nuo peršalimo, ypač moterims, prasideda šlapimo pūslės uždegimas, jaunuoliams – prostatos uždegimas. Jeigu peršalote, reikia rimtai gydytis, o ne gydytis vaikščiojant ir dirbant.

Antra, sveikai gyventi. Rūkymas, aukštas negydomas kraujospūdis, nutukimas – tai žingsnis į inkstų vėžį.

Negydomos lytiniu keliu plintančios ligos, kurių dabar Lietuvoje labai gausu, taip pat sukelia šlapimo takų uždegimus, kurie gali pasiekti ir inkstus bei sukelti jų uždegimus.

Turime savo inkstus tausoti. Jei norime, kad inkstai dirbtų neįsiręžę, o lengvai, reikia daugiau skysčių. Nes inkstams pagaminti „skystą“ šlapimą labai lengva, o koncentruotą – sunku. Taigi vidutinio svorio 70–80 kg žmogui reikėtų per dieną suvartoti ne mažiau kaip 2,5 litrų skysčių. O atitinkamai didesnio svorio žmogui – nuo 2,5 iki 3,5 ar netgi 4 litrus. Vasarą, kai karšta, kai daugiau prakaituojama, padidėja akmenligės priepuolių rizika, dėl to, kad nepakankamai geriama skysčių. Todėl sveikinu visus, kurie vasarą vaikšto su vandens buteliais.

Tačiau ar nėra inkstams kenksmingas ne tik per mažas, bet ir per didelis skysčių vartojimas?

Inkstų darbo technologija yra „šlapia“. Tad jiems vandens niekada nebūna per daug. Dar kartą sakau, kad jiems pagaminti „skystą“ šlapimą labai lengva, o „tirštą“ – labai sunku. Inkstams filtruoti vandenį – vienas juokas. Kai buvau pirmakursis medicinos studentas, mus veždavo dirbti į kolūkį. Tada aš sumaniau nuo to gauti atleidimą. Nuspendžiau išgerti kokius tris litrus vandens ir atlikti kraujo tyrimą. Ir ką manote? – nebuvo jokios kraujo vandenės. Taigi atleidimo nuo darbų kolūkyje dėl sveikatos aš negavau. Nes tada dar nesidomėjau inkstų fiziologija ir galvojau, kad, jei daug išgersiu, bus skystas kraujas. Nieko panašaus. Viena inkstų funkcijų – organizmo vidinės terpės homeostazės palaikymas – vandens, šarmų ir rūgščių, elektrolitų, druskų pusiausvyros. Tad jei išgeri daugiau skysčių, tas vanduo tuoj pat išfiltruojamas ir pašalinamas.

Apskritai inkstai atlieka daugybę funkcijų, taip pat ir reguliuoja kraujospūdį, gamina hormoną, reikalingą kraujodarai. Pablogėjus inkstų funkcijai, labai sumažėja hemoglobino kraujyje kiekis, išsivysto didelė mažakraujystė. Inkstai tokie geri darbininkai, kad net sunku jų darbą ir pasiaukojimą suvokti. Todėl mes dažnai juos skriaudžiame. Žodžiu, pirmiausia inkstams reikia negailėti skysčių.

Kartais pas mane ateina pacientų, kurie, manydami, kad taip padės savo inkstams, geria mažiau skysčių. Aš jiems liepiu liautis taip elgusis, nes, kaip minėjau, inkstams „skystą“ šlapimą pagaminti daug lengviau nei koncentruotą.

Inkstams taip pat labai „nepatinka“ cukraligė, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje. Jei žmogus to negydo, inkstai labai kenčia.

O kaip inkstus veikia druskos vartojimas?

Sveikiems inkstams protingas druskos kiekis nekenkia. Bet, jei yra padidėjęs kraujospūdis, sergama širdies ligomis, druską reika riboti. Ligotus inkstus aukštas kraujospūdis gali pražudyti.

Šių metų pasaulinės inkstų dienos šūkis – „Inkstų sveikata visiems“. Norėčiau jį perfrazuoti – „Visi saugokime inkstus“.

Tiksiausiai norint išsaugoti sveikus inkstus svarbu rūpintis ir dantimis?

Labai gerai, kad tai priminėte. Ypač pavojingi pūlingi sinusitai, negydytos dantų šaknys, infekcija aplink jas. Taip pat inkstams kenkia ir odos ligos, ir netgi nagų grybelis.

Kaip žinau, Jūs visą parą nemokamai telefonu konsultuojate šlapimo sistemos ar inkstų sveikatos bėdų užkluptus žmones. Kaip sumanėte imtis tokios gana neįprastos ir kilnios veiklos?

Aš visą gyvenimą miegojau prie telefono. Dar „anais“ laikais mes, brigada, kuri rūpinosi inkstų persodinimu, turėdavome važiuoti paimti inkstų bet kuriuo paros metu – taigi aš esu įpratęs, kai dėl amžiaus nustojau dirbti Santariškių klinikose, pajutau, kad man kažko trūksta. Taigi paskelbiau savo telefono numerį ir, žinote, sulaukiu daug skambučių – per parą gal 20.  Šia veikla užsiimu jau kokius trejus metus.

Vis dėlto tai – nemenkas pasiaukojimas. Ar Jūsų tai nesekina?

Kodėl gi turėtų – juk nesu toks senas. Ir nelaikau to aukojimusi. Aš visą laiką gerai miegojau, tad ir dabar, sulaukęs skambučio naktį, pakonsultuoju, apraminu ir per pusę minutės užmingu. Manęs tai visiškai nevargina.

Gal pažįstate daugiau medikų, kurie, kaip ir Jūs,  yra nemokamai pasiekiami telefonu visą parą?

Deja, nesu apie tokius girdėjęs. Nors manau, kad galbūt jų atsiras. Man nelabai patinka, kai manęs klausia, kokia man iš to nauda – nes man konsultuoti telefonu yra visiškai nesunku. Aš taip sugalvojau ir esu visiškai patenkintas. Taip pat ir žmonės. Juk ne visais atvejais būtina eiti į polikliniką. Kartais būna ir visai nereikšmingų skambučių, kartais skambina ir dėl kitų sričių ligų, „bendramedicininių“ klausimų. Pavyzdžiui, gerklės skausmo. Na, ir aš patariu, kuo ją skalauti.  Manau, kad toks telefonas yra reikalingas.

Ar pritartumėte, kad medicina – ne tik Jūsų profesija, bet ir pašaukimas?

Mano nuomone, iš tiesų medicina yra ne tik specialybė, bet ir gyvenimo būdas. Visą gyvenimą aš gan aktyviai dirbau, tad ir dabar, kol dar turiu jėgų, – kodėl gi nepadirbėjus?