2015 03 19

Christian Schuler

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Palaimintasis svajotojas – vyriškumo pamokos

Redakcijos prierašas: Kovo 19-ąją Bažnyčios kalendoriuje minime šv. Juozapą, švč. Marijos sužadėtinį, Jėzaus Kristaus globėją. Kartu Bažnyčia ragina ir šiandien iš šio šventojo mokytis, kas yra autentiškas vyriškumas. Viliamės, kad vokiečių teologo tekstas apie šv. Juozapą padės labiau suprasti jo aktualumą šiandien.

Pamąstymai apie šventąjį Juozapą

Dažnai atrodo, kad jis tik stovi šalia – rimtas, susimąstęs, kaip Marijos vardo bažnyčios altoriaus paveiksle, nežinomo dailininko nutapytame Ortenberge, Hesene. Vėlyvosios gotikos paveikslas yra toks pat kaip ir nesuskaitoma daugybė kitų paveikslų, vaizduojančių Juozapą. Paveiksluose, pasakojančiuose apie Jėzaus gimimą, šventąjį Juozapą dailininkai dažnai vaizduoja pakraštyje arba sumažintą jo figūrą nustumia į foną. Kartais atrodo, kad jis beveik išstumtas ar nustumtas taip, lyg jam nebūtų vietos. Sunėręs rankas jis žiūri, kaip žmona pasilenkia prie Vaikelio, kaip angelas šmėsteli virš ėdžių, kaip piemenys ir išminčiai atiduoda vaikeliui pagarbą. Ką gi daugiau šiuo momentu jis galėtų veikti?

Gilindamiesi į ikonografiją bei tologiją, ypač į Vakarų Bažnyčios, pastebime, kad šventasis Juozapas tikinčiųjų galvoseną ir vaizduotę įkvėpė gana vėlai, nors apokrifiniai pasakojimai, tokie kaip II a. Jokūbo protoevangelija, apie jį pasakoja nuodugniai. Žymioji viduramžių bažnyčių ir šventųjų knyga – Legenda Aurea – perima šias antikines istorijas ir pasakoja, kaip doras pagyvenęs žydas iš Dovydo giminės kebliomis piršlybomis gauna keturiolikmetės Marijos ranką. Viską nulemia pranašystė apie lazdą. Dvylika vedyboms tinkamų vyrų sudeda savo medines lazdas ant Jeruzalės šventyklos altoriaus, bet tik vieno Juozapo lazda sužaliuoja ir pražysta. „Taip visiems tapo aišku, kad mergelė yra jam skirta nuotaka.“

Skaistaus vyro pavyzdys

Vis dėlto vėlyvaisiais viduramžiais Juozapas, kaip personažas, tampa įdomus teologams ir menininkams. 1479 m. jo šventė įtraukiama į brevijorių, o po 150 metų jo dienai visoje Vakarų Bažnyčioje suteikiamas privalomos šventės statusas. Iš to laiko kyla didingi meno kūriniai, tokie kaip baroko epochos dailininko Guido Reni (1575–1642) paveikslas, Juozapą vaizduojanris kaip seną vyrą, išsidraikiusiais žilais plaukais ir barzda ir tarsi besiginant iškelta ranka, lyg jį ir jo žmoną ištikęs stebuklas būtų jam per sunkus išmėginimas. Pradedant XIX a. pabaiga, Romos Bažnyčia šį šventąjį mielai naudojo kaip skaistų ir nuolankų „antipavyzdį“ morališkai smukusiems Naujųjų laikų bedieviams. Juozapas tapo lyg avangardine kultūrkamfo figūra. Galiausiai 1870 m. popiežius Pijus IX jį paskelbė visos Bažnyčios globėju. „Saldžiai pamaldi“ Juozapo gerbimo kultūra žaibiškai išplito. Suklestėjo Juozapą vaizduojančių paveikslų ir paveiksliukų pramonė. Vyrų bei moterų vienuolijos nuoširdžiai atsidėjo šio šventojo kultui. Daug naujų bažnyčių buvo pavadintos Juozapo vardu ir pavestos jo globai, o katalikiškuose kraštuose iki mūsų dienų Juozapas yra vienas mėgstamiausių ir labiausiai paplitusių vyrų vardų.

Iš pradžių paribio figūra, o vėliau spindintis pavyzdys. Greita ir nuostabi karjera. Nebent taip sutapo, jog Naujųjų laikų kulto, susijusio su šventuoju Juozapu, istorija kartu yra ir perdėto drovumo istorija. Nebent kaip sektinas dalykas Marijos vyrui ir Jėzaus įtėviui šalia globėjo vaidmens buvo priskirtas bei sureikšmintas ir jo (manomas) seksualinis nuosaikumas. Atrodytų, yra savaime suprantama, ir Bažnyčia rėmėsi tuo, kad Juozapas ir Marija nemiegojo kartu. Kaip kitaip Marija būtų galėjusi visą laiką išlikti mergele? Dar mano senelė su tam tikru baimingumu sakydavo „Juozapo moterystė”, kalbėdama apie meilės santykį, iš kurio dėl kokių nors priežasčių nieko neišėjo. Juozapas buvo skaistus, vadinasi, iškilęs virš visko, apie ką vyrai taip svajoja. Šis katalikiškos propagandos Juozapas buvo vyras, neturintis seksualinio gyvenimo, todėl celibato besilaikančių vyrų dominuojamoje Bažnyčioje lengvai galėjo būti laikomas pavyzdingu vyru. Vėliau jo įvaizdžiui tai atsirūgo, ypa

XX a. antroje pusėje. Galbūt visai ne sutapimas, kad kai kuriuose katalikiškuose kraštuose Šv. Juozapo diena kaip valstybinė šventė kovo 19-ąją buvo panaikinta būtent šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, paženklintuose politinių proveržių bei seksualinio išsilaisvinimo (pvz., 1966 m. – Bavarijoje, 1977 m. – Italijoje). Kritiškai Bažnyčios atžvilgiu nusistačiusių žmonių aplinkoje šventasis Juozapas buvo laikomas krikščioniško susikaustymo įsikūnijimu, kai kur – net ir pašaipos objektu, „raguotu sutuoktiniu“ šalia emancipuotos Marijos, kuri turėjo būti laikoma netgi avangardine moterų judėjimų figūra. Argi ji dar prieš du tūkstančius metų neparodė, kad vaikų galima susilaukti ir be sutuoktinio?

Šiandien šventojo Juozapo gerbimas ir tarp krikščionių kartais laikomas bibliškai nesmagiu ar bent jau senamadišku. Atrodo, kad su Juozapu, kaip iškilia krikščioniška figūra, yra baigta. Neturime atsakymų į tokius klausimus: kas tas vyras šalia Marijos? Kaip jis atrodė? Kokio amžiaus buvo? Ką veikė prieš susipažindamas su Marija? Ką veikė po nepaprasto Jėzaus gimimo? Ką jis sako mums šiandien? „Tačiau dėl to, kad galėtume tęsti ekumeninį dialogą, pastebėtina, jog Juozapą, kaip šalutinę figūrą, mini Naujasis Testamentas, o tai, kas apie jį pasakojama apokrifinėje literatūroje, neturi jokios vertės“, – teigia teologas Josefas Blinzleris enciklopedijoje Lexikon für Theologie und Kirche (1960).

Oskaro“ vertas antraplanis vaidmuo

Dėl to turime pažymėti, kadJuozapas iš Nazareto nėra pirmiausia drovuolis iš kičinių paveikslėlių, kuriuos išplatino naujųjų laikų katalikybė, bet pagarbos ir atminimo vertas Naujojo Testamento veikėjas. Jeigu Biblija būtų filmo scenarijus, o jos istorija – šiandieninis epas, šalia Marijos esantis vyras laimėtų „Oskarą“ už reikšmingiausią antraplanį vaidmenį. Evangelistas Lukas, o pirmiausia Matas pasakoja apie įvairiai apdovanotą vyrą. Jis yra „sapnuotojas“ ir dėl to ypač palaimintas! Evangelijos I ir IV skyriuose Matas pasakoja, kad Juozapas keturis kartus sapne išgirsta Dievo balsą. Jis turįs neatstumti moters, kuri sako tapusi nėščia nesuprantamu būdu (žr. Mt 1, 20 ir toliau). Vėliau jis turįs balnoti asilą ir nuo karaliaus Erodo bėgti į Egiptą, nes šis trokšta vaikelio mirties (Mt 2, 13 ir toliau). Po Erodo mirties Juozapas sapne išgirsta turįs grįžti iš Egipto (Mt 2, 19) ir galiausiai pakeliui į namus vėl sapne sužino saugų kelią šeimai parvesti į Nazaretą (Mt 2, 22). Visuose keturiuose sapnų epizoduose vartojamas tas pats graikiškas žodis paralambano – priimti, įsisavinti, suvokti. Taigi Juozapas yra tas, kuris savo rūpestingumo ir per sapnus pasireiškusios išminties dėka užtikrina, kad motinai ir vaikui nenutiktų nieko bloga, kad galėtų įvykti tai, ką evangelistas Lukas išreiškia žodžiais: „Vaikelis augo ir stiprėjo, jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“ (Lk 2, 40). 127 psalmėje sakoma, kad Viešpats savo mylimaisiais pasirūpina jiems tebemiegant. Taip ir yra: būtent sapnuose Juozapas suvokia esąs „savas, mylimas“. Nors jis įsisvajojęs ar net laikytinas „lunatiku“, bet reikiamu momentu be išlygų daro tai, ką reikia daryti.

Namų šeimininkas ir virėjas

Šis požiūris vėliau buvo apipintas įvairiomis legendomis. Juozapas vaizduojamas kaip augalotas amatininkas su obliumi, pjūklu ir kampainiu rankose, jaunuolį Jėzų mokantis dailidės įgūdžių, kaip tas, kuris rūpinasi ūkiu ir gyvuliais, arba užsisvajojęs ar net skeptiškai žvelgdamas stovi nuošalyje (kaip Guido Reni paveiksle). Viena rūpestingojo Juozapo gyvenimo „versijų“ pavaizduota Konrado von Soest Vildungerio (Wildunger) bažnyčios altoriaus paveiksle. Tiek Mergelė su Vaikeliu, tiek jautis ir asilas yra atsigęžę vienas į kitą, o Juozapas paveikslo fone klūpo ant žemės, pasilenkęs virš puodo, pastatyto ant ugnies, rankoje laikydamas šaukštą. Namų šeimininkas Juozapas užsiėmęs, jis ragauja maistą, kurį ruošia motinai ir vaikui.

Juozapas yra prototipas vyro, kuris sau nereikalauja daug dėmesio ir kuris vis tiek supranta savo vertę bei reikšmę. Jis yra ten, kur jo reikia, jis yra „tylios pagalbos vyras“, kaip jį pavadino Alfredas Delpas: „Jo gyvenime Dievas nuolatos įsiterpia su vis naujais nurodymais ir siuntimais… Jam savaime aišku, kad Dievo žodis įpareigoja ir siunčia. Jo paslaptis yra nusiteikimas noriai tarnauti.“

Gyrius šiam nepažįstamam amatininkų, dailidžių ir architektų globėjui, gyrius tiems, kurie geba svajoti, o paskui veikti, gyrius globėjui ir tų, kurie priima vaiką, – nesvarbu, ar jis būtų jo, ar kieno nors kito!

Der begnadete Träumer

Christ in der Gegenwart, Nr. 52 / 2014

Iš vokiečių kalbos išvertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ