Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Chunveibinai

Viskas prasidėjo labai kasdieniškai, galima sakyti – buitine užuomazga.

Iš pradžių sugedo televizorius. Buvo senas „Filipsas“. – Daiktai ne amžini. Atitarnavo, – pasakiau pats sau. Kviestis meistrą, vežti į taisyklą? Rūpesčiai, išlaidos… Bala nematė, – pamaniau, pakentėsiu, palauksiu riebesnių karvių metų. Ne per dažnai juk ir įsijungdavau, kokią nors diskusijų ar žinių laidą pažiūrėdavau, pasispjaudydavau, kraują kiek pagadindavau, kad nebūtų per sveikas.

Pirmą, antrą dieną visai ramu, net linksma. Panašiai, kaip metus gerti alkoholį. Net imi džiaugtis savimi, kad dar nesi galutinai žlugęs. Galima gyvent ir be televizoriaus, bet po savaitės kitos matau, kad vis sunkiau suprantu niuansus, apie ką šneka sutikti žmonės. Turiu tokį gerą pašnekovą dirbantį Švietimo ir mokslo ministerijoje. Tai jis kaip koks Imanuelis Kantas Karaliaučiuje punktualiai 12 val. per pietų pertrauką praeina pro mano vartus Literatų gatvėje. Susitikę valandėlę apšnekėdavome kas vyksta propagandinio karo frontuose, ko galima tikėtis iš nenuspėjamo klastingo priešo, kokių provokacijų laukti. Sutinku andai jį, matau, akys įtartinai žiba, trūkčioja kalbos intonacija, susijaudinęs.

Kalba apie visai realias grėsmes, kažkokius makabriškus nekonvencinio karo scenarijus. Suprantu, kad jau nebegaliu įsiterpti į pokalbį, diskutuoti kaip lygus su lygiu. Nesekiau įvykių, esu nebe to konteksto žmogus, ir pats dėl to kaltas, nesikviečiau televizoriaus meistro, nenaršiau po internetinius žinių portalus. Žodžiu praradau gyvą tikrovės pojūtį. Negerai.

O dar negeriau, kad sumaniau dar labiau atitrūkti – pakeliauti po Šiaurės Italiją, po šventas vietas. Nusipirkau lėktuvo bilietus ir užsisakiau nakvynės namus. Pavojingai rizikuoju galutinai sutraukyti saitus su realybe, kaip  yra atsitikę su mūsų naująja emigrantų karta. Negerai. Labai negerai. Kaip bus kai sugrįšiu, ar įstengsiu vėl įsigyventi į greit besikeičiančią Lietuvos tikrovę, ar neliksiu gyvenimo paraštėje autsaideriu, nevykėliu, nepataikančiu į žingsnio ritmą? Štai tau ir rodo grimasas sugedęs tavo televizorius, broleli.

Bilieto nebeatšauksi, oro uostas, išskridimo vartai tarytum į kitą pasaulį, kuriuos kertant reikalauja išsijuosti diržą ir nusiauti batus. Tai tarytum toks naujas perėjimo iš vienos izotopijos į kitą ritualas, iniciacija, perkeitimas, kaip pagonių mitologijoje buvo metamos myruolio kepenys į vandenį, pereinant į mirusiųjų pasaulį, ar vanduo ant galvos per krikštą, įjungiantis žmogų į krikščionių bendruomenę.

Tame naujame oro uostų įvesdinimo rituale tikrai yra kažkas labai simboliška. Keliauninkui batai ir diržas nėra tik šiaip rūbai. Tai svarbiausi kelionės atributai, kaip luošiui lazda. Per pasaulį nepakeliausi su smunkančiom kelnėm ar trinančiais kojas batais. Per oro uosto vartus turi praeiti be jų. Tikrai simboliška.

Lėktuvas atsiplėšia nuo pakilimo tako, ir tu jauti, kad kažkas su tavim  atsitiko, iš esmės pasikeitė. Mano draugas rašytojas Valdas Papievis yra labai gražiai aprašęs tą egzistencinę būseną savo romane „Eiti“, kur pats ėjimas be jokio konkretaus tikslo tampa tikslu ir priemone ištrūkti iš savo lukšto ir nerimo. Potekstėje aiškiai gali nujausti Sizifo mitą.

Dabar tu sėsi už vairo į išsinuomotą automobilį ir važiuosi iš miestelio miestelin, iš miesto į miestą, važiuosi ir eisi iki nukritimo, varstysi bažnyčių ir bažnytėlių duris, žegnosies ir visose kalbėsi vieną ir tą patį  „Tėve mūsų“. Eisi vidun tik į tuos Dievo namus, kuriuose nereikia pirkti bilieto, nes tu mėginsi įtikinti save, kad esi ne turistas, ne pacientas, išsipirkęs vizito valandą pas gydytoją privačioj klinikoj, ir ne nusifotografuoti ar meno kūrinių pažiūrėti atėjęs, kad grįžęs galėtum pasigirti: „ Ir aš ten buvau“.

Tu vis lyginsi vietas ir klausi savęs, ar jau atradai, ar tai ta vieta, kur galėtum sustoti, pasilikti ir būti? Vėl važiuosi ir eisi: gera vieta, bet dar ne ta. Ornitologai galėtų patyrinėti vienmečių paukščių fenomeną, kaip jie renkasi vietą pirmajam lizdui. Ar lekia į pirmą pasitaikiusį tuščią inkilą, į kurį gal už dienos kitos sugrįš tikrieji šeimininkai? Tau reikalingas peizažas, kuris tavo sielai savas ir tam peizažui tu būtum ne svetimas, ne nomadas, įsibrovęs, kur niekas tavęs nekvietė ir nelaukė. Bergamas, Florencija, Siena, Perudža ir – bingo – Asyžius, geltona šv. Pranciškaus katedra, žemutinė ir viršutinė aikštės, kur tasai keistuolis kalbėdavosi su paukščiais. Stovi nuščiuvęs, persmelktas iki sielos gelmių dar niekur  nepatirto tokio netikėtai gilaus Dievo artumos jausmo. Nei Jeruzalėj, liesdamas ranka olos kapo marmurinę plokštę, nei Vatikane šv. Petro Bazilikoj, nei Paryžiuje, apšviestas Notre Damo vitražų spalvų, juo labiau ne Barselonoje prie Gaudi sufantazuotos Familia Sagrada katedros.

Asyžius yra ta vieta, kur galėtum likti, iš kur nebesinori ieškoti dar kažko kito. Nors sako, kad Dievas yra visur, bet man atrodo, kad ten jis yra arčiausiai ir gal ten, stovėdamas ilgėliau prisimerkęs, galėtum išvysti jo veidą.

Kažkas įvyko, ir tuo kartesnis apmaudas persmelks, kai keliausi toliau, bet jau nieko gilesnio ir tikresnio nebeieškodamas ir suvokęs, kad vis dėlto esi ne piligrimas, o tik turistas, mėginęs pats save apgauti, kad juo nesi.

Kaip ten bebūtų, namo sugrįžti jau kitoks, kažkas nekasdieniška įsispaudė, gyva ir tikra, ko nebuvai patyręs anksčiau.

 Stoviu prie sugedusio televizoriaus, ironiškai šypsausi. Juokiuos iš savęs, kaip galėjau gyventi tokiame mizeriškame triukšme? Ir staiga, tarytum perkūnas iš giedro dangaus – pats naujausias Kultūros tarybos pranešimas apie mano pragyvenimo šaltinį: „Lietuvos kultūros taryba  išreiškė nuomonę dėl kultūrinės žiniasklaidos projektų finansavimo.

Lietuvos kultūros taryba tvirtai įsitikinusi, kad stipri kultūrinė žiniasklaida yra gyvybingos kultūros raidos ir jos brandos sąlyga. LKT nuomone, Lietuvoje susidariusi kultūrinės žiniasklaidos rėmimo sistema yra ydinga, nes neužtikrina normalių kultūros sklaidos ir refleksijos galimybių bei sudaro sąlygas finansavimo painiavai; taip kyla įtampų, formuojasi nepasitikėjimo ir susipriešinimo atmosfera.

Siekdama keisti susidariusią situaciją ir vengdama akivaizdaus Spaudos, radijo ir televizijos fondo ir LKT suteikiamos paramos dubliavimosi, LKT priėmė sprendimą neremti SRTF remiamos kultūrinės žiniasklaidos projektų. LKT siūlo  visoms suinteresuotoms šalims pradėti konstruktyvią diskusiją ir pagaliau išspręsti šio kultūros laukui labai svarbaus finansavimo fondo sistemos klausimą.“

Vamzdis. Būtent vamzdis yra pats tikriausias ir iškalbingiausias mūsų dvasios ir kultūros politikos simbolis. Ir kokių velnių čia sugrįžau iš vietos, kurią atradau, kaip tinkamiausią man baigti gyventi?