2015 03 21

Antanas Šimkus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Poezijos dienai

Astos Plechavičiūtės nuotrauka

Kur ji prasideda ir kur baigiasi? Ar ji ilga kaip prirašyti šimtmečiai begalinėse pasaulinio knygyno lentynose, ar trumpa ir staigi kaip stiklan atsimušusio saulės kiškučio šuolis atveriant langą? Gal ji telpa į Česlovo Milošo eilutę „kitos pasaulio pabaigos nebus“, o gal į Josifo Brodskio „Užmigo Donas, ir su juo drauge/ užmigo sintaksė, žodynas, rimai.“ ar į Tomo Venclovos „Sustok, sustok. Suyra sakinys./ Byloja sniegas, pritaria ugnis.“?

O kai užverti knygą, nešiojamo kompiuterio langelį, sąsiuvinį, kai pakyli nuo kėdės ir išeini neatsigręždamas į kiemą, gatvę, pavasarį ir nieko negalvoji, tik eini, eini… Jei paklaustų, neturėtum žodžių, nebesurinktum, skylėtos kišenės, gal kažkada pernelyg švaistei rieškučiom, dabar nebeturi, tik papurtytum galvą, nebežinai, nieko nebežinai…

Nieko nebežinai, dėl to tiesiog dairaisi. Va, virš miesto skrenda tvarkingas paukščių trikampis. Gervės? Gamtos geometrija atrodo daug įspūdingiau negu architektūriniai šedevrai, o vienišą debesį tarsi svarbų žodį padangių tekstyne pabrėžia tolstantis lėktuvas.

Kol debesis dar tik artėja, kol sunkiai įskaitomas jo vardas, prie vienos iš parduotuvių vitrinų matai beveik prilipusį žvilgsniu vaiką. Už stiklo – gausybė laikrodžių, švytuoklės, skaičiai, rodyklės. Šalia – vaiko mama, panėrusi į išmanųjį telefoną, maudosi. Šiais laikais visi labai ilgai gali išbūti pasinėrę. Tik artėjančio debesies šešėlis priverčia mamą atsitokėti ir čiupus vaiką už rankos, vestis tolyn nuo laikrodžių parduotuvės vitrinos. Šitaip nuo mūsų traukiasi laikas. Šitaip prie mūsų artėja lietus.

O tų lašų… Vos keletas iškrito. Tarsi širdžiai kas nuvarvino. Ašaros. Katinas medyje galanda nagus į žievę. Drykst. Drykst. Nieko nesigirdi, netoliese ūžia mašinų upė. Ties perėja mergina susitinka su širdies draugu. Tie lašai jų neišgąsdino. Bučiuojasi. Nebaisu. Upė teka. Vaikinas kažką pasako merginai į ausį. Turbūt tai ir sako. Upė teka. Ji nusišypso. Mergina. Upė. Debesis tolsta. Lėktuvai vis braižo kažką. Katinas nepastebėtas išnyko. Medyje nebesimato. Net šypsenos.

Beje, pati gatvė yra šiek tiek lenkta. Tarsi lūpų kampučiai aukštyn. Išgirdus kažką linksma. Nuo sunkiai tramdomo juoko net vandentiekio šulinių kepurės pasislinkusios. Kartais atrodo, kad visas miestas net virpa, stebėdamas tas keistas pastangas atrodyti oriems, nepriklausomiems, išdidiems, kategoriškiems ir piktiems. Sakantiems, kad viskas labai rimta. Praktiškai – tragedija. Nes žmogaus gyvenimas, supraskite, baigtinis. Beveik be vilties. Bažnyčia – tik dekoracija abejingumui. Žmogus žmogui… Ūūūūū! O jei ir ne „ūūū“, tai prijaukintas, bet besikandžiojantis „au-au“ variantas. Čihuaha… Išsprūdusi iš kišenės ant šaligatvio, kiauksinti iki užkimimo ant pravažiuojančių ir praeinančių… Automobilių, žmonių, laikų. Labai rimta.

Vėjo beveik nėra. Jo pakanka tik, kad vangiai kilstelėtų saldainio popieriuką, trumpam paversdamas jį plaštake, ir panešėtų vakaro link. Temsta. Ar jau turėčiau žinoti atsakymą?

Jei galėčiau, iš dalelių, iš smulkmenų, iš šukelių, regėtų šią dieną, sudėčiau dienos eilėraštį, skirčiau tau. Tačiau ar tai būtų poezija?

Kur ji prasideda ir kur baigiasi? Kas supras, tam ir dovanota ši diena. Visos šios dienos. 

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.