„Visos istorijos svetimos, bet kelionės juk mano“. Apie Rūtos Mataitytės romaną „Gunda“

Vasario 21-osios popietę Vilniaus knygų mugėje pasitikome „Gundą“ („Tyto alba“, 2015). Prieš prasidedant pristatymui mugės šurmulyje perspėta, kad salėje gali būti tvanku, romano autorė Rūta Mataitytė tik šyptelėjo: „Nieko, juk ne tiek ištveriu.“

Vertėjos darbas teismo salėse, ligoninėse, kalėjimuose, policijos nuovadose ir visur kitur, kur tik prireikia būti, pažymi nenuplaunamu ištvermės antspaudu. Apie tai daug rašoma ir knygoje, kurios pagrindinei veikėjai, kaip ir autorei, vertimas yra kasdieninė patirtis, nuolat auginanti ir brandinanti asmenybę. Visgi „Gunda“ nėra autobiografinis romanas, nors ryškiai atspindi pačios autorės pasaulėvaizdį, požiūrius ir savitą paradigminį mąstymą, kylantį iš polinkio įžiūrėti giliau nei siekia buitinis, kasdieniškas žvilgsnis. Tarsi siekiant užbėgti už akių galimoms interpretacijoms, knygos pradžioje deklaruojama, jog visos istorijos ir veikėjai knygoje yra išgalvoti. Tai, regis, ir yra labiausiai matomas Rūtos Mataitytės kūrybinio talento proveržis – gebėjimas neatskiriamai susieti tai, kas išgalvota, su tuo, kas patirta, tai, kas tikra ir autentiška, su tuo, ko reikia norint įkūnyti vieną ar kitą vertybę; sujungti mintį su daiktu, trapumą su pastovumu.

Nors pati autorė pristatymo metu pabrėžė, kad rašydama kūrinį mažiausiai galvojo apie emigracijos problemą ir kad „Gundoje“ svarbesnė ne išorinė emigracija, o „emigracija iš savęs“, akivaizdu, jog skaitytojas būtinai atkreips dėmesį į paviršinį knygos sluoksnį, juolab todėl, kad šiuo metu dažnas neišvengia tiesioginių ar netiesioginių sandūrų ne vien su emigracija, bet ir būtinybės vis iš naujo suvokti ir įsisąmoninti savo tautinę tapatybę, vietą gyvenime, kultūroje ir kasdieninėje veikloje. Tai neišvengiama, visgi gyvename sparčiai globalėjančiame, nepastoviame pasaulyje. Literatūroje migracija – ne vien judėjimas, persikėlimas keičiant geografinę vietą. Tad ir skaitydami Gundos istorijas, ko gero, susidursime ne su vienu reiškiniu, kurį galima pavadinti migracija. Tai ir išorinis išvykimas – emigracija į kitą šalį, ir vidinė kelionė – savo pašaukimo, savęs atradimas kasdienybėje, išbandymuose, nutikimuose, vis naujose situacijose ir su naujais žmonėmis. Pagaliau tai imigracija – į save, savo istoriją. Ta sava istorija romane – tarsi galutinis tikslas, kurio siekimą lydi blaškymasis ir kasdienis naujas pažinimas.

Emigracinė savimonė: tapatinimosi pozicijos

„Gunda“ – jaunos merginos, svetimoje šalyje pradedančios savarankišką gyvenimą, istorija. Meilė, imigrantės siekis prisitaikyti, nelengvas, bet nuoseklus profesinis tobulėjimas, plaukimas kartais pasroviui, o kartais prieš srovę, vietos ir žmonės, su kuriais susitinki, o atėjus laikui atsisveikini – tai pagrindinės romano veikėjos Gundos vidinės kelionės detalės. Romano fabula, sakyčiau, paprastesnė nei paprasta. Gunda atvažiuoja į svetimą šalį studijuoti, vėliau pasirenka vertėjos profesiją, sutinka danų emigrantą Maiką, kuris tampa ne tik jos gyvenimo draugu, bet ir nuolat ją palaikydamas, padeda bręsti, grūdintis ir kurti savo istoriją. Kiek lietuvaičių išgyvena panašias istorijas? Viena vertus, akivaizdu, kad knygai tai prideda aktualumo, o skaitytoją sudomina. Kita vertus, istorija yra tik lukštas, o svarbiausia romane kas kita. Nors įvykių ir atsitikimų jame apstu, o pasakojimo daug daugiau nei aprašymo, tačiau visa išorinė realybė lieka tarsi antrame plane. Svarbiausia tai, kaip kūrinio tikrovė yra išgyvenama ir ką sukuria žmoguje, kaip jį keičia, augina, brandina.

Tiek romano tema, tiek jo parašymo situacija norom nenorom skatina žvelgti į kūrinį sociokultūriniu aspektu bei apsvarstyti galimas literatūros psichologijos interpretacijas. Nors, kaip jau buvo sakyta, išorė čia nėra svarbiausia, ji taip pat pasako daug, ypač – Gundos žvilgsnis į aplinką. Pradžioje, vos atvykus į naują šalį, jis tik kupinas nuostabos: „Na ir troliai – nors dabar žiema, o jie sakosi gimę su slidėmis ant kojų, sugalvoja dar ir dviračiais per pusnis važinėti.“ (p. 17). Įdomu stebėti, kaip tas žvilgsnis keičiasi – o kartu ir jauna studentė, neperprantanti nei norvegų tarmių, nei jų „troliško“ būdo, nuolat išeinanti ir grįžtanti, ieškanti tarsi prasmingo pateisinimo savo egzistencijai, virsta subrendusia moterimi, kuri supranta, kad sava istorija yra svarbesnė už svetimas ir kad meilė yra pasirinkimas. Galima įsivaizduoti, kiek slenksčių reikia peržengti norint sukurti, įkūnyti tokį tapsmą. Manding, tuos slenksčius „Gundoje“ ir verta akcentuoti kalbant apie išorines ir vidines migracijas.

Nuo praėjusio amžiaus pabaigos emigracijoje parašyta nemažai lietuviškų kūrinių. Vargu ar verta čia kelti klausimą, kiek pagrįstai galime įvardinti juos „emigracijos literatūra“. Esu linkusi atsišlieti į Dalios Satkauskytės pasiūlytą „emigracinės savimonės literatūros“ sąvoką, nes iš tiesų – negalime tai emigracinei savimonei taikyti geografinių kriterijų[1]. Ir štai toje emigracinės savimonės literatūroje iškyla trys pagrindiniai požiūriai į savo šalį, trejopas savo tautinės tapatybės suvokimas, kitaip tariant, trys personažo pozicijos, įkūnijančios pagrindines su emigracine savimone susijusias nuostatas. Bene tiksliausios du pirmuosius požiūrius atspindinčios sąvokos yra emplacement (keistai skamba tas žodis lietuvių kalba –„įsivietinimas“ – bet tikslesnio atitikmens, regis, niekas dar neatrado) ir displacement („išsivietinimas“)[2] . Iš anksto atmetus geografinį kriterijų, tai yra tiesiog personažų psichologinių nuostatų sukūrimas, labai dažnai susijęs su šiandieninėmis socialinėmis realijomis. Ir nors pati autorė pabrėžia, kad jos romano veikėja Gunda pirmiausia emigruoja iš vaikystės, manau, išorinis pasaulis yra ne mažiau svarbus. Juk tai, galima sakyti, klasikinis atvejis, kai išorė tėra iliustracija personažo vidiniam gyvenimui.

Daugiausia įsivietinimo ištakų, be abejo, galime surasti XX amžiaus vidurio lietuvių išeivijos literatūroje. Tėvynės idealizavimo literatūroje epocha seniai praėjo, šiuolaikiniai rašytojai jau seniai nebereferuoja Lietuvos kaip smūtkelių ir kryžių šalies, bet agrarinės pasaulėjautos šaknys vis dar skatina sakralizuoti savo žemę, daugiau atgimstančią literatūroje kaip paskiros miestų, miestelių, gimtųjų namų erdvės. „Vilnius žiemą buvo tai, ką mėgau labiausiai ir ko dabar dažniausiai pasiilgstu“ (Indrė Jonušytė „Jūros akmenukų karoliai“, 2008). Ir nors kai kurie naujųjų emigrantų kartos autorių, priešingai, stengiasi „išsivietinti“, deklaruodami nepriklausomybę, norą atitrūkti nuo savo šalies ir savo šaknų (Gabija Grušaitė, „Neišsipildymas“, 2010), demonstruodami „kosmopolitinę“ sąmonę, iškylančią kartais visai neadekvačiu žavėjimusi svetima šalimi ar atkakliu tautinės tapatybės neigimu, visgi, anot Dalios Satkauskytės, vis dar vaikšto „su Škėmos tomeliu po pažasčia“[3] . Neigimas taip pat yra pripažinimas, tapatinimasis, erdvės skirstymas į „save“ ir „kitą“.

Vienas iš šiuo metu dažnai vartojamų literatūrologijos, o ir apskritai kultūrologijos terminų, apibrėžiančių emigracinės savimonės raišką, yra hibridiškumas. Dar nuo M. Bachtino jis laikomas dviejų skirtingų kalbinių savimonių, atskirtų viena nuo kitos socialinių, politinių ar kitokių veiksnių, susiliejimu. Dauguma mokslininkų teigia, kad hibridiškumas, o ypač vertimo studijose, yra neišvengiama internacionalizacijos ir globalizacijos pasekmė[4]. Anot lietuvių literatūrologų[5] , kadangi viena iš hibridiškumo sąlygų yra ta, jog abi kalbinės savimonės turi būti lygiavertės – autorius turi sąmoningai, ne tik teoriškai, galėti rinktis ne tik kur gyventi, kaip žiūrėti, bet ir kuria kalba rašyti – savo literatūroje jos dar nepasiekėme. Tačiau net jei ir taip, net jei ir neturime dvikalbio rašymo, vadinamosios brūkšninės savimonės ir hibridiškumo apraiškų esama, ir nemažai. Tai visiškai nereiškia atotrūkio nuo tautinio mentaliteto – vargu ar tai įmanoma europiečiui, juolab mažos tautos atstovui. Tad galima tik retoriškai pasvarstyti, ar nerandame tos hibridinės sąmonės apraiškų kad ir Valdo Papievio („Vienos vasaros emigrantai“, 2003, „Eiti“, 2010), Aušros Matulevičiūtės („Ilgesio kojos“, 2010), Vaivos Grainytės prozoje („Pekino dienoraščiai“, 2012) ir kitų jaunosios ar net ir vyresniosios kartos emigrantų kūryboje.

Tačiau grįžkime prie „Gundos“. R. Mataitytė, įtaigiai perteikdama veikėjos brandos ir vidinių kelionių istorijas, tarsi pereina visas tris emigracinės savimonės pozicijas. Natūraliai kyla mintis, kad ir teoretizavimas emigracinės savimonės klausimu, bandant „įvietinti“ personažą turi prasmę tik tada, kai atspindi vienokią ar kitokią autoriaus poziciją savo–svetimo atžvilgiu. „Gundos“ veikėja – galima drąsiai sakyti – pajunta ir savos vietos ilgesį, ir būtinybę išsivietinti, atitrūkti, ir laisvės skonį išmokus žvelgti į erdvę, vietą, šalį kitu žvilgsniu, kai nereikia ieškoti savo vietos, nes ji nebe surandama, o kuriama: „Darbas kaip šventa dvasia pripildė mano esybę, jaučiausi, tarytum savyje nešiočiau augantį kūdikį. Tikėjau, kad Maikas viskuo tėviškai pasirūpins, nors nebuvo kūdikio tėvas, tik Juozapas, pareigingai atliekantis jam tekusią užduotį.“ (p. 241).

Bandymas „įsivietinti“. Šuo ir žmogus

Gundos istorija prasideda jau išvykus, tad šalį, kurią ji paliko, matome tik fragmentiškai. Tiek sentimentų pilnas kambarėlis Varėnoje, tiek draugas, su kuriuo, galima suprasti, prieš išvykimą kartu gyventa, tiek mylimas šuo yra statiškoje, nejudrioje, jau paliktoje erdvėje. Visgi autorė dirbtinai nesikrato tėvynės ilgesio, ir galbūt tas pripažinimas ir padeda sukurti laisvą, besirenkantį personažą: „Parvažiavusi rijau cepelinus, pirštais glamonėjau juodą duoną, godžiai laižiau varškėtą šaukštą. Šis maistas kėlė tokį pasitenkinimą, kad ėmiau pati savimi šlykštėtis, knietėjo viską mesti ir bėgti išsibliauti.“ (p. 118). Ypatingą vietą toje lietuviškoje (vaikystės?) erdvėje užima Mila – šuo, todėl šį įvaizdį norėtųsi patyrinėti detaliau. Vargu, ar autorės to siekta sąmoningai, tačiau skaitytojo dėmesį šuo prikausto iškart, net savotiškai šokiruodamas, kaip ne visai adekvataus, vaikiško požiūrio ženklas. Gunda studentė, turi vaikiną, tačiau atvykusi į bendrabutį pasideda ne jo, o Milos nuotrauką. Vėliau samprotauja: „Žmonės sako: „Turiu šunį. Myliu vyrą.“ Juokinga, bet man atvirkščiai: myliu Milą, turiu Paulių.“ (p. 38). Tiek Milos, tiek Pauliaus vaidmuo romane yra būti instrumentais, nieko necharakterizuojančiais, o išreiškiančiais santykį.

Jei gyvenime atsitiktinumų nebūna, tai literatūroje juo labiau. Taigi ir bet koks santykis yra tęstinis, besivystantis, paženklintas jausmų, emocijų, svarstymų, nuolatos kuriamas. Tik ne santykis su šunimi. Šuo priklausomas nuo žmogaus, o esminis „šuniškos“ meilės elementas yra prieraišumas. Toks santykis nesivysto, jo nereikia kurti ir saugoti, jis susikuria vieną kartą ir visam laikui, bet yra nuspėjamas, ateityje jis bus toks, koks buvo praeityje. Iš šuns nelauk akibrokštų, šuo pamiršta įžeidimus ir prisimena žmogų po daugelio metų, nors šis būtų ir labai pasikeitęs. Taigi santykį yra įgali kurti tik viena pusė: „Susirandu Milos nuotrauką ir atremiu ją į palangės kraštą. Įdomu, gal šiandien ji atsivedė šuniukų? Viešpatie, mano Mila laukiasi, o aš išsidanginau į Oslą!“ (p. 14). Labai natūralu, kad „Gundoje“ būtent šuo yra svarbiausias palikto gimtojo krašto reprezentantas, nes tas kraštas ir tėra tik praeities erdvė, o ateitis jau kuriama kitur.

Senosios tikrovės praradimai seka vienas po kito, ir kai kur net atrodo, kad autorė konstruoja siužetą per greitai – tarsi naujos tikrovės kūrimui trūktų vietos ir pirmiausia reikėtų „išsiaiškinti santykius“ su senąja, išvalyti visus nereikalingus elementus. Be to, jog nuskęsta mylimas šuo (kaip daugiau įmanoma nutraukti ilgesį šuniui?) ir baigiasi santykis su vaikinu, bet ir pati praeities realija, laukiantys namai, pasirodo, nekito tik vaizduotėje. Vaikystės kambaryje apsigyvenusi močiutė, viskas palengva, tiksliai ir numatomai, bet nenumaldomai keičiasi: „Įžengusi į savo kambarį nedrįsau įjungti šviesos. Milos kvapas buvo dingęs. Išsitiesiau ant lovos ir gulėjau nejudėdama. Patalai buvo naujai apvilkti, nepažįstami. Įsikniaubiau į audinio gėlytes. Bandžiau užuosti vaikystę, bet ji buvo nebepasiekiama. Suaugau? Ne, tapau svetima.“ (p. 119). Išėjimas iš vaikystės („suaugau?“) žengia koja kojon su emigracinės savimonės kūrimusi ir tautinio tapatinimosi nykimu (tapau svetima): „Ne, ne stotelės buvo šaltos. Ir ne laiptinės. Šalti buvo mūsų vidiniai kambariai. Neberadau ten sau vietos.“ (p. 119). Labai iškalbingas yra cepelinų darymas: „ – Mažyte, ar jau greit pargrįši? – močiutė spaudžia delnais cepeliną, apsuka, apglosto, deda į lėkštę, atgnybia naują bulvinės tešlos gabalą, vėl suka. Puode ima kunkuliuoti vanduo. – Padaryk likusius, – liepia man, skubėdama prie viryklės.“ (p. 120). Gunda sąmoningai neatsisako namų, lietuviškumo, net iš to paprasto, „giminiško“ ir buitinio, kurį būtent ir ženklina cepelinas, bet sulipdyti jai tiesiog neišeina – ir , ko gero, ne tik cepelinas yra, bet ir jos pačios buvimas gimtinėje jau įgauna kitą, svetimesnį atspalvį: „Paguldau pasišiaušusį cepeliną šalia dailių močiutės šedevrų.“(p. 120). R. Mataitytė mėgsta kalbėti ne vien tiesiogiai. Jos personažai tarsi įsikūnija į savo aplinkos daiktus, – namus, rūbus, net maistą, – susilieja su jais, perduoda jiems savo savastį. Ir cepelinų lipdymo epizode tai ypač ryšku.

Pakeliui į Kitą

Ne mažiau iliustratyvi romane yra prausimosi scena. Jos ištaka yra minėtoji atmetimo pozicija: „Užmaunu pilką popieriaus ritinėlį ant milžiniškos vinies, susitvarkau kelnes, krumpliais stumteliu dureles ir išneriu lauk. Pabraukau delnus į žolę – vakare, kai žemė buvo drėgna, tai padėjo, bet dabar oda tik skaudžiai trinasi į sausus stagarus. Eidama takeliu palei aprūdijusią tvorą visu kūnu nusipurtau, lyg tikėčiau, kad galima taip paprastai viską nuo savęs nukratyti. Bet tai nepadeda – jaučiuosi baisiai purvina.“ (p. 177). Tai bene ryškiausias „išsivietinimo“ epizodas „Gundoje“, kai veikėja gėdijasi savo tėvo, jo namų, ir nešvara tampa daugiau ne realia, o įsivaizduojama, psichologine kliūtimi, kartu su kuria nuplaunami ir blogi prisiminimai, ir tapatinimasis su praeities vieta.

Vanduo ne tik nuplauna, bet ir pašventina, sakralizuoja. Vanduo teikia gyvybę. Ir, žinoma, kalbant apie vandenį neįmanoma neprisiminti Gastono Bachelard‘o, vandenį laikančio svajonių reprezentantu, kuris įkūnija šviežumą, pavasarį, judėjimą. Įdomus Bachelard‘ui ir besimaudančios moters vaizdinys: „Sujudindama vandenis, besimaudančioji sudrumsčia savąjį atvaizdą. Maudantysis negali atsispindėti. Tad būtina, kad vaizduotė pakeistų realybę. Tada ji realizuoja troškimą.“[6] . Realybės pakeitimas yra vienas iš kertinių maudymosi akcentų ir „Gundoje“. Ir nors Bachelard‘as kalba daugiausia apie poeziją, ko gero, prausimosi sceną upelyje prie Gundos tėvo namų galima pavadinti viena iš poetiškiausių romano vietų: „Jaučiu, kaip ledinis vanduo apjuosia liemenį, siurbiasi į kelnes, teka šlaunimis, kol susilieja su blauzdomis atsrūvančia ledine gija. Nugara prisiploja prie smėlėto dugno. Veidas panyra, bet Maikas mikliai kilsteli mano galvą suėmęs delnais.“ (p. 180). Palaipsniui, per subtilią ir atsargią erotiką, per detales einama link transformacijos: „Jis prausia mano kaklą, krūtinę, pilvą. Sagas. Vanduo svaigina. Sagos svaigina. Gal vanduo, gal sagos, gal jo pirštai, gal…“ (p. 181). Ir toji transformacija, galbūt net savaiminis pasikeitimas, tampa tarsi privaloma po tokio ritualizuoto proceso: „– Žinai… Ne griovys čia. Upokšnis. O ten – kaimas, ne skylė.“ (p. 181). Tikrovės priėmimas padeda jos atsisakyti, nebesitapatinti, pažvelgti į ją kaip į postmodernistinį Kitą, priartėti prie to santykio, nuo kurio ir pradedamas romanas, tiesiog lakoniškai paminint: „Toks, kaip daugybė kitų, nežinia, iš ko gyvenančių, nežinia, ką veikiančių, iš paskutiniųjų besikabinančių į gyvenimą, o kai nebelieka į ką kabintis, viską metę jie keliauja į kitą uostą: Airiją, Angliją, Ispaniją. Arba pas mus – čia juk kiekvienam kas nors atsiras. Kad ir kaip tektų vargti, kad ir kokį mažą kąsnį tau numes, vis tiek grįžęs galėsi bent pusmetį jaustis karaliumi. Svarbiausia sėkmingai įveikti visas kryžkeles.“ (p. 7). Gundos dėdės – tipiško lietuvio emigranto, kažkur palikusio savo šeimą, kažkam lenkiančio nugarą dėl duonos kąsnio – vaizdas nesukelia nei gailesčio, nei pagarbos. Jis neutralus, kaip neutralios ir daugelis kitų lietuvių istorijų, kuriose dalyvauja Gunda.

Jau pats vertėjo – ne veltui ir įvykiai sukonstruoti taip, kad Gunda „atrastų“ savo profesiją jau naujoje šalyje – vaidmuo labai aiškiai, gal net deklaratyviai apibrėžia asmeninio santykio neįmanomumą: „Vertėjas yra vamzdis, kuriuo teka žodžiai: įteka viena kalba, o išteka kita… Nė vienas nepasilieka, vamzdis privalo būti tuščias. Turime būti nepastebimi.“ (p.113 ). Tą patį galima pasakyti ir apie emigracijos–imigracijos problemą. R. Mataitytės romane jai nebelieka vietos – tiksliau, tai tampa ne problema, o tiesiog aplinka, neutralia realybe. Tai sunkoka įsisąmoninti, nes „Gunda“ perteikia viską kiek kitaip, nei mes buvome pratę pabrėžti nagrinėdami XX amžiaus vidurio išeivijos prozą, kitaip nei vis dar dažnai kalbame apie naujųjų emigrantų kūrybą.

Santykį su savo šalimi kaip su Kitu dar labiau pabrėžia tai, jog kalbant apie Lietuvą knygoje nėra „agrarinio“ mentaliteto, bet skaitytojas jį vis dėlto randa. Ir randa visai netikėtai: istorijoje apie Daniją, vėją, pajūrio smėlį ir Maiko gimtinę: „Pakilus ant tilto pasitiko vėjas – pirmiausia išgirdome, paskui pajutome. „Nieko sau!“ – sukrykštė Kaja. „Siaubas“, – nusigandau. „Pasaka!“ – išdainavo vairuotojas.“ (p. 60). Tokią „agrarinę“ (tai lietuviui pažįstama ir labai konotatyvi sąvoka, nors knygos kontekste ją keistų žodis „smėlio“) pasaulėjautą atspindi Maiko tėvo paveikslas ir jo pasakojimai apie vaikystę. Esą jam net lopšio nereikėję, nes užaugęs ant smėlio kopos. Jo tėvas, atkaklus senas žvejys, kasmet iš po smėlio atkasa malkinę ir negali be kopų ir jūros. Tai tas pats nuskaitytas jausmas, kurį randame Granausko ir daugelio kitų lietuvių autorių tekstuose. Bet čia jis ne mūsų. Tai lieka sava, atpažįstama, bet jau kitu, globalesniu lygmeniu. Tai padeda objektyviai matyti save ir savimi neužgožti kito, žvelgti į tai, kas tikra, neidealizuota, žavėtis esama, o ne įsivaizduojama tikrove.

–—

[1] Satkauskytė D. Egzilinė (ne)tapatybė naujausioje lietuvių emigrantų literatūroje, in: Oikos, 2011, Nr. 2. Interneto prieiga: http://www.booksfromlithuania.lt/lt/node/10563 (žiūrėta 2015-02-25).

[2] Lietuviai pasaulyje: tautinio identiteto išsaugojimas emigracijoje. Straipsnių rinkinys. Klaipėda, 2012. 256 p.

[3] Satkauskytė D. Op. cit.

[4] Farahzad F., Ghanbari Monfared B. Hybridity in Immigration Literature and Translated Literature. Interneto prieiga: http://www.translationdirectory.com/articles/article2277.php. (žiūrėta 2015-02-25).

[5] Satkauskytė D. Op. cit.

[6] Bachelard G., Svajonių džiaugsmas. Vilnius, Vaga, 1993. P. 150–151.