Filmo „Pasitikiu Tavimi“ kūrėjai: „Paveikslas buvo tik pretekstas“

Kadras iš filmo „Pasitikiu Tavimi“

Šiemet Lietuvos žiūrovų laukia dar viena religinio dokumentinio kino premjera. Balandžio 11 ir 12 dienomis Vilniuje bus pristatomas filmas „Pasitikiu Tavimi“, skirtas Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymo 80-mečiui. Prieš premjerą kalbiname filmo kūrėjus: režisierių Aleksas Matvejevą, scenarijaus autorius Ingridą Laimutytę ir kun. Mariuszą Marszaleką.

Kaip kilo mintis sukurti filmą? Kokį tikslą sau kėlėte?

Ingrida Laimutytė. Sakyčiau, kad dėl visko „kalčiausias“ yra kun. Mariuszas. Susitikome kartą netyčia Vilniaus kurijoje ir jis papasakojo, kad šiemet sukanka 80 metų nuo Gailestingojo Jėzaus paveikslo nutapymo – „gal mums būtų įdomu paruošti filmą“? Vėliau supratau, kad kunigas turėjo omenyje tiesiog televizijos laidą „Šventadienio mintys“, tačiau šis nesusipratimas buvo laimingas. Galvojau, laidų esame darę ne vieną, kodėl nepamėginus sukurti filmą? Režisierius Aleksas Matvejevas, kuris yra ir mano vyras, iškart susidomėjo šia idėja.

Ingrida Laimutytė Bernardinai.lt

Iš pradžių galvojome atkurti paveikslo istoriją, kurioje tikrai netrūksta detektyvo elementų: tai, kaip buvo nutapytas, kiek keliavo, kaip buvo dingęs ir vėl atrastas… Tačiau kuo labiau domėjomės, tuo aiškiau supratome, kad istorinė dokumentika nėra tai, kam esame labiausiai pasirengę.

Lankydamiesi Lenkijoje geriau suvokėme visą kontekstą: lankėmės Plocke, kur vyko pirmieji apsireiškimai Faustinai, jos tėviškėje matėme jos gimtąjį namelį, filmavome kunigo Mykolo Sopočkos vietas. Buvo svarbu pamatyti Krokuvos Dievo gailestingumo šventovę ir ten esančią Adolfo Hylos tapyto Gailestingojo Jėzaus paveikslo versiją, kuri gal net labiau žinoma pasaulyje.

Tad dabar filmas vadinasi „Pasitikiu Tavimi“ ir mano galva jis yra labiausiai apie pasitikėjimą. Faustinos pasitikėjimą Jėzumi, Jo apsireiškimais, kun. Sopočkos – ses. Faustina. Ir apskritai lietuvių pasitikėjimą, kad tai nėra vien lenkiškas dvasingumas, arba vėliau tikinčiųjų pasitikėjimą ganytojais, kad reikia tą paveikslą perkelti į Gailestingumo šventovę… Įdomiausia, žinoma, buvo mūsų dienų liudijimai.

Aleksas Matvejevas. Lankėmės Baltstogėje, kur yra Vilniaus Gailestenigojo Jėzaus paveikslo autoriaus K. Kazimierowskio kapas. Kalbinome daug seserų vienuolių, kitų žmonių, Varšuvoje liudijo žymus aktorius Radoslawas Pazura. Baltstogėje – moteris, kuri prižiūri Kazimierowskio kapą ir rūpinasi jo vardo įamžinimu, pavyzdžiui, siekia, kad dailininko vardu būtų pavadinta miesto gatvė.

Kuo daugiau gilinomės į paveikslo istoriją, tuo labiau supratome, kad pats istoriškumas mažai ką mums reiškia. Taip, buvo apsireiškimai, Faustinos kelionės, bet mes gyvename šiandien ir kas mums yra svarbiau? Žmonės, kurie gyvena dabar, tos seserys, broliai vienuoliai… Tokia mintis kažkada išryškėjo, kad šiandien Faustina tarsi „pasidalinusi“ į tūkstantį seserų. Nenorėjome daryti grynos dokumentinės rekonstrukcijos: taip, yra svarbių ženklų iš tų laikų, niekas nevyko atsitiktinai, bet daugiausiai dėmesio skyrėme tam, kaip mes šiandien tai suprantame. Mes patys kaip ir dauguma lietuvių mažai žinojome apie paveikslą, tad kelionė buvo tarsi mūsų pačių vidinė kelionė.

Kokių atradimų sau padarėte? Kas nustebino?

Ingrida L. Nustebino daug kas! Apskritai, pavyzdžiui, keleto lietuvių liudijimas, kad apie paveikslą sužinojo ne Lietuvoje, ne Vilniuje, o kažkur kitur – Amerikoje ar Tailande. Skirtingi keliai, atvedė į tą paveikslą. Arba, kad sesuo Faustina – pirmoji Tūkstantmečio šventoji ir daug kitų dalykų.

Aleksas M. Ne viena nuomonė teigia, kad meniniu požiūriu paveikslas nepatenka į kokį nors šimtuką, pavyzdžiui, Lietuvoje nutapytų darbų. Tačiau ką tai reiškia? Formos iš esmės yra niekas be turinio. Pats savaime paveikslas nėra svarbus: galėjo jį nutapyti kitas dailininkas, turbūt galėjo liudyti ir kita sesuo… Buvo pasirinkta Faustina. Galų gale metus trukęs darbas parodė, kad, mūsų manymu, buvome teisingam kely. Nuo paveikslo istorijos perėjome į kitą plotmę: paveikslas mums yra tik pretekstas pasitikėti vieni kitais, Dievu…

Man nuostabiausi yra patys liudijimai. Pavyzdžiui, pasakojama, kad tapant paveikslą Faustina pyko ant dailininko, kuris vykdydamas užsakymą vienaip bando ir kitaip, bet vis nepataiko. Dailininkas pyko ant sesers, nes ši nesugebėjo perteikti savo vizijos – situacija gana komiška. O kur dar faktas, kad pats kunigas Sopočka pozavo dailininkui. Tai gan modernus vaizdelis, galintis nutikti ne vienoje šeimoje. Tas istoriškumas – labai proziškas. Buvo įdomu suvokti, kad šis dvasingumas gimsta ne iš kažkokio didžiulio įvykio, kažkokio išskirtinio tikėjimo ar nepaprastų galių, bet visai paprastai.

Ingrida L. Kartais mūsų norai gal nebuvo visiems suprantami, kai norėjome nuimti stiklą nuo paveikslo, ko mums būtinai reikėjo. Galiausiai gavome arkivyskupo leidimą ir galėjome filmuoti naktį, nes šventovė veikia visą parą. Sakėme, kad be šios galimybės nebus ir filmo… Žinoma, paskui žmonės suprato, kodėl mes taip primygtinai prašėme. Gaila, nespėjome nuvažiuoti į Baltarusiją, nes negavome vizos. Ambasada pasakė, kad „religinės propagandos skleidimui“ reikalingi specialūs leidimai ir t. t. Tad Baltarusija lieka gal dar kitai serijai.

Atrodo, kad jūsų patirtis yra labai teigiama. Tačiau ar kaimietiško veido sesuo Faustina, ne itin meniškas paveikslas, galiausiai, pats žodis „gailestingumas“, populiariai suprantamas kaip užuojauta silpnesniam, neprasilenkia su šiuolaikine HD vaizdo visuomene? Kodėl, jūsų manymu, šiuolaikinis žmogus galėtų susidomėti šiuo filmu? O gal jis skirtas vien uoliems katalikams?

Aleksas M. Kurdami įsivaizdavome plačią auditoriją, galvojome, kad kiekvienas tikrai galės ką nors svarbaus atrasti sau. Pavyzdžiui, dažnai užsieniečiai mums sako: „jūs nesuvokiate, ką turite“. Manau, Vilnius pamažu atranda paveikslą, ir kaip prekės ženklą, pagal kurį yra atpažįstamas pasaulyje – tai irgi svarbu.

Aleksas Matvejevas Bernardinai.lt

Žinoma, pagrindinė mūsų auditorija yra Lietuvos bei Lenkijos žiūrovas. Kita svarbi tema buvo abiejų tautų santykiai. Sąmoningai norėjome ją paliesti, prisidėti prie tų santykių gilesnio supratimo, pamatant, ką turime bendro.

Man asmeniškai didelis atradimas buvo kelionė į Lenkiją. Net pačioje Krokuvoje, kur žmonės turi savo gailestingumo paveikslo versiją ir kuris yra labai svarbus visai Lenkijai, pajutau didžiulę pagarbą vilnietiškajam paveikslui. Žmonės puikiai suvokė, jog tai tik vienos ir tos pačios tikrovės versijos – tai labai maloniai nustebino. Manau, ne veltui šią temą palietėme.

Ingrida L. Tikiuosi, kad filmas bus įdomu ne vien katalikams: jame liudija, pavyzdžiui, ir tokie žymūs žmonės kaip Rimas Šapauskas, Dalia Michelevičiūtė – jis nėra skirtas vien uždaram žmonių ratui. Aš daugiau mažiau buvau susipažinusi su šiuo dvasingumu, tačiau nei Aleksas, nei mūsų operatorius Haroldas neturėjo gilesnio ryšio su šia tikrove.

Aleksas M. Taip, aš nebuvau giliai susipažinęs. Kūrinys ne itin meniškas, tie spinduliai man visada atrodė, kaip kažkas neužbaigto, gal tiesmuko… – galvojau, gal taip reikia. Tačiau Faustina mane kažkaip visada traukė, norėjosi įminti jos mįslę. Darbo metu, kuo toliau, tuo įdomesnė darėsi jos figūra. Išryškėjo, tarsi kažkoks likimo neišvengiamumas. Galvojau, aš gal taip negalėčiau – iki galo nesuabejoti – visada traukė tokie žmonės, norisi suprasti, kodėl žmonės 100 procentų atsiduoda idėjai, neturėdami jokių dvejonių. Gal kada ir sudvejojo, tačiau sugebėjo to neparodyti, peržengti. Galiausiai atsirado paveikslas – kaip įrankis Kažkieno rankose. Žmogus, kaip įrankis, vardan kažkokio tikslo – tokia dominuojanti mintis.

Popiežius ateinančius metus skelbia Gailestingumo metais. Kaip manote, kodėl? Juk būtų galima pabrėžti viltį, solidarumą, teisingumo atkūrimą ir daugybę kitų, atrodytų, svarbesnių dalykų. Kodėl gailestingumas? Kodėl šiandien?

Kun. Mariusz Marszalekas. Nes gailestingumo žmogui labai reikia. Man atrodo, kad esame tokioje situacijoje, kai nebežinome, kaip rasti išeitį iš aklavietės. Žmogus sukūrė įvairiausių dalykų, sakytume, kad turime aukšto lygio civilizaciją, tačiau kartu viduje išgyvename didžiulę tuštumą. Aš kaip kunigas sutinku nemažai žmonių, kurie išoriškai atrodytų viską turi, yra padarę karjerą, tačiau širdyje nešiojasi klausimą: kam gyvenu? Kas iš to? Žmogiškoji kūryba nesuteikia galutinio atsakymo.

Šis paveikslas kalba apie tai, kad tik Jėzus savo šviesa gali įeiti į žmogaus širdį. Tas paprastas vaizdas gerai išreiškia mūsų situaciją. Yra daugiau tokių ženklų. Galėtume žvelgti į Europos situaciją: čia buvo ir solidarumas, ir vienybė, tačiau neveikė. Kaip Aleksas minėjo, pradėję kurti filmą pamatėme, kad pagrindas, ant kurio galima kažką statyti pavyzdžiui, santykiuose tarp lenkų ir lietuvių, yra religija. Šios vertybės leidžia kurti kažką bendro, nepaisant to, kad esame skirtingi, kad mūsų istorija – sunki. Man atrodo, gailestingumo žinia yra kvietimas eiti šia kryptimi, atrasti bendras vertybes, ant kurių galėtume kurti tikrą vienybę, tikrą solidarumą.

Aleksas M. Jei iš to plataus konteksto pereitume prie konkretesnio, manau akivaizdu, kad kartais solidarumas neįmanomas. Pasaulyje yra situacijų, kai susiduria civilizacijos, vyksta karai – neįmanomas nei solidarumas, nei teisingumas, nes kiekvienas savaip juos įsivaizduoja. Prievartos, neapykantos kontekste įmanomas tik gailestingumas kitaip manančiam. Nežudai kito tik iš gailesčio, ne iš solidarumo. Galbūt popiežiaus žvilgsnis kalbant apie gailestingumą turi šią perspektyvą.

Tačiau, kas yra gailestingumo esmė? Apie ką mes kalbame, kai vartojame šį žodį? Ar jis pasireiškia tik užuojauta vargšui, ligoniui, kitaip tariant, stipresniojo santykyje su silpnesniu? Jūs, kunige, kalbėjote apie žmogaus prasmės paiešką… Kaip tai susiję?

Kun. Mariusz M. Taip, turime geriau suprasti apie ką kalbame. Palaimintasis kun. Mykolas Sopočka rašė apie gailestingumą kaip Dievo nusižeminimą vardan to, kad žmogus būtų išaukštintas, atgautų savo orumą. Toks yra Dievo gailestingumo tikslas.

Kun. Mariusz Marszalekas Bernardinai.lt

Galime kalbėti ir apie gailestingumo darbus, tačiau tai nėra tas pats. Šie darbai yra tik priemonė, padedanti suprasti, kad žmogui reikalingas ir Dievo gailestingumas. Žinoma, negali žmogui tuščiu pilvu kalbėti apie Dievo meilę ir įsakymus, – pirmiausiai reikia duoti jam pavalgyti.

Pavyzdžiui, pažvelgus į šiuolaikinį meną, krenta į akis, kad žmogus yra traktuojamas vien kaip daiktas, kurį galima vienaip ar kitaip naudoti ir aišku, tada žmogui kyla klausimas, kas aš esu? Kokią prasmę turi mano gyvenimas? Gailestingumas, manau, daugiausiai reikalingas tiems, kurie sako, kad išoriškai viską turi. Mūsų miestuose yra daug žmonių, kurie nebetiki, nebeturi vilties, nebeturi orumo.

Dievas, kuris nusižemina, parodo savo širdį, laimina, yra ženklas, kad tu esi man svarbus. Tokia yra šio paveikslo prasmė. Dievas sako: „Aš nebijau tavo nuodėmės, nebijau tavo praeities. Tikriausia tavo tapatybė yra ta, kad esi Dievo vaikas, esi mano mylimas“. Tai yra šios žinios esmė.

Aleksas M. Gailestingumas man yra dar ir ateities atvėrimas: tau duodamas naujas šansas. Laikas nustatomas iš naujo, tarsi perjungiant sekondometrą ir raginant: „Bėk dar kartą ir pabandyk pasiekti finišą“.

Kun. Mariusz M. Žodžiai „Pasitikiu tavimi“ turi dvejopą prasmę. Jėzus pasakė Faustinai, kaip rašoma jos dienoraštyje, kad pasitikėjimas yra tas įrankis, kuriuo galime atsiverti Dievo malonei: „Jėzau, aš nieko neturiu, tad pasitikiu tavimi“. Iš kitos pusės, šis gailestingumo dvasingumas, – ne vien pamaldumas, kurį sudaro vainikėlis ar pan., o tam tikras dvasingumas, tai yra, būdas susijungti su Dievu, – yra kelio programa, o ne tik maldos praktikos močiutėms… Šis dvasingumas išreiškia ir Dievo pasitikėjimą manimi. Kaip Aleksas sakė, Dievas tarsi man sako: „Pasitikiu tavimi, kad tu su mano malonės pagalba sugebėsi pasikeisti, kad ne viskas dar prarasta. Filmo pavadinimas „Pasitikiu Tavimi“ liudija ne vien paveikslo istoriją, bet ir tai, kad žmonės, kurie priėmė šį kvietimą, pamatė stebuklus, jų gyvenimai pasikeitė.

Kas užsakė bei finansavo filmą ir kada bus galima jį pamatyti?

Aleksas M. Filmą kūrė mūsų VšĮ. „Vilniaus medija“. Kai atsirado filmo idėja, pateikėme projektą Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, kuris mums skyrė 10 tūkstančių litų. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas 2 tūkstančiais litų parėmė kelionę į Lenkiją. Dar porą tūkstančių dolerių gavome iš JAV lietuvių katalikų Religinės šalpos fondo.

Biudžetas buvo visiškai minimalus, filmo kūrimas atėmė nemažai laiko nuo pagrindinių darbų, bet stengėmės viską padaryti iki galo, nes filmą kūrėme su malonumu ir iš širdies. Filmas gal nėra idealus, tai tiesiog mūsų požiūris, – kadangi turėjome visą kūrybinę laisvę, parodysime tai, ką mes pamatėme, o žiūrovas gal pamatys visai kitaip. Iš vyskupų pusės nebuvo jokių galutinių atsakymų ir tai man labai patiko.

Kun. Mariusz M. Filme paliktos dvi originalios kalbos: lietuvių ir lenkų, ir paruoštos dvi versijos su atitinkamais titrais. Pirmą kartą visuomenei jį pristatysime Atvelykio sekmadienio išvakarėse, šeštadienį balandžio 11 d. Lenkų kultūros namuose Vilniuje, kur vyks lenkų ir lietuvių atlikėjų meninė programa, o antroje dalyje – filmo peržiūra. Sekmadienį, balandžio 12 d. filmo premjera įvyks Nacionaliniame dramos teatre. Tai bus baigiamasis Gailestingumo savaitės akordas.

Jau platinami kvietimai už auką, skirtą atsilyginti už renginio išlaidas bei atlikėjams. Susidomėjusieji gali kreiptis į Dievo gailestingumo šventovės rektorių kun. Vaidą Vaišvilą.

Be to, filmą norėtume pasiūlyti Lietuvos nacionalinei televizijai, sieksime, kad jis būtų parodytas ir per Lenkijos kanalą. Ieškosime papildomo finansavimo ir DVD išleidimui.

Kalbino Saulena Žiugždaitė