Jurgita Smiltė Jasiulionė: Patyčios nėra vaikų „liga“ – tai visos mūsų visuomenės „liga“

Kovo 23-29 dienomis jau šeštą kartą visuomenės dėmesį į patyčių epidemiją sutelks „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ 2015“, organizuojama emocinės paramos tarnybos „Vaikų linija“ iniciatyva.

Apie patyčių problemą ir jos sprendimo būdus kalbamės su „Vaikų linijos“ psichologe Jurgita Smilte Jasiulione.

Šiandien kas ketvirtas vaikas patiria patyčias ir kas penktas tyčiojasi iš kitų. Turbūt sutinkate, jog apie šią problemą kalbama nemažai, bet ar pakankamai? Kas apskritai yra patyčios ir kur jos vyksta? Kaip manote, kodėl kartais sunku kalbėti apie šią problemą?

Patyčios yra tyčinis, agresyvus ir pasikartojantis elgesys, kurio tikslas – pažeminti, įskaudinti kitą žmogų. Yra skirtingų patyčių formų – užgauti žmogų galima žodžiais, nepagarbiai gestais, ignoravimu, įvairiais veiksmais. Patyčios vyksta pačiose įvairiausiose visuomenės grupėse bei vietose. „Vaikų linija“ daugiausiai dėmesio skiria patyčių tarp vaikų temai, tačiau patyčios nėra vaikų „liga“ – tai visos mūsų visuomenės „liga“.

Riba tarp pajuokavimo ir įžeidimo negali būti nepastebima. Pagrindinis kriterijus yra žmogaus savijauta: jeigu žmogus rodo, kad jam nemalonu, kad jis pyksta, reikia sustoti. Jeigu vaikas pradeda vengti bendraamžių dėl to „juoko“, panašu, jog tai nebėra juokas.

Vaikai gimsta nemokėdami daugelio dalykų, mes, suaugusieji, juos visko mokome. Tačiau pastebiu, jog ir suaugusieji kartais peržiangia ribą.

Vaikams sunku kalbėti apie patyčias, nes jiems neretai atrodo, jog suaugusiesiems ši bėda nerūpi ar atrodo nerimta. Kalbėti su suaugusiais būna sunku, kuomet jie turi tam tikrų klaidingų įsitikinimų, pavyzdžiui, kad patyčios liausis savaime, kad skųstis apie patyčias yra netinkamas elgesys ir panašiai. Žinoma, sunkumų kyla ir tuomet, kai vietoje konstruktyvaus patyčių situacijos sprendimo pradedame kaltinti vieni kitus. Tokioje situacijoje kalbėti irgi tampa sunku.

Kaip manote, kodėl tokie dalykai vyksta mokyklose, kur slypi viso to šaknys?

Kaip jau minėjau, patyčios yra visos visuomenės problema. Ne vaikai sugalvoja, kad galima rodyti nepagarbą kitaip atrodantiems, kitaip besielgiantiems ar kitaip mąstantiems žmonėms. Šio elgesio jie išmoksta iš suaugusiųjų ir artimos savo aplinkos. Kita svarbi priežastis – mūsų visuomenėje tam tikros agresijos, smurtinio elgesio formos vis dar yra toleruojamos. Pavyzdžiui, fizinės bausmės prieš vaikus. Jei suaugę gali agresyviai elgtis su vaikais – kodėl to neturėtų daryti vaikai, bendraudami tarpusavyje?

Patyčios vyksta ir internetinėje erdvėje, įvairios ryšio priemonės (internetas, telefonas) dažnai tampa ginklais. Galbūt galėtumėte patarti, kaip jaunam žmogui apsisaugoti nuo elektroninių patyčių?

Apsisaugoti nuo elektroninių patyčių nėra lengva – juk tai priklauso ne tiek nuo paties vaiko elgesio, kiek nuo kito vaiko norų, ketinimų jį įskaudinti ar įžeisti. Verta pačiam būti atidžiam ir atsirinkti, kokią informaciją apie save skelbti virtualioje erdvėje, kokias nuotraukas dėti, o kokių geriau neviešinti. Taip pat verta peržiūrėti savo „virtualių draugų“ sąrašą. Apsvarstyti, ar jame tikrai yra tie žmonės, su kuriais žmogus jaučiasi saugus, dalydamasis savo jausmais ir patyrimais? Taip pat reikėtų nepamiršti, kad virtuali erdvė turi įvairių privatumo ir saugumo nustatymų, kurių žinojimas taip pat padidina saugumą. Galiausiai – jei visgi tenka susidurti su patyčiomis internete, svarbu apie tai netylėti ir kreiptis pagalbos.

Visi mokiniai skirtingi, kiekvienas turi vis kitokią patirtį, todėl nėra lengva kiekvieną jų suprasti. Kaip turėtų elgtis mokytojas, sužinojęs, kad jo klasėje iš mokinio yra šaipomasi?

Suaugusiųjų reagavimas į patyčių situacijas yra ypatingai svarbus. Pagrindinis dalykas, kurį turėtų daryti mokytojas – stabdyti patyčias ir aiškiai vaikams įvardyti, kad bet kokios patyčių apraiškos – žodinės, fizinės, netiesioginės – yra nepriimtinas elgesys, skaudinantis kitą žmogų. Kitas svarbus dalykas – dirbti su visa klase. Nepakanka palaikyti patyčias patyrusį vaiką ir sustabdyti tą, kuris tyčiojosi. Labai svarbu, kad likusi klasės dalis, kuri stebėjo patyčias ir juokėsi, komentavo ar „nieko nedarė“, suprastų, kad jie taip pat yra patyčių situacijos dalyviai ir neša dalį atsakomybės už tai, kas vyksta jų klasėje.

Kaip turėtų elgtis tėvai, sužinoję, jog jų vaiko mokykloje vyksta patyčios? 

Svarbu, kad tėvai visų pirma kalbėtųsi su savo vaiku, įsiklausytų į tai, kaip jis jaučiasi, ką patiria mokykloje. Ir būtinai kartu su juo spręstų, kaip reikia elgtis toliau, nepamirštų paklausti, kokios tėvų pagalbos nori pats vaikas. Žinoma, svarbu, kad tėvai bendradarbiautų su mokyklos darbuotojais – kreiptųsi į juos pagalbos, informuotų apie vykstančias patyčias, kviestų kitus tėvus būti neabejingais ir padėti vaikams jaustis saugesniems jų klasėje. Nesvarbu, kokiame vaidmenyje yra vaikas – ar nukentėjusiojo, ar stebėtojo, ar skriaudėjo. Kuriant saugesnę mokyklą, kiekvieno iš tėvų dalyvavimas yra svarbus.

Mokiniai, kurie patiria patyčias, dažniausiai yra uždaresni. Kaip jiems reikėtų pradėti kalbėti apie šią problemą? Kur jie galėtų kreiptis?

Viena iš vietų, kur vaikai gali kreiptis pagalbos – „Vaikų linija“. Tai tarnyba, į kurią vaikai gali kreiptis anonimiškai ir konfidencialiai. Čia jie gali pasitarti su konsultantu, kaip elgtis toliau. Tačiau tam, kad situacija vaiko aplinkoje keistųsi, kad patyčių mažėtų, būtinas jo aplinkos suaugusiųjų palaikymas ir dalyvavimas. Tad vaikui paskambinus į „Vaikų liniją“, bandome kartu su juo atrasti patikimą suaugusį žmogų, į kurį vaikas galėtų kreiptis pagalbos.

Šiek tiek užsiminėte, jog neretai būname klaidingai įsitikinę dėl patyčių poveikio. Kai kurie žmonės mano, jog į patyčias nereikia kreipti dėmesio, kadangi jos padeda vaikui išmokti apsiginti. Kokių dar būna klaidingų įsitikinimų?

Galime sutikti ir daugiau klaidingų įsitikinimų apie patyčias. Pavyzdžiui, kad patyčios yra natūralus vaiko raidos etapas, kurį kiekvienas turi išgyventi. Arba, kad skundimasis patyčiomis yra netinkamas elgesys. Tai yra visiškai klaidingos nuostatos. Patyčios neturi teigiamų pasekmių – tai yra vaiką žeminanti ir jam skausmą kelianti patirtis. Todėl į jas būtina atkreipti dėmesį.

Kokios yra nesustabdytų patyčių pasekmės?

Patyčių pasekmės gali būti labai įvairios, tačiau teigiamų pasekmių nebūna. Vaikai, patiriantys dažnas patyčias, visų pirma išgyvena stiprų nesaugumo ir bejėgiškumo jausmą, jie neretai jaučiasi vieniši. Dėl patyčių gali prastėti vaiko akademiniai pasiekimai, jis gali pradėti vengti mokyklos, neiti į kai kurias pamokas. Nuo patyčių kenčia ir savivertė – juk sunku jaustis vertingu, kuomet diena iš dienos iš bendraamžių girdi pašaipius komentarus ir užgauliojimus.

Kaip manote, kas vis dėlto yra atsakingas už mokykloje vykstančias patyčias?

Atsakomybė tenka visiems, vienaip ar kitaip jose dalyvaujantiems, stebintiems ar netiesiogiai dalyvaujantiems žmonėms. Tai reiškia, kad tam tikra atsakomybė tenka kiekvienam mokyklos bendruomenės nariui. Taip pat ir situacijos pokytis priklauso nuo kiekvieno mokyklos bendruomenės nario – nuo vaikų, tėvų, mokytojų, kito mokyklos personalo.

Bet ar įmanoma visiškai išspręsti šią problemą?

Pagal skambučių statistiką kol kas mes naujačiame patyčių mažėjimo. Tai vis dar yra viena dažniausių priežasčių, kodėl mums skambina vaikai. Per metus dėl patyčių mums paskambina 2000-3000 vaikų. Tačiau tarptautinio tyrimo statistika atskleidžia tendenciją, kad pastarąjį dešimtmetį ši problema išties sumažėjo.

Manau, jog pagrindinis dalykas, kuris įmanomas – sumažinti patyčių mastą. Žvelgdami į kitas šalis, galime pastebėti, koks skirtingas gali būti patyčių paplitimas panašiose visuomenėse. Pas mus patyčias patiria beveik 30 procentų vaikų, o Šiaurės šalyse (Norvegijoje, Švedijoje) tokių  vaikų yra tik keletas procentų. Čia ir yra tai, ko galime siekti. Galime siekti, kad patyčių būtų mažiau. 

Kalbino Birutė Grašytė