Regimantas Adomaitis. Scena ir vienatvė

Žmogus – Aktorius – Herojus – Žmogus.

Pasirengimas. Šviesos. Ir pralekianti amplitudė. Teatro meno gyvybė ir akimirkos mirtis.

Žmogus, sėdintinis krėsle. Pasirėmęs ranka, besišypsantis.  Žvilgsnis pro langą, paukščiai atskris. Mindaugo kardas. Ir vėl šypsena pro rūpestį. Mylintis.

Kadaise,  jaunumėj ištarti žodžiai – „Meilėje negalima nugalėti. Kai tik pasijunti nugalėjęs – baigiasi kūrybinis procesas.“

Ir šiandien tarti žodžiai – „Kodėl tos nekalto vaiko ašaros? Kodėl pasaulyje susiskaldymas? Kodėl skriaudžiam vieni kitus? Kodėl kariaujam?“

„Pasaulis labai neracionalus“ – kaip visada aktoriaus ištariami žodžiai be priekaišto, be jokio kaltinimo.