Zita Nauckūnaitė: „Žmogus privalo turėti tvirtą ir pastovų etaloną, pagal kurį galėtų pasitikrinti“

Nuotr. autorė Solveiga Černiūtė

Mūsų šalyje net 28 proc. vaikų patiria patyčias. Lyginant su kitomis šalimis Lietuva yra pirmaujanti tarp labiausiai patyčias patiriančių šalių. I nors statistika rodo, jog patyčių per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, ši problema vis dar labai opi. 

Apie tai, kas yra patyčios, kur slypi jų šaknys ir kaip su jomis reikėtų kovoti, kalbamės su vienuole pedagoge, LEU dėstytoja, socialinių mokslų daktare Zita Nauckūnaite.

Manau, labai svarbu apsibrėžti, kas apskritai yra patyčios?

Tai kėsinimasis į žmogaus gyvybę. Fiziškai žmogaus gal ir nesužeisi, bet dvasinės žaizdos tikrai liks, o jos dažnai būna skaudesnės ir randai maudžia vos ne visą gyvenimą. Pasityčioti iš žmogaus galima ne tik žodžiu ar paspendus kokius spąstus, bet ir balso intonacija, juoku, žvilgsniu, mimika, bendra kūno laikysena. Tie ženklai yra visų atpažįstami ir teisingai perskaitomi, nes jie bendri – juk kiekvienas turime pasityčiojimo iš kito asmens patirtį ir žinome, kad kūno išraiška kyla iš vidaus – ji priklauso nuo mūsų nusiteikimo. Ir priešingai – jeigu net ir nejausdamas kitam žmogui priešiškumo priimsiu paniekinančią pozą ar žvelgsiu iš aukšto, pavyzdžiui, nenorėdamas išsiskirti iš grupės, kuri tyčiojasi, – tą priešiškumą savyje greitai užsiauginsiu, nes kūnas taip pat veikia sielą. Juk ne šiaip sau visos pasaulio religijos nustato maldos pozą… Sakyčiau, patyčios yra rafinuota kito asmens žudymo poza.

Kodėl kyla patyčios, kur slypi jų šaknys?

Patyčių šaknys yra labai giliai… Manau, kad tai iltis, turinti dvi šaknis (gamtoje tokių, ko gero, nebūna). Viena šaknis – įgimta, tai mūsų egoizmas. Jį nuolat niežti… Jį vis reikia pakasyti ar bent paglostyti. Tai noras save įtvirtinti. Ir jeigu žmogus nebrandus, jis tarsi neranda srities, kur galėtų būti stiprus. Tad belieka išsiaukštinti pasilypėjus ant kito… Net jeigu žinai garsiąją aksiomą, kad kitą pažeminęs savęs neišaukštinsi, tas žinojimas nedaug tepadeda. Man sako, kad tai negerai, bet vis tiek darau, nes man tai smagu, mes kartu su draugais šaipomės iš to nevykėlio, kuris mums net atsikirsti negali. Gal net kuriame vis naujus tokio pasismaginimo planus, jaučiamės stiprūs ir, ko gero, teisūs, nes pajuokavimai kito adresu pamažu tampa įpročiu, mano gyvenimo stiliumi, norma. O normos neteisiamos – net sąžinė gali jų neatpažinti… Tada jau kalbama apie neteisingai suformuotą, iškreiptą sąžinę, bet tai kita tema.

Antra patyčių šaknis – gyvenimo mokykla. Apsidairykime, kokioje visuomenėje gyvename: skatinamas individualizmas ir pliuralizmas, nes dabar, girdi, „jokių kanonų nėra – ne tie laikai“, dabar postmodernas. Vis daugiau dėmesio skiriama individo pasirinkimui, ypač mokykloje. Teisės pabrėžiamos, pareigų tarsi nėra. Įsitvirtina „aš-kultūra“: aš(ne)manau, man (ne)reikia, aš (ne)noriu… Žmogus remiasi pačiu savimi. Tai labai silpna atrama, kai reikia daryti svarbų sprendimą, tačiau tai duoda galimybę turėti iki begalybės lanksčią prasmių sistemą. Objektyvios tiesos „nėra“, ji užleidžia vietą subjektyviam autentiškumui, kuris, pasak kultūros antropologo A. N. Terrino, dar įmetamas į kibernetiką. Ir tai tampa matu spręsti apie pasaulį!.. Tai kaip nustatysime, kas yra vertybės ir kaip dera elgtis? Todėl nėra ko stebėtis, kad vis akivaizdesnė konfrontacija su KITU. Patyčios – tai viena iš šios konfrontacijos formų.

O ar įmanoma užkirsti tam kelią?

Būtina… Asociacija iš vaikystės: prisimenu, kaip ką tik gimusiems paršeliams būdavo nukerpami aštrūs iltiniai dantys, kad jie nesužeistų savo motinos ir sau žandų nesudraskytų. Norėtųsi pasakyti, kad ką nors organizuoti prieš patyčias – lyg nukirpti trečdalį dantuko, neužtenka – reikia rauti tą iltinį su šaknimis… Pirmoji šaknis šeimoje. Tai arba vaikų paikinimas, arba žeminimas. Būtinas teisingas auklėjimas, kad, viena vertus, egoizmas nevešėtų kaip koks baobabas, o kita vertus – kad vaikas išaugtų orus ir pasitikintis savimi, nes jeigu vaikas šeimoje ujamas, jis turi labai silpną savivertę ir gali arba pats tapti auka, arba tyčiotis iš kitų…

Antroji šaknis – visuomenėje. Tai individualizmo hipertrofija. Būtent apie individualizmą kalbėjo Popiežius Pranciškus Europos Parlamente (2014-11-25), pabrėždamas vis didesnio individualių teisių iškėlimo tendenciją, už kurios slypi žmogaus asmens koncepcija, atskirta nuo socialinio ir antropologinio konteksto, ir kviesdamas žmogų suvokti ne kaip absoliutą, bet kaip esantį santykyje su kitais.

Gyvename pasaulyje, kur viskas reliatyvu, kur skeptiškai žiūrima į bet kokią tiesą, tačiau tik tiesa leidžia žmogui patekti į tą lauką, kurį galima pavadinti tikru bendravimu su kitu žmogumi. Pasak filosofo K.-O. Apelio, nėra tikros komunikacijos be tiesos ir tiesos pripažinimo.Tuo tarpu dabar svarbu ne tiesa, o pergalė, laimėjimas. Nėra teisingo gyvenimo sampratos, o sėkmės ir gerovės samprata. Žmogui peršamas hedonizmas ir visiška ne-priklausomybė, nors žmogus iš prigimties yra toks, kuriam reikia priklausomybės. Ypač svarbi priklausomumo sąsaja su pagrindinėmis vertybėmis, kurios suteikia žmogaus gyvenimui prasmę. Kai nėra kas suteikia prasmę, žmogus lieka vienas – vienišas, jis netenka pasitikėjimo savimi, o tai veda į nihilizmą, į destrukciją: nėra jokios prasmės, galiu griauti ir tyčiotis… Patyčios – tai nihilizmo „padažas“ – garstyčios.

Šiandien reikia kurti naują kultūrą. Pasak A. N. Terrino, turi būti atrasta nauja sandora tarp klystančio proto ir tiesos, atkurta išminties pažinimo plotmė –amžinų vertybių ir absoliučių tiesų (šv. Augustinas). Kad kultūra būtų pajėgi auklėti asmenį ir formuoti visuomenę, turi būti iš naujo atrastos tikrosios vertybės, kurių išeities taškas, pasak filosofo I. Levino, turi būti KITAS, o ne AŠ. Tačiau kol visuomenėje bus išpažįstamas neapibrėžtas, fragmentiškas, ironiškas, infantilus postmodernizmas, aukštinantis vertybių kaitą ir simbiozę, kol apie moralines dorybes net kalbėti bus nedrąsu, o Tiesa, Gėris ir Grožis nebus pripažįstamos kaip absoliučios ir nekintamos vertybės, patyčios klestės. Jos augs, didės ir aštrės, nes nebus išrauta pagrindinė jas maitinanti šaknis.

Žmogus privalo turėti tvirtą ir pastovų etaloną, pagal kurį galėtų pasitikrinti ir įvertinti savo gyvenimą. Būtina sugrįžti prie tvirtos galvosenos, prie sąmoningo mąstymo, kuris suvokia savo ribas, savo atsakomybę, suvokia žmogaus asmens kilnumą. Mūsų elgesys iš esmės priklauso nuo to, kaip mes suvokiame pasaulį, nuo mūsų gyvenimo filosofijos, nuo atsakymo į klausimą: kas aš esu iš tikrųjų ir kam čia esu? Teisingas atsakymas į šį klausimą ir yra gyvenimo problemos sprendimas.Tada ir patyčioms bus užkirstas kelias.

Kalbino Birutė Grašytė