2015 03 30

Miglė Munderzbakaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

200 minučių keistenybių

Kadras iš filmo „Mažasis Kenkenas”

„Kino pavasaryje” turėjau galimybę pamatyti aštuntą ir galima sakyti sėkmingą prancūzų režisieriaus Bruno Dumont’o darbą „Mažasis Kenkenas” (,,P’tit Quinquin”).

Filmas įvardinamas kaip kriminalinė komedija, nors lengvai įtilptų ir į juodosios komedijos ar tragikomedijos žanrą. Na, bet šis sąvokų žaismas netoks ir svarbus, reikšmingiau tai, kuo šį kartą nustebina režisierius. Netradicinis filmo formatas, 200 minučių trukmės, keturių dalių serialas, sukurtas prancūzų televizijos ,,Arte” užsakymu – pilnas keistų, įdomių, malonių netikėtumų. Filmas, kurio veiksmas sukasi apie žiaurią žmogžudystę neleidžia į viską žiūrėti rimtai, nuolatos sukelia šypseną. Nepaisant to, jog filmas komedija, kuri paprastai laikoma ,,lengva”, paprasta, režisierius sugeba kaip rimtame detektyve „pagauti“ žiūrovą ir pavedžioti jį už nosies, kuomet jis bando iššifruoti nusikaltimą. Bet apie visus filmo laužomus stereotipus, ypatybes bei keistenybes nuo pradžių…

Visas veiksmas vyksta nedideliame Prancūzijos miestelyje. Šio atokaus kampelio aplinka – rami, beveik laukinė gamta ,jūros peizažas, reikia pastebėti nufilmuota ypatingai, perteikiant visą jos didingumą, grožį. Arba kaip mėgstama sakyti apie mūsų nacionalinį kiną – kadrai poetiški. Šią ramybę drumsčia tik nuolatos nuotykių ieškanti vietinių vaikų gauja su mažuoju Kenkenu (vaid. Alane Delhaye) priešakyje. Žiūrint šį filmą prisiminiau lietuvių režisierės filmą ,,Varnų ežeras” (2007 m.), kuriame taip pat galima pamatyti bėdų ieškančius mažuosius velniūkščius.

Šio filmo pagrindinis veikėjas Kenkenas taip pat išskirtinis, netikėtas, jį galima pavadinti šios miestelio gaujos lyderiu. Berniukas visiškai kitoks nei galėtume įsivaizduoti. Dominuojančiu tampa tas, kuris stereotipiškai būtų vaizduojamas kaip atstumtasis – su klausos aparatu, kreiva, sulaužyta nosimi dešimtmetis.

Pagrindinė, bet ne vienintelė siužetinė linija – kraupi žmogžudystė (tiksliau sakant žmogžudystės sekančios viena po kitos) sukrėtusi keistą, tačiau ramų miestelio gyvenimą. Apleistame bunkeryje randama negyva karvė, kurios viduje žmogaus kūno dalys, netrukus istorija kartojasi, vėliau žudiko braižas keičiasi, tačiau žmogžudystės miestelyje nesiliauja. Įdomu ir netikėta tai, kad gyventojai lyg ir bijo juos pačius galinčios ištikti žiaurios mirties, kuri yra nuolat šalia neišaiškinto žudiko pavidalu. Tačiau, jie nesiima ryžtingų žingsnių surasti nusikaltėlį. Žmonės ne itin padeda detektyvams tirti nusikaltimą – daugiau nutyli, nei pasako. Miestelis kupinas paslapčių, nuslėptų gilios praeities įvykių, neištikimybių ir tai išsaugoti neatskleista atrodo daugumai rūpi labiau nei išsiaiškinti, kas ir už ką vykdo tokias baisias egzekucijas.

Religinės apeigos vykstančios šiame miestelyje atrodo įspūdingai absurdiškai. Dvasininkas nesugebantis suregzti sakinio susirinkusiems, ką jau kalbėti apie niekaip neišsprendžiamas technines garso problemas ar veikėją įnirtingai grojantį romantinį kūrinį gedulingų mišių metu. Mišios neapseina ir be mažojo Kenkeno pokštų – nelaiku skambinimo varpeliu ar spjaudymo į smilkytuvą.

Be abejo šiame filme vienas įdomiausių dalykų – nusikaltimą tiriančių veikėjų pora – detektyvas VanderVeidenas(vaid. Bernard Pruvost) ir policininkas Karpantjė (vaid. Philippe Jore). Abiejų elgesys labai neįprastas: vietoj aiškių veiksmų nusikaltimui ištirti jie daugiau filosofuoja, nedrąsiai kalbina miesto gyventojus, tačiau iš to mažai tegauna naudos, bet tai, jų perdaug neglumina. Jie įsitikinę, kad pavyks ir taip išsiaiškinti. Į naujas žmogžudystes jie žvelgia be didelio nusistebėjimo. O detektyvas pasižymintis keistomis veido mimikomis, nesiima priimti kokio nors sprendimo ar kažką teigti, į viską žiūri su įtarumu. Tuo tarpu jo kolega Karpantjė geriausiai jaučiasi sėdėdamas už vairo ir lakstydamas pustuščiais gyvenvietės keliais. O jis vairuoja išties „kietai“, verta pamatyti tą vaizdą, kuomet jo citroen’as lekia tik ant dviejų ratų! Kelių lakstūnas, tik viena šio veikėjo pusė, jis dar mėgsta ir filosofiškai pažvelgti į žiaurius įvykius, įžvelgti paralelių tarp perskaityto E. Zola kūrinio ir karvės bunkeryje – „Juk jeigu kiekviename žmoguje snaudžia žvėris galintis bet kada prabusti, tai gal ir kiekviename žvėryje gali slypėti žmogus?”. Tiesa, tokia versija tikrai nepasitvirtina, nusikaltimas įvykdytas labiau „žemišku“ būdu. Nors abu nusikaltimo tyrėjai labiau susidomi pačia situacija, kaip žmogus galėjo atsidurti gyvulio viduje, nei kitomis aplinkybėmis: įvykio vietos tyrinėjimu, realių įkalčių ieškojimu, galinčių padėti atskleisti žudiką.

Šalia pagrindinės veiksmo linijos – nusikaltimų ir bandymų juos išaiškinti yra ir antroji labiau romantinė – meilės linija. Tai, mažojo Kenkeno ir jo gaujos narės – mergaitės, grojančios trimitu Eve (vaid. Lucy Caron) draugystė. Šie, vaikai, jų nuoširdūs, rūpestingumu vienas kitam paremti santykiai, tampa bene vientisiausiu filmo elementu. Tam tikra prasme ir racionaliausiu: jų santykiuose, palyginus su aplinkos įvykiais nėra jokių keistenybių, absurdo, net jokių pykčių, jie išlieka visuomet kartu. Kitaip sakant, graži pirmosios meilės istorija pateikiama kaip priešprieša absurdiškam miestelio gyvenimui.

Režisierius filme šiek tiek ironizuoja mažų, uždarų, turinčių savas ir tik jiems tinkamas bei suprantamas „taisykles” miestelių gyvenimą. Subtili ironija neretai čia perauga į juodą humorą. Kiekvienas, net atrodytų visiškai nereikšmingas, šalutinis veikėjas parodomas su savo individualiomis keistenybėmis. Įdomus faktas, suteikiantis dar daugiau vertės šiam filmui, tai režisieriaus pasirinkti neprofesionalūs aktoriai, kurie sugeba vaidinti išties puikiai.

Pabaigai: keistas miestelis, dar keistesni žmonės, neįtikėtinai keisti įvykiai, tai 200 minučių, kurios pripažinsiu, pirmoje dalyje ne itin įtraukia, pradeda gąsdinti ilga filmo trukmė, tačiau kuo toliau, tuo labiau jauti sėkmingą režisieriaus darbą, jo sprendimą po truputį auginti filmo įtampą….

Beje, sklinda gandai, kad laukia šio filmo tęsinys. Bus įdomu sužinoti, kas dar gali nutikti šiam miesteliui!