2015 03 30

Jūratė Micevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Šv. Jėzaus Teresė: Kaip gyventi plačiai, jei gimei ankštais laikais

Šiemet, 2015 kovo 28 d. Katalikų Bažnyčia, o taip pat ir visa Ispanija šventė didžiausios savo šventosios, Jėzaus Teresės, dar vadinamos Didžiąja Terese ar Terese Aviliete, 500-ąjį gimtadienį. 

Ir savi, ir svetimi Teresę apibūdina vienbalsiai: tai buvo veikli, nerimstanti, ambicinga moteris, pasižymėjusi neeiline energija ir protu. Tačiau ką tokiai asmenybei veikti XVI amžiaus Ispanijoje, kurioje moteris galėjo rinktis tik vieną iš dviejų: užsidaryti prie šeimos židinio arba tą padaryti tarp keturių vienuolyno sienų? Pastaroji išeitis žadėjo kiek daugiau laisvės: bent jau buvo aišku, kad nereikės kas akimirką taikytis prie vyro nuotaikų ir įgeidžių. Tačiau ir šis kelelis buvo nužymėtas taip griežtai, kad kiekvienas bandymas ieškoti asmeniškesnio santykio su Dievu galėjo baigtis ant Inkvizicijos laužo. Tai galiojo ne tik moterims, bet ir vyrams, negelbėjo net priklausymas dvasiniam luomui ar aristokratijai: demokratiškai nusiteikę inkvizitoriai 1559 m. (kai Teresei buvo 44-eri) gėdingai mirčiai pasmerkė vienuolius, vienuoles, kunigus, didikus ir vieną kitą aristokratę; visi jie buvo įtarti liuteroniškų idėjų platinimu. Praėjus vos keliems metams nuo panašių įtarimų iš Ispanijos turėjo bėgti net vienas hercogas, tapęs jėzuitu būsimas šventasis Pranciškus Borcha.

Vienintelio iš natūros piešto Jėzaus Teresės portreto detalė (straipsnio autorės atstatytas atvaizdo variantas). Originalas, kurį 1576 m. nutapė Skurdo Jonas (Juan de la Miseria), saugomas Sevilijos karmeličių vienuolyne. Po kanonizacijos šiame portrete Teresei buvo pripieštos pamaldžiai sudėtos rankos, įrašas virš galvos ir balandis, vaizduojantis Šv. Dvasią. J. Micevičiūtės nuotrauka.

Kaip tokiais laikais sugebėjo išvengti laužo Jėzaus Teresė, kuri nebuvo nei didikė, nei mokslingas teologas, tačiau išdrįso ne tik skaityti teologijos knygas gimtąja kalba, bet ir pati jas rašyti? Dar daugiau: ji net ėmėsi reformuoti vienuolijas, ir – o siaube – ne tik moterų, bet ir vyrų! Tad radikalumu ir ryžtu Jėzaus Teresė nė per pirštą nenusileido savo amžininkui Liuteriui, tik užuot, kaip jis, išėjusi iš Katalikų Bažnyčios, ispanė sugebėjo… ją reformuoti iš vidaus. Istorijos tyrinėtojai sutinka, kad protestantų judėjimas Ispanijoje neprigijo ne dėl Inkvizicijos griežtumo, bet dėl to, kad keli drąsūs krikščionys sukūrė erdvę dvasiniam atsinaujinimui Bažnyčios viduje. Jų tarpe iškiliausia yra Jėzaus Teresė, parašiusi net keturis veikalus apie maldą ir meditaciją, laikomus krikščioniškojo dvasingumo viršūne, ir įsteigusi 17 moterų bei 15 vyrų vienuolijų. Tačiau kaip ji, puikiai pažindama savo laikų Bažnyčią, drįso imtis tokio darbo? Dar daugiau: Jėzaus Teresė pradėjo veikti tik įkopusi į penktą dešimtmetį, suriesta ligų. To negana: ji buvo apsikrikštijusio žydo anūkė, taigi ano meto Ispanijoje – antrarūšis žmogus, negalėjęs užimti valstybinių ar bažnytinių tarnybų, kuriam užsidarydavo net daugelio vienuolynų durys. Tik ji pati (ir artimiausi šeimos nariai) žinojo, kaip labai rizikuoja palikdama saugų uždaro vienuolyno šešėlį ir imdamasi viešai veikti: kiekvieną akimirką galėjo iškilti į dienos šviesą šis pavojingas faktas, nudžiugindamas daugybę „nerimstančios vienuolės” nedraugų.

Kaip pati sako savo veikaluose, drąsos ji sėmėsi iš asmeninės maldos, tai yra, ryšio su Dievu, Kurį vadino savo Draugu, tačiau ši draugystė neatsirado iš karto. Teresės biografijoje išsiskiria trys etapai: gyvenimas pasaulyje iki dvidešimties metų  (vaikystė ir paauglystė), dvidešimt septyneri metai Įsikūnijimo vienuolyne, ir paskutiniai dvidešimt metų, per kuriuos beviltiškai pasiligojusi senutė nustebino pasaulį.

Maištinga paauglė

Avila. Įsikūnijimo vienuolynas. Seserų piešinys, vaizduojantis, kaip Teresė su broliu Rodrigu bėgo į maurų žemę mirti kankinių mirtimi. Nuotraukos autorė Jūratė Micevičiūtė.

Teresė, penktas Alonso Sančeso vaikas, gimė 1515 m. kovo 28 d. Ją auklėti nebuvo lengvas darbas: guvi mergaitė, suorganizavusi brolius, čia statė iš akmenų atsiskyrėlių celes sode, čia bėgo iš namų, pasiryžusi keliauti į Šventąją Žemę mirti kankinės mirtimi, kurią taip patraukliai vaizdavo šventųjų gyvenimų aprašymai. Be to, jos tėvui tuo pat metu dar teko auklėti ir perpus už save jaunesnę jos motiną Beatrisę. Kai 29-erių Alonsas, našlys su dviem vaikais, prieš metus palaidojęs savo pirmąją žmoną, vedė jos trečios eilės pusseserę Beatrisę, šiai tebuvo keturiolika.

Su ja susilaukė dar dešimties atžalų, o kai po dviejų sūnų gimė Teresė, jaunajai motinai tebuvo dvidešimt. Priešingai nei didžioji dauguma to meto moterų, Beatrisė buvo raštinga ir be galo mėgo skaityti riterių romanus apie meilę, kovas, gražuoles damas ir drąsius kariūnus. Šią aistrą ji perdavė ir paauglei Teresei, kuri taip įniko į knygas, kad jei kurią dieną nepripuldavo paskaityti, ji atrodė išbraukta iš gyvenimo. Motina ir duktė skaitė slapčia nuo rimtojo Alonso, kuris būtų pasmerkęs tokį lengvapėdišką laiko švaistymą. Gal šį pamaldumą jis perėmė iš tėvo, Teresės senelio Jono Sančeso Tolediečio, atsivertusio į krikščionybę žydo?

Avila. Įsikūnijimo vienuolynas, kuriame Teresė praleido didžiąją gyvenimo dalį. Nuotraukos autorė Jūratė Micevičiūtė

Pastarasis gimtajame Tolede dėl savo kilmės net turėjo atlikti viešą atgailą, tai yra, septynis sekmadienius eiti procesijoje per visas miesto bažnyčias apsirengęs ašutine ir nešdamas žvakę. Tokių dalykų žmonės lengvai nepamiršta, štai kodėl senasis pirklys persikraustė su šeima į kitą miestą už poros šimtų kilometrų ir net „pamiršo” antrąją pavardės dalį.

Šeima sugebėjo taip gerai paslėpti šį faktą, kad jis iškilo į aikštę tik po pusės tūkstančio metų, kai 1940 m. vienas istorikas mėgėjas Valjadolido archyve paėmė Teresės tėvo bajorystės bylą, ir užuot pasigrožėjęs tituliniu lapu, kaip darė visi jo pirmtakai, atsivertė antrąjį puslapį… Ir net tada, XX a. viduryje, geležine ranka šalį valdžiusi diktatoriaus Franko administracija nusprendė nutylėti nepatogią tiesą apie nacionalistų ideologų išgarbintą „grynakraujės ispanų rasės” šventąją: dokumentas buvo oficialiai „atrastas” tik 1986 m.Tai ką jau kalbėti apie Teresės laikus, kai visi buvo tiesiog apsėsti kraujo grynumo idėjos: iš Ispanijos buvo ką tik oficialiai ištremti visi kitatikiai, žydai ir musulmonai.

Štai kodėl senojo tolediečio pirklio sūnūs, tarp jų ir Teresės tėvas Alonsas, siekė pridengti savo kilmę bajorų titulu, tapdami gerbiamais miestelėnais, kurie galėjo tuoktis su merginomis iš nusigyvenusių, bet „grynakraujų” šeimų, ir daryti karjerą: tapti valstybės valdininkais, dvasininkais ar kariais. Pats Alonsas vieną po kitos vedė net dvi bajoraites, gyveno plačiai ir vengė rankų darbo. Kaip tikras bajoras 1512 m., dar negimus Teresei, solidžiai apsiginklavęs ir raitas ant kovos žirgo dalyvavo kovose Navaros karalystėje, o 1519 m., kai mergaitei buvo ketveri, įsivėlė į trejus metus trukusį bylinėjimąsi su Avilos miestu, kad jam ir jo broliams būtų oficialiai pripažintas bajoro vardas. Bajorais būti apsimokėjo, nes juos atleisdavo nuo mokesčių, tačiau daug svarbiau buvo pridengti genealoginio medžio dėmes. Štai kodėl ir visiems vaikams buvo perduota ne prasčiokiška tėvo, bet bajoriška motinos pavardė, Ahumada, kartais dar priduriant ir bajorišką močiutės pavardę Sepeda.

Šventosios skulptūra prie nebaigtos jos vardo bazilikos Alba de Tormese, Ispanijoje. Fone – keturių garsiausių šv. Teresės veikalų plakatai. Jūratės Micevičiūtės nuotr.

Jaunoji Teresė de Ahumada augo tarp dviejų seserų ir devynių brolių, ir anot jos pačios, buvo tėvo numylėtinė. Tačiau kai jai ėjo keturiolikti, gimdydama mirė jos motina, sulaukusi vos 33-ejų. Apsuptai gausios šeimos Teresei ilgai liūdėti neteko: namuose sukiojosi ir pusbroliai, pusseserės… Mergaitė garsėjo grožiu ir elegancija: viena Įsikūnijimo vienuolyno sesuo vėliau prisiminė, kaip ji kartais ten užsukdavo vilkėdama prašmatnią oranžinių atspalvių suknelę, apsiūtą juodo barchato apvadais. Be to, jau tuomet išryškėjo Teresės gebėjimas bendrauti: „Ji žmones traukė kaip magnetas geležį”, po pusės šimto metų parašė jos raštų leidėjas Liudvikas de Leonas. Aplink ją sukosi gerbėjai, o vienam iš jų ir pati Teresė nebuvo abejinga. Paslaptingasis jaunuolis (jo vardo ji nemini) buvo iš geros šeimos, tad ryšys galėjo ramiai baigtis vedybomis, tačiau Teresė neskubėjo, nes kaip vėliau prisipažino biografijoje, ji „bijojo tekėti” (V 3, 2). Galbūt ambicinga mergaitė pernelyg gerai žinojo, koks buvo ištekėjusios moters idealas: „Gera ištekėjusi moteris, jei jos vyras liūdnas, turi rodyti liūdesį, o jei linksmas, atrodyti linksma, nors jai ir nebūtų linksma; matot, iš kokio jungo išsivadavote, seserys”, vėliau ji mokė savo vienuoles „Tobulumo kelyje” (CV 26, 4).

Galiausiai tėvas, išgirdęs tokias kalbas, septyniolikmetę dukterį nuvežė auklėti į Švč. Mergelės Marijos Maloningosios augustiniečių vienuolyną-internatą. Giminaičiams jis paaiškino (galbūt slėpdamas tikrąją priežastį), kad taip pasielgti jį privertė vyriausios dukters Marijos vedybos: juk negalėjo našlaitė Teresė likti namie be motiniškos savo įseserės priežiūros. Išdidi Teresė, žinoma, įsižeidė ir kaip pati sako, pirmas aštuonias dienas labai liūdėjo, ilgėjosi pramogų, nors vienuolyne ir jautėsi daug laisvesnė. Pati tuo stebėjosi, tačiau dar ilgai „kuo labiausiai nekentė minties apie vienuolystę” (V 2, 8). Šis radikalus nusistatymas ėmė keistis kai Teresė susidraugavo su merginas prižiūrėjusia augustiniete, tačiau tuo metu taip smarkiai susirgo, kad turėjo grįžti į tėvo namus. Kad ligonei neprailgtų laikas, dėdė paskolino jai gimtąja kalba rašytų teologijos veikalų. To meto papročiu jie vaizdavo pragaro baisumus, kurie taip išgasdino lakios vaizduotės merginą, kad ji nusprendė rinktis protingiausią išeitį: kuo greičiau gelbėtis, tai yra stoti į vienuolyną, iš kurio jau bus galima ir į dangų (gal prieš tai trumpai pabuvus skaistykloje). Vėliau Teresė juokėsi iš savo nebrandaus apsisprendimo, sakydama, kad ištekėjo už Kristaus „iš išskaičiavimo”, o vėliau … įsimylėjo.

Pamaldusis Teresės tėvas netikėtai griežtai pasipriešino savo numylėtinės norui stoti į Karmelio Ordiną. Tačiau užsispyrusi dvidešimtmetė pabėgo iš namų, nors kaip pati pasakojo, tuo metu jai širdis plyšo iš skausmo, nes ji be galo mylėjo tėvą. Šis galiausiai susitaikė su dukters valia ir po metų, kai atėjo laikas duoti pirmuosius įžadus, nepagailėjo jai puikaus kraičio. Tai leido Teresei įsijungti į poniškiausių vienuolių tarpą: Įsikūnijimo vienuolyne luomai buvo atsiskyrę ne mažiau aiškiai nei išoriniame pasaulyje. Taip prasidėjo antrasis, ilgiausias Teresės gyvenimo etapas.

Prasta vienuolė

Avilos karmeličių vienuolyne tvarka nebuvo pernelyg griežta, tad Teresė, jos pačios žodžiais tariant, ėmė gyventi kaip labai vidutiniška vienuolė. Tiesa, pradžia buvo sunki: vos davusi amžinuosius įžadus Teresė susirgo paslaptinga liga. Galbūt jos organizmas priešinosi taip sunkiai protu prieš širdies valią pasirinktam keliui? Avilos daktarai niekaip nepajėgė nustatyti diagnozės. Jaunoji vienuolė taip sublogo, kad persigandęs tėvas išsivežė ją pas garsią žolininkę į Besedasą (Becedas) už šimto kilometrų nuo Avilos.

Teresei atrodė, kad negaluoja jos širdis, bet žolininkė nusprendė, kad serga kepenys, ir ėmė ją gydyti vimdomaisiais. Per tris mėnesius ji taip padirbėjo, kad mergina jau vargiai bepastovėjo ant kojų. Parsivežta atgal į Avilą Teresė pasinėrė į komą ir atrodė lyg mirusi. Vienuolyne seserys pasiruošė laidotuvėms, atidarė kapo nišą, tačiau kai jos atvyko į Alonso namus pasiimti „numirėlės”, šis apsikabino dukters kūną ir jo neatidavė, prašydamas leisti su ja pabūti kiek ilgėliau. Taip jis išgelbėjo Teresę: išbuvusi komoje keturias dienas, ji pajudino pirštą ir pabandė atmerkti akis, tačiau jos jau buvo užklijuotos vašku ruošiantis laidotuvėms. Sugrįžti į gyvųjų pasaulį nebuvo paprasta: Teresė liko beveik visiškai suparalyžiuota, tačiau paprašė pervežti ją į vienuolyną. Tik po ilgų trejų metų ji pajėgė išsiristi iš lovos ir pradėjo judėti keturpėsčia, iš tos laimės visai pamiršusi savo išdidumą ir kaip apgailėtinai ji atrodo. Ji pasakojo, kad ją pagydęs šventasis Juozapas, iki tol Bažnyčios menkai garbintas Mergelės Marijos sutuoktinis.

Nelemtoji kelionė pas žolininkę davė dar vieną nelauktą vaisių: pakeliui ligonė apsistojo dėdės namuose, o šis jai padovanojo populiaraus to meto teologo Pranciškaus de Osunos knygą „Trečioji dvasinė abėcėlė”, kuri skatino siekti gilesnio, asmeniškesnio ryšio su Dievu. Šie žodžiai Teresei krito į širdį: ryžtinga moteris apsisprendė įvykdyti savo pažadą iki galo, ir jei jau pasiryžo mylėti Dievą, tai daryti drąsiai ir amžinai, kaip bebaimiai jos jaunystės knygų riteriai. Tačiau Įsikūnijimo vienuolynas tam nebuvo palankus: jame gyveno pusantro šimto seserų, o tos, kurios buvo ponios, dar pas save glaudė giminaites, laikė tarnaites ir net verges, priiminėjo svečius. Lankytojais vienuolyno vyresnioji tik džiaugėsi, nes jų suneštos aukos padėjo išmaitinti vienuoles: juk neturtingoms seserims dažnai tekdavo net pabadauti. Tad Teresė, turėjusi ypatingą dovaną patraukti žmones, buvo nuolat siunčiama į priimamąjį, kur dažnai sukinėdavosi ne tik įvairaus amžiaus Avilos damos, bet ir kavalieriai. Nenuostabu, kad Teresė jautėsi tarsi išduodanti Dievą, ir dėl to sielojosi.

Mirus tėvui (1544 m.) Teresei tapo dar sunkiau, tačiau iki galutinio atsivertimo turėjo praeiti dešimt metų. Galutinai apsispręsti jai padėjo prie kolonos pririšto nuplakto Kristaus atvaizdas: giliai sukrėsta kančių, kurias Jis prisiėmė ir už ją, Teresė pagaliau atidavė Jam visą savo valią. Ir čia prasidėjo antgamtinių dovanų laikotarpis. Ji prote ir vaizduotėje regėjo vizijas, levitavo (tai yra, besimeldžiant jos kūnas atsiplėšdavo nuo žemės), o ekstazės buvo tokios stiprios, kad ji negalėjo jų nei suvaldyti, nei nuslėpti. Netrukus visoje Aviloje užvirė kalbos, o nuodėmklausiai susirūpino Teresės sielos saugumu: kelios ambicingos ir anais laikais dėmesiu nelepinamos moterys pasakodamos apie tariamus regėjimus išgarsėjo ir net buvo kviečiamos patarti didikams ir pačiam karaliui. O gal silpną moterį taip apgaudinėjo velnias? Vienas baikštus nuodėmklausys jai net patarė regėjimus baidyti špygomis. Apkalbų, smerkimų, vidinių abejonių ir baimių naštą Teresei teko nešti penkerius metus, kol 1560 m. ji pagaliau susipažino su šv. Petru Alkantariečiu, kuris ją nuramino ir patvirtino, kad jos regėjimai – iš Dievo. Tai buvo tas pats lyg pajusti tvirtą žemę po kojomis.

Nuolankumo revoliucionierė

Gotarendura: grafitis prie įvažiavimo į kaimelį – Teresės motinos Beatrisės gimtinę, kur kaimynai iki šiol išsaugojo Ahumadų šeimos karvelidę; visi 165 kaimelio gyventojai šventai įsitikinę, kad didžiausia Ispanijos šventoji pasaulį išvydo ne Aviloje, bet jų kaime, motinos namuose. Nuotraukos autorė Jūratė Micevičiūtė

Šiuolaikiniai psichologijos žurnalai pasakytų, kad Teresė atrado save. Tai nutiko vėlai, sulaukus 47-erių, kai ir mūsų amžininkės ima vis dažniau galvoti apie pensiją, o XVI a. Ispanijoje tokio amžiaus moteriai, ir dar taip prispaustai ligų, jau derėjo visas mintis sutelkti į amžinybę. Tačiau Teresė imasi veikti: 1562 m. įsteigia savo pirmąjį vienuolyną, kuriame praleidžia penkerius laimingiausius savo gyvenimo metus ir parašo du iš keturių didžiųjų veikalų, praturtinusių krikščioniškosios literatūros aukso fondą. Nuo 1567-ųjų jos veikla įgyja neįtikėtiną mastą ir pagreitį:per penkiolika metų įsteigia dar 16 moterųir du vyrų vienuolynus (ir padeda įsteigti dar 13 vyrųvienuolynų), o jais besirūpindama parašo per 15 tūkstančių laiškų (po 3-5 kiekvieną dieną , o kartais net 8,anot išsprūdusio skundo) ir nuvažiuoja šešis tūkstančius kilometrų mulų traukiamu dengtu vežimu Ispanijos plynaukšte, kurios prasti keliai žiemos mėnesiais virsta pelke, o vasarą – pragaro keptuve.

Kaip aktyviai keliaujančiai, gimtąja kalba apie maldą rašančiai ir ekstazes patiriančiai moteriai pavyko nepatraukti Inkvizicijos dėmesio? Tik trys skundai tarp 1574 – 1579 m. galiausiai privertė inkvizitorius pasidomėti nenuorama vienuole, tačiau viskas baigėsi „ikiteisminiu tyrimu”, ir prieš ją nė karto nebuvo pradėtas procesas. Galiausiai pats vyriausiasis inkvizitorius kardinolas Kiroga asmeniškai priėmė Teresę ir išreiškė jai savo susižavėjimą.

O štai į užtarnautą poilsį Teresė taip ir neišėjo: kaip sako ispanai, ji mirė nenusiavusi kelioninių batų. Paskutiniais gyvenimo metais dar spėjo įsteigti vienuolyną Burgose, kainavusį jai daugybę laiko ir jėgų, o ketvirtąjį iš savo didžiųjų veikalų ji baigė rašyti likus vos pustrečio mėnesio iki mirties. Galiausiai mirė 1582 m. spalio 4 d. Alba de Tormese, kur nuvyko kunigaikštienės kvietimu, kad savo buvimu „užtikrintų” laimingą gimdymą jos dukteriai. Dėl šios užgaidos Teresė taip ir nepasiekė savo numylėtų namų – šv. Juozapo vienuolyno Aviloje. Ji buvo palaidota Alba de Tormeso vienuolyne spalio 15 d., kurią Katalikų Bažnyčia paskelbė jos švente.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Seserys paliudijo, kad paskutiniai jos žodžiai buvo su palengvėjimu iškvėptas: „Mirštu būdama Bažnyčios duktė”. Tad pati Teresė aiškiai suvokė, kaip labai rizikavo įžūliai kapstydamasi prieš srovę savo laikų Bažnyčioje ir visuomenėje. Už daug mažiau ji galėjo būti ekskomunikuota (atskirta nuo Bažnyčios), o tai ano meto įsitikinimu, žmogui visiems laikams uždarydavo dangaus vartus. Tačiau praėjus vos trisdešimčiai metų Katalikų Bažnyčia ją paskelbė palaimintąja (1612), dar por dešimties metų – šventąja (1622), o 1970 m. Teresė tapo pirmąja moterimi – Bažnyčios Mokytoja.

Ištrauka iš spaudai ruošiamos Jūratės Micevičiūtės knygos „Septyniolika Teresės miestų”.