2015 03 31

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Laiškai iš kaimo. Kas aria žemę be arklio ir be arklo

Brolių Černiauskų nuotrauka

Vasario 19-oji

Ir vėl ūdra išvartė Krūčiaus pylimo akmenis, nurideno juos į farvaterį. Tas guvus žvėrelis man šiek tiek kenkia. Rudenį sutvirtinau pylimą dideliais akmenimis, kad upelis tekėtų nauja vaga, kad šitokiu būdu aukštame šlaite išsaugotume tulžių urvus, o ūdra, ieškodama moliuskų, vis išvarto tuos nemažus riedulius. Lenktu ilgakočiu kastuvu vėl traukiu akmenis iš farvaterio, staiga matau – plaukia varlė.Rusva pievinė varlė sparčiai iriasi prieš srovę ir pasislepia po juodalksno šaknimis. Matyt, ji tūnojo po akmeniu ir aš ją pažadinau. Štai ir pirmas tikras pavasario ženklas prie mano upelio. Šį rytą per radiją išgirdau, kad į Žuvintą jau sugrįžo gervės, o čia, prie Krūčiaus, jau atsibudo varlės. Yra ir daugiau keistų, netikėtų šios žiemos ženklų: pageltusios pievų žolės slepia visai žalius europinio pūkenio lapus. Šis gražus krūmas išsaugojo lapus per žiemą, taigi elgiasi taip, lyg čia būtų Viduržemio jūros pakrantė. O smailialapiai karklai jau augina baltus žiedpumpurius. Ir blindžių „kačiukai“ jau šviesėja, pučiasi.

Brolių Černiauskų nuotrauka

Kovo 1-oji

Pražydo snieguolės. Žaliuoja šviežūs anyžinio lofanto, vaistinės šventagaršvės, lenktagalvio česnako, citrininės katžolės ūgliai. Dygsta tulpės. Juodalksnyne iš tolo šviečia pavasarinių grybų – raudonųjų plačiataurių dubenėliai. Visi grybų atlasai rašo, kad plačiataurės pasirodo tiktai balandį.Taigi vieno mėnėsio skirtumas fenologiniame dienoraštyje jau yra daug. Smarkiai keičiasi vadovėlinės tiesos… O prieš ketverius metus kovo pirmąją termometras rodė 17 laipsnių šalčio… Po storu ledo šarvu pasislėpęs tūnojo ne tiktai Nemunas, bet ir Merkys.

O snieguolės 2011 -aisiais pražydo tiktai kovo 23 dieną.Labai gražus ir įdomus augalas yra baltoji snieguolė. Ji priskiriama amarilinių šeimai. (Amarillis belladonna yra dailioji amarilė, vokiškai irgi skamba gražiai – Belladonlilie). Visi Lietuvoje auginami amariliniai (amarilė, agava, snieguolė, leukoja, narcizas, klivija) mūsų atlasuose pažymėti tokiu ženklu, kuris pasako, kad čia yra ne mūsų krašto grožybės.Bet kartais galima suabejoti ir akademiniu mokslu. Kodėl ta baltoji snieguolė turi tiek daug sinonimų? Balandžio lelijėlė, balžiedė, ledlelija, panelė, sniegainė, sniegena, snieglelijėlė – vis tai ta pati baltoji snieguolė. „Lietuvos Flora“, išvardindama šiuos gražius sinonimus, rašo, kad šiaurinė šio augalo riba brėžiama visai arti pietinės Lietuvos sienos. Tai gal gali būti, kad snieguolė kadaise augo ir kur nors prie Kapčiamiesčio… Kai žiemos Lietuvoje būdavo ilgos ir labai sniegingos, balti snieguolių žiedai pasirodydavo sniegui tirpstant.

Kovas sodiečiams kadaise buvo malkų mėnuo: diena jau ilgesnė, rogių kelias dar patikimas, kitokių darbų nėra, tai ir vežė vyrai malkas iš miško. O snieguolių žiedai pietiniuose šlaituose ir pasirodydavo patys pirmieji.Gal tada ir atsinešė tą keistą augalą sodietis prie savo pirkios, ir gražiu vardu pavadino. Kiekvienoje vietoje truputį vis kitaip pašaukė pirmąją pavasario gėlę. Sinonimų gausumas ir rodo, kad visi tą augalą žinojo. Beje, rusiškai snieguolės binarinė nomenklatūra irgi labai aiški: podsniežnik belosniežnyj. Daugiatomėje enciklopedijoje „Žizn rastenij“ rašoma, kad snieguolės arealo šiaurinė riba yra prie Kijevo. Tai gal ir iš ten kadaise mes galėjome tą pavasarinę gėlę atsivežti. Ajerą, tą kvapnų ir labai naudingą žolyną iš stepių mums atgabeno totoriai. Ir dabar atrodo, kad mūsų pelkutėse ir paupiuose ajerai visada augo…

Mano Retųjų augalų sklype snieguolės žydi šalia virgininio kadagio, kuris turėtų būti medis, o šliaužia pažeme lyg koks pataisas šarkakojis.Per septynerius metus šis Šiaurės Amerikos medis, visaip kaip godojamas prie Krūčiaus, dar nesuprato, kad yra medis. Visai mažą tą kadagėlį atvežė Antanas Lankelis kaip honorarą už tai, kad dalyvavau viename „Girios aido“ seminare. Apsidžiaugiau, nes jeigu Šiaurės Amerikoje, tokioje pat geografinėje platumoje virgininis kadagys yra medis, tai ir čia jis turėtų būti medis. Antai, raudonasis ąžuolas iš Šiaurės Amerikos jau gerokai pralenkė mūsiškius ąžuolus.Deja, pririštas prie kuolo kadagėlis tarsi pamiršo, kad turi viršūnę, gi apatinės šakos pradėjo šliaužti lyg lianos.Ir žiemą žaliuoja pažeme besidriekiantis virgininis kadagys, o šalia jo štai kovo pirmąją pražydo baltos snieguolės.

Brolių Černiauskų nuotrauka

Kovo 12-oji

Vėjas nudrėskė seno juodalksnio šaką – ir sudulkėjo žirginių žiedadulkės. Bet dar lyg ir negalima sakyti, kad juodalksnis žydi, nes šalia tų ilgų žirginių tamsuoja piesteliniai žiedai, o jų žvyneliai dar saugo purkas, kur atsiras kankorežėliai. Visą vasarą tie tamsūs gurgučiai juodalksnių viršūnėse augs, rudenį atsiknos sėkliukes saugantys žvynai, ir tada suklegės alksninukai. O iškulti kankorežėliai ims po truputį kristi žemėn. Gal tada tokį grakštų rusvą, gražiai pasišiaušusį kankorežėlį pamatys fotografas ar dailininkas – ir perkels jį ant naujos knygos viršelio. Taip ir buvo.

Pažvelkite atidžiau į naujausią ir paskutinę Romualdo Granausko knygą „Trečias gyvenimas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), ir įsitikinsite. Ant šios knygos viršelio vienas juodalksnio gurgutis, nors kekėje jų būna ir keturi, ir penki. O gal ir gražiau vienas, gal didesnę mįslę užminė mums knygos dailininkas… Paprasta, bet skaidri iliustracija Ir prasminga: šis kankorežėlis primena pavasarinį žiedadulkių auksą, o juk Romualdas Granauskas ir yra pats tikriausias aukso smilčių šiupčiotojas. Iš tų pačių savosios vaikystės bei jaunystės vaizdų, iš vaikiškų baimių, džiaugsmų ir atradimų jis kruopščiai atrenka tai, kas tuo metu reikalinga. Ir viskas naujoje knygoje yra maži, bet tikri aukso grynuoliai. Dabar sakoma, kad „Trečias gyvenimas“ yra autobiografinė knyga, bet juk apysaka apie šunį („Kai reikės nebebūti“) – taip pat labai autobiografinė. Ir kituose kūriniuose daug asmeninių patirčių, tiktai ne viskas taip gerai matosi, kaip paskutiniame romane.

Kovo 16-oji

Knygnešio diena. Prieš 69-erius metus kovo 16-ąją gimė Jurgis Bielinis, kurį vadinam svarbiausiu knygnešiu.lietuviškos spaudos draudimo metais. Šią datą mums nesunku atsiminti – galime galvoti, kad tęsiasi svarbių valstybinių švenčių dienos: buvo vasario 16 – oji, kovo 11 – oji, o dabar kovo 16 – oji. Jurgio Bielinio portretas ano meto nuotraukose primena Kražių bažnyčios gynėjus 1893 metais – tas pats šviesaus, o kartu ir rūstaus sodiečio tipas. Tą rūstumą lėmė pavojingas laikas. Ir supratimas, koks svarbus yra tau skirtas darbas. Ir jeigu palygintume ano meto lietuviškumui pasišventusių žmonių žygius su šių dienų patriotiniais judėjimais, tektų pripažinti, kad dauguma dabartinių akcijų yra tiktai žaidimai. Kitaip savo jausmų parodyti nemokame.

Prisimenu dabar, ką man prieš daugelį metų pasakojo žemaitis kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus: toks mokytojas Donatas Bubinas Užventyje su mokiniais savadarbiais instrumentais išmatavo savo mokyklos sklypą ir viską gražiai nubraižė ant popieriaus. Tada visi stebėjosi, kad ir be matininkų pagalbos galima pasidaryti tikslų planą. Darė Užvenčio mokyklos mokiniai ir aitvarus, kartu su mokytoju Donatu Bubinu leido juos virš miestelio stogų. Moterys bijojo, joms atrodė, kad nukritęs popierinis aitvaras gali pirkios stogą sulaužyti, sako, sykį buvo pašauktas net policininkas. Tai buvo 1933 metais, taigi Nepriklausomoje Lietuvoje jau buvo prasidėjusi Krupavičiaus žemės reforma. Aktyviai veikė tada ir Jaunųjų ūkininkų rateliai.Buvo, žinoma, ir tada žaidimų, bet tikro darbo atsirasdavo daugiau. Todėl, kad moksleiviai gyveno arčiau žemės, arčiau esminių egzistencinių reikalų.

Kovo 18-oji

Apie tuos kenkėjus šernus jau galima būtų ir patylėti, vistiek jie mūsų barimų negirdi. Aria jie be arklio ir be arklo. Ir žiemą, ir pavasarį. Nelaukia kol šventas Jurgis „atrakins žemę“. Matydamas, kaip prie krūčiaus ir prie Vaikšnoro Ravo atsiranda vis naujos šernų tranšėjos ir purvo vonios, galvoju ir apie tų miško kiaulių „ganytojus“ – medžioklėlius. Negaliu jų vadinti kitaip, nes jie prie savo naktinių bokštelių vis pripila krūvas grūdų ir bulvių. Dabar atsirado dar viena naujovė – labai spalvingi druskos luitai. O grūdai kartais supilami į tokius skylėtus cilindrus, juos šernai ritinėja ir šlemščia išbyrančius grūdus. Kaip zoologijos sode. Tiktai čia tie žaidimai sukurti ne apie gyvūnų gerovę galvojant, o apie medžioklėlių patogumus: kuo ilgiau šernas išbus prie bokštelio, tuo didesnė tikimybė jį nušauti… Blogiausia, kad šernams atsibosta ir bulves triaukšti, ir grūdus čiaumoti, ir druską laižyti. Jiems būtinai reikia ką nors paknisti.

Tada ir ateina į mano augalų kolekciją – šnipais išverčia saldžias šventagaršvių, kvapiųjų gurgždžių, kaulažolių šaknis. Ir gali skųstis kam nori, tau paaiškins, kad medžioklėliai yra gamtos draugai. Pasistatė tie „draugai“ aukštą bokštelį Krūčiaus aukštupy, dešiniajame krante, gražioje miškapievėje. Visada ten priversta pašaro. Dieną skeltanagių tokioje atviroje vietoje nebūna, todėl visada ten puotauja kėkštai. Besimaitinančių kėkštų niekas nešaudo. Bet ar reikia juos maitinti? Šitie paukščiai yra labai gudrūs, ir nežino, kas yra badas. Nupjoviau vakar labai seno, kaštono šaką, ji pasirodė besanti visa drevėta, o toje drevėje – gal tūkstantis rudų pernykščių kaštonų. Tai yra ne tiktai stropumo, bet ir godumo ženklas. Kėkštas net nelesa tų kaštonų, bet slepia, kad kitiems neatitektų.

Pavasaris eina. Prie Krūčiaus jau pasirodė žalios meškinių česnakų strėlės, sužaliavo vištapienės ir blužnutės, ryškiai sužydėjo žalčialunkiai. Viskas randasi nepaprastai greitai, bet labai reikia lietaus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kovo 19-oji

Kiekvieną dieną stebiu, kaip keičiasi beržynų ir juodalksnynų spalva. Dar visiškai nuogos šių lapuočių šakos, bet vis didėjantys būsimų lapų pumpurai turi rausvą atspalvį. Žydinčių juodalksnių žirginiai taip pat yra rausvi. Tikrai gaila, kad žmonės nemato nei didelių žirginių, nei kuklių piestelinių žiedų, nei pasišiaušusių pernykščių vis dar kabančių kankorėžėlių. Nemato todėl, kad jauni juodalksniai nežydi, o senųjų medžių žydėjimas yra aukštai. Reikia žiūrėti su žiūronais arba laukti, kol kas nors nulauš žydinčią šaką ir numes žemėn. O gal būtų prasminga užauginti žemaūgį juodalksnį specialiai formuojant lają, ir tada tuos rausvus, pilnus žalsvų žiedadulkių žirginius galėtų pamatyti kiekvienas, ankstyvą pavasarį patekęs į mažo upelio slėnį.

Štai tada nustebtume nė kiek ne mažiau ni išvydę pirmąjį žibuoklės žiedą… Galvoju taip, ir nejučia prisimenu tokį kažkurio prancūzo patarimą sodininkui: „Jeigu tu nesugebi savo Sode nustebinti kokio atvykusio svečio – eik geriau ganyti arklių“. Gal šitaip juokavo Žakas Delilis, kurio puikios poemos apie sodus dar nepastebėjo mūsų vertėjai. Bet atrodo, kad ateina jau toks laikas, kai ir apie arklius reikia kalbėti pagarbiau. Ypač apie lietuviškus žemaitukus, kurių išsaugojimo bei godojimo istorija tikrai yra labai svarbi. Gaila, kad šito dar nemato Lietuvos įvaizdžio kūrėjai, vis gaunantys kažkokius brangius užsakymus. O juk ne tiktai arklininkas, bet ir Lietuvos bitininkas lieka užmirštas, kai aiškinamės, kas yra lietuviškas būdas ir lietuviškas charakteris.