Gerbiamieji vaikai

Apie tai, kaip elgiatės su suaugusiaisiais.

O elgiatės, atvirai pasakius, kiauliškai. Žmonės skundžiasi. Net internete pasirodė nevilties pilnas komentaras: „Ar ne laikas susirūpint suaugusių teisėmis, juk vaikai greitai pradės savo tėvus į kalėjimus kišt“.

Nepažįstamas interneto komentatorius gerokai sušvelnino spalvas. Vaikai į kalėjimus savo tėvus jau kiša. Tėvus ir motinas, motinų sugyventinius, dėdes ir net atsitiktinius praeivius. Už smulkmenas – vieną kitą niuksą ar spyrį, išnarintą sąnarį ar vyrišką pajuokavimą visiems sumigus.

Jūs maži, tačiau norite, kad su jumis elgtųsi kaip su dideliais. Jus reikia bausti, o jūs ieškote kažkokių vaikų teisių.

Vien už tai jūsų reikia nekęsti.

Žinoma, kažkas jus myli, bent jau kai kuriuos. Arba bent įsivaizduoja, kad myli. Arba bent jau tuo giriasi kitiems.

Tačiau kur kas daugiau tokių, kurie svajoja, kad žmonės gimtų turėdami dvidešimt metų, vidurinio mokslo atestatą ir padorią sąskaitą banke. Šiais laikais, kai paruošto maisto skyriuose pardavinėjami ne tik išvirti ir nulupti, bet ir sveikai sukramtyti kiaušiniai, nieko keisto, kad daugeliui norisi ir teisingai paruoštų vaikų.

O jūs maži, dvokiate vėju, nešiojate purvą ir greitai išaugate drabužius. Jūs įžūliai žiūrite nepažįstamiems žmonės į akis ir plikabambėms panelėms į nuo šalčio pamėlusius pilvus, pasakojate nevykusius savos kūrybos juokus ir už pietų pinigus perkate pilvukus pučiantį limonadą.

Jums reikia vaikiškų dainelių, knygų ir pasakų. Ir ne bet kokių, o gerų. Net vertėjai piktinasi – kaip galima kritikuoti vaikiškų knygų vertimus, jeigu nėra kam versti bestselerių suaugusiesiems!

Vaikiškosios mafijos čiuptuvai pasiekė net įstatymų leidėjus. Kaip kitaip paaiškinsi artėjantį įstatymą, pagal kurį tėvai su jumis turės elgtis taip, kaip elgiasi su suaugusiais kaimynais, bendradarbiais ir draudimo agentais? Normaliems žmonėms belieka tik anonimiškai dūsauti: „Tai kam tada tuos vaikus auginti, jeigu negali net auklėti?. Kodėl griaunamos mūsų tradicijos?“. Arba „Kam tada vaikai? Jau dabar jie už menkiausią nieką (neleido į kiemą, neleido bastytis vakare, nedavė reikalaujamų pinigų) lekia skųsti normalių tėvų“.

Savo atominių motinų vežami į darželį jūs kaip skudurėliai kabate tarp priekinių sėdynių. Tėčiai, išgirdę jūsų išmoktą eilėraštį, atsainiai mesteli: „Malačius“.

Taip jums ir reikia. Nes jūs siaubingai nepatogūs.

Blogiausia, kad gyvųjų numirėlių valdose jūs labai garsiai rėkaujate.

Viena dažnai tarp Vilniaus ir Londono skraidanti teta apie tai skundėsi net laikraštyje. Ji siūlo lėktuvuose atitverti specialią zoną. Žinoma, jums. Nes vaikai lėktuvuose virsta monstrais, apsėstaisiais ir siaubūnais. Sparnuotosios tetos pažįstamas dar radikalesnis – vaikus pasiūlė vežioti lėktuvo išorėje.

Vargšas žmogelis turbūt nė sykio neskrido lėktuvu ir nežino, kad skrendančio lėktuvo išorėje siaučia šešiasdešimties laipsnių šaltis ir dviejų šimtų metrų per sekundę stiprumo vėjas. Tokiomis sąlygomis per kelias akimirkas miršta net monstrai.

Kažkada Austrijoje, Lince į mūsų vagoną sugriuvo kokios trys dešimtys vaikų. Ir iškart ėmė spiegti. Spiegė iki pat savo kelionės tikslo Zalcburgo. Spiegė iš visų jėgų, nuoširdžiai ir be jokių išsisukinėjimų.

Trisdešimt be pasigailėjimo spiegiančių vaikų viename antrosios klasės vagone!

Vagone niekas nė nekrustelėjo. Pagalvojau, kad taip ir turi būti: vaikų kelionė į Zalcburgą yra jų muzikos pamoka, o spiegimas – balsų lavinimas prieš pagrindinę pamokos dalį – tylų ir pagarbų tapsėjimą Zalcburgo gatvėmis. Ten niekas nespiegia.

O pas mus? Lengvas pasišlykštėjimas autobusų vairuotojų ir rūstybė apsaugininkų veiduose jums įlipant į autobusą ar įeinant į parduotuvę. Nuožmūs žmonių žvilgsniai jus sutikus draugo, pas kurį einate pirmą kartą, laiptinėje. Vairuotojai, prie pėsčiųjų perėjų neįžiūrintys figūrėlių, kurių ūgis neviršija metro keturiasdešimties.

Kas bus uždraudus „užploti neklaužadai delnu ar diržu per minkštą vietą, šaukti, nepaisyti atžalos jausmų ar nesiskaityti su jos nuomone“ (citata iš gana graudaus straipsnio apie naująjį įstatymą)? Kažkokia komentatorė parašė tiesiai ir aiškiai – jeigu taip, vaikų ji negimdys.

Jaučiate, vaikai, kas darosi? Suaugusiesiems dingsta noras jus turėti!

Bet nenusiminkite. Ne jūs vieni tokie nereikiamukai. Matytumėte, kaip kavinės padavėjas žiūri į atėjusį neįgalųjį. Ir kaip iš pasipiktinimo išrausta koks nors klerkas, sužinojęs, kad pažymos pas jį prašo ligonis. Būtumėte girdėję, kokiu smailiu balsu tūla radijo žurnalistė klausinėjo devyniasdešimties metų sulaukusią senutę.

Taip baisiai suplotais balsais kalbinami tik maži šuniukai ir iki gyvos galvos nuteisti žmogžudžiai.