2015 04 06

Vitalijus Portnikovas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Katynės tragedija ir dabarties Rusija

EPA nuotrauka

Vitalijus Portnikovas yra garsus ukrainiečių žurnalistas ir visuomenės veikėjas.

Prieš 75 metus, balandžio pradžioje, miškuose prie Smolensko nuaidėjo pirmieji šūviai: prasidėjo masinis Lenkijos karių, patekusių į nelaisvę vokiečių – rusų karinės operacijos prieš Lenkijos Respubliką metu, naikinimas. Vėliau šis košmaras bus pavadintas Katynės tragedija, jam bus skirta šimtai politinių pareiškimų, mokslinių tyrimų, pasirodys kino filmai, eilėraščiai.

Sovietinė valdžia slėpė tiesą iki pat paskutinių sovietinės imperijos egzistavimo akimirkų. Vėliau Rusijos valdžia paskelbė, kad už nusikaltimą atsakinga Stalino valdžia ir viešai atsiprašė. Atrodė, kad Katynė taps istorija, tačiau netapo. Katynė iki šiol lieka tragedija, kuri skiria ne tik Rusiją ir Lenkiją, bet ir Rusiją ir Europą. Štai kodėl.

Rusija nenori prisiminti apie Katynę. Jei apie tragediją ir pastaruoju metu buvo kalbėta, tik todėl, kad žudiko anūkas, Jevgenijus Džiugašvilis, pateikė teismui eilinį ieškinį dėl savo nuostabiojo senelio atminties juodinimo. Tiesa, netrukus anūkas galėjo nusiraminti – senelis jau buvo plakatuose, skrajutėse ir garsiai kalbėta, kad Stalino veikloje be pasitaikiusių negatyvių element buvo ir labai daug gero. Svarbiausia, kad laimėjome karą, išlaisvinome Europą, o ji begėdiškai dėl to mums nejaučia dėkingumo.

Europa norėtų, kad Rusija, kaip kiekviena civilizuota valstybė, apie valstybės įvykdytus nusikaltimus prisimintų ne mažiau, o gal net daugiau nei apie pasiekimus ir pergales. Iš Vokietijos istorijos neįmanoma išbraukti Hitlerį, Holokaustą ir Antrąjį pasaulinį karą, taip irš Rusijos istorijos neįmanoma išbraukti Stalino, GULAGO ir Katynės. GULAGĄ su visu jo košmaru dar galima vadinti valstybės vidaus reikalu, o Katynė – akivaizdus karinis nusikaltimas. Tiek valstybės, tiek Rusijos žmonių abejingumas šios tragedijos atžvilgiu neleidžia tikėti, kad Rusija nuoširdžiai smerkia karo nusikaltimus ir nebenori karo.

Jei tikrai Rusijai būtų svetimas karinė agresija, tai apie Katynės tragediją nebūtų kalbama tokia pat intonacija, kaip ir apie pergalę Antrajame pasauliniame kare. Jei Rusija būtų nuoširdžiai pasiruošusi susitikti su praeitimi, apie Katynę nebūtų kalbama kaip apie isteriškas lenkų pretenzijas, nemanytų, jog paprasčiausiai pakanka pasakyti, kad gailiesi, o paskui viską pamiršti. Jei atsiprašymas būtų nuoširdus, tai po jo tragedija nustotų būti vien lenkiška, bet taptų ne mažiau ir rusiška. Lygiai kaip Holokaustas, po to, kai Vokietija pripažino savo kaltę, tapo ne vien žydų, bet ir vokiečių tragedija.

Rusijoje nemėgsta prisiminti apie 1939–1941  metų periodą. Čia nenorima kalbėti apie Stalino laikų represijas, karą su Suomija, Lenkijos sunaikinimą, Baltijos valstybių okupaciją, Beje, pastaroji turėjo daug bendro su operacija – Krymas mūsų.

Jei šiandien būtų kalbama apie Katynę, tai prieštarautų valstybės, praktiškai be pagalbos iš šalies, nugalėjusios agresorių, įvaizdžiui. Sovietų Sąjunga, kaip ir kitos antihitlerinės koalicijos valstybės, nenorėjo kariauti. Kaip ir Putinas šiandien, Stalinas vakar norėjo ne karo, bet trumpos karinės operacijos ir nesiveržė ten, kur baiminosi gauti stiprų atsaką.

Sovietų Sąjunga kariavo ne todėl, kad norėjo sunaikinti nacizmą, bet todėl, jog buvo užpulta ir turėjo kovoti dėl išgyvenimo. Stalinas, skirtingai nuo vėlesnių sąjungininkų, bandė būti kartu su Hitleriu ir juo žavėjosi. Būtent todėl ir įvyko Katynės tragedija.

Parengė Michalina Bočiarova.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien