2015 04 08

Miglė Munderzbakaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

(Per) ilga trumpametražių filmų naktis

Kovo 28 d. „Kino pavasaris“ Kauno žiūrovus pakvietė į 10 valandų trukmės, 41 filmo kino seansą. Žvelgiant į programą – skirtingi režisieriai, įvairiausių tematikų, siužetų filmai iš pradžių žavi, tačiau sėdint kino salėje galiausi suvoki – per daug! Nenorėdama susigadinti matytų filmų sukelto įspūdžio po pirmosios dalies išeinu.. Todėl noriu atkreipti skaitytojo dėmesį – tolesnėje teksto dalyje 16 pirmųjų kino nakties filmų.

Kino naktis prasidėjo JAV režisieriaus Matthu Placeko 3D filmu, kuriame užfiksuota garsi menininkė Marina Abramovič. Dėmesį prikaustantis žvilgsnis bei Svetlanos Spajič skausmingai grėsminga muzika hipnotizuoja, įtraukia. Toliau buvo rodomas gamtos magija dvelkiantis Igno Meilūno filmas „Miškas“.Keistas atsiskyrėlis gamtininkas kolekcininkas, stebuklingi šviesos kamuoliukai, geras, operatoriaus darbas ir gana įprastas, nestebinantis siužetas.

Britų režisieriaus Marcelo Mitniko juosta „Debesyse“ („In The Clouds“) – paprasta, romantinė istorija apie nepavykusias piršlybas ir naują pažintį. Belgų režisierių Thomo Baerteno ir Wimo Gaudenso filmas „Broliai Smetai“ („De Smet“) tarsi nukelia į praeitį, kokį – 8 dešimtmetį, trys viengungiai, atrodytų, sėkmingai gyvena kartu – valgo makaronus, suka cigaretes ir lošia kortomis, bet jų ramų gyvenimą sugriauna nauja kaimynė. Pavydas paskatina nusikaltimą. Naujas kaimynas filmo pabaigoje atskleidžia dar vieną netikėtumą šioje Smetų trijulėje – homoseksualumą.

Sahimo Omaro Kalifos filme „Prastas medžiotojas“ („Bad Hunter“) pagrindinis veikėjas už geranoriškumą, pagalbą įveliamas į pavojingą istoriją. Naivus ir visiškai neįtikinantis filmas.

Nyderlandų autorių Marieke Blaauwo, Joriso Oprinso, Jobo Roggeveeno animacinis filmas, pelnytai nominuotas „Oskarui“ – „Vienišės gyvenimas“ („A Single Life“). Vos trijų minučių juostoje per vieną dainą, skambančią iš patefono, aiškiai ir paprastai sugebėta perteikti žmogaus gyvenimą.

Rumunų režisieriaus Andrejaus Cretulescu filmas „Kovalskis“ („Kowalski“) savo pradžia, pirmųjų kavinės kadrų „peizažu“ primena žymųjį J. Jarmuscho filmą „Kava ir cigaretės“, tačiau vėliau viskas pasisuka kiek tragiškesne linkme, vieno iš veikėjų žmogžudyste. Beviltiškoje situacijoje esančio veikėjo susireikšminimas, pašaipos kavinės padavėjos atžvilgiu bei kaip bumerangas prieš taiklų šūvį grįžtanti ta pati frazė – „Ar tu kažką sakei?..“

Po efektingo „Kovalskio“ šūvio trumpametražių programoje pagaliau pasirodė žymusis spaudoje ne kartą jau minėtas režisieriaus Jono Trukano filmas „Vaiduoklis, kurio neprisimenu“. Tikriausiai tai, jog apie filmą jau buvo daug kalbėta, atrodo, nulėmė išankstinį požiūrį, norėjosi tikėtis kažko daugiau, o filmas nelabai kuo ir nustebino – paprasta, gana buitiško siužeto, dviprasmišką nuotaiką: šypseną ir užuojautą tuo pačiu metu kelianti juosta. Seno žmogaus apgavystės istorija filme pateikiama gana ironiškai. Vaiva Mainelytė, apsiginklavusi keptuve ir didelės talpos stiklainiuose esančiu šventintu vandeniu, apsistačiusi žvakėmis lyg kokioje šventykloje, suvokia, kad su vaiduokliu pati nesusitvarkys, todėl pasikviečia vaiduoklių gaudytoją (vaid. Vitalijus Cololo). Po šio vizito ji lieka apraizgytame siūlais bute ir atsikračiusi įvairiausių šėtono daiktų. Galiausiai paaiškėja vaiduoklis – jos dukra.

JAV režisieriaus Jameso Adolphuso filmą „Aptvaras” („The Warren“) būtų galima pavadinti daug triukšmo ir panikos dėl nieko, tiksliau – dėl mažo triušiuko.

Tomo Vengrio filmas „Voveraitė“ („Squirrel“) – merginos sprendžiamas klausimas, kuo skiriasi meilė ir seksas. Tačiau pamąstymus užgožia ne itin šviesi jos kasdienio gyvenimo realybė. Tik ne visai aišku, kam į šią banalią istoriją reikėjo įtraukti vargšes voverytes?..

Islandų režisieriaus Jörunduro Ragnarssono „Geriausias draugas“ („Chum“) – tai tiesiog filmas, kurio nebuvo (čia aš rimtai, programoje jis buvo, kino seanso metu – išnyko).

Vienas keisčiausių filmų – tai egiptiečio režisieriaus Omaro El Zohairy filmas „Kelio 375-ame kilometre iškilmingai atidaryto tualeto padariniai“ („The Aftermath Of The Inauguration Of The Public Toilet At Kilometer“). Kažkokioje dykvietėje su visu rimtumu statomas viešas tualetas; iškilminga, sarkazmu persmelkta ceremonija, dar keistesnis, vis viešai atsiprašinėjantis darbuotojas. Bet, tai tik vienas filmo sluoksnis, kitame – tuštuma, neviltis, galiausiai – mirtis.

Režisierės Unos Gunjak filmas „Višta“ („Chicken“) pasakoja apie 1993-iųjų Sarajevą, kuriame nesibaigiantys kariniai konfliktai paliečia ir visiškai buitinį žmonių gyvenimą, netikėtai priverčia suaugti mažą mergaitę, susidūrus su žiauria, pavojinga realybe, esančia vos už plonų namų sienų.

Pats vyriausias šių trumpametražių programoje buvo portugalų režisierius Manoelis de Oliveira (1908–2015). Režisierius ir scenarijų autorius į kino istoriją pateko dėl itin gausios kūrybinės biografijos (net 33 ilgametražiai filmai). FIlmas, kurį galėjome matyti kino naktyje – „Senukas iš Belemo“(„The Old Man Of Belem“): personažo Don Kichoto, rašytojo Camilo Castelo Branco ir poeto Joaquimo Pereira’os Teixeira susitikimas ir diskusija įvairiomis temomis. Šis filmas – įvairių menininkų kūrinių, citatų bei istorijų koliažas, kuris nuolat priverčia įdėmiai mąstyti, kitaip sakant, – filmas tiems, kurie nori pasitikrinti savo literatūros žinias.

Režisierės iš Vokietijos Réka Bucsi animacinis filmas „Simfonija Nr.42“ („Symphony No. 42“) – siurrealistinis gyvūnų pagalbos šauksmas su ironijos prieskoniu. 47 skirtingos scenos (paliečiančios įvairias gyvenimo sritis – nuo menininko, tapančio ant banginio, iki dramblio zoologijos sode, rašančio teptuku ir prašančio pagalbos), verčiančios susimąstyti apie siaubingą, paremtą vien išnaudojimu žmogaus ir gyvūnijos santykį.

Šią trumpametražių filmų programos dalį užbaigia lietuvių režisieriaus Juliaus Sičiūno filmas „Mano gyvenimo žuvis“. Po šio filmo norėjosi pasakyti tik du žodžius – stipru ir netikėta! Dar galima pridėti: visiškai neįprasta lietuvių kinui ir būtinai verta pamatyti.

Dar vienas teigiamas šios programos dalies dalykas – tai pirmojo ir paskutiniojo filmo pasirinkimas. Matthu Placeko filmas hipnotizuojančiu būdu įtraukia į kino kuriamą realybę, pabaigoje Juliaus Sičiūno dalgio kirtis sukrečia ir pažadina iš šios fiktyvios tikrovės.