Günteris Grassas: „Kiekvienas turi iškuopti savo tvartus“

Rašytojas Günteris Grassas. Nuotraukos šaltinis www.guardian.co.uk

Balandžio 13-osios rytą eidamas 88-uosius metus, Liubeke (Vokietija) mirė rašytojas Günteris Grassas. Menininkas yra daugybės apsakymų, romanų ir eilėraščių autorius, išgarsėjęs 1959 m. romanu „Skardinis būgnelis“.

1999-aisiais už visus savo nuopelnus G. Grassas buvo apdovanotas literatūrine Nobelio premija.

Publikuojame 2010 m. „Guardian“ žurnalistės Mayos Jaggi pokalbį rašytoju Günteriu Grassu.

Savo studijoje Behlendorfo miškuose, netoli Liubeko, Günteris Grassas prisimena atgarsį, kurio prieš ketverius metus sulaukė jo memuarinės prozos knyga „Lupant svogūnus“. Prisipažinimas, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje būdamas paauglys jis tarnavo SS dalinyje, sukėlė vieną didžiausių profesinės biografijos sprogimų per pastaruosius penkiasdešimt metų. „Jau esu pripratęs, – sako jis. – Kartais patiriu bent Vokietijoje bandymų tuo mane sužeisti. Nuolat savęs klausiu, ar turėčiau užsiauginti storą odą ir juos ignoruoti, ar verčiau leistis sužeidžiamam? Nutariau leistis sužeidžiamas, nes, užsiauginęs storą odą, pradėsiu nebejusti daugybės kitų dalykų.“

Pripažinimą pelniusi debiutinė jo knyga „Skardinis būgnelis“ (1959) kai kuriuose sektoriuose buvo pavadinta Dievą niekinančia pornografija, ji uždrausta nuo Rytų bloko iki Iberijos pusiasalio, tuo tarpu romanas „Platus laukas“ (1995) buvo kaltinamas dėl nepalankiai vaizduojamo šalies susivienijimo. Istorija apie Grasso priklausymą SS pasirodė spaudoje 2006 metais, tai buvo tarsi papildomas šešėlis rašytojo ir jo šalies santykiuose. „Vėliau paaiškėjo, kad esu apie tai kalbėjęs jau 7-ame dešimtmetyje, – sako Grassas. – Tuo metu niekas pernelyg nesusijaudino.“

Tai buvo laikmetis, nusigręžęs nuo Vokietijos „ekonominio stebuklo“ metų, kai Grassas ir daugelis kitų rašytojų – tarp jų Heinrichas Böllis, Hansas Magnus Enzensbergeris ir Martinas Walseris – kaltino šalį kolektyvine užmarštimi, kol visuomenės nuomonė pasikeitė po Aušvico teismo proceso ir studentų protestų 1968 metais.

Tačiau ištisus dešimtmečius, kaip rašoma knygoje, jis „atsisakydavo sau priskirti dvigubas raides“ SS. Patvirtindavo buvęs Hitlerio jaunimo nariu, nesėkmingai pretendavęs į povandeninio laivo įgulą būdamas 15 metų ir po metų priimtas artileristu, vėliau buvęs sužeistas taip ir neiššovęs nė karto. Būdamas vienas iš „mokinukų kartos“, prislėgtas nusikaltimų, apie kuriuos sužinojo tik tapęs JAV pajėgų karo belaisviu, jis rašė: „Kuo sutikau būti apimtas kvailo jaunystės pasididžiavimo, tą norėjau nustumti į šalį po karo, kamuojamas nuolatinio gėdos jausmo.“ Kokia sunki Grassui buvo ši užduotis matyti iš to, kad savo kūryboje apie narystę SS jis ryžosi prabilti tik po 60 metų. Kaip teigiama kūrinyje, su praeitimi neįmanoma susitaikyti, ji nuolat iškyla grumiantis su atsakomybe ir kalte.

Į klausimą, ar nebuvo galima elgtis kitaip, jis atsako „būčiau turėjęs anksčiau parašyti savo autobiografiją. Dabar atrodo, tarsi būčiau prisipažinęs, ir netgi čia pilna klaidingų teiginių. Nebuvau SS savanoris, buvau kaip tūkstančiai mano bendraamžių paimtas į dalinį. Turėjau 17 metų ir nesuvokiau, kad tai – nusikalstamas dalinys. Buvau tikras, kad jis yra elitinis.“

G. Grassui jo priklausymas SS nėra toks reikšmingas kaip akli jaunystės įsitikinimai, dėl kurių jis jaučiasi atsakingas ir praleido visą gyvenimą mėgindamas perprasti grožinėje kūryboje, poezijoje, dramoje eseistikoje ir memuaruose. „Priklausiau kartai, užaugusiai nacionalsocializmo metais, apakintai ir suvedžiotai – tokiai, kuri leidosi klaidinama, – mano jis. –Tuoj po 1945 metų, kai dauguma mėgino priskirti save prie režimo priešininkų, pasakiau sau – ne, aš tikėjau pergale kaip kvailys, iki pat galo. Buvau sukrėstas vokiečių kapituliacijos. Niekad nelaikiau to paslaptimi. Viskas, ko ėmiausi vėliau, susiję su po karo atėjusiu suvokimu.“

Nors „Grasso reikalas“ sukėlė puolimą prieš jį kaip moralinį autoritetą, jis niekuomet nelaikė savęs „Vokietijos sąžine“. („Nė vienas žmogus negali būti šalies sąžine – tai kvaila“.) Kaltinamas veidmainyste, nes kalbėjo apie kitų veiklą karo metais, jis atsako: „Kai kritikavau Kurtą George’ą Kiesingerį, nes jis norėjo tapti kancleriu, kalbėjau apie žmogų, kuris nacių valdymo laikotarpiu ėjo aukštas pareigas propagandos departamente. Jis nebuvo septyniolikmetis.“

Ilgametis socialdemokratas, nors jau nebe partijos narys („kritikuoju juos, nors tebesu jų pusėje“) Grassas vadina kilusį atgarsį politiniu. „Tikėtasi, kad tylėsiu. Nepavyko. Vis imu kalbėti.“

Vykę debatai paliko pėdsaką ir Günterio Grasso namų parodoje Liubeko muziejuje, kuriame eksponuojamos 1999 metų Nobelio premijos laureato graviūros, akvarelės ir skulptūros. Namai buvo įkurti 2002 metais, jie yra buvusios XV a. spaustuvės pastate, kuriame rašytojas turi kabinetą, visai šalia raudonų plytų gotikinės katedros, tokios kaip jo gimtajame Dancige. Parodoje „Günteris Grassas ir Lenkija“, veikiančioje iki sausio 31 dienos, yra neseniai atrasta nuotrauka iš Grasso apsilankymo Lenkijoje 1958 metais. Joje rašytojas apkabinęs savo tėvo tetą, kašubę, vilkinčią daugybe sijonų, įkvėpusią jį sukurti bulvių lauko lauko sceną garsiajame romane.

Grassas buvo susitikęs su „Solidarumo“ lyderiu Lechu Walesa, kuris 2006 metais pareikalavo grąžinti Gdansko garbės piliečio vardą. Pasak Grasso, jis parašęs miesto merui, bet mintis buvo atmesta. „Gdansko miestiečiai pasakė „ne, jis priklauso mums! Dažnai ten apsilankau ir didžiuojuosi, kad esu pagerbiamas.“ 2005 metais jis vedė ekskursiją dešimčiai vertėjų po savąjį Dancigą. Taip buvo pažymėtas naujas „Skardinio būgnelio“ vertimas artėjant knygos 50-mečiui.

Jo studija yra šalia namų, kur Grassas gyvena su savo žmona Ute. Ji yra vargonininkė. Pirmame aukšte jis beldžia savo mėlynos rašomosios mašinėlės klavišus, viršuje spaudžia litografijas. Su tankiais ūsais ir nuolatine pypke rankoje, laisvai pereidamas iš vokiečių kalbos į anglų ir atgal, Grassas atrodo atsipalaidavęs, ir kiek nepaklusnus.

Prisimindamas savo prieštaravimą dėl Rytų Vokietijos „aneksijos“, 1990 metais jis teatrališkai sušunka „kalbate su piktu, senu žmogumi!“, tačiau tuoj pat geranoriškai nusijuokia. Sako nekantriai laukiantis savo 83-ojo gimtadienio. Apie mirties baimę priduria: „Ne, mane stebina kiekvienas pavasaris. Kai esi tokio amžiaus, kiekvieni metai yra tartum dovana.“

Antrasis jo grožinės autobiografijos tomas „Dėžė“ pasirodys anglų kalba kitą savaitę. Jis yra trilogijos, rašytos septynerius metus, dalis. Trečioji knyga „Brolių Grimų žodžiai“, kurioje biografiniai fragmentai derinami su Grimų žodyno (vokiečių kalbos žodynas, parengtas XIX a. brolių Grimų) istorija, išėjo Vokietijoje rugpjūčio mėnesį.

„Lupant svogūnus“ buvo skirta jaunystei, ji apima metus iki „Skardinio būgnelio“ pasirodymo, kai Grassui buvo 23-eji. „Dėžė“ kalba apie šeimą, apie tai, „kaip mano vaikams teko turėti tėvą, kurio galva nuolat buvo panirusi kūryboje.“

Kiekvienas trilogijos tomas parašytas proza, tačiau turi autobiografijos bruožų. Vaikų, kurių rašytojas susilaukė su „keturiomis stipriomis moterimis“, vardai pakeisti. Grassas turi keturis vaikus iš pirmosios santuokos, dvi dukras su moterimis, su kuriomis gyveno tarp santuokų, ir du posūnius santuokoje su Ute – dabar jis turi 17 anūkų. „Mane visad supo vaikai, – sako jis. – Jų keliamas triukšmas man buvo nė motais.“ Kita vertus, sukikena Grassas, moterys gali būti dar didesnė kliūtis dirbant. Tačiau pastaruosius 30 metų gyvenu su nepriklausoma moterimi, suprantančia, kad man reikalinga vienatvė, ir ji prieštarautų, jei liaučiausi rašęs.“

„Dėžė“ iš tikrųjų yra sena „Agfa“ modelio fotokamera, turinti magiškų savybių, ištvėrusi karo sūkurius ir išsaugojusi ne vien prisiminimus, bet ir būsimus įvykius. Kaip Oskaro skardinis būgnelis, ji yra meno metafora. Grassas laiko ją savotiška „pasaka, padedančia suprasti vaikams, kaip atsiranda kūryba. Mūsų proto nevaržo laiko korsetas. Kai mąstome ir svajojame, praeitis, dabartis ir ateitis susimaišo. Rašytojas irgi gali tai patirti.“ Mano vaikai matė, kaip vėliau turėjau grįžti prie dalykų, patirtų, kai buvau „berniukas su šortais“. Grassas jaučia grįžusią būtinybę perkratyti likučius to, kas „lėtai, sąmoningai ir dienos šviesoje“ vyko praeityje, kadangi tai patyrusios kartos pamažu išnyksta. „Tai pabaigos neturinti istorija, – sako jis. Nesuvokiamas „galutinis klausimo sprendimas“ dar nėra paaiškintas.“

Gimusį 1927 metais, jo žodžiais tariant „gana vėlai“, Grassą vis dar persekioja mintis, kad tik per atsitiktinumą jis netapo nusikaltimo vykdytoju. Pasak jo, „kad juo netapau, nėra mano nuopelnas.“ Jo tėvai turėjo parduotuvėlę ir ekonominės depresijos metais jis dirbo savo motinai kaip skolų rinkėjas. Turėtas talentas leido patekti į meno mokyklą studijuoti skulptūros, vėliau atvedė į rašymą. „Mano motina mėgo fantastines istorijas, kurias jai pasakodavau – kitaip nei mano tėvas. Jis norėjo, kad būčiau inžinierius.“

Mokyklą Grassas paliko būdamas 15-os, kai stojo savanoriu į karą. „Iš dalies todėl, kad mokykloje karo herojai buvo mums rodomi pavyzdžiu ir – kad ir kaip kvailai tai skamba – bijojome, jog karas baigsis mums nespėjus pasižymėti. Iš dalies todėl, kad gyventi dviejų kambarių bute buvo ankšta, be to, nesutariau su tėvu.“

Knygoje „Lupant svogūnus“ jis kaltina savo berniukišką naivumą, trukdžiusį paklausti apie dėdę, nušautą vokiečių pirmosiomis karo dienomis Dancige 1939 metais, ir leidusį „smalsiai žiūrėti“, kaip deginamos sinagogos. „Šie dalykai mane vis dar slegia“, – sako Grassas.

„Skardinis būgnelis“ yra groteskiška satyra apie tuos, kurie, kaip ir jo tėvai, buvo suvilioti nacizmo idėjų. „Smulkioji buržuazija yra politiškai benamė, – teigia jis, – ji nepriklauso nei turtingųjų, nei kairiųjų ideologijai. Stambioji pramonė buvo pirmoji finansinė Hitlerio rėmėja, aristokratija prisijungė arba liko abejinga, Bažnyčia taip pat pasidavė. Tačiau masinės paramos jis sulaukė iš smulkiosios buržuazijos. Aš esu iš jos kilęs, ir jai priklausau“, – priduria jis. „Nėra nieko labiau atstumiančio kaip žmonės, apsimetantys esą iš aukštesnės klasės.“

G. Grassą suformavo ir pabėgėlio patirtis. „Tėvynė yra tai, ką imi suvokti tik jos netekęs, – sako jis. – Netektis man buvo visiškai akivaizdi. Rašiau „Skardinį būgnelį“ dar ir todėl, kad norėjau pasipriešinti viltims, kad šis kraštas gali būti atgautas. Mano tėvai tikėjo Konradu Adenaueriu, kuris sakė: „Balsuokite už mane, ir padėsiu jums grįžti į tėvynę.“ Grassas susitaikė su pasikeitusiomis sienomis ir buvo drauge su Willy Brandtu 1970 metais, šiam klūpant prie Varšuvos geto. „Buvo pakviesti žmonės iš prarastų provincijų, aš iš Dancigo, Siegfiedas Lenzas – iš Rytų Prūsijos. Tai buvo jaudinama akimirka.“ Knygoje „Sraigės dienoraštis“ (1972) rašytojo įsitraukimas į politiką gretinamas su Dancigo žydų likimu 4-ame dešimtmetyje. Buvimas išeiviu suartino jį su pokario Gdansko gyventojais, kurių dauguma buvo ištremti iš Sovietų Rusijos. „Mano gimtasis miestas buvo sugriautas, – pasakoja jis, – tačiau sutikau pabėgėlių, kurie suprato, kaip jaučiuosi. Galėjome kalbėti apie prarastą praeitį.“

Grožinėje kūryboje jis galėjo prikelti prarastų dalykų, taip pat ir išnykusius vokiečių kalbos dialektus. „Niekas nebekalba Silezijos tarme, Rytų Prūsijos tarmės taip pat nebėra. Ši milžiniška netektis nesugrąžinama.“ Priimdamas Nobelio premiją savo kalboje jis minėjo „pareigą žengti nedidelį žingsnį į šalį nuo vokiečių kalbos“. Vienintelis būdas pasipriešinti T. Adorno teiginiui, kad po Aušvico nebeįmanoma rašyti poezijos, jo manymu, yra paversti rašymą atminties forma. „Nors pokario karta siekė išgryninti, apvalyti kalbą, „suterštą nacių“, mano požiūris buvo kitoks. Negali bausti kalbos už tai, kad jai teko patirti prievartą. Degiau pykčiu ant savo tėvynės, tačiau kalba yra nenutraukiamas ryšys. Norėjau grįžti prie jos turtingumo.“

Rašydamas savo pirmąją knygą, Paryžiuje Grassas susipažino su poetu Pauliu Celanu, tapusiu savotišku jo mokytoju („jis man parodė vokiškąjį Rabelais vertimą“). Įkvėpimo rašytojas sėmėsi iš brolių Grimmų pasakų, ispanų-arabų šelmių romanų, kuriuose „epochą atskleidžia įdubę ir iškraipantys vaizdą veidrodžiai“, ir Akiros Kurosawos filmo „Rasiomonas“ – viduramžių istorijos apie žmogžudystę, papasakotos iš skirtingų perspektyvų.“ „Nėra tokio dalyko kaip tiesa“, – sako jis.

Kiek vėliau rašytojas sulaužė dar vieną tabu, prabildamas apie civilių vokiečių kančias. Po savo motinos mirties 1954 metais iš sesers jis sužinojo, kad, Raudonajai armijai užėmus Dancigą, „motina buvo nuolat prievartaujama kareivių. Ji siekė apsaugoti mano seserį, kuriai tuo metu buvo 13 metų. Vėliau ji niekad apie tai neužsiminė, nors mėginau išklausti, kas atsitiko, nepavyko to padaryti. Niekas nekalbėjo apie tai. Pažinojau jaunų žydų, kurių tėvai ištvėrė Aušvicą, bet niekada apie jį nepasakojo. Tai patirtis, kuriai neįmanoma rasti žodžių.“

Rašytojas prisimena bijojęs, kad jo tėvai pateko į laivo „Wilhelmas Gustloffas“ katastrofą – šis kruizinis laivas, gabenęs bėgančius nuo Raudonosios armijos, buvo nuskandintas sovietų povandeninio laivo 1945 metų sausį, jo istorija pasakojama knygoje „Krabo žingsniu“ (2002). „Toji siaubinga katastrofa, per kurią žuvo 10 tūkst. žmonių, daugiausia moterų ir vaikų, minima ir „Skardiniame būgnelyje“, tačiau ilgai ieškojau jai reikiamos formos. Skaitytojai vėliau kalbėjo, kad „Krabo žingsniu“ leido jiems pagaliau papasakoti apie savo išgyvenimus artimiesiems. Literatūra gali padėti žmonėms suvokti, kas įvyko, ir paskatinti juos kalbėti. Nugalėtojų istorija pati išlieka, o rašytojas turi galimybę atskleisti užgniaužtą istorijos dalį.“

Knyga „Rupūžės kurkimai“ (1992) kalba apie milijonus vokiečių, po karo ištremtų iš buvusių rytinių Vokietijos žemių. „Žinoma, nusikalstami trėmimai pradėti pačių vokiečių, – sako jis. – Tas pat vyko ir bombarduojant miestus: vokiečių nusikaltimus lydėjo atsakomieji britų ir amerikiečių nusikaltimai Dresdene. Tai nesumažina kaltės tokių žmonių kaip maršalas Harrisas, vietoj smūgių į konkrečius taikinius pasirinkusių beatodairišką naikinimą.

Jis nepritarė Vokietijos Tremtinių sąjungos siūlymui įsteigti muziejų trėmimams atminti. „Tai buvo sumanymas, paremtas vienašališka vokiečių patirtimi. Trėmimai buvo pradėti armėnų genocido metu Turkijoje. Juos vėliau vykdė vokiečiai, kartojo karą laimėjusieji. Šiemet buvau Stambule ir sakiau: „Mes, vokiečiai, taip pat ilgai negalėjome pripažinti savo nusikaltimų. Turkijai reikia laiko, bet ji negali amžinai vengti tiesos.“

Kai kurių jaunų vokiečių teigimu, Grassas apsėstas praeities, tačiau jis sumaniai taiko jos pamokas. „Pergalė, – rašo jis, – padaro tave kvailiu.“ Ironiška, kad vokiečiai, pralaimėję karą, turėjo galimybę – buvo priversti – permąstyti praeitį. Nugalėtojams neteko to padaryti. Galbūt po kurio laiko šalys sugrįš prie savo kolonialistinės praeities nusikaltimų. Nėra prasmės rodyti pirštais į vokiečius. Kiekvienas turi iškuopti savo tvartus.“

Pasak rašytojo, „vakarietiškam moralės balsui trūksta patikimumo. Kaip galime užkirsti kelią Iranui kurti atominę bombą, jei amerikiečių sprendimas numesti ją ant Hirosimos ir Nagasakio nelaikomas karo nusikaltimu? Niurnbergo procesas nuteisė karo nusikaltėlius. Tačiau Busho ir Dicko Cheney administracijos vieta taip pat karo nusikaltimų tribunole. Tačiau jie ten niekuomet neatsidurs, todėl Niurnbergo procesas, žiūrint iš dabarties pozicijų, tampa farsu, suteikiančiu dešiniesiems ekstremistams argumentą, kurio jie galėtų neturėti. Šiuo metu, Grasso manymu, didesnį pavojų nei neonacių partijos kelia demokratinių partijų politikai, kurie absurdiškais būdais bando gauti dešiniųjų rinkėjų balsų, kaip Nyderlanduose, paskelbę islamą pagrindiniu priešu.

Paklaustas, ar trilogija pabaigs jo autobiografijos „perkratymą“, jis atsako: „Gal žmonės ir norėtų, kad tai būtų pabaiga, tačiau taip nėra. Nemanau, jog turint tiek metų dar galima sukurti monumentalų kūrinį. Tačiau rašysiu ir vėl, galbūt poeziją. Šiuo metu darau raižinius, taip atsigaunu.“

Jis religingas, tik peržengęs durų slenkstį, laikydamas rankoje popierių ir pieštuką. „Mane visad pribloškia miškas, – parodo ranka į tamsėjančius medžius. – Jis priverčia suvokti, kad gamtos vaizduotė daug galingesnė už manąją. Turiu dar daug ko išmokti.“

Iš guardian.co.uk vertė Dalia Pauliukevičiūtė