Julija Pasynkova. Savanoriaudami su gyvūnais mokomės būti žmonėmis

Savanoriška veikla žmogui gali būti naudinga ir prasminga – išmokyti dalintis su kitais savo laiku, žiniomis, idėjomis, dirbti komandoje, ugdyti toleranciją, komunikacinius įgūdžius, nusistatyti prioritetus ir netgi tapti sėkmingos darbo karjeros pradžia.

Savanorystę išbandyti prasminga jauniems asmenims, neapsisprendusiems dėl savo gyvenimo tikslų ir pasirinkimo. Tačiau prasmingai savanorystei būtinas atsakingas tiek paties savanorio, tiek jį priimančios organizacijos požiūris ir tikėjimas teikiama savanorystės nauda ne tik pačiam asmeniui, bet ir visuomenei.

Apie savanorystę kalbamės su vienos didžiausių savanoriškų gyvūnų globos organizacijos savanorių vadove Julija Pasynkova

„Lesė” yra viena didžiausių savanoriškų gyvūnų globos organizacijų Lietuvoje. Papasakokite, kokiomis veiklomis užsiimate?

„Lesė“ užsiima gyvūnų gelbėjimu ir laikina globa, sterilizacijos finansavimu ir vykdymu (įskaitant „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk” laukinėms katėms), naujų namų paieška gyvūnams (gyvunugloba.lt), visuomenės švietimu ir jaunimo užimtumu.
„Lesė” yra viena iš „nežudančios” gyvūnų globos pradininkių Lietuvoje. Organizacija buvo įkurta 2007 m., kai Lietuvoje benamių gyvūnų populiacijos kontrolę pagrinde vykdė savivaldybių išlaikomos prieglaudos ir karantinai, kuriuose iki 90% gyvūnų buvo užmigdomi be jokio šanso surasti namus. Organizaciją įkūrė savanoriai gyvūnų mylėtojai, kurie pradėjo gelbėti gyvūnus iš gatvės, globoti gyvūnus savo namuose ir aktyviai ieškoti jiems naujų namų.

Mūsų pagrindinis tikslas yra humaniškais būdais sumažinti beglobių gyvūnų skaičių Lietuvoje ir stabdyti žiaurų elgesį su gyvūnais, sukuriant efektyvią gyvūnų gelbėjimo sistemą ir šviečiant visuomenę gyvūnų globos klausimais.

Nuo kokio amžiaus galima pradėti savanoriauti Jūsų organizacijoje?

Savanoriauti mūsų organizacijoje galima nuo 16 metų. Jaunesni žmonės galėtų savanoriauti kartu su savo tėvais.

Šiuo metu pas mus savanoriauja apytiksliai 100 savanorių, iš kurių apie 50–70 apsilanko bent kartą per mėnesį. Nors skaičiai ir atrodo įspūdingi, bet savanorių visada labai trūksta.

Kiek apytiksliai valandų per savaitę savanoris praleidžia organizacijoje „Lesė“?

Labai skirtingai. Vieni savanoriai lankosi kasdien, kiti savaitgaliais, treti kartą per mėnesį. Vieno apsilankymo prieglaudoje trukmė ~3 valandos.

Kartais nauji savanoriai labai aktyviai pradeda lankytis prieglaudoje, ateina vos ne kasdien, tad visada bandau pakalbėti, patarti nepersitempt. Optimalus lankomumas – 1 kartas per savaitę.

Ar žmogus pradėdamas savanoriauti Jūsų organizacijoje kaip nors įsipareigoja?

Vienintelis savanorio įsipareigojimas – tai laikytis saugumo taisyklių prieglaudoje, kad užtikrinti savo ir gyvūnų saugumą.

Kokių profesijų, pomėgių žmonės dažniausiai buriasi Jūsų organizacijoje?

Labai skirtingi, bet apie pusę visų savanorių sudaro moksleiviai ir studentai, o jau profesijų įvairovė tai tikrai įspūdinga, turime ir mokslininkų, ir verslininkų, ir darbininkų, seselių, buhalterių, virėjų, programuotojų, kirpėjų, pardavėjų, vairuotojų, menininkų. Ir taip galima vardinti tikrai ilgai.

Kokiomis veiklomis savanoris gali užsiimti Jūsų organizacijoje?

Pagrindinė veikla yra darbas prieglaudoje. Tai yra narvų tvarkymas (kraiko keitimas, indelių plovimas, maisto ir vandens papildymas ir pan.), šunų vedžiojimas, gydymo procedūros (vaistų sudavimas, žaizdų valymas ir pan.), gyvūnų fotografavimas ir filmavimas, gyvūnų vežimas į veterinarijos klinikas ir važiavimas į skubių iškvietimų vietas.

Taip pat savanoriai gali prisidėti ir prie kitų veiklų, tokių kaip pagalba „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“ (PSP) programoje.

Tai vienas lengviausių ir įdomiausių bei veiksmingiausių pagalbos beglobiams būdų. Padėdami pagauti vieną katę, nuo beprasmės mirties išgelbėsite maždaug 10 kačiukų kasmet. O juk dažniausiai PSP savanoris net per vieną dieną pagauna kelias kates. Jūs galite padaryti tikrai didelį skirtumą ne tik vienos katės, o visos kačių populiacijos situacijoje Lietuvoje.

Patogiausia PSP vykdyti dviese. Kiekvienoje tokioje dviejų žmonių grupelėje reikalingi dviejų rūšių PSP savanoriai:

Savanoris vairuotojas. Šio savanorio svarbiausias darbas, žinoma, vairuoti mašiną (paimti savanorį-gaudytoją iš sutartos vietos ir nuvežti į gaudymo vietą, o baigus gaudymą jį parvežti atgal į sutartą vietą, nuvežti gaudymo įrangą iki gaudymo vietos, nuvežti katytes į kliniką, parvežti katytes iš klinikos bei jas paleisti). Šis savanoris taip pat padeda gaudytojui – pagavus katytę perkelti ją iš gaudymo narvo į suspaudimo narvą lengviau dviese 🙂 Taip pat juk ir gaudyti dviese smagiau. Jei kartais vairuotojas neturi labai daug laiko, jis gali savanorį gaudytoją su įranga palikti gaudymo vietoje ir išvažiuoti, o po to atvažiuoti tik tada, kai katytės jau bus sugautos. Šis savanoris turėtų būti pilnametis, turėti teises vairuoti mašiną ir turėti mašiną (reiktų nepamiršti prieš važiavimą gaudyti kačių mašinos iškloti celofanu ar kartonu!)

Savanoris gaudytojas. Šio savanorio svarbiausias darbas gaudyti katytes. Šis savanoris turėtų vykdyti visus gaudymo punktus nesusijusius su transportavimu – susisiekti su Vesta, kačių šėrėjais, savanoriu vairuotoju, statyti gaudymo narvus, gaudyti kates graibštu, pagautas katytes įdėti į suspaudimo narvus. Savanoris turėtų būti 16 metų ar vyresnis.

Taip pat galima prisijungti prie svetainės administravimo ar su švietimu susijusios veiklos. Nuolat ieškome teisininkų, kurie galėtų padėti siekti žmonių atsakomybės už žiaurų elgesį su gyvūnais. Dažnai susiduriama su atvejais, kai gyvūnai išmetami, marinami badu ar kitaip kankinami neatsakingų šeimininkų. Mums reikalinga pagalba atstovauti tų gyvūnų teises, kad šeimininkai būtų nubausti. 

Vienas iš daugiausia atgarsių sukėlusių atvejų „Lesėje“ buvo šuns Lapino istorija. Šuo buvo ilgą laiką marinamas badu. Kai pateko į mūsų globą, vidaus organai jau buvo negrįžtamai pažeisti, todėl teko su juo atsisveikinti. Šuns šeimininkai buvo asociali alkoholiu piktnaudžiaujanti šeima kaimo vietoje, kuri, šunims mirus, paprastai pasiimdavo auginti kitų gyvūnų, kurių laukdavo panašus likimas. Neturėjome galimybių toliau sekti šios šeimos istorijos ir užkirsti kelią kitų gyvūnų kankinimui, todėl labai ieškome savanorių, kurie turėtų stiprią motyvaciją ir pasiryžimą siekti, kad tokie atvejai neliktų nubausti, gyvūnų kankinantys asmenys sulauktų atitinkamų bausmių ir nebegalėtų auginti kitų gyvūnų.

Stengiamės dalyvauti visuose įmanomuose renginiuose, kaip pvz., įvairios mugės, parodos, labdaros akcijos ir t. t.

Ar tiesa, jog dalis gyvūnų yra globojami savanorių namuose?

Paprastai globa namuose itin reikalinga neskiepytiems mažyliams, kurie prieglaudoje rizikuoja užsikrėsti mirtinomis ligomis, katėms ir kalytėms su naujagimiais, gyvūnams, kurių neturime galimybių priimti prieglaudoje, pvz., itin dideliems šunims, silpniems, sužeistiems ir ligotiems gyvūnams, kuriems reikalinga rami aplinka ir ypatingas dėmesys.

Gyvūnų globėjus aprūpiname gyvūnų maistu, kraiku ir visomis veterinarinėmis priemonėmis, reikalingomis gydymui ar priežiūrai.

Kaip manote, kokių savybių turėtų turėti žmogus, norintis savanoriauti Jūsų organizacijoje? Tikriausiai neužtenka vien mylėti gyvūnus.

Meilė gyvūnams yra neatsiejama savanorio dalis, bet vien to tikrai neužtenka. Savanoris turi būti pareigingas ir atsakingas, tesėti pažadus, laikytis taisyklių. Turėti neblogą atmintį, kad įsimintų daugybę gyvūnų ir jų ypatumus. Taip pat savanoris turi bent elementariai mokėti dirbti su kompiuteriu, kad galėtų bendrauti su kitais savanoriais el. laiškais ir pildyti elektroninius gyvūnų sveikatos žurnalus. Savanoriai, norintys dirbti su šunimis, turėtų būti fiziškai stiprūs tiek, kad nulaikytų didelį šunį, kai jis susidomėjęs kažkur norės jus traukti. (pas šunis rekomenduojame dirbti nuo 18 metų). Šaunu jei savanoris yra drąsus ir nebijo slaugyti sergančių gyvūnų, ypatingai po autoavarijų ir kai reikia tvarkyti žaizdas, suleisti vaistus, pastatyti lašelinę.

Lietuvoje yra nemažai savanoriškų gyvūnų globos organizacijų. Kuo „Lesė“ išsiskiria, į ką ši organizacija labiausiai orientuojasi?

Mes labiausiai orientuojamės į sužalotų gyvūnų gelbėjimą, bet taip pat rūpinamės ir kitais pasimetusiais, valkataujančiais ir badaujančiais gyvūnais.

Iš visų kitų organizacijų „Lesė“ išsiskiria tuo, kad esame viena iš pirmųjų „nežudančių“ organizacijų Lietuvoje.

• turime 2 prieglaudas Vilniuje ir Kaune;

• rūpinamės ne tik naminiais, bet ir laukiniais gyvūnais „Laukinėje Lesėje“ Kaune;

• turime „senjorų“ prieglaudą Kaune;

• esame vienintelė Lietuvoje gyvūnų globos organizacija akredituota priimti savanorius iš užsienio pagal Erasmus+ programą;

• naujiems savanoriams suteikiame pilnus (5-6 val.) apmokymus su praktika;

• einame į mokyklas ir universitetus, darome paskaitėles pagal amžiaus kategorijas:

• apie žmonių ir gyvūnų santykius;

• apie žiaurų elgesį su gyvūnais ir ką daryti su tuo susidūrus;

• apie savanorystę „Lesėje“

• priimame ekskursijas iš mokyklų;

• darome atvirų durų dienas, kai apsilankyti gali kiekvienas;

• mūsų organizacijoje vadovai darbuojasi pas gyvūnus petys į petį su savanoriais.

Ir dar daugybė kitų mažesnių, bet irgi svarbių dalykų.

Kaip manote, ko galima išmokti savanoriaujant?

Savanoriaudamas žmogus gali išmokti daugybės dalykų, priklauso nuo darbų, kuriuos atlieka. Kiekvienas savanoris išmoksta (jei dar nemokėjo) savidisciplinos – niekas neverčia atlikti vienus ar kitus darbus, jis pats jų imasi. Savanoriaujantis prieglaudoje žmogus, pasižadėjęs pasirūpinti gyvūnais kažkurį vakarą, – ateis, nors už lango audra ir gatvės panašėja į upes; savanoris atsikelia savaitgalį ryte ir skuba į prieglaudą vietoj to, kad dar porą valandų pasidžiaugti šilta minkšta pagalve.

Savanoriaudami išmokstame bendrauti su labai skirtingais žmonėmis, susiduriame su daugybe nauju situacijų ir mokomės elgtis atitinkamai. Išmokstame pažinti save, sužinoti savo ribas, atskleisti slypinčius talentus.

Ir, ko gero, svarbiausias dalykas – savanoriaudami mokomės būti Žmonėmis.

Kalbino Birutė Grašytė