2015 04 19

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Nemari Eduardo Jonušo dvasia

Eduardas Jonušas, „Liepsnojanti ląstelė“

Prieš metus laiko, balandžio devynioliktą dieną, Neringa į amžino poilsio vietą išlydėjo savo miesto garbės pilietį, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierių, menininką ir kraštotyrininką, muziejininką Eduardą Jonušą. Jo pėdsakai Neringoje liko ryškūs ir ilgam… Čia pateikiame pora etiudų iš spaudai rengiamos knygos apie šį iškilų žmogų, kuriam rūpėjo Tėvynės likimas, o labiausiai – tas unikalus gamtos kampelis tarp marių ir jūros, kurį lietuviai ir užsieniečiai vadina gražiąja Neringa.

                                                                                                                 A. Ž.

Neringos Renesanso kūrėjas

Buvęs tremtinys, atvykęs į  šį kraštą, kaip savo būsimų darbų viziją išvydo mariose link jo plaukiantį vieną iš paskutiniųjų kuršiškų kurėnų. Vėliau su savo sūnumi Jovu  ir grupe meistrų, remdamasis brolių Sakučių pasakojimais, Nidoje pastatė kurėną. Jam teko iš po žemių iškelti paskutinį Nidos kapinaičių krikštą – taip buvo atkurtas  kuršių šedevras, senosios Nidos kapinės su gausybe krikštų, Miškininkų kapeliai ir G. Kuverto antkapinis paminklas.

E. Jonušas ištyrė ir piešiniais atkūrė gausybę vėtrungių, išskobė ąžuolinį paminklą Liudvikui Rėzai. Neringos vartus simbolizuoja dekoratyvinė ąžuolo skulptūrų kompozicija „Trys burės“, kalinėto vario skulptūrinė kompozicija „Jūratė ir Kastytis“,  daug tapytų drobių… Visko neišvardysi. Šie darbai atlikti  profesionaliai, jautriai, atsakingai ir su meile.

Šalia Pervalkos teko restauruoti subtiliai į aplinką įkomponuotą, su didele meile   sukurtą čia jau minėtą E.Jonušo paminklą, skirtą lietuvininkų krašto  patriotui, Karaliaučiaus profesoriui, mokslininkui etnografui, tautosakos rinkėjui ir propaguotojui L.Rėzai. Skulptūroje jau gyveno skruzdės. Eduardas norėjo, kad joje apsigyventų dar ir bitės. Gal kada nors  taip ir atsitiks…

Kai reikėjo restauruotą paminklą statyti, buvo perkasta pamato duobė, joje radau (kaip spėju) Eduardo užkastą raudoną širdies formos akmenį. Sukūręs paminklą Rėzai, E.Jonušas turėjo valdžią įtikinėti, kad skulptūra  nėra antitarybinė. Dosnios širdies menininkas šį savo kūrinį padovanojo Neringai.

Eduardas Jonušas

Visais laikais retai būna tokių valdininkų, kuriems kultūros paveldo puoselėjimas, gaivinimas, būtų vienas iš svarbiausių jų veiklos prioritetų. Jei būtų kitaip, mums šiandien nereiktų piktintis, kai matome  kultūros paveldui priklausančiame name … plastikinius langus, užuot  išvydę restauruotus senus arba atkurtas jų konstrukcijas. Jie paveldas rūpėtų valdininkams, kurie pagal pareigybę turėtų juo rūpintis,  matytume ne tą vienintelį E.Jonušo pagal senus brėžinius atkurtą mariomis plaukiojantį kurėną, o kokį pusšimtį tokių kuršiškų laivų. Jei taip būtų, visi jaustume ne tik dvasinį pasitenkinimą, bet ir materialinės naudos turėtume (kas tai supranta).

Eduardas Jonušas svajojo prie Gintaro įlankos Juodkrantėje  pagal išlikusius brėžinius su bendraminčiais atstatyti laivą-vytinę, pavadintą „Marija“.  Deja…  kuršiškus laivus stato Trakai, Dreverna, Švėkšna, Klaipėda  – tik ne Neringa.

Kuršių nerija E. Jonušo, jo šeimos ir bendraminčių dėka, turi išsaugotus, atkurtus didžiulius šio krašto kultūros paveldo klodus. Taip pat susidarytų nemažas E. Jonušo mokslinės-kultūrinės-kūrybinės veiklos palikimas, kurį reikėtų  rodyti Neringos svečiams. Tikėkimės, kad ateis laikas, kai Neringos miestas Eduardo Jonušo  dirbtuvėje Nidoje, didžiosios kopos papėdėje, įsteigs jo vardo muziejų…

Albertas Danilevičius

Plačiaragis elnias ir giesmininkas paukštukas

Jau prabėgo daugiau nei penkiasdešimt metų, kai pirmą kartą išvydau Kuršių neriją. Mus, būrelį Rozalimo vidurinės mokyklos mokinių, smalsūs savojo krašto pažinimui mokytojai sugebėjo nugabenti šimtus kilometrų į šį nuostabų pajūrio kraštą. Atkeliavę iš šiaurinės Lietuvos lygumų, niekada nematę didesnių vandenų, tiesiog apakinti gamtos unikalumo ir grožio, dairėmės nuo laivelio denio į smėlėtą pakrantę. Buvome pakerėti Kuršių nerijos žavesio.  Didelę trauką šiam kraštui jaučiu iki šiolei, daug kartų su žmona Gražina jame buvojome. Jam sukūriau nemažai grafikos lakštų. Nida! Nida!

Nida mus supažindino ir su dailininku Eduardu Jonušu ir jo šeima. Turime Nidoje ir daugiau artimų žmonių, bet visada stengėmės bent vieną vakarą praleisti pas Vitaliją ir Eduardą Jonušus. Yra toks traukos dėsnis – artimų žmonių ilgesys. Jonušų šeimos pastogėje esame sutikę įvairių profesijų žmonių, daugiausia iš jų buvo menininkai. Eduardo „subudavotas“ ilgas ir platus ąžuolinis stalas visus talpino. Patys namai kvepėjo čiobrelių, mėtų, raudonėlių arbatos aromatu. Ant šio plataus stalo netrūko ir kitų vaišių. Aplinkui ant sienų kabėjo Eduardo paveikslai. Išorėje prie namo stovėjo labai keistas ir įdomus sostas – Eduardo sumeistravotas iš didelio medžio kelmo. Čia kartais mus ir sutikdavo  Eduardas. Ilgaplaukis barzdočius priminė kažkur knygose vaizduotus išminčius. Mano žmona Gražina stengdavosi rengtis drabužiais, kuriuose nedominuotų raudona spalva. Mat, Eduardas šios spalvos aprangoje tiesiog neapkentė. Ko gero, per daug kančios, per daug slogių prisiminimų raudonoji spalva jam sukeldavo…

 Eduardas mus visada šiltai sutikdavo, kartais net entuziastingai – būdavo daug apie ką pasikalbėti. Jo entuziazmas ir mane įkvėpė plačiau domėtis kuršių etnokultūra. Lankėmės daugelyje Kuršių nerijos vietų. Ne vieną piešinį čia esu padaręs. Daugelyje šių vietų esama ir Eduardo sukurtų kūrinių – tapybos darbų, skulptūrų. Iškiliausias jų – Liudvikui Rėzai skirtas paminklas Pervalkoje. Eduardas L. Rėzos 200-sioms gimimo metinėms pažymėti sukūrė įspūdingą bronzos medalį. Daugiausia Eduardo Jonušo kūrinių yra Nidoje. Kas yra pabuvojęs ar dabar lankosi Nidoje, tas galėjo ir galės su jais susitikti. Atkurti kuršių antkapiniai paminklai-krikštai: žvejų laivas kurėnas, laivų vėjarodės… Visada žavėjo jo tvirtas charakteris, nepalaužtas net perėjus sovietinio lagerio pragarą, tremtį, karo siaubą, artimųjų netektį.

Ne kartą Vitalija ir Eduardas Jonušai mus lankė Kaune, kai dar gūdžiame sovietmety rengėme čia jo parodą, ir vėliau, kai nešėme Lietuvos trispalvę – jos aukštą kotą nugludino Eduardas – į susitikimą su atstatytu Laisvės paminklu Karo muziejaus sodelyje…   Pamenu, kaip su Eduardu keliavome pas Nidos žvejus, kurie mane priėmė į savo laivelį. Stebėjau mums atrodžiusį romantišką, o jiems  kasdienį sunkų žvejo darbą. Čia pažinau ir sterko rūkinimo paslaptis, prisiklausiau visokiausių pamario istorijų… Daug jų žinojo ir Eduardas, ir visos  užsibaigdavo jo rūpesčiu Kuršių nerija, jos gamta,  kultūra.

Tad nenuostabu, kad Eduardo  kapą lanko ne tik jo artimieji, bet ir visa gyvoji Nidos gamta. Net lapiukai 2014 metų vasarą ant jo kapo buvo įkūrę savo žaidimų aikštelę… Nenustebčiau, jei čia atklystų ir galiūnas plačiaragis elnias, kuris ne kartą išnyra Eduardo tapybos darbuose, arba pragystų jo rankomis krikšte išskobtas medinis paukščiukas…

Romualdas Čarna

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.