2015 04 24

Vilmantė Lokcikaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Armėnų genocidui – šimtas. Kaip gyventi toliau?

Vilmantės Lokcikaitės nuotrauka

Beveik lygiai prieš metus Jerevane su dar 200 studentų iš viso pasaulio modeliavome Europos Parlamento veiklą – pasiskirstę grupėmis aptarinėjome įvairius politinius, teisinius ir kt. klausimus.

Pirmąsias dvi dienas diskusijos mūsų 20-ties žmonių grupelėje užsitęsė po 10 valandų. Būtų, ko gero, besitęsusios ir dar ilgiau, jei ne prižiūrėtojas, vis primindavęs, kad jau laikas užrakinti universitetą. Tačiau kažko kito tikėtis, matyt, ir nereikėjo. Mūsų grupei, kurios maždaug du trečdalius sudarė nepajudinamą nuomonę šiuo klausimu turėję armėnai, teko lukštenti kiečiausią riešutėlį – armėnų genocido (ne)pripažinimo problemą.

Per vieną trumpą pertrauką pasidalinau savo pastarųjų dienų įspūdžiais su kitais dalyviais. Iš vieno italo dėstytojo, kurį laiką kaip ir aš gyvenančio Jerevane, sulaukiau, švelniai tariant, gluminamo atsako: „Armėnija – liūdna šalis, žmonės čia nemoka džiaugtis gyvenimu. Prisimink maršrutkas, kaip žmonės jose spaudžiasi, stovi susilenkę ir nunarinę galvas… Jie tebelaiko save aukomis. Praėjo beveik šimtas metų – ir nė žingsnio pirmyn.“

Šie žodžiai mane pribloškė jau vien dėl to, kad savo artimiesiems ištisus metus iš šios šalies pasakojau visai kitokius įspūdžius – kaip gerai čia jaučiuosi ir kaip įkvepia mane aplinka. Vis dėlto, artėjant armėnų genocido šimtmečiui, tai skatina dar kartą pamąstyti šia itin sunkia ir skaudžia tema.

Prisimenu, kaip vos tik atvykusi į Armėniją susidūriau su dviem (kaip vėliau sužinojau) įprastai užsieniečiams užduodamais klausimais: ar žinau, kad Armėnija yra pirmoji valstybė, priėmusi krikščionybę; ir ar žinau, kad armėnų tauta patyrė genocidą.

Vilmantės Lokcikaitės nuotrauka

Išties, prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui, Osmanų imperijoje gyveno daugiau nei 2 milijonai armėnų. 1922-aisiais jų skaičius nebesiekė 400 tūkstančių. Tačiau Turkija iki šiol nepripažįsta, kad įvykdytos masinės žudynės – tai genocidas. Pasak turkų, šie kruvini įvykiai buvo Pirmojo pasaulinio karo kovų rezultatas, o per jas žuvo ne vien armėnai, bet ir turkai, kurdai, sirai bei kitų tautybių žmonės. Taip pat jie teigia, kad daugelis nužudytų armėnų buvo sukilėliai, prisidėję prie Rusijos ir patys žudę turkus bei kitus musulmonus. Vis dėlto dabar šiuos tragiškus įvykius genocidu jau vadina istorikai, daugelis šalių (išskyrus JAV, Didžiąją Britaniją, Izraelį ir, žinoma, Turkiją), Europos Parlamentas, JTO ir kitos tarptautinės organizacijos.

Turkų ir armėnų dialogą persmelkė žodžio „genocidas“ galia. Pasak armėnų, joks kitas žodis negali apibūdinti to, ką teko patirti jų tautai; turkai savo ruožtu mano, kad tai pripažinę prilygins savo prosenelius naciams.

Artėjančiam genocido šimtmečio minėjimui, kuris vyks balandžio 24-ąją, ruošiasi abi pusės. Stengdamasis nustelbti tam skirtus renginius, Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas viena diena paankstino balandžio 25-ąją turėjusį vykti žymiausios Osmanų pergalės prie Galipolio minėjimą. O štai Armėnijoje visais įmanomais kanalais stengiamasi, kad genocido klausimas sulauktų kuo daugiau pasaulio žiniasklaidos dėmesio. Labiausiai tam pasitarnavo, matyt, žymiausia pasaulyje armėnė ar tiksliau – armėnų kilmės amerikietė, realybės šou žvaigždė Kim Kardašian.

Vilmantės Lokcikaitės nuotrauka

Nereikia nė sakyti, kad Kardašian – itin neįprasta ambasadorė tokiai konservatyviai šaliai. Juolab kad dar visai neseniai, Kardašian tik patekus į pasaulio žiniasklaidos akiratį, armėnai pasibaisėję griebėsi už galvų ir kartojo, kokią gėdą ši moteris daro Armėnijai. Vis dėlto faktai lieka faktais – Kim ir jos šeimos apsilankymas šaliai tarptautinėje spaudoje pritraukė tiek dėmesio, kokio nebūta jau daugelį metų. Kardašian tėvynėje sutikta kone karališkai – ją priėmė šalies premjeras kartu su kitais aukštais politikais, o parlamento pirmininkas pareiškė, kad „turėtumėme didžiuotis“ tokia viešnia.

Apmąstydama genocido klausimą, armėnų kilmės amerikietė rašytoja Meline Tumani teigia, kad jis tampa kone svarbiausiu armėnų (ypač 8–10 mln. gyvenančių diasporoje) tautinę tapatybę formuojančiu veiksniu. Dvi pagrindinės diasporos organizacijos Jungtinėse Valstijose atvirai teigia, kad kova už genocido pripažinimą yra jų raison d’être. Armėnijoje iš aukštų valstybės pareigūnų, Bažnyčios ir diasporos lyderių sudaryta komisija viso pasaulio armėnų vardu priėmė deklaraciją, kuri kviečia Turkiją „susitaikyti su savo istorija ir praeitimi“, dėkoja valstybėms, pripažįstančioms genocidą, ir teigia, kad komisijos ekspertai dirba ties „teisinių reikalavimų komplektu“, kurį įteiks Turkijos vyriausybei.

Šią deklaraciją gana aršiai sukritikavo pirmasis nepriklausomos Armėnijos prezidentas Levonas Ter-Petrosianas, sakydamas, kad Armėnijai reikėtų ne kankintis dėl skausmingos praeities prisiminimų, o verčiau susitelkti ties dabartinėmis problemomis. Kova už tai, kad tragiški 1915-ųjų įvykiai būtų pavadinti ne „žudynėmis“, „katastrofa“, „nusikaltimu žmoniškumui“, o „genocidu“ pagal šio žodžio teisinę ir politinę reikšmę tapo tokia viską apimanti, kaip teigia Tumani, jog užstojo kelią bet kokiam kitam vystymuisi tiek armėnų diasporoje, tiek ir pačioje Armėnijoje.

Norėčiau kiek stabtelėti prie Meline Tumani, kuri visai neseniai išleido knygą „There Was and There Was Not: a Journey Through Hate and Possibility in Turkey, Armenia and Beyond“. Armėnų kilmės amerikietė, gimusi Irane, užaugusi glaudžioje armėnų bendruomenėje Naujajame Džersyje nusprendžia mesti daug žadantį darbą The New York Times ir persikelti gyventi į Stambulą, mat ima kvestionuoti nuo vaikystės ją supusius stereotipus apie turkus kaip didžiausius armėnų priešus.

Ketveri metai Turkijoje, bandant suprasti, kodėl ši šalis taip nenuilstamai laikosi savos istorijos versijos, rašytojai nebuvo lengvi. Ji teigia stebėjusis, koks didžiulis kontrastas esąs tarp draugiškos šalies įvaizdžio, kurį mato turistai, ir neapykantos, jaučiamos armėnams. Vaikai mokyklose mokomi, jog Turkiją supa priešai ir kad „vienintelis turko draugas yra turkas“. Armėnai, rašoma vadovėliuose, anksčiau gyveno šalia turkų ir buvo toleruojami kaip „lojali mažuma“, tačiau piktnaudžiaudami šiuo pasitikėjimu tapo išdavikais. Jie vaizduojami kaip turtingos prekybininkų klasės atstovai, išnaudoję vargingai gyvenusius turkus.

Visgi nepaisant šios oficialiai propaguojamos neapykantos, Tumani rado žmonių, kurie jai nepasidavė. Tai buvo ir provincijose gyvenantys neišsilavinę darbininkai, kurių oficialioji doktrina tiesiog nepasiekė, ir šiuolaikiški miestiečiai kosmopolitai. Ne paslaptis, kad pastaruoju metu Turkijoje vis daugiau intelektualų viešai prabyla apie 1915-ųjų įvykius, šia tema dėstomi kursai universitetuose, leidžiamos knygos. Taip pat atstatytos kelios armėnų bažnyčios, imama kalbėti apie Turkijoje gyvenančius armėnus, kurie priversti slėpti tikrąsias savo šaknis, idant išvengtų diskriminacijos. Sumažėjo ir bylų dėl žymiojo „turkų nacijos įžeidimo“ įstatymo (tai faktiškai reiškia bet kokį kalbėjimą apie armėnų genocidą, už ką šalyje baudžiama).

Vilmantės Lokcikaitės nuotrauka

Kad ir kaip ten būtų, ieškodama būdų, kaip (o galbūt vertėtų klausti „ar“) įmanoma armėnei susikurti tapatybę, kuri nebūtų apibrėžta neapykantos turkams, Tumani sulaukė didelio pasipriešinimo. Tačiau pirmiausia ne iš turkų, o pačių armėnų, kaltinusių ją išdavyste.

Šio rašinio pradžioje minėtos konferencijos metu keletas dalyvių pristatė projektą, įvykusį vokiečių, armėnų ir turkų nevyriausybinių organizacijų iniciatyva. Jo tikslas skambėjo taip – „tiesti tiltus tarp armėnų ir turkų bendruomenių per suaugusiųjų mokymą, tarptautinius mainus ir sakytinės istorijos tyrinėjimus“. Trumpai šio projekto idėją aprašyti būtų galima taip: organizatoriai atrinko 10 armėnų ir 10 turkų studentų, kurie keletą savaičių kartu praleido Mušo mieste, pietryčių Turkijoje. Ten prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno didelė armėnų bendruomenė. Vėliau studentų grupė lankė įvairius kaimelius Armėnijoje, kuriuose tebegyvena vaikaičiai tų, kuriems pavyko pabėgti iš Mušo, prasidėjus genocidui. Šiose vietovėse studentai rinko vietinių pasakojimus, fotografavo ir filmavo. Iš surinktos medžiagos vėliau išleista knyga, sukurtas dokumentinis filmas ir keliaujanti fotografijos paroda. Susitikus su žmonėmis, vienos dalyvės žodžiais tariant, „iš abiejų Ararato pusių“, jiems atsivėrė galimybė geriau suprasti skirtingus abiejų šalių istorinius naratyvus bei įsišaknijusias baimes.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kaip pažymi viena studenčių, po projekto išleistoje knygoje „Moush, Sweet Moush: Mapping Memories from Armenia and Turkey“, armėnams praeitis dar neįgijo savo veido, todėl bijant ją prarasti, praeičiai neleidžiama ilsėtis. Turkai savo ruožtu bijo prarasti dabartį – nenorima pripažinti to, kad jų šalies istorijoje galėjo būti juodų dėmių, vis dar šventai tikima (ar bent jau norima tikėti) neklystančios Turkijos istorija. Armėnų ir turkų konfliktas – tai atminties konfliktas. Armėnai nori prisiminti istoriją, kurią Turkija norėtų užmiršti. Tačiau ir pačioje Turkijoje ši problema nėra tokia vienpusė – turkų valdžia neigia genocidą, kurį kai kurie gyventojai tebeprisimena.

Pasak projekto dalyvių, susitikę dialoge armėnai ir turkai susiduria su sudėtingais klausimais. Jei armėnas susipažins su turku, kuris pripažįsta vykus genocidą, ar tai pakeis jo nuomonę apie visus turkus? Ar tuomet jis taps išdaviku kitų armėnų akyse? O jei jis sužinos, kad jo protėviai taip pat žudė turkus ir kurdus? Net jei taip jie stengėsi apginti savo šeimą ir nuosavybę, ar tai bus pateisinama?

Kas nutiks, jei turkas pripažins vykus genocidą? Ar tai pavers jį išdaviku savo tautiečių akyse? Ką tuomet darys Turkijos valdžia? Ar armėnai reikalaus grąžinti prarastas žemes? Kas nutiks žmonėms, dabar gyvenantiems istorinėse armėnų žemėse, kur jiems reikės eiti?

Galiausiai, jei po kelių dešimčių metų sienos tarp Turkijos ir Armėnijos pagaliau atsivers, ar kaimynai sugebės kurti santykius, besiremiančius pasitikėjimu? Ar stereotipai, girdėti visą gyvenimą, to nesugriaus? Panašių klausimų klausiau savęs ir aš, kai tarptautiniuose projektuose mačiau turkus ir armėnus, nesutinkančius atsisėsti šalia vienas kito; kai girdėjau armėnus draugus klausiant, ar nepavojinga jiems vykti į Stambulą, ir atvirkščiai.

Galbūt nereikia klausti, ar tragiški 1915-ųjų įvykiai atitinka teisinę ir politinę genocido sąvoką, ar jos neatitinka. Šis klausimas keltas ir atsakytas jau daugelį kartų. Kaip siūlo Meline Tumani, užuot slėpęsi už vieno žodžio, turime kelti sudėtingesnius, rizikingesnius klausimus: kaip mokyti vaikus istorijos, kad jie neužaugtų neapkęsdami vienas kito?; kaip abi šalys gali prasmingai augti ir tobulėti?; kaip atsiminti genocidą nekurstant tarpusavio neapykantos? Nekyla abejonių, kad Turkija turi pagaliau atsiverti pokyčiams – pernelyg ilgai jos pusėn baksnota pirštu, siekiant pramušti sudėtingą neigimo aparatą. Tačiau ir Armėnija, pokyčius priimdama, turėtų kai ką laimėti. Pagrindinis klausimas buvo „ar“; galbūt vertėtų pradėti klausti: „o kas dabar?“

Vilmantės Lokcikaitės nuotrauka