2015 04 28

Donata Gilaitienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kaip mokykla tapo neatsinaujinančios sistemos įkaite?

Kaip į mokyklas pritraukti jaunus, profesionalius, kūrybingus, motyvuotus žmones, kurie prisidėtų prie mokyklos atsinaujinimo? Kokius žingsnius reikia atlikti, siekiant stiprinti pedagogų rengimo kokybę? Kaip užtikrinti nuolatinį ir sveiką pedagogų atsinaujinimą mokyklose? Kokios galimos verslo ir mokyklų bendradarbiavimo formos ir kokia to nauda abiem pusėms?

Šie ir daug kitų klausimų buvo keliami ir aktyviai aptariami viešos diskusijos metu, kurią organizavo programos „Mokytojų mokykla” komanda.

Mokytojų perteklius

Pasak UAB „Šviesa“ direktorės Jurgitos Nacevičienės, viena vertus, visuomenėje jaučiamas stiprus motyvuotų, profesionalių, kūrybiškų ir savo darbui atsidavusių pedagogų poreikis, tačiau, kita vertus, pati švietimo sistema tokio poreikio neturi. „Per pastaruosius dešimt metų vaikų mažėjo gerokai sparčiau nei mokytojų. Mokyklų vadovai susiduria su problema, kad esamiems mokytojams negali sudaryti pilnų darbo krūvių, o ką jau kalbėti apie naujus mokytojus, prašančius priimti juos į darbą. Norint atsisveikinti su vienu net ir netinkamai savo darbą atliekančiu mokytoju direktorių rankos yra gana stipriai surištos, nes tam reikia turėti papildomų pinigų biudžete, kurių dažna mokykla neturi. Taigi turėti mokytojų pamainą mokyklos direktoriui yra nelengvas iššūkis“, – šiandieninę situaciją apibūdino J. Nacevičienė.

Jai linkęs pritarti ir Seimo narys Gintaras Steponavičius, kurio teigimu, svarbu daryti radikalius ir sudėtingus žingsnius, pačioje sistemoje sukeliančius pedagogų atsinaujinimo poreikį. Pasak jo, yra daug puikių mokytojų, bet yra dalis tokių, kurie nemoka dirbti su vaikais, nemėgsta savo darbo, nėra jam atsidavę. „Čia svarbu pasitelkti užsienio šalių (pvz., Estijos) pavyzdį ir susitarti nacionaliniu lygmeniu, kad pagal vienaip ar kitaip pamatuojamus rodiklius netinkamai dirbantys mokytojai turėtų pasitraukti arba jiems būtų pasiūlytos kitos, ne pedagogo, pareigos mokykloje“, – įsitikinęs G. Steponavičius.

Mokytojų rengimo kokybė – svarbiausia

Sprendžiant neatsinaujinančios sistemos problemą ir atveriant galimybes jauniems mokytojams lengviau ateiti į mokyklas taip pat svarbu imtis veiksmų, kurie sužadintų jaunų žmonių motyvaciją rinktis mokytojo profesiją, t.y. paskatintų pačius geriausius abiturientus studijuoti pedagogiką, gerintų šių studijų kokybę ir didintų mokytojo profesijos prestižą visuomenėje.

Pasak G. Steponavičiaus, pedagogų rengimo kokybė yra bene svarbiausias veiksnys, siekiant esminio pokyčio švietimo sistemoje. Jo teigimu, turime skirti didelį dėmesį pedagoginių studijų kokybei užtikrinti didindami finansavimą ir sutelkdami stipriausius švietimo srities profesionalus, dirbančius Lietuvoje ir užsienyje.

Pasak J. Nacevičienės, aukštą studijų kokybę padėtų užtikrinti labiau subalansuotas teorijos ir praktikos santykis. „Pradedančiajam mokytojui reikia praktikos, jam reikia matyti, kaip šalia dirba profesionalas, kad gebėtų atpažinti vaikų poreikius ir pritaikyti tinkamus metodus. Šiuo metu turime tokią mokytojų rengimo sistemą, kur akcentuojamas akademinis parengimas, teorinės žinios, o norint būti geru mokytoju reikia turėti daug praktikos ir gerą pavyzdį šalia.“

Lietuvos edukologijos universiteto asistentė Rasa Nedzinskaitė atkreipė dėmesį, kad neretai mokyklos negeba užtikrinti kokybiškos praktikos studentams, kurie lieka nusivylę mokytojo darbu. „Viskas priklausom nuo to, į kokią mokyklą pateko studentas. Klausimas, kiek besipraktikuojančių studentų dirba su profesionalais, o ne su mokytojais, kurie į mokyklą atėjo ne vedini pašaukimo. Teorija, kurią studentas gauna universitete yra svarbu, tačiau dar svarbiau, kad praktikos metu studentas dirbtų su profesionalu, kuris tą teoriją padėtų pritaikyti praktikoje“ – įsitikinusi R. Nedzinskaitė.

Kuriant kokybišką mokytojų rengimo sistemą, reikia užtikrinti, kad motyvuotas, kūrybingas mokytojas gautų tinkamą atlygį už savo darbą. „Jauno mokytojo, pradedančio dirbti mokykloje, atlyginimas turėtų būti ne mažesnis kaip 1000 eurų“, – apie 2016 metų viziją prasitarė G. Steponavičius.

Mokyklos ir verslo bendradarbiavimo formos

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko teigimu, viena iš galimų bendradarbiavimo formų yra verslo atstovų į(si)traukimas į mokyklos valdymo struktūrą, pvz., į mokyklos tarybą. Tačiau tai neturėtų būti daroma dirbtinai. Pasak jo, svarbu išsikelti bendrus tikslus, kurie būtų aktualūs abiems pusėms, ir kartu jų siekti.

Kita vertus, S. Besagirsko nuomone, svarbu mokyklai parodyti, kuo bendradarbiavimas jiems būtų naudingas ir kaip jis galėtų vykti. „Pagrindinė problema, kad mokyklos nežino galimų bendradarbiavimo formų, neturi pavyzdžių, tačiau, kai pamato, kad viena klasė nuvažiavo į vieną įmonę, tada ir antra klasė nori vykti, mokytojai pradeda prašyti atlikti mokslinius bandymus su klase įmonėje, turinčioje gerą laboratoriją ir pan. Taip atsiranda galimos formos“, – įsitikinęs S. Besagirskas.

Andželika Rusteikienė, Investors’ Forum komunikacijos ir strateginių projektų plėtros vadovė, mano, kad, kol nėra išvystyta gera bendradarbiavimo sistema ir sukurta infrastruktūra, reikalingas tarpininkas tarp mokyklų ir verslo įmonių. „Neretai tiek versle, tiek mokyklose egzistuoja poreikis, kad kažkas koordinuotų jų bendradarbiavimą ir pasakytų, ko vieniems ir kitiems reikia, ką turėtų daryti. Čia yra vieta įsiterpti trečiai grandžiai, kuri padėtų sujungti kitas dvi, koordinuotų ir padėtų iš šalies pastebėti dalykus, kurie veikia ar neveikia“, – pabrėždama tarpininko vaidmens svarbą kalbėjo A. Rusteikienė.

Verslo įmonės pasirengusios bendradarbiauti – duoti ir gauti

A. Rusteikienės teigimu, filantropija ir socialinė atsakomybė yra dalykai, skatinantys verslą viena ar kita forma įsitraukti į mokyklų veiklą. „Šiandien verslas jau pribrendo bendradarbiavimui su mokyklomis, nes ilgalaikėje perspektyvoje jie galvoja apie būsimų darbuotojų poreikį, siekia prisidėti prie atsakingos visuomenės kūrimo. Jie jau padarė tą pirmąjį žingsnį ir eina į mokyklas tik pastarosioms dar reikia prisijaukinti bendradarbiavimo idėją ir pasiimti tai, ką verslas nori atiduoti”, – patikino A. Rusteikienė.

Įmonės ir jų darbuotojai įgyja didelę pridėtinę vertę, kviesdami pas save moksleivius, vykdami pas juos į mokyklas, organizuodami ekskursijas savo įmonėse ir rengdami mokymus ar įvairius praktinius užsiėmimus jaunuoliams. „Tai ne tik smagi veikla darbuotojams, bet ir galimybė jiems tobulėti kaip profesionalams, nes jie turi pasiruošti, būti užtikrinti dėl to, ką kalba, nuolat domėtis ir tobulėti“, – patikino Jurgita Markevičienė, NFQ Akademijos vadovė.

Jai pritarė ir Daiva Lubinskaitė-Trainauskienė, UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“ personalo direktorė, teigdama, kad įmonės darbuotojai, organizuodami tam tikras veiklas mokiniams, įgyja daug lyderystės ir kitų įgūdžių. „Praplėsti akiratį, pamatyti, kokie yra dabartiniai jauni žmonės, ko jie nori, kaip jie kalba, sugebėti reaguoti adekvačiai – tai yra dalykai, kurių išmoksta įmonių darbuotojai. Suvaldyti aštuntokų klasę yra gerokai didesnis iššūkis, nei kvalifikuotų kolegų kolektyvą”, – šmaikštavo D. Lubinskaitė-Trainauskienė, tęsdama mintį, kad įmonių darbuotojai ne tik įgyja naujų įgūdžių, bet ir jaučiasi vertingi bei prasmingai leidžia laiką. „Be to, įmonės sužino, kas yra įdomu, ką reikia kurti ir kur link juda pasaulis”, – pabrėždama bendradarbiavimo svarbą kalbėjo D. Lubinskaitė-Trainauskienė.

Donata Gilaitienė, „Mokytojų mokykla“