2015 05 02

Donatas Petrošius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Maratonas

EPA nuotrauka

1

Į šitą žodį telpa tiek daug visko, kad nežinau, nuo kurio galo pradėti.

Antrąją vasaros pusę praleidau kaime, be prieigos prie „Eurosport“ kanalo, todėl nemačiau, kaip Živilė Balčiūnaitė iškovojo Europos lengvosios atletikos čempionato auksą. Savaitę, o gal ilgiau, vaikščiojau apkvaitęs iš džiaugsmo, kai išgirdau apie tą pergalę per radiją. Vis dėlto – mūsiškė nugalėjo. Žodį mūsiškė šiuo atveju vartoju labai siaura prasme – bėgikė. Smagu būdavo, kai medalius pelnydavo diskininkas, pasiutusiai gera, kai laimi mūsiškiai futbolininkai (ir net kai krepšininkai kažką laimi – irgi savaip smagu), bet tas vienas aukso medalis maratone – man viską persveria.

Rašau taip beveik egzaltuotai dėl paprastų priežasčių – kažkada (prieš 20 metų, kai varžybose tebedalyvaudavo Ž. Balčiūnaitės treneris Romas Sausaitis), pats vos netapau profesionaliu ilgų nuotolių bėgiku. Pusę maratono distancijas varžybose esu nubėgęs gal dešimt kartų – nebūdavo labai sunku, nes greitai nebėgdavau (ant vieno išlikusio diplomo užrašytas laikas – 1 val. 44 min.), porą kartų šiaip taip įveikiau 25 km nuotolius, o kartą su tėčiu stojom į startą anuomet tradicinėse 30 km varžybose Trakai – Vilnius: buvo karštas rugpjūčio savaitgalis, bėgti teko plentu – Vilniaus kryptimi eismas sustabdytas, virtinės automobilių šalikelėse neišjungę variklių dūmijo, į mus, prabėgančiuosius, piktai spoksojo kelyje įstrigę vairuotojai; iš priekio – irgi nesibaigiantis srautas „Žigulių“ bei visokių tuomet egzotiškų „Opel Rekord“; kvėpuoti teko išmetamosiomis dujomis. Pasitraukėme iš varžybų įveikę apie dešimt kilometrų, nes užteko proto suprasti, kad mes čia beviltiškai rungiamės ne su savimi (kaip kad priklauso bėgant ilgus nuotolius), o su aplinkos tarša ir tragiška varžybų organizacija. Buvo man tada 12 ar 13 metų, buvo be galo apmaudu.

Galiausiai, užgriuvus naujai epochai, baigėsi visas sporto finansavimas, komandiruotpinigiai, varžybos, baigėsi ištvermingųjų sporto sąjūdis „Ąžuolai ir Liepos“, kuriame per trejus metus 1989–1991 vien oficialiuose varžybose nubėgau 1250 km ir gavau antrojo laipsnio „ąžuolo“ atskyrį ir tai pažymintį 1 cm skersmens ženklelį. Vaikiškam „ąžuoliuko“ normatyvui būtų pakakę ir 600 km per 3 metus, tačiau kuris berniukas nenori kuo greičiau būti pripažintas esąs tikru vyru?

Dabar visa tai atrodo komiška, o kadaise viskas atrodė labai rimta ir iš tikrųjų.

2

Sauliaus Žiūros / „Fotobanko“ nuotrauka

Nors tapau ne tuo, kuo svajojau, tačiau mano širdis pasiliko su tais, kurie pasaulį matuoja ilgaisiais nuotoliais. Mano akims, lengvoji atletika, dviračių sportas, slidinėjimas – ne mažiau patrauklūs nei futbolas (kurį nežinau dėl ko mėgstu). Dėl taip jautriai ir reaguoju į tą faktą, kad nacionaliniai televizininkai nepamatė reikalo transliuoti lengvosios atletikos. Vasarą. Kai ir taip nėra ką rodyti. O juk rodydavo anksčiau – ir Europos, ir pasaulio čempionatus, jau buvau pripratęs sekti, kas ten darosi. Negi pagrindinė nerodymo priežastis ta, kad iš Virgilijaus Aleknos nebesitikėta medalių? O iš Ž. Balčiūnaitės? Tikėtasi, kad vėl koją išsinarins ir vėl parbėgs ketvirta?

Nežinau visų peripetijų – dėl lėšų ar dar kažko stokos radosi šitas nesusipratimas, tačiau LRT sporto redakcijoje kažkam turėtų būtų labai gėda. Jei ten esama mylinčių sportą.

3

„Vilniaus maratonas“ – skamba išdidžiai. Organizatoriai, regis, darė viską teisingai: daugybė gerai matomos reklamos, viešųjų ryšių akcijų – pranešimų, kad maratone dalyvaus ir Rolandas Kazlas, ir „Žalgirio“ futbolininkai, ir krepšininkas Tomas Masiulis, ir t. t. Atrodė, kad į Vilnių ateina didelė šventė.

Šventė, regis, buvo. Bet ir mažytis fiasko. Apie 400 bėgikų stojo prie maratono starto linijos. Kraupiai mažai. Pagarba nugalėtojui, bet jo laikas (kuriuo jis ir pats sakėsi esąs nepatenkintas – 2 val. 37 min. 27 s.) sufleruoja, kad lygis buvo, švelniai tariant, mėgėjiškas (nors kaip mėgėjui – toks rezultatas būtų fantastiškas).

Jei tiesa, kad, kaip ir buvo skelbta, „Vilniaus maratone“ dalyvavo bėgikų iš dvidešimt kelių šalių, taip išeina, kad šiemet „Vilniaus maratone“ dalyvavo kiek daugiau nei trys šimtai Lietuvos piliečių. Tik tiek. Paradoksas, kad tokioje plynoje vietoje užaugo čempionė Ž. Balčiūnaitė. Nors kaip pažiūrėsi – viena vertus, turime kretingiškį Piotrą Silkiną, pasaulinio garso ultramaratonininką, kurio 1000 mylių bėgimo pasaulio rekordo dar niekas nepagerino. Yra kelios dešimtys vien savo dalyvavimu varžybose užsieniuose Lietuvą garsinančių bėgikų. Yra profesionalų, yra bėgimo fanatų, tačiau svarbiausio dalyko – kad bėgiojimas būtų didesnės dalies Vilniaus (ar Lietuvos) gyventojų kasdienybės dalis. Kodėl taip yra? – nes pas mus neveikia pozityvioji sveikos gyvensenos propaganda. Liūdna, bet viskas krypsta į tai, kad ir Ž. Balčiūnaitės auksas pasimirš, pergalės sukeltas šurmulys pasibaigs. Kaip ir visa kita – mes nemokame išspausti naudos iš savo pergalių.

Tiesa, Vilniaus maratone kur kas daugiau bėgimo mėgėjų jėgas išbandė trumpesnėse distancijose, bet pusė maratono tėra tik pusė maratono. Tiek kartais palakstantis ir nerūkantis žmogus gali nubėgti, kai jaučiasi nepasiruošęs maratonui. „Mini maratonas“ – kaip kava be kofeino, kaip futbolas be kamuolio ir pan. Kaip negali būti truputį ar pusiau nėščias, taip ir su tomis mikrodistancijomis. Ką dar ateityje pataikaudami miniai organizatoriai sugalvos – siūlys bėgti nanomaratoną – 42 metrus ir 195 centimetrus?

4

Zenekos nuotrauka

Žinoma, sveikinu visus bėgusius, bėgiojančius ir bėgsiančius – nesvarbu kokio ilgio „maratoną“. Visi verti pagarbos. Vis dėlto norėčiau padrąsinti (o kartu – ir save pasidrąsinti) – įveikti (pavyzdžiui, kitąmet – kodėl ne?) visą maratono distanciją: 42 kilometrus ir 195 metrus.

Didžiausias kliuvinys – mūsų pačių galvose.

Įsivaizduokit, Bostono maratone, kuris šiemet įvyks (o gal jau įvyko, kol rašau) 117-ąjį kartą, dalyvių skaičius, jei teisingai supratau probėgšmom skaitinėdamas jų svetainę, ribojamas iki 25 000. Nes organizatoriai apskaičiavo, kad maždaug tiek žmonių be grūsties gali sutilpti starto vietoje.

Niujorko maratone dalyvių skaičius neribotas. Daugiausia užsiregistravusių bėgti buvo 2003 metais – beveik 35 000.

Tuose didžiuosiuose JAV maratonuose absoliuti dauguma dalyvių – ne kokie antžmogiai bei „genetiniai stajeriai“ iš Kenijos, Etiopijos ir ne lieknieji europiečiai (nors vienas kitas tūkstantis būna ir tokių), o eiliniai amerikiečiai, po darbo mėgstantys pabėgioti ristele parke.

Ir kaip jiems ten sekasi? Profesionalai nubėga greitai, ištvermingesni mėgėjai nurisnoja per 4–5 valandas, mažiau ištvermingi – su stabtelėjimas – per 6–9, yra daugybė senjorų, kurie trasoje užgaišta 10 valandų ir ilgiau. Niekas jų pirštais nebado, niekas nežiūri su užuojauta. Niekas nesijaučia vienišas, nes, kad ir kokiu tempu bėgtum – aplink šimtai šventiškai nusiteikusių pakeleivių, kurie kovoja su savimi, o tikslas – bent kartą gyvenime įveikti maratono distanciją. Vėliau daugeliui tas tikslas – „bent kartą gyvenime“ pavirsta pomėgiu – bent kartą per metus.

Kai dalyvių daug, atpuola visokios baimės, įsikalbėtos nesąmonės. Ko gero, ir mirties baimė.

5

Zenekos nuotrauka

Prieš tai ilgokai atostogavęs nuo visų rimtesnių sportų, dabar jau penkti metai bėgioju savo malonumui. Šiemet Vilniaus maratone nedalyvavau, nes laikinai esu išvykęs uždarbiauti į užsienius. O jei ir būčiau buvęs tuo metu Vilniuje, – šiemet nesijaučiau pasirengęs: liepos viduryje, po eilinio pabėgiojimo parke, ištiko šioks toks šilumos smūgis (neteisūs tie, kurie tvirtina, kad šiluma kaulų nelaužo – patikėkit, ir dar kaip laužo).

Pernai jaučiausi lyg ir pasiruošęs, bet kaip tik tuomet, kai jau sugalvojau registruotis – žiū, starto mokestis – 120 litų. Aną vasarą tiek straipsnių neparašiau, kad, atskaičius mokesčius ir susimokėjus už visokias nuomas, atliktų pramogoms.

Tuomet tie120 litų atrodė kaip pasityčiojimas, kaip turto cenzas. Dabar apsipratau su kaina, susimokėčiau. Kai įninki į bėgimą sutaupai daug daugiau, nes dažnai atkrenta alus ir kitos ne pirmo būtinumo prekės. Tačiau, kai pagalvoju apie kitus neapsisprendusius bėgiojimo mėgėjus, kyla abejonių, ar nėra tas starto mokestis kiek didokas?

Turbūt statistiniam Niujorko ar Berlyno pensininkui ar studentui kelios dešimtys dolerių – ne problema. O kaip pas mus? Kiek Vilniaus maratonas praranda potencialių dalyvių?

Bėdos kompleksinės, nesiryžtu spėlioti, kodėl Lietuvoje tiek mažai žmonių, pasiryžusių Maratono nuotykiams ir išbandymams.

6

Zenekos nuotrauka

Galbūt trūksta informacijos apie tai, kaip ryžtis ir pradėti bėgioti?

Štai keletas patarimų ir apibūdinimų.

Bėgioti geriausia pradėti rudenį, nes bėgiojimui reikia tam pritaikytos avalynės. Pavasarį – vasarą geri bėgiojimo bateliai kainuoja 300–400 Lt, o rudenį gali rasti tuos pačius ir už 150. Nes sporto prekių pardavėjai yra truputį riboti ir netiki, kad kažkas gali pradėti bėgioti rudenį. Be to, kiekvieną pavasarį pasirodo vis naujesnio dizaino, pagerinti (lyg dar būtų ką gerinti) bėgimo batelių modeliai, todėl gerus, neva – morališkai pasenusius daiktus išparduoda pigiai. Tuo geriau mums.

Apskritai pardavėjų galvos pilnos keistų prietarų. Pavyzdžiui, didelė tikimybė, kad jie bandys jus įtikinti, jog bėgimo batelių paduose yra įtaisyta visokių nematomų apsaugų, kurios, nubėgus 1000 kilometrų, nebeveikia, todėl po to iš karto reikia pirkti naujus batelius, kad visokie ten sąnariai bėgiojant liktų savo vietose. Nesąmonė. Su jais puikiausiai, be jokios žalos savo kojoms, galima nubėgti ir 3, ir 4 tūkstančius kilometrų, o jei jų nedėvėsite eidami grybauti į šabakštynus ir nekrėsite visokių kitokių kvailysčių, tuomet jie tarnaus baisiai ilgai.

Batelius rinkitės ne pagal grožį, kad po to nebūtų jų gaila ištepti. Ir jokiu būdu nepirkite visokių ten universalių, treniruočių batelių, nes tie, kurie atseit tinka viskam, netinka niekam. Bėgimui yra bėgimo bateliai.

Bėgioti pradėti geriausia rudenį, kai bjaurus oras ir nesinori eiti į lauką. Tuomet, kai geri šeimininkai net savo šuns į lauką neleidžia. Kai blogas oras, tuomet niekas aplink netrukdo, neblaško dėmesio, nes bėgiojimui svarbiausia – rami galva. Tik per darganas išryškėja visi judėjimo privalumai. Ir jei pajusit bėgiojimo skonį (euforiją sukeliančias medžiagas, kurias kūnas gamina bėgiojant) esant lijundrai, gražiu oru be pabėgiojimo nebeišsiversite.

Taip, bėgiojimas yra legalus malonaus poveikio narkotikas. Labai pigus ir turintis nenusakomą šalutinį poveikį. Tik priešingai, nei kiti – į ištežimą ir nuosmukį vedantys narkotikai – ši, bėgiojimo metu organizme besigaminanti medžiaga veda į šlovingą tikslą – įveikti Maratoną.

Pradžioje atstumai neturi reikšmės. Pamėgus bėgiojimą – irgi. Tačiau Maratonas visada reikšmę turi.

7

2009 09 13 Vilniuje vyko šeštasis tarptautinis Vilniaus maratono bėgimas. Zenekos nuotrauka

Yra prigalvota įvairių pasiruošimo maratonui metodikų. Galbūt jos kažkam ir tinka. Tačiau galima pasiruošti ir be jų.

Jei turite marias laisvo laiko, galite kasdien bėgiojimui skirti po 4–5 valandas, tuomet apgaukite save. Įtikinkit save, kad jūsų tikslas yra ultramaratonas – paros, trijų parų arba 1000 mylių bėgimas. Tuomet maratono distancija atrodys kaip atkarpėlė apšilimui prieš didžiuosius startus.

Tačiau šiais laikais mažai kas gali kasdien skirti tiek laiko bėgiojimams. Jei kelis kartus per savaitę bėgioji po valandą – kad ir kiek besiruoši, vis atrodys, jog vieno mėnesio iki padorios formos dar trūksta.

Ir būtinai trūks kažko – tai lengvumo kojose, tai pasitikėjimo, tai geresnio oro ar reljefo.

Todėl tuo pat metu reikia ruoštis ir psichologiškai. Susitaikyti su tuo, kad maždaug nuo trisdešimto kilometro teks nenusakomai kentėti. Žinoti, jog tai neišvengiama. Bėgti sukandus dantis. Nes jei sustosi, gali palūžti. Iš skausmo ir nevilties visko išsižadėsi (bet po finišo viską atgausi šimteriopai).

Iš kur visa tai žinau – kartais vaikas būdamas būdavau arti to bėgdamas trumpesnes distancijas. Po to skaičiau Harukio Murakamio esė knygą „What I talk about when I talk about running“ (versčiau ne visai pažodžiui: „Ką aš noriu pasakyti kalbėdamas apie bėgimą“). Viską jis ten smulkiai aprašo – kur skauda, kada skauda ir kad niekur nedingsi – reikia kentėti. Buvo baisus rūkalius tas Murakamis, o tapo garsiu maratonininku – mėgėju. Ir rašytoju – profesionalu. Tik va – į lietuvių kalbą ši jo knyga neišversta. Net knygų leidėjai mano, kad lietuviai yra ištežę ir apkiautę ir jiems apie bėgimą neįdomu.

8

Zenekos nuotrauka

Sportas yra sveikata, gyvybė, gyvenimas, todėl ir mirtis.

Kartais žmonės bėgdami miršta. Turbūt ne tie, kurie labiausiai nori tokios mirties. Mano tėtis sakydavo, kad tai yra gražiausia mirtis. Ir pats turbūt tokios geidė. Savaime suprantama, ne tuomet, kai aš buvau mažas, kai važinėdavom po varžybas, ne kažkokiu konkrečiu momentu, bet kažkada, toli ateityje, senatvėje.

Apie tai, kad kai kurie bėgikai būtų nieko prieš numirti trasoje, žino ir daktarai bei varžybų organizatoriai.

Pamenu, kad anais laikais, gal vienose iš dešimties varžybų – registruojantis prieš startą – reikalaudavo pažymos iš poliklinikos, įrodančios, kad sveikatos bėgiko būklė yra pakankamai gera įveikti ilgus nuotolius. Mes tokių neturėdavome. Ir nebandydavome gauti. Iš principo. Ir tokių mūsų buvo keli šimtai. Jei kartais organizatoriai bandydavo apeliuoti į kažkokias taisykles, įstatymus ar bendrą tvarką, bėgikai būriu stodavo vieni už kitus ir įrodydavo, jog popieriaus neturėjimas – tai ne priežastis neleisti žmonėms bėgti.

Kartą, kai nuvažiavome į varžybas į Sankt Peterburgą (kuris dar prieš mėnesį vadinosi Leningradu), tėtis, kaip žinodamas, kad ten nebus kam mūsų užstoti (ir tikrai – tąkart iš Lietuvos buvom tik trise – ir visi iš Šilalės rajono) ir numanydamas tenykštę tvarką, pats ant popieriaus buvo nubraižęs lentelę, surašęs mūsų duomenis, nuėjęs pas kaimo veterinarą ir užspaudęs porą veterinarinių atspaudų. Griežta moteriškė šalia registratūros tikrinusi medicinines „spravkes“ užskaitė mūsų savadarbį sveikatos pažymėjimą. Labai stebėjausi, kaip ji neišaiškino apgaulės. Labai aiškiai matėsi raidės antspauduose: „Lietuvos TSR, Šilalės r. D. Poškos kolūkio veterinaras“. O šalia tas pats užrašas dar ir rusiškai. Arba ji nemokėjo skaityti, arba palaikė mus už gyvulius ar kitas būtybes.

Sukčiauti negražu. Bet kažin ar gražu kištis į ne savo reikalus – į tai, kas kaip nori gyventi, vadinasi, ir mirti.

Nežinau, kaip baigti šį pasiraginimą ryžtis Maratonui. Gal žinosiu, kai nubėgsiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien