Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Laudatio kun. Juliui Sasnauskui OFM: Žodžio baudžiauninkas

2015 m. kovo 3 d. Juliui Sasnauskui OFM buvo įteikta penktoji Gailių klano premija. Formuluotė, kuria palydimas šis apdovanojimas, skamba taip: už didžiąją Mažąją ir visa kita. Pradedant 2011 metais, premija kasmet skiriama už viešojo gyvenimo refleksijas, išreikštas žodžiais arba darbais ir siekiančias bendrojo gėrio. 

Šis tekstas publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 2.

Gerbiamas Laureate, gerbiami Klano atstovai, ponios ir ponai, ir atvirkščiai – ponai ir ponios, garbė sakyti laudaciją šitoje vietoje, šia išskirtine proga. Jau vien dėl to, kad ne tiek daug žmonių yra gavę tokį klano prizą. Aš, prisipažinsiu, kaip ir kiti čia užsiminę, irgi nežinau, už ką šita medalio ir diplomo pavidalo premija teikiama, dėl to man labai nelengva kalbėti ir girti nusipelniusįjį taip, kaip jis to nusipelnęs. Bet klano gi darbai visada yra klaniški – klanas niekada neatskleidžia savo ketinimų ir minčių. Todėl kalbėsiu tiesiog tai, kas ateis į galvą, ir, vėlgi, kadangi nežinau, kodėl pakvietė būtent mane, iš karto deklaruosiu interesų konfliktą: su vienu iš dalykų, minimų apdovanojimo formulėje, ta Mažąja iš didžiosios, esu susijęs nuo kažkokių visiškai neatmenamų laikų. Todėl dar sunkiau kalbėti apie tai, ką didingo arba bent išsiskiriančio nuveikė godotinas laureatas. Kadangi jis priklauso pašvęstajam luomui, pagalvojau, kad jį tikriausiai dera įvardyti kokiu nors Šventojo Rašto epitetu.

Pirmas epitetas, kuris ateina į galvą, – Luko evangelijos pradžioje minimi nuo pradžių buvusieji Žodžio tarnai. Tikriausiai šita sąvoka apibūdina Juliaus, Tėvo direktoriaus, kaip aš jį kartais drįstu pavadinti, visą darbą. Mažoji studija yra tiktai viena iš tarnystės sričių. Žodžiui jisai tarnauja visais įmanomais būdais. Tiesą sakant, „žodžio tarnas“ man skamba šiek tiek per iškilniai. Aš jį galėčiau pavadinti lietuviškai Žodžio baudžiauninku – žmogumi, kuris apskritai neturi teisės į jokį ypatingą atlyginimą ir jo net nesitiki. Ir tai yra labai gerai, nes iš tikro tie, kas viena ar kita forma, vienokiam ar kitokiam žodžiui tarnauja, paprastai labai greitai pavargsta. Pavargsta dėl to, kad nuolatos tarnaudamas kokiam nors žodžiui, tu viliesi ar net geidi atlygio. Atlygis gali ateiti labai įvairiai, pavyzdžiui, piršto parodymu gatvėje („štai tas eseistas ar tas laidos vedėjas, ar tas mąstytojas, kuris rašo tokius gerus tekstus“) ar finansiniu pavidalu, ar tiesiog paprasčiausiu nuoširdžiu dėkingumu. Šitie dalykai labai greitai išblėsta, nes nuolatos kalbant ir rašant ateina tikras nuovargis ir nusibosti patsai sau. Žodžio baudžiauninkas nesitiki jokio atlygio ir priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Jisai keliasi iš ryto ir iki vakaro dirba savo ponui, tegu ir kai kada paburbėdamas ar padūsaudamas.

Koks yra tasai Žodis, kuriam dirba Tėvas direktorius, taip pat ir kunigas, pamokslininkas, rašytojas… Koks yra tas Žodis? Tas Žodis nėra bet kuris žodis. Tie Žodžio tarnai, kuriuos mini Lukas, gali būti pavadinti taip pat ir Gerosios naujienos tarnais. Šių laikų visuotiniame kalbėjime sąvoka „geroji naujiena“, moksliškai sakant, yra pejoratyvas. Visi žinome garsiąją žurnalistų tezę, paplitusią nuo vieno pasaulio krašto iki kito: „good news – no news“ – geros naujienos nėra naujienos. Ir šioje vietoje mes atsiduriame labai keistoje situacijoje: kaip galima paskelbti Gerąją naujieną, jeigu ji išvis nėra naujiena. Ačiū Dievui, Geroji naujiena seniai nustojo būti naujiena ta prasme, kad ji skelbiama du tūkstančius metų. Kita vertus, ta naujiena yra visada nauja, nes žmonės jos du tūkstančius metų vis neišgirsta, o jei išgirsta, tai tarsi visiškai iš naujo ir sako: „Kaip aš nepagalvojau?“ Filosofai ją vadintų žinia apie žmogaus galimybę pradėti gyventi autentišką gyvenimą, teologai tai vadintų išganymu, atpirkimu, atsivertimu. Šita naujiena įgauna įvairiausius pavidalus, įvairiausias išraiškas, ir štai iš čia galbūt ateina tas žanro, jeigu taip galima pasakyti, įvairumas. Darbas Mažojoje studijoje – tai darbas su nuolatiniu dingstančių tekstų srautu. Kiekvienas, kuris yra bent kiek iš vidaus patyręs periodikos, portalo, žurnalo leidimo, o ypač radijo darbą, žino tą be galo keistą jausmą, kai turi tiekti ir tiekti vis naujus tekstus. Ir taip sunku kartais atsakyti, kodėl aš visa tai darau? Kai paleidi tuos tekstus, ypač per radiją, kai kalbi į langą, už kurio matai tik operatorę, ir daugiau nėra jokio žmogaus, ir tu niekada nesužinosi, ar tavęs šią akimirką klauso, kas ir kiek klauso. Na, žinoma, dabar yra įmantrių tyrimo būdų, bet tai mokslas, o tavo asmeninė patirtis vis tiek tave palieka vieną su tuo žodžiu tokioje keistoje, gūdžioje vienatvėje. Ir tu žinai, kad rytoj vėl bus tas pats, bet jau bus kas kita – tu turėsi pateikti kitus tekstus, turėsi sakyti kitas, bet vis taip pat vertingas, mintis. Ir čia jau reikia iš tiesų baudžiauninko ištvermės.

Kitas dalykas, aišku, yra rašytiniai tekstai, kuriuos gali galiausiai sudėti į knygą ir paleisti žmonėms. Atsimenu, amžiną atilsį Sigitas Geda kadaise, kalbėdamas turbūt per pirmos Juliaus knygos pristatymą Bernardinų bažnyčioje, sakė, nors citata gali būti netiksli: „Aš nekenčiu žmonių, rašančių knygas, aš jiems pavydžiu, nes, man atrodo, kiekviena knyga sumenkina mano autoritetą ir mano indėlį, bet šiuo atveju aš negaliu taip pasakyti. Šita knyga yra kitokia“. Ir šitas rašymas kitokių knygų, kurios irgi yra ne apie naujienas, yra visiškai neįtikėtinas reiškinys. Kiek jau jų parašyta? Penkios? Net nebesuskaičiuoju… Na, bet kokiu atveju, aš manau, jos ne paskutinės. Jeigu tarnystei radijuje, kaip sakiau, reikia asmeninės kantrybės ir savito pasiaukojimo, tai antru atveju įdomiau tekstų poveikis – visos tos knygos yra skaitomos, ieškomos ir knygynuose pernelyg nesimėto, senesnių jau tikrai niekur nebematau. Kokiu būdu godotinam laureatui tai pavyksta, aš nesiimsiu spėlioti. Nesiimsiu spėlioti, kaip jisai randa žodžius, kurių reikia žmogui šiandien, šitoje šalyje. Žodžius apie dalykus, kurie iš tikrųjų nėra nei pramoginiai, nei labai intriguojantys. Juo labiau nesiimsiu spėlioti, ar tai yra lengvas darbas, ar sunkus, ar plaukia iš įkvėpimo, ar kantrybės ir kruopštumo. Tiesa, matau jo kabinete neįtikėtiną kiekį knygų. Atrodo, kam kunigui ir dar radijo žurnalistui tiek knygų? Bet, atrodo, jisai išties semiasi išminties ne iš nugirstų pokalbių ar interneto nuotrupų, bet iš skaitymo ir mąstymo. Tai jau beveik unikalu šiandienėje Lietuvoje.

Na, ir galiausiai darbas, apie kurį mažiausiai drįsiu ką pasakyti, nes nesu dažnas tos parapijos lankytojas, – darbas prie altoriaus. Žinoma, tai skamba keistokai, bet šventasis Benediktas „Dievo darbu“ vadino psalmių kalbėjimą, tikriausiai taip galima pavadinti ir liturgiją, tą „viešąjį tarnavimą“. Bet šitas darbas jau iškelia laureatą iš mūsų kasdienybės ir kasdienių darbų erdvės. Be jokios abejonės, tam tikra prasme tai irgi tampa kasdieniu kunigo darbu, tokiu pat kantrybės ir ištvermės išmėginimu, bet manau, kad klano atstovai nesiėmė šia premija įvertinti kunigiškos baudžiavos, nes tikriausiai tai būtų kiek nekuklu.

Baigdamas girti šitą Žodžio baudžiauninką (ir turbūt vienintelį kartą, nes jeigu pradėsi baudžiauninką girti dažnai, jis pages ir nebedirbs, ką žinome iš Donelaičio raštų), pasakysiu dar šį tą, man regis, svarbaus. Svarbu tai, kad laureatas yra ne tik žmogus, dirbantis individualiai, vienišas prisėdęs prie mikrofono ar kompiuterio, bet iš tikrųjų vadovauja nemenkam procesui. Radijo laidos yra tikrai didžiulis darbas, jam reikia daug žmonių ir daug dėmesio. Jis sugeba drauge su savimi tam darbui sutelkti pastoviuosius, „etatinius“ bendradarbius, ir ateinančius bendradarbius, pačius įvairiausius žmones. Atsimenu, kai Mažoji studija, vadovaujama dar Vaidoto Žuko, tik pradėjo veikti ir jos bendradarbių ratas ėmė plėstis, visi nustebo: nejaugi Lietuvoje iš tikrųjų tiek žmonių, kurie nėra kažkokie radijo ar plunksnos profesionalai, bet gali įsitraukti į tokį darbą – kunigų, pasauliečių, turinčių tiek daug pasakyti. Šiandien jų nebesuskaičiuosime ir tai netgi nebestebina.

Ką gi, turbūt gyriaus pakaks: dėkoju Tau už tai, ką darei, ir džiaugiuosi šia pelnytai gaunama premija, tačiau drauge tikiuosi, kad nepamanysi jau viską nuveikęs, ir ji nesulaikys Tavęs nuo tolesnių darbų.