2015 05 12

Dalius Žygelis

Žurnalas Karys

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min

Antanas Ylius-Vilkas. Dvasininko ir kovotojo kelias

Kunigas Antanas Ylius-Vilkas (1909-1994)

Balandį minėjome vieno iš Tauro partizanų apygardos įkūrėjo kunigo Antano Yliaus 106-ąsias gimimo metines. Naudodamiesi archyvuose išlikusiais dokumentais bei paties Antano Yliaus-Vilko rašytu dienoraščiu, laiškais, prisiminsime šią iškilią ir stiprią asmenybę, atlikusią svarbų vaidmenį vienijant pirmąsias pokario partizanų struktūras.

Gabus Lietuvos kaimo vaikas

Antanas Ylius gimė 1909 m. balandžio 21 d. Ariogalos valsčiaus Paginėvio kaime. Šeima anksti liko be savo maitintojo – tėvas Matas Ylius-Ylevičius paskendo Nemune. Našle liko mama Marija-Magdalena Magdušauskaitė-Yliuvienė, našlaičiais – šeši vaikai. Mažajam Antanui tebuvo dveji. Vargo ragauti teko pakankamai – nuo aštuonerių tarnavo pas ūkininkus. Vasarą ganė gyvulius, o žiemą lankė mokyklą. 4 skyrius baigė Žąsinų kaime, kur mokytojavo marijampolietis Vincas Bendoravičius. Matydamas Antano gabumus mokslui bei žinodamas sunkią jo šeimos materialinę padėtį, mokytojas patarė kreiptis į Marijampolės Marijonų vienuolyną. Padedamas vienuolių, A. Ylius Marijampolėje baigė Marijonų gimnaziją ir 1925 m. rudenį buvo pasiųstas į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, Teologijos-filosofijos fakulteto teologijos skyrių.

1934 m. A. Ylius Kaune buvo įšventintas į kunigus, 1935 m. baigė universitetą ir buvo paskirtas į Marijampolę vikaru ir pradžios mokyklų tikybos mokytoju-kapelionu. Su mažomis pertraukomis A. Ylius Marijampolėje dirbo iki 1940 m.

Skardupiuose

1940 m., bolševikams okupavus Lietuvą, Marijonų vienuolynas buvo uždarytas. Kunigas A. Ylius kartu su kun. Viktoru Šaukliu buvo paskirti ganytojiškam darbui į Skardupius. Čia jis užsiėmė Skardupių bažnyčios statybomis. Turėjo būti geras organizatorius, nes Skardupių bažnyčia buvo vienintelė tokia pastatyta Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metu 1940–1941 m. 1941 m. birželį, didžiojo žmonių trėmimo dienomis, A. Ylius, stengdamasis išvengti ištrėmimo, slapstėsi Skardupių apylinkėse. Ištrėmimo pavyko išvengti; prasidėjo karas. Vokiečių okupacijos metais kun. A. Ylius rizikuodamas gyvybe slėpė ir išgelbėjo nuo žūties kelias Skardupių apylinkių žydų šeimas. Taip pat užsiėmė ūkine veikla – baigė įrengti Skardupių bažnyčią ir kleboniją.

Skardupių klebonija šiandien

Labai greitai šioje klebonijoje įvyko tai, kas turėjo didelę reikšmę pokario rezistenciniam pasipriešinimui Suvalkijoje. 1944–1945 m. būtent aplink Skardupių kleboniją telkėsi partizaninio pasipriešinimo Suvalkijoje iniciatoriai, būtent čia 1945 m. vasarą buvo įkurta Tauro partizanų apygarda. Bet apie truputį vėliau. Iki to kritinis momentas A. Yliaus gyvenimo kelyje buvo apsisprendimas niekur nesitraukti iš Lietuvos 1944 m. artėjant raudonajam tvanui. Žinant, kaip sovietų okupantai elgėsi su lietuvių tauta prieš karą, tai nebuvo lengvas apsisprendimas. Apie tai suprantame skaitydami šias jo dienoraščio eilutes: „Kaip raudonarmiečiai elgėsi su lietuviais prieš pat karą, pranoksta visas fantazijas. Nė pats velnias pragare žiauriau nesielgtų! Man pačiam vienas vokiečių karininkas, būdamas mano pastogėje ir žiūrėdamas pro žiūroną į tolį, taip kalbėjo: „Antai bolševikai visus gyventojus su manta žiauriai spardydami, mušdami ir kankindami varo į rytus. Jie nė vieno kunigo nepalieka gyvo, važiuok su mumis į Vakarus, nes kitaip už pusės valandos čia jau gulėsi negyvas.“ Sunku šio momento šiurpumą įsivaizduoti tam, kuris nėra buvęs tokioje padėtyje. Matau, kaip važiuoja kolona besitraukiančių į Vakarus lietuvių. Jų tarpe yra pažįstamų veidų; vokietis vilioja ir mane važiuoti. Tačiau dauguma parapijiečių pasilieka, todėl apsisprendžiu likti ir aš. Į ką visa tai būtų panašu, jei aš pasitraukčiau? Palikti savo žmones nelaimėje man būtų didelė gėda ir bjaurus nusikaltimas. Kaip bus mano liaudžiai, tegul būna ir man. Aš lieku Dievo apvaizdos valioje.“

Partizaninio pasipriešinimo pradžia ir centralizacijos pastangos

Praslinkus Antrojo pasaulinio karo frontui, 1944 m. rugpjūtį, Suvalkijoje, kaip ir visose kitose sovietų jau okupuotuose Lietuvos regionuose, spontaniškai ėmė formuotis pirmieji paskiri partizanų būriai. Atskiros partizanų grupės telkėsi į didesnius junginius, tačiau vis tiek trūko veiklos koordinacijos ir organizuotumo. Ginkluotam pasipriešinimui prieš okupaciją stiprėjant ir plečiantis, iškilo būtinybė derinti atskirų grupių veikimą. Partizanų dalinių centralizaciją skatino kovotojų ir vadų siekis susiburti į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu besitvarkančią karinę organizaciją, įgyvendinančią tautos apisprendimą kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės. 1944–1945 m. pradžioje kalbama visų pirma apie atskirų Lietuvos regionų partizanų centralizaciją. Ne išimtis buvo ir Suvalkija, kur okupantams sunkiai prieinamose vietose įsitvirtinusiems partizanų junginiams vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkai, kurie geriau nei kas kitas suvokė centralizacijos būtinybę.

Bet susiklostė taip, kad partizanų centralizacijos Suvalkijoje ašimi tapo ne kuris nors karininkas, o Skardupių klebonas A. Ylius. „Komunistai mus užklupo antrą kartą visai pasiruošti nespėjusius. Vėlesni įvykiai parodė, kad būtinai reikia organizuotis ir rimtai gintis. Vos tik praūžė karas, tuojau prasidėjo nauja tvarka, tikriau sakant, visiška organizuota netvarka“, – dienoraštyje rašė kun. A. Ylius. Galėdamas gyventi legaliai bei būdamas autoritetas ginkluoto pogrindžio Suvalkijoje vadams, kun. A. Ylius ėmė ieškoti galimybių suburti juos į vieną vietą, į bendrą pasitarimą, ir taip pradėti partizaninės kovos centralizaciją. Juolab jis turėjo gerą padėjėją – nuo 1945 m. pavasario Skardupių klebonijoje buvo įrengtas bunkeris, kuriame gyveno Jonas Pileckis, vėliau tapęs vienu iš Tauro partizanų apygardos štabo narių.

Tauro apygardos steigiamasis posėdis 1945 m. liepos 19 d. Skardupiuose. Iš kairės: Jonas Pileckis-Brokas, Leonas Taunys-Kovas, Antanas Ylius-Vilkas, Albinas Ratkelis-Oželis, Vytautas Gavėnas-Vampyras.

Centralizacijos iniciatorių laukė daugybė nelengvo organizacinio darbo. Visų pirma reikėjo užmegzti ryšius su po Suvalkijos miškus pasklidusiais partizanų būrių vadais ir suvienyti šias pajėgas į stambesnius junginius. Reikia pažymėti, kad, ko gero, atgarsiai apie kun. A. Yliaus ir J. Pileckio iniciatyvas pasklido tarp tų partizanų būrių vadų, nes, kaip byloja Skardupių klebono dienoraštis, „vieną dieną pas mane atvyko Vytautas Gavėnas (būsimas Tauro partizanų apygardos, Vytauto rinktinės vadas – aut. past.) su keliais savo draugais. Aš ir J. Pileckis dėl to atvykimo labai apsidžiaugėme. Dabar supratome, kad mūsų svajonės tikrai išsipildys.“

1945 m. liepos 19 d. Skardupių klebonijoje buvo sušauktas Steigiamasis Tauro apygardos štabo posėdis. Yra išlikęs ranka rašytas šio posėdžio protokolas. Iš jo aiškėja, kad šiame Steigiamajame posėdyje, be kunigo A. Yliaus, dalyvavo V. Gavėnas-Vampyras, Albinas Ratkelis-Oželis, kpt. Leonas Taunys-Kovas ir J. Pileckis-Brokas. Yra išlikusi ir šio posėdžio fotografija. Tai yra viena ankstyviausių fotografijų, kurioje įamžinti rezistencijos vadai. Įdomu tai, kad Steigiamajame posėdyje buvo nuspręsta „stengtis kaip nors susirišti su Vyriausiuoju partizanų štabu ir gauti iš jo informacijos apie partizanams leidžiamus įsakymus“. Tačiau ar toks štabas iš viso egzistuoja, pasitarimo dalyviai tuomet nieko tikro nežinojo. Pasitarime taip pat nuspręsta organizuoti pogrindinės spaudos platinimą. „Gautą spaudą perspausdinti kiek galima didesniais kiekiais ir platinti visuomenėje. Be to, kiek galima gyvu žodžiu informuoti visuomenę apie esamą padėtį.“ Tačiau svarbiausia, jog būtent šiame pasitarime nutarta įsteigti Tauro apygardos partizanų štabą, o jo viršininku paskirti kpt. L. Taunį-Kovą.

Remiantis išlikusiais dokumentais, galima tvirtinti, kad 1945 m. liepos viduryje Tauro apygardos štabo nariai jau turėjo pasirinkę slapyvardžius. Kunigas A. Ylius pasirinko slapyvardį Vilkas. Ko gero, kun. A. Ylių kamavo jausmų priešprieša, susijusi su ganytojo pašaukimu ir ginkluota kova, nes savo dienoraštyje jis rašė: „Pasirinkau Vilko slapyvardį. Kunigui rodos, toks slapyvardis netiktų – lyg per žiauru, bet vilkas nelygus vilkui; vilkas yra surištas su Lietuvos sostine Vilniumi, su istoriniai gražiais padavimais. Marijampolėje anuo laiku stovėjo 9-tas Geležinio Vilko kariuomenės pulkas. Kareivinių kieme staugė galvą iškėlęs geležinis vilkas, pro kurį dažnai važiuodavau ir grožėdavausi. Paneriuose, kur dabar išsitiesęs Vilniaus miestas, kadaise staugęs vilkas. Jį staugiantį sapnavęs Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas, taurusis lietuvis. Jo staugimą Krivių Krivaitis išaiškinęs Gediminui, kad vietoje turįs būti įkurtas miestas, kuris garsės visame pasaulyje. Gediminui patikęs toks aiškinimas. Po to Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas tą miestą įkūręs ir pavadinęs Vilniumi. Mūsų visų štabo narių tuo laiku manyta, kad mums vėl reikės staugte staugti visam pasauliui, kad Lietuva – ta brangi mūsų Tėvynė, vėl taptų laisva, demokratiška, lietuviška, nepriklausoma Respublika. Tik dėl to aš ir pasivadinau Vilko slapyvardžiu. Ateistai stalinistai žino, kad vilkas yra plėšrus gyvūnas, žvėris. Bet jie nenori žinoti, kad buvo yra ir bus Vilniaus Geležinis Vilkas. Ateistų reikalas iškraipyti faktus, svetimas mintis, idėjas, nes jie tokių dalykų yra ,,meistrai, menininkai“. Bet istorijos faktai liks visados. Esu tikras, kad istorija manęs nekaltins už tokio slapyvardžio pasirinkimą.“

Pasiekus užsibrėžtą tikslą, suvienijus Suvalkijoje veikiančius partizanų junginius ir įkūrus Tauro apygardą, A. Ylius užsimoja įkurti tokią organizaciją, kuri suvienytų visas okupuotos šalies pasipriešinimo jėgas ir galėtų atstovauti su bolševikiniais okupantais kovojančiai Lietuvai Vakaruose. Tad rugsėjo 16 dieną Skardupių klebonijoje susirinkę štabo nariai ir kunigas A. Ylius nutaria steigti Lietuvos išlaisvinimo komitetą (LIK). Šio pirmojo posėdžio protokole nurodoma, kad jo dalyviai nutarė: „Parašyti Išlaisvinimo komiteto vardu atsišaukimą į Lietuvos visuomenę, skatinti ją ryžtingai, bendrai kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo.“ Taip pat nutarta siekti, kad visoje Lietuvoje veikiantys partizanų būriai būtų suvienyti į apygardas bei organizuoti kovotojų būrius tose vietose, kur jų iki šiol nebuvo. Per kitus posėdžius buvo nutarta surengti visos Lietuvos pogrindžio jėgų suvažiavimą – Steigiamąjį susirinkimą, kuris turėjo įvykti 1945 m. lapkričio 11 dieną Kaune, vienuoliams marijonams priklausančio namo požemiuose. „Nusprendėme tą susirinkimą padaryti Kaune, Marijonų namo požemiuose, kuris man buvo gerai žinomas. Ši vieta atrodė visai gera ir patogi. Apie tai Marijonų namo vadovams visai nieko nepasakiau – būtų greičiausiai nesutikę leisti. Nei Marijonų vienuolijos vyresnybė, nei Vilkaviškio vyskupijos kurija, nei Telšių vyskupijos vadovybė niekas apie tai nežinojo, t. y. apie mano pogrindinį veikimą nežinojo, nes aš jiems nesakiau; mano darbui dar galėjo nepritarti ir drausti, net kliudyti, trukdyti. Į tą pogrindinį darbą leidausi savo patriotinių jausmų vedamas, grynai kaip lietuvis, Lietuvos mylėtojas, patriotas“, – prisiminimuose rašė A. Ylius

Kunigo Antano Yliaus-Vilko baudžiamoji byla

Deja, suvažiavimui įvykti nebuvo nelemta. Jo organizatorių pėdomis jau sekė čekistai. Pirmasis 1945 m. spalio 20 dieną buvo suimtas „Laisvės žvalgo“ redaktorius Vytautas Radzevičius-Vaidila. Kun. A.Ylius areštuotas 1945 m. spalio mėn. iš 21 į 22 dienos naktį. Pirmiausia buvo kalinamas ir tardomas Marijampolės kalėjime, lapkričio 10 d. perkeltas į centrinį NKVD kalėjimą Vilniuje (dabar Genocido aukų muziejus – aut. past.). Daugiau nei pusę metų tardytą, atsisakiusį visų pasiūlymų bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, 1946 m. vasarą MGB kun. A. Ylių nuteisė pagal garsiuosius politinius SSRS baudžiamojo kodekso 58 (1A) ir 10 straipsnius. Nuosprendis – 10 metų priverstinio darbo lageriuose SSRS gilumoje.

10 metų lageriuose

Prasidėjo naujas sunkus kun. A. Yliaus gyvenimo tarpsnis, užtrukęs beveik 10 metų – politinio kalinio egzistencija priverstinio darbo lageriuose. Jokie archyviniai dokumentai, jokia statistika ar istorikų apibendrinimai neperteiks gyvenimo lageriuose tiksliau nei pačių politinių kalinių, perėjusių tą išgyvenimo mėsmalę, dienoraščiai ir prisiminimai. Kun. A. Ylius, rašydamas savuosius, dažnai apgailestaudavo, kad „tai aprašant, reikėtų Solženicyno rankos – būtų daug įdomiau skaityti“, tačiau toliau pateikiami prisiminimų fragmentai neleidžia abejoti ir jo sugebėjimais perteikti visą sovietinės lagerių sistemos traiškantį svorį.

Šiandien – 1990 m. gegužės 5-ąją – vis dar esu gyvas ir bandau perrašyti, ką jau seniai parašiau, mat, kaip sakė Ciceronas, jucunda memoria praeteritorum (malonu prisiminti praeitį – lot.) […]

Mus nuvežė į Archangelsko miškus. Kas čia patirta, jokiu būdu neįmanoma tiksliai aprašyti; reikia tai pačiam pajusti ant savo paties kailio.Buvome sugrupuoti brigadomis ir paskirti miško darbams.Paskirtą miško kirtimui plotą aplinkui kvadratu apvesdavo linija. Speciali patikima brigada iškirsdavo toje linijoje visus medžius ir krūmus. Pastatydavo sargybiniams bokštus, panašius į tuos, kuriuos dabar stato pamiškėse medžiotojams žvėris tykoti. Bokštus statydavo tokiu atstumu, kad aiškiai būtų matoma linija, kad per ją niekas nepastebėtas negalėtų pereiti. Į šitaip paruoštą miško plotą atvarydavo kalinių brigadą ar kelias brigadas, žiūrint paskirto iškirtimui miško ploto. Ypatingai buvo sunkus miško kirtimo darbas žiemą. Prisnigdavo ligi 2 metrų sniego. Leidžiamą medį reikėdavo atsikasti, nes virsdamas jis paskęsdavo sniege. Baisai būdavo sunku nugenėti. Į darbą varydavo tol, kol kojas pavilkdavome. Ir šiandieną akyse stovi šiurpūs vaizdai. Kartą Delnickas leido medį. Prieš pat medžiui virstant įspėjo: „Saugokitės“. Tuo tarpu Karčiauskas genėjo netoliese eglę. Ar jis negirdėjo įspėjimo, ar iš nusilpimo nespėjo pasitraukti nuo genimo medžio, bet virsdama eglė smogė tiesiog per galvą ir priplakė prie kito gulinčio medžio. Mirė vietoje. Kadangi žinojau adresą, pranešiau tą nelaimingą atsitikimą jo namiškiams.[…]

Antanas Ylius – sovietų priverstinio darbo lageryje. Nors gyvenimo ir darbo sąlygos buvo nežmoniškos, iš nuotraukos žvelgia orus, nepalaužtas Žmogus.

Nuo 1946 ligi 1949 metų, kol aš dar buvau Archangelsko miškuose, buvo beveik tikras badas. Duonos buvo tik vardas. Stipriau paspaudus, vanduo tekėdavo. Buvo įsakyta taip iškepti, kiek galima daugiau vandens. Sriuba kaip grynas vandenėlis. Tik viršuje plaukiodavo kelios avižinės ašakos. Vasarą iš miško parveždavome žolės, vadinamos ivančai. Iš tos žolės išvirta sriuba buvo juoda kaip smala. Jos užvalgius, dantys pajuosdavo kaip nuo mėlynių. Dažnai imdavo vidurius visai rimtai skaudėti. Soties jausmas buvo prarastas: kiek suvalgai, visai nesvarbu – visada kankina alkio jausmas. Vakare užmigę imdavome haliucionuoti: sapnuodavome balius – stalai lūždavo nuo įvairiausių valgių bei skanumynų. Pabudę, gi girdime, skrandį gurgiant, vidurius prilipusius jaučiame prie nugaros, kad pagautume, gyvą šunį sugraužtume. Kartą už zonos krito arklys. Vežikas atnešė išpjaustytos šlaunies gabalų. Kas gavo, suvalgė kaip medų. Kai nueidavome paskirtu laiku į pirtį ir nusirengdavome, būdavome panašūs į griaučius – tik skūra ir kaulai, kuriuos buvo galima suskaičiuoti. Jei kas būtų įdavęs į rankas dalgį tai būtume buvę mirties pabaisos.[…]

1949 m. viduržiemį iš Archangelsko miškų mane su daugybe kitų išvežė į pačią Karagandą. Kai atvežė į Karagandą, apgyvendino vadinamose zemliankose. Tai barakai žemėje: iškasti atitinkamo gylio ir pločio grioviai, uždėtas stogas, rodos šiferio. Nedideli langai palei žemę. Tose zemliankose išbuvome visus tris metus. Teko dirbti statybose. Tvarka visur sovietinė. Dažnai darbo neturėdavome, nes pritrūkdavo arba vinių, arba cemento, ar kitų būtinai reikalingų medžiagų. Labai dažnai namai buvo statomi ant polių: iškasdavome duobes, sustatydavome rąstigalius. Kad duobes lengviau būtų žiemą kasti, užkurdavome ugnį pašalui atšildyti. Vieną kartą buvom pasiųsti perdengti naujo statinio lubas. Besiruošiant perdengimui, išgriuvo viena vidaus siena. Šitaip statant komunizmą, niekados nebus jo galima pastatyti. Šių laikų gyvenimas parodė, kad statomas komunizmas yra tikra nesąmonė – tik maskuotė apgauti neišmanėlius.[…]

1953 metais kovo mėnesį užgeso „saulė“, atsuko kojas į duris mokytojas, vadas, generalisimus, „tėvas“ Stalinas. Buvo daug tokių, kurie verkė dėl jo mirties. Mūsų daugumos iš džiaugsmo šokinėjo širdis. Po jo mirties dalis politinių kalinių, jų tarpe ir aš, iš Karagandos buvome nudanginti į Vorkutą. Čia mes tapome šachtininkais, čia pergyvenome didįjį politinių kalinių streiką.[…]

Visuose lageriuose mus, politinius kalinius, vadino ne pavardėmis, o numeriais. Buvome sunumeruoti lyg žydai vokiečių okupacijos laiku. Kiekvienas politinis kalinys nešiojo maždaug sunkvežimių registracijos didumo numerius ant kepurės viršugalvio, kad iš lėktuvų būtų galima matyti, ant krūtinės kairėje pusėje, ant dešinės rankos ir kojos. Čia norisi prisiminti bolševikų sąžinės dviveidiškumą ir kartu niekingumą. Balio Sruogos „Dievų Miške“ vokiečių metodas kalinius numeruoti laikomas nusikaltimu žmoniškumui ir žmonijai. Tie patys numeriai čekistų uždėti kaliniams nėra joks nusikaltimas. Tas pats nusikaltimas daromas kitų yra blogas veiksmas, teistinas tarptautiniame Tribunole. Daromas gi čekistų yra normalus veiksmas, niekur neteistinas. Tai bent moralė!“

Sovietinio šmeižto gniaužtuose

Kun. A. Ylius, sovietiniuose lageriuose „savo kaltes prieš tarybinę liaudį“ atpirkinėjęs 10 metų, į laisvę išėjo Lietuvai labai svarbią dieną: „1955 metų vasario 16-tą išleido mane neva į „laisvę“. Tikrai atmintina diena! Jos turbūt neužmiršiu niekados! Juk tai Lietuvos Nepriklausomybės diena, dėl kurios tiek dirbau ir kentėjau. Nors šiandieną dar esame pavergti, bet turės kada nors išmušti galutinės Nepriklausomybės ir Laisvės diena. Tuo visai tvirtai tikiu.“ Ne veltui kun. A. Ylius savo prisiminimuose žodį laisvė rašė kabutėse. Didžioji dalis iš lagerių išėjusių politinių kalinių neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, nors jiems ir nebuvo paskirta papildoma tremties bausmė. Tiksliau, į Lietuvos teritoriją įvažiuoti jie galėjo, bet čia specialiu Antano Sniečkaus įsakymu negalėjo prisiregistruoti ir įsidarbinti. Reikėjo ieškoti būdų, kaip šį įsakymą apeiti. Tokį būdą rado ir kun. A. Ylius, kuris 1956 m. pabaigoje buvo paskirtas Leščių bažnyčios klebonu.

Tačiau tada ant buvusių partizanų, politinių kalinių galvų pasipylė sovietinio šmeižto lavina. Dar iki 1960 m. periodinėje respublikinėje spaudoje buvo parašyta daugybė straipsnių, juodinančių pokario kovotojus. Vien tik 1959 m. buvo publikuota virš 400 straipsnių – daugiau nei vienas per dieną. 1960 m., kai tremtinių, politinių kalinių, buvusių partizanų grįžimas į Lietuvą nepaisant visų draudimų tapo masiniu reiškiniu, kai prasidėjo jų kalbos apie tai, kaip viskas buvo iš tikrųjų, Lietuvos komunistų partija (LKP) nutarė, kad juos šmeižti reikia profesionaliai. Buvo sudaryta speciali, prie Partijos instituto veikianti redakcija dokumentams, tiksliau– pseudodokumentams publikuoti. Redakciją kuravo KGB darbuotojai, kurie atrinkdavo medžiagą, ir Partijos istorijos instituto darbuotojai, kurie tą medžiagą apdorodavo ir pateikdavo. Vien per 1960–1976 metus ši redakcija išleido 15 dokumentų rinkinių, keletą dokumentinių apybraižų, paskelbė daugybę straipsnių periodikoje.

Į šiuos sovietinio šmeižto gniaužtus pateko ir kun. A. Ylius. Jam buvo skirtas visas skyrius dokumentų rinkinyje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“, sukurpta daugybė jį šmeižiančių straipsnių, kuriuose frazės buržuazinio patriotizmo nuodai, banditų gauja yra dar palyginti švelnios.

Septintajame dešimtmetyje apie kun. A. Ylių buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kryžiaus šešėlyje“, kuriame jis pavadintas vaikų žudiku. Visa tai, ko gero, perpildė kun. A. Yliaus kantrybės taurę, nes 1974 m. vasario pradžioje jis kreipėsi į LTSR prokurorą, reikalaudamas stabdyti tą šmeižto ir propagandos srautą. Yra išlikęs jo kreipimosi tekstas, kuriame kun. A. Ylius rašo: „…propaganda sukombinavo perdėm mane šmeižiantį kino filmą „Kryžiaus šešėlyje“. Ten pavaizduotas Skardupių bažnyčios rūsys su daugybe ginklų ir vadinamų banditų. Skardupių bažnyčią aš pats stačiau. Po grindimis ten nėra jokio rūsio. Kai kas filme šaukia, kad aš atimdavau iš motinų vaikus ir juos žudžiau. 1961 m. Ariogalos girininkijos Bersėnų eiguvoje mane filmavo kertantį mišką. Aš ten genėjau medį ir dainavau „Augo girioj ąžuolėlis“. Filme gi esu pavaizduotas kertantis žmonėms galvas. Ar tai ne šlykščiausias tikrovės iškraipymas? […] Vokiečių okupacijos metais globojau žydus, rizikuodamas savo gyvybe. Negi, pasitraukus vokiečiams, aš žudysiu savo brolius? Tai gryna nesąmonė. Nuo manęs ar per mane, ačiū Dievui, niekas nenukentėjo. […] Ilgai tylėjau — mania,u nusibos mane šmeižti. Dabar matau, kad gana tylėti. Kovoti reikia garbingais ginklais, o ne melu ir šmeižtu klaidinti visuomenę.“

Atminimo lenta ant Skardupių klebonijos sienos

Savo kreipimosi pabaigoje kun. A. Ylius informavo LTSR prokurorą, kad jei nebus reaguojama į jo išsakytas priekaištus, tai jis yra jau priėmęs sprendimą viešai susideginti. Ko gero, po Romo Kalantos viešo susideginimo 1972 m. Kaune, sovietų viršūnėlėms nereikėjo dar vienos tokios akcijos – prieš kun. A. Ylių nukreipta šmeižto lavina liovėsi. Bent jau kurį laiką. O kun. A. Ylius išliko krikščioniškai atlaidus savo neprieteliams. Savo dienoraštyje jis rašė: „Labai gaila, kad aklas šių laikų pasaulis! Vokiečius persekioja dar ir dabar už nusikaltimus žmonijai. Pasaulis to nemato ar nenori matyti. Paskutiniojo karo metu žuvo apie 27 milijonus žmonių. Daugiausiai rinktinių vyrų. Tuo tarpu bolševikai nušlavė nuo žemės paviršiaus apie 60 milijonų gyvybių. Bet pati Dievo apvaizda ras būdų bei priemonių bolševikams savo laiku už tai tinkamai atlyginti. Dievas yra kantrus, bet nemaršus: su vienais atsiskaito nueidamas, o su kitais pareidamas. Būtų gražiausia ir kilniausia, kad Dievo Apvaizda apšviestų jų protą, atidarytų širdies duris, kad jie susiprastų ir atsiverstų, juk ir jie yra Kristaus Brangiausiu Krauju atpirkti išganymui, o ne prapulčiai. Tokia Dievo valia, kad visi būtų išganyti.“

* * *

Kun. A. Ylius save laikė laimingu žmogumi. Jau vien dėl to, kad 1990 m. sulaukė savo svajonės išsipildymo – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Šiauliuose, kur 1994 m. tyliai užgeso. Palaidotas Marijampolės vienuolių marijonų kapinėse. Lietuvos prezidento dekretu 1998 m. Lietuvos kariuomenės dienos proga Antanas Ylius buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus II laipsnio ordinu (po mirties) (dabar Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius – aut. past.). Skardupiuose, kuriuose jis praleido prasmingiausius gyvenimo metus, Antano Yliaus vardu pavadinta gatvė. A. Yliaus atminimui skirta viena iš jo statytos Skardupių bažnyčios nišų, 2009 m. paskelbtas Skardupių parapijos garbės parapijiečiu. O svarbiausia tai, kad jo atminimas ir darbų prasmingumas yra neužmirštas nei Skardupių parapijos žmonių, nei istorija besidominčių lietuvių.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.