2015 05 12

Ulrich Dobhan OCD

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Teresės Avilietės vidinė malda: kaip elgtis krizėje

Šv. Teresė Avilietė. Wikipedia.org nuotrauka

Teresės apsisprendimas praktikuoti vidinę maldą buvo tvirtas. Ji ėmė ieškoti nuošalumo, dažnai eidavo išpažinties ir visomis jėgomis stengėsi žengti keliu, kurį jai nurodė pranciškono Pranciškaus de Osuna knyga „Trečioji ABC“. Tačiau šis kelias nebuvo jau toks lengvas.

Teresės malda krizėje

Teresės maldą ir gyvenimą labai apsunkino tai, kad Dievas jai nedavė nei sugebėjimo mąstyti, kaip ji pati rašo, nei lakios fantazijos: „Ji buvo tokia nerangi, kad nepajėgiau susidaryti jokio aiškaus mūsų Viešpaties žmogiško paveikslo, kad ir kaip stengiausi, dažnai apie jį mąstydama“ (V 4, 7). Kur tai vedė, aprašo ji kitoje „Gyvenimo“ vietoje: „Tačiau kelerius metus labiau rūpinausi, kada baigsis maldos valanda, kurią pasiryžau iškęsti, negu ką geresnio mąstyti. Tikrai nežinau sunkesnės atgailos, kurią kas galėtų užduoti ir kurią pati mielai būčiau priėmusi, negu susikaupus melstis“ (V 8, 7). Su šiais ir panašiais išsiblaškymais kovoti Teresė turėjo tam tikrų priemonių, kurias ji mini: knyga: „Visą laiką nedrįsau be knygos vidujai melstis, nebent tuoj po šventos Komunijos. Mano siela taip baisėjosi vidujai melstis be knygos, lyg būtų reikėję jai stoti į kovą su baisia priešų kariuomene“ (V 4, 9).

Gamta: „Man padėdavo ir žvilgsnis į laukus, į vandenį, į gėles. Tie dalykai žadino mane ir padėjo susikaupti. Jais naudodavausi vietoj knygos, nes žvelgdama į juos prisimindavau Kūrėją, savo nedėkingumą ir nuodėmes“ (V 9,m 4).

Dievo buvimo mumyse suvokimas, prie kurio ją atvedė vidinė patirtis: „Kai kuriuose veikaluose apie maldą irgi sakoma, kur reikia ieškoti Dievo. Ypač tai pabrėžia šv. Augustinas. Jis rašo, kad nei viešose aikštėse, nei pasilinksminimuose, nei kur kitur pasaulyje nerado Dievo, tik savyje. Ieškoti Dievo savyje yra geriausias būdas, – mums nereikia nei kilti į dangų, nei iš savęs išeiti, nes tai vargintų dvasią, išblaškytų sielą ir mažai naudos teduotų“ (V 40, 6). Teresė nori perspėti, kad malda nepriklauso nei nuo vietos, nei nuo kitų specialių sąlygų, ir kad niekas negali sakyti, jog nesimeldė dėl laiko trūkumo ar susiklosčiusių aplinkybių.

Kristaus artumas Komunijoje, „ nes žinojau, kad tada Viešpats tikrai yra manyje“ (V 9, 2). Kitoje vietoje ji liudija: „Beveik visada, kai būdavau priėmusi šv. Komuniją ar artindavausi prie Švč. Sakramento, staiga pasijusdavau kūnu ir siela taip gerai, kad net stebėdavausi. Tai buvo niekas kitas, kaip akimirka, kai dingdavo visa sielos tamsa ir kai sieloje pasidarydavo šviesu; suvokdavau, kokios kvailystė mane baugino“ (V 30, 12 ). Čia labai aiškiai matyti, kad Teresė nedaro skirtumo tarp tikėjimo į joje gyvenantį, taigi mistinį Dievo artumą bei tikėjimo į Eucharistinį, taigi sakramentinį Dievo artumą. Ji rašo kitoje vietoje: „Kai eidama šv. Komunijos prisimindavau kilniausiąją Didybę, kurią mačiau, ir galvodama, kad ji yra Švč. Sakramente, man plaukai šiaušdavosi ir pasijusdavau visiškai sunaikinta“ (V 38, 15).

Paveikslai: prieš Kristaus su daugeliu žaizdų paveikslą ji patyrė savo galutinį atsivertimą, nes „čia buvo taip gerai pavaizduota, ką Kristus dėl mūsų iškentėjo“ (V 9, 1). Dėl paveikslų pomėgio ji liepdavo piešti Kristų ant sienų ir puošdavo jo atvaizdą gėlėmis (V 30, 20).

Sveikas protas: „Daug metų vargusi, pagaliau radau geriausią priemonę (…): į atmintį ir išsiblaškiusį protą nereikia kreipti dėmesio daugiau negu į kvailį. Reikia palikti jam jo gyvybę, kurią tik Dievas gali iš jo atimti“ (V 17, 9). Žmogus turi atsižvelgti į tai, kad ne nuo jo priklauso išsiblaškymų panaikinimas, o dar svarbiau – negalvoti, kad malda be išsiblaškymų savaime jau ir yra gera malda. Nes vidinė malda nėra paprasčiausiai koncentracijos pratybos, kurios daugeliu atveju sudaro kai kurių meditacijos metodų esmę, bet „ melstis reiškia mylėti“, kaip sako Teresė, ir „siela gauna naudos ne daug mąstydama, bet daug mylėdama“ (Steigimai 5, 2). Taigi išsiblaškymus nugalėti geriausia padeda pasitikėjimas, kad esi Dievo mylimas, o tai ir yra vidinės maldos esmė.

Antroji kliūtis praktikuojant vidinę maldą buvo nenuoseklumo patirtis. Teresė vis labiau įsitikino tuo, kad jos kasdieninis gyvenimas tik menkai prilygo maldos išgyvenimams: ji jautėsi Dievo priimta, bet jai trūko jėgų parodyti jam savo ištikimybę.

Kad išvengtų šio nenuoseklumo, ji pagalvojo, kad geriau gyventi kaip visi: „po nuolankumo priedanga vengiau vidinės maldos, nes buvau bloga. Kaip blogiausia iš blogųjų maniau, kad geriau eiti su minia, atliekant vien tik pareigines žodžių maldas“ (V 7, 1).

Teresė nori tuo pasakyti, kad ji atliko savo maldas ir laikėsi kitų vienuolės pareigų, bet vidinę maldą apleido ir iš tikrųjų gyveno be „savo“ Dievo. Ji papuolė į tokią situaciją, kai atliekant visas religines prievoles ir laikantis griežtų vienuolinių taisyklių, galima būti „ateistu“; tai įmanoma, jei pamaldumas degraduoja ikiteisių irįstatymųpildymo. Teresė taip elgėsi ne todėl, kad ji buvo paviršutiniška ar drungna, kaip dažnai apie ją rašoma ir teigiama, tarsi ji 20 metų būtų gyvenusi palaidą ir tingų gyvenimą, bet dėl to, kad „pagaliau patekau į tokius pavojus ir mano sielą apraizgė tokia daugybė tuštybių, kad bijojau su Dievu bendrauti vidinėje maldoje“ (V 7, 1).

Galų gale Teresei trūko pasitikėjimo Dievu, ji manė, kad pati turinti įveikti blogį savyje: „Palaikė tik viltis, kaip dabar, daugiau nei po dvidešimt vienų metų, prisimenu, kad negalvojau visai atsisakyti vidinės maldos. Priešingai, vis norėjau ją vėl pradėti, kai būsiu visai laisva nuo nuodėmių. Bet mane labai apgavo ta viltis“ (V 19, 9). Už to slėpėsi jau tiems laikams būdinga, bet ir iki dabar vis dar religijoje galiojanti taisyklė: „Tau tereikia tik pasistengti, ir visa bus gerai; o jeinedarai pažangos, vadinasi, per mažai stengiesi!“

Vidinės maldos krizė turėjo ir teigiamų pusių, nes Teresė iš jos kai ko pasimokė ir galėjo užtikrintai teigti: „Noriu tik perduoti savo patyrimą ir juo remdamasi galiu pasakyti, kad jei kas pradėjo vidujai melstis, tegul niekuomet nesiliauja. Nors šiaip daug pikto darytų, tačiau tai būtų priemonė, padedanti pasitaisyti“ (V 8, 5).

Būtina akcentuoti ir Teresės įžvalgą, kad malda nėra pareigos atlikimas, norint patikti Dievui, taip pat ji nesusideda iš atskirų momentų, kuriuos reikėtų kuo dažniau pakartoti ir išplėsti, bet malda yra bendravimas, kurio negalima įsprausti į tam tikrus laiko rėmus, nes jis apima visą gyvenimą. Todėl absurdiška skirstyti gyvenimo laiką į laiką maldai („contemplatio“) ir laiką darbui („actio“), kaip ir žmones – į pamaldžius, maldos žmones bei į tam neturinčius laiko.

Taip pat nėra įmanoma melstis vietoj kitų, tariamai neturinčių laiko maldai, nes kiekvienas gali ir privalo pats puoselėti draugystę su Dievu, kadangi tai nėra laiko ar vietos, bet santykio ir meilės klausimas.

Teresė neteigia ir to, kad žmogus, pradėjęs vidinę maldą, pirmiausia turi stengtis išvengti nuodėmių, atvirkščiai, jis jokiu būdu neturėtų nutraukti artimo ryšio su Dievu, nes ji pati patyrė, kad žmogaus tobulėjimas ir formavimas yra Dievo rankose.

Taigi ji duoda ir antrą patarimą: „Vidinės maldos dar nepradėjusių maldauju iš meilės Dievui imtis tokio didžio gėrio. Čia nieko nėra, ko reikėtų bijoti, bet yra viskas, ko galima trokšti“ ( V 8, 5).

Būtent vidinė malda, tas draugiškas santykis su žmogumi, tapusiu Dievu, suteikia gyvenimui prasmę, nors ir nėra pojūčio, kad būtum ką laimėjęs, nors ir vėl atkrentama į tas pačias nuodėmes ir klaidas, nes ne žmogaus galioje yra jų išvengti. Teresė remiasi bendražmogiška bendravimo patirtimi, pagal kurią tikra ir gili draugystė padaro gyvenimą prasmingą ir vertą gyventi, net jei toji draugystė patiria ir sukrėtimų bei skausmingų lūžių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ji suvokia tai aiškiausiai savo galutinio atsivertimo per 1554 metų gavėnią metu: „Mano siela jau buvo pavargusi. Ji troško ramybės, bet pikti polinkiai jos nedavė“ (V 9, 1). Kas nenorėtų išsilaisvinti iš savo blogų palinkimų? Galima juos atpažinti ir per išpažintį išpažinti, bet ne taip lengva jais tiesiog atsikratyti. Teresė mato iš savo patirties, kad tik Dievas dovanoja „ galutinį atsivertimą“ ir tik jis išveda sielą į „išganymo uostą“, jei tik ši ištveria maldoje, „nepaisydama nuodėmių, pagundų ir tūkstančių klaidų, į kurias piktasis ją įvelia“ (V 8, 4)…

Tik Viešpats mus gali išgelbėti! Būtent tai ir yra gražiausias vidinė maldos vaisius.

Vertė ir parengė Lolita Panzer