Berniukas Kibaldžiukas pagal Ernestą Parulskį

Ernestas Parulskis. Žiemos atostogų tankas. Iliustravo Morta Griškevičiūtė – Vilnius: Aukso žuvys, 2015. – 48 p.

Į klausimą, ką jis veikia, Ernestas Parulskis atsako paprastai: aš sugalvoju istorijas ir jas papasakoju. Dažniausiai tai būna ganėtinai buitinės istorijos (žr. jų rinktinę viską pasakančiu pavadinimu „Kasdienybės kunstkamera“), nutikusios pernelyg įprastinėse vietose ir pernelyg įprastiniams veikėjams. Iš pažiūros nieko ypatingo, bet užtat kaip smagu jas skaityti! Ne tik todėl, kad kartais tose istorijose atpažįsti save, bet ir todėl, kad Ernestas Parulskis moka pasakoti istorijas.

Šitoji, papasakota „Žiemos atostogų tanke“, skirta vaikams, nuo ankstesnių šiek tiek skiriasi tuo, kad čia į kasdienius žmonių, ką ten žmonių, berniūkščių gyvenimus įžengia Didžioji Istorija. Kitaip tariant, čia pasakojama apie situaciją, kurioje kasdienybė gali virsti Istorija (ar bent kokia nors Kasdienybe iš didžiosios raidės), o įvyksta beveik atvirkščiai, Didžioji Istorija virsta… berniūkščių nuotykiais. Na, bet apie viską iš eilės.

Žiūrėdamas į Mortos Griškevičiūtės viršelyje nupieštą berniuką su lapine kepure galvojau, ką man šitas pasakojimas primena. Ir sugalvojau. Jis man primena Arkadijaus Gaidaro Berniuką Kibaldžiuką išverstą išvirkščiai, t.y. ne didingai veikiantį herojiškoje scenografijoje, bet buitinėje aplinkoje, kuri, tiesą sakant, net svarbiausiais istoriniais momentais niekur nedingsta.

Parulskio bendraamžiai galbūt bent pusėtinai prisimena, kaip Gaidaro herojaus Berniuko Kibaldžiuko nerūpestingus žaidimus sugriauna netikėtai kraštą užpuolę piktieji buržuinai. Tėvai ir broliai išeina į karą, ten, suprantama, žūva, na, o fronto liniją atlaikyti tenka dar nesenai lazdomis žaidusiems berniukams, vadovaujamiems Kibaldžiuko. Dėl išdaviko netekę amunicijos berniukai pralaimi, Kibaldžiukas pakliūva į nelaisvę, tardomas neišduoda karinės paslapties ir baigia liūdnai. Užtat vėliau jam statomi paminklai, saliutuojama ir kitaip atiduodamam derama pagarba ir šlovė.

Parulskio „Kibaldžiukas“ (beje, bevardis) ir daugybei metų praėjus po „žygdarbio“ yra gyvas ir sveikas. Turi žmoną, du vaikus ir šunį. Butą Vilniuje. Ir, aišku, sodybą, į kurią važinėja savaitgaliais. Žodžiu, lyg niekur nieko gyvena eilinį buržuino gyvenimą, kol kartą, toje sodyboje bekepant dešreles, jo sūnus nesusidomi, ką tėtis veikė „žiloje senovėje“, na, prieš dvidešimt metų… O štai tuomet iš atminties kunstkameros pažyra ir istorija, ir Istorija.

Parulskio veikėjas, dvejetukininkas, bet šiaip geras vaikas, žinoma, kovoja prieš Raudonąją Armiją. Ir, toliau lyginant su Gaidaru, daro tai ne didvyriškais, bet gerokai įtikinamesniais, ar, tiksliau, kasdieniškesniais, metodais, stipriai primenančiais paprasčiausią chuliganizmą. Kartu su kiemo draugais (ar nevisai draugais) jie išgyvena savo Sausio 13-ąją ne prie televizijos bokšto (kur neabejotinai būtų skuodę Gaidaro herojai), bet savame kieme, netoliese Šiaurės Miestelio, savais būdais, kurių, nenorėdamas sugadinti intrigos ir atimti malonumo čia neišduosiu. Išgyvena ir tiek, niekas jų nesučiumpa, nenudaigoja, paskui jiems niekas nesaliutuoja, nevadina didvyriais, nestato paminklų, o jie patys ramiai leidžia savaitgalius sodyboje.

Pats pasakojimas irgi visiška Gaidaro priešingybė. Iki ir po jo kulminacijos apie berniukų surengtą diversiją, pasakotojas spėja pažerti devynias galybes jo bendraamžiams nostalgiją keliančių, o jų atžaloms ne visuomet žinomų ir suprantamų smulkmenų: tarybinių vaikų ir jaunimo organizacijų tikrovės, devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečių kovos filmų, videožaidimų salonų, kramtoškės „Turbo“ ir jos pakeliuose buvusių sportinių mašinų atvaizdų, žaidimo su peiliuku „Žemė“, Sąjūdžio mitingus lydėjusios atributikos (ženkliukų, vėliavėlių, lipdukų) pardavinėjimo realijų ir t.t. Pasakojimas, beje, nėra vien istorinis/Istorinis, netrūksta čia ir atpažįstamų šiandienos smulkmenų – nuo smagiai pašiepiamo savaitgalio sodyboje iki dar smagiau pašiepiamos nelengvai perprantamos senelių pavadinimų (bobučių / močiučių / bočelių / diedukų ir t.t.) sistemos. Žodžiu, skaityti tikrai nebus nuobodu nei suaugusiems, nei vaikams. Žiemos atostogų tankas turi visas galimybes virsti neabejotina vasaros (ar kokio kito) vakaro pramoga.

Beje, jei kam visgi pasirodytų, kad kai kurios knygoje pasirodančios aplinkybės yra nepakankamai paaiškintos, tepadaro tai pats, žinoma, įterpdama ar įterpdamas savų istorijų.

Ernestas Parulskis, manau, nesupyks, greičiau jau priešingai.