2015 05 13

bernardinai.lt

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min

Jonas Rimantas Vaitkevičius. Neišmylėta meilė teatrui

Režisierius, aktorius ir pedagogas Jonas Rimantas Vaitkevičius. Nuotraukos šaltinis lrt.lt

Išminčiau, labas! –
rašė tas arabas, –
šakotas tavo proto baobabas!
Bet nieks nežino,
nuo kurios šakos
gegutė mintį iškukuos!

Šį eilėraštuką paskutinėje M. K. Čiurlionio menų mokyklos klasėje per scenos kultūros pamoką teko skanduoti, atliekant užduotis erdvėje – iš apibrėžto kvadrato žengiant į tolėliau apibrėžtą apskritimą, užšokant ant kėdės ar nuo jos nušokant ir t. t. Dar mokėmės gražiai – lėtai, oriai – sėstis, tada – stotis (mintyse skaičiuojant iki keturių) ir pan. Taip mus, būsimus muzikantus ir teoretikus, aktorius ir režisierius Jonas Rimantas Vaitkevičius mokė būti scenoje.

Daugelį metų jis dirbo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Operos studijoje, kartu dėstė M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Vilniaus baleto mokykloje, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Iki tol statė spektaklius Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, o Vilniuje inscenizavo Juliaus Juzeliūno operą „Sukilėliai“. 70-mečio proga – pokalbis apie kūrėjo karjeros ir gyvenimo vingius sodriame praėjusių laikų gyvenimo fone.

Prisiminiau tą eilėraštuką. Kas tai buvo?

Ritmikos pratimas. Reikėjo suderinti judesį su žodžiu. Ne visiems gerai sekėsi. Arba mimika susikaustydavo, arba sutrikdavo judesių koordinacija. Antai Vaidas Vyšniauskas – garsus nūdienos tenoras – sako, jog Muzikos akademijoje niekad nepamirš pratimo „Šalia kelio vieškelėlio“, kai studentai, sustatyti ratu, privalėjo, dainuodami šios dainos posmą, atlikti visą ciklą figūrų scenos erdvėje. Dėl savo nemiklumo kursas prisijuokdavo iki ašarų… O mano tikslas buvo atverti studentų kūrybines galias, jų vidinės erdvės ir laisvės pajautą. Vyresnėse klasėse mokiniai labiau susikausto, o iki 4-5 metukų visi vaikai yra genialūs artistai. Jie smėlio dėžėje ir tortus kepa, ir ragauja, ir viskuo šventai tiki. Vėliau įvyksta lūžis – viršų ima blaivus protas ir gyvenimo patirtis. Tad išvesti vyresniuosius į išmonės, vaizduotės erdvę jau sunku. J. Gruodžio konservatorijoje aktorinį meistriškumą, sceninę kalbą ir muzikos teatro istoriją dėsčiau mokiniams nuo dešimtos klasės. Į ją ateina jau racionalios ir gana uždaros asmenybės. Teko kurti metodiką, visą pratimų sistemą, kaip tarsi žaidžiant juos po truputį atverti. Be to, patyriau, kad dar turiu tam tikrų hipnozinių ir net telepatinių galių. Pavyzdžiui, Vilniaus baleto mokykloje į mano aktorinio meistriškumo pamoką būsimi baleto artistai po specialybės klasės ateidavo taip „nusikalę“, kad suvokdavau – šiandien darbo nebus. Tada paprašydavau susėsti ant grindų ratu ir užsimerkti. Susikurdavom sakralią tylą, aš ištardavau porą relaksacinių formulių, ir klasė atsipalaiduodavo. Trečdalis net užknarkdavo. Tokio meditacinio atpalaiduojamojo miego pakakdavo dešimties minučių. Jis netgi naudingesnis už valandą tikro. Netrukus atsimerkdavom ir su naujom jėgom kibdavom į darbą!

Vėliau, užsidegęs profesoriaus A. Piličiausko, kuris išleido knygutę „Vizualus atlikėjo poveikis“ (1987), idėja, pasiūliau M. K. Čiurlionio menų mokykloje į mokymo programas įtraukti scenos etikos ir estetikos kursą. Juk pirmasis atlikėjo pasirodymas koncertinėje estradoje yra labai svarbus – taip prasideda tavo koncertinio atlikimo ekspozicija. Svarbu ir kaip tu išeini į sceną, kaip esi apsirengęs, kokį dvasinį turinį atsineši… Tuo jau nuo pat pradžių gali sau pelnyti pasisekimą, arba atvirkščiai. Įsivaizduok žiūrovo reakciją, jei išeisi į akademinę sceną su džinsais, o tavo programoje – W. A. Mozartas… „Vaikai, – sakydavau, – atkreipkite dėmesį į mano pastabas eidami į akademinį koncertą ar egzaminą.“ Bet pasipriešinimas buvo didžiulis – tiek tėvų (kurie geriausiai žino, kaip turi atrodyti jų vaikas scenoje), tiek kolegų. Tai buvo naujovė. Ši mokymo programa apėmė žinias apie kostiumo, etiketo, kultūros istoriją, tauraus elgesio scenoje pratybas ir žaidybinius elementus, padedančius vaikams įveikti scenos baimę. Išėjusieji šią programą šiandien scenoje jaučiasi daug laisviau negu pagal ją nesimokiusieji.

1969 m. baigėte Valstybinę konservatoriją Vilniuje kaip aktorius, 1976 m. – muzikinio teatro režisūrą Maskvoje. 1976-1980 m. buvote Kauno muzikinio teatro vyriausiasis režisierius, tobulinotės Maskvos Didžiajame, Berlyno „Komische Oper“ teatruose. Kaip jūsų gyvenime atsirado pedagogika?

Gal tai nelaimė, kad Dievulis mane apdovanojo įvairiais talentais… Nuo vaikystės galva buvo pramušta teatru. Kieme, mokykloje. Mokslai liko šešėly, svarbiausia – teatras! Pradžioje sužibėjau mokykloje kaip armonikierius (įkvėpė tėvo pavyzdys). Pokariu Šiauliuose armonikų niekas neturėjo. Tad įsivaizduokit išeinantį į sceną muzikantą, kurio instrumentas didesnis už jį patį (buvau mažo ūgio), ir šaižiai, jausmingai užgrojantį! Armonika buvo „Honner“ firmos ir skambėjo per tris kvartalus. Vėliau atsirado šokio, dailiojo skaitymo ir dramos būreliai. Tačiau netikėtai išpopuliarėjau kaip pagrindinis mokyklos komikas. Šokėjams koncerto metu reikėdavo persirengti, tad sumaniau pauzes užpildyti komiškomis intermedijomis. Anuomet buvo populiarūs ukrainiečių komikai Štepselis ir Tarapunka. Pasinaudodavau jų tekstukų vertimais, pats komponuodavau, režisuodavau ir su bendraklasiais atlikdavau. Didžiausia svajonė buvo tapti aktoriumi. Baigęs mokyklą nuvykau į Vilniaus konservatoriją laikyti stojamųjų egzaminų, bet nepavyko. Tik vėliau, trejus metus atitarnavęs karo aviacijoje, vis dėlto įstojau, nors man ir šiandien atrodo – tik todėl, kad egzaminą laikiau kareiviška uniforma. Mokslinio komunizmo dėstytoja vis aikčiojo: „Ak, koks šaunus kareivukas!“ ir ištempė mane už ausų per TSRS istorijos egzaminą. Be to, pavyko įtikinamai suvaidinti etiudą iš kareiviškos patirties: skrendu, dirbu bortradisto kabinoje prie aparatūros, kalu Morzės abecėlę, staiga įvyksta lėktuvo katastrofa ir t. t. (juokiasi).

1969 m. baigusį mokslus visą mūsų kursą – 13 žmonių – prievarta išsiuntė į Šiaulių dramos teatrą. Mums tai atrodė kaip tremtis į gilią provinciją, kur žūtbūt reikėjo atnaujinti trupę. Tačiau teatras mus priėmė labai šiltai ir netgi apdovanojo bendrabučiu. Ir štai pirma mano savarankiška repeticija naujame pastatyme – P. Valdharto muzikinėje pasakoje „Katės namai“. Vaidinu Gaidį. Konservatorijoje buvome pripratę prie nuolatinės pedagogų globos, mus vedė beveik patakčiui: atsistosi čia – prasmė tokia; dabar pabandyk šitaip… O čia išėjau į tuščią, apytamsę sceną (net partnerės Vištos nėra) ir nežinau, nuo ko pradėti… Prašau režisierės – duokite nors kokį pradinį mizanscenos atramos tašką. O režisierė Nataša Ogaj iš salės tamsos šaukia: „Nu, Rimas, davajte, davajte.“ Veblenu: „Čto davajte?“ Ji pyksta: „Ja ne znaju, čto delatj, no vy čto nibudj delajte.“ Užkulisy – pikdžiugiškas kolegų kikenimas. To momento niekada neužmiršiu. Juk baigiau aukštąją mokyklą, o scenoje nemoku net žingsnio savarankiškai žengti, esu visiškas bejėgis!

Laimei, netrukus atvyko mūsų pedagogai – šviesaus atminimo Galina Jackevičiūtė ir Leonidas Lurjė (ilgametis Vilniaus rusų dramos teatro vyr. režisierius, vėliau pažemintas pareigose, nes buvo žydų tautybės, neslėpęs esantis savo tautos patriotas ir linkęs populiarinti pasaulinį klasikinį repertuarą, nors reikalauta sovietinio). L. Lurjė ir konservatorijoje dirbo pagal savo metodiką, už tai katedros vedėja prof. I. Vaišytė dažnai jį kviesdavo „ant kilimėlio“. Jis teisinosi (ir aš šiandien laikausi to paties požiūrio): „Ugdymo procese orientuojuosi į turimą studentų kontingentą. Jeigu 60 proc. kurso pajėgūs, žaisti etiudukų su jais neverta!“ Todėl jau nuo antro kurso studijavome lietuvių ir pasaulinę klasikinę dramaturgiją susidurdami su aukšto sceninio lygio personažais, charakteriais ir režisieriaus valia. O šalia visada būdavo G. Jackevičiūtė – aktorinio meistriškumo mokytoja su didele darbo patirtimi.

Taigi jie perkėlė į Šiaulius mūsų diplominius spektaklius Moliere’o „Poną de Pursonjaką“ ir J. Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“. Vėl visas kursas pasijuto kaip žuvys vandeny, pelnėme publikos pritarimą, o spauda mus gerai įvertino.

Vis dėlto Šiauliuose pagal darbo sutartį ištarnavęs dvejus metus ir įvertinęs karjeros perspektyvas, be jokių užnugarių, atsisveikinęs prie vartelių su mamyte, nešinas kukliu lagaminu išvykau į nežinią. Į Maskvą. Čia iškart buvau priimtas į pasaulinio garso A. Lunačarskio teatro institutą.

Maskvoje ir įvyko jūsų virsmas režisūros bei muzikinio teatro link?

Dar žaisdamas smėlio dėžėje buvau režisierius. O jeigu rimtai, konservatorijoje nuo pat pirmų žingsnių sekiau kurso vadovo L. Lurjė pedagoginį ir režisūrinį darbą – kaip jis nagrinėja dramaturgiją, kuria mizanscenas, įprasmina tekstą, montuoja muziką (tada dar magnetofono juostomis). Jam susirgus, teko pavaduoti jį visą semestrą ir netgi savarankiškai parengti programą egzaminui. Teatro pedagogė ir kritikė prof. Irena Aleksaitė dėjo daug pastangų mane išsiųsti studijuoti režisūrą, bet jai nepavyko įtikinti nei Kultūros ministerijos, nei konservatorijos vadovybės: juk puikiai sekasi vaidyba, tai kuriems galams ta režisūra?!

Šiaulių teatro afišose buvau įrašytas kaip režisieriaus asistentas. Turėjau dramos būrelį Pionierių rūmuose. Kai statant „Katės namus“ prireikė paršiukų ir viščiukų, atvedžiau į teatrą savo mažuosius artistus, kur jie sėkmingai ir šoko, ir vaidino, ir dainavo. Po spektaklio premjeros režisierė N. Ogaj prabilo: „Rimai, jums reikia pagalvoti apie režisūrą!“

Maskvos teatro institute nuo pat pirmų dienų pasijutau mylimas ir gerbiamas. Garsioji K. Stanislavskio mokinė, režisūros katedros vedėja Marija Osipovna Knebel mane viešai maloningai pravardžiavo: „Naš Banionis!“ Kadangi kurse buvau vienintelis diplomuotas aktorius, mane kviesdavo dalyvauti visų kolegų parengtose ištraukose nuolat pelnydavau pasisekimą. Apsalęs nuo aktorinio populiarumo, režisūrą kuriam laikui nustūmiau į antrą planą. Kai reikėjo egzaminams ruošti režisūrinį projektą, patyriau, kad mano bendrakursiai (iš Rusijos, Brazilijos, Mongolijos, Lenkijos, Baškirijos), ugdyti remiantis buitine psichologine dramaturgija, nesugeba manęs suprasti iratsiskleisti transcendentiniuose sumanymuose su kosmoso skaidrėmis, K. Balmonto eilėraščiais, A. Skriabino muzika. Tada baisiai užpykau ir atsisakiau dalyvauti kolegų projektuose. Kilo skandalas. Man surengė „draugišką teismą“. Staiga Muzikinės režisūros fakultete vieną kolegę ištiko nelaimė. Poryt egzaminas, o jos pagrindinis atlikėjas susirgo. Ji statė ištrauką iš I. Dunajevskio operetės „Laisvasis vėjas“. Pasiguodė man per bendrą paskaitą, pasisiūliau padėti, ir pelnėme didelį pasisekimą. Ji suvaidino Pepitą, o aš – Mikį. Muzikos režisūros katedros profesūra pakvietė mane į savo kursą. Tačiau turėjau gauti savo kurso vadovo prof. J. Zavadskio leidimą. Baisiai jaudinausi, trypdamas prie instituto slenksčio, bet profesorius buvo geranoriškas: „Na, ką gi… Į gyvenimo pabaigą ir K. Stanislavskis pajuto muzikinio teatro trauką.“

Visa tai baigėsi jūsų atėjimu į Kauno muzikinį teatrą?

– Kaip šiandien suvokiu, apie 1975 m. Kauno muzikiniame teatre buvo iškilusi tam tikra režisūrinė krizė. Vlada Mikštaitė, ketverius metus atidirbusi vyriausiąja režisiere, trenkė durimis. Tada teatro direktorius V. Blažys ir vyr. dirigentas S. Domarkas sužinoję, jog yra kažkoks bebaigiąs mokslus Vaitkevičius, iškvietė mane ir įsteigė režisieriaus asistento etatą. Kilus suirutei savo jėgas siūlė net ir dramos režisieriai, tačiau jau po pirmų repeticijų kolektyvas juos atstumdavo.

Taip dar neturėdamas diplomo atvykau į šį teatrą statyti Algimanto Bražinsko miuziklo „Pagramančio šnekučiai“ ir po sėkmingos premjeros, vis dar be diplomo, 1976 m. buvau paskirtas šio teatro vyr. režisieriumi. Lemtingą balandžio pirmąją dieną!..

Taip tapote pirmuoju diplomuotu muzikos teatro režisieriumi Lietuvoje.

Iš tiesų tais laikais profesionalių muzikos režisierių nebuvo. Senojoje operoje Vilniuje spektaklius statė chormeisteris Stasys Dautartas, tuo pat metu direktoriumi dirbęs Juozas Grybauskas, Kaune – dainininkas Rostisla­vas Andrejevas. V. Mikštaitė juk irgi tikro režisūros mokslo nebuvo baigusi, į Peterburgą keletui metų buvo išvykusi tik pasitobulinti.

Taigi taip susiklostė, kad pirmasis respublikoje turėjau profesinį diplomą. Bet mano laikais Lietuvos muzikos teatre režisūra dar buvo kaip keiksmažodis. Lygiai kaip ir operos ir baleto žanrai Kaune. Operetė – gerai, o opera ir baletas – tik gurmanams, pustuštei salei…

Betgi prieškariu Kaune opera vešėjo?..

Po karo pagrindinę Kauno inteligentiją išvežė, kiti emigravo. O kas liko? Rimtoji klasika čia nebuvo vertinama.

Kaip sekėsi kurti debiutinį pastatymą – „Pagramančio šnekučius“?

Per naktį teko perrašyti Antano Drilingos libretą, nes jis stokojo dramaturgijos. Pasitelkiau originalą – Petro Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“, sukomponavau atskiras scenas, o intarpuose turėjo skambėti A. Bražinsko muzika. Teatro budėtojai gavo įsakymą iki pat premjeros autorių į teatrą neįleisti, „nes teatras repetuoja savo sceninį variantą“. Per premjerą jie abu neslėpė nepasitenkinimo. Grėsė skandalas. Tuomet teatro direktorius V. Blažys ir vyr. dirigentas S. Domarkas A. Drilingos bute suorganizavo Sauliaus Sondeckio ir Juozo Domarko vizitą. Anuomet Lietuvos muzikos pasaulyje iš esmės viskas priklausė nuo šių figūrų. Jie buvo tarsi patronai. Jeigu reikėdavo „prastumti“ kokią naujovę, siųsdavo pas juos delegacijas, kad palaimintų. Taip A. Drilinga buvo nuramintas, nes patronai tarė „gerai“. O kolektyvas mano pirmąjį darbą priėmė labai palankiai, nors pradžioje reikėjo didžiulių pastangų, sumanumo ir pedagoginio takto. Per pirmą repeticiją išsigandau: ateinu į salę ir randu išvėsusius, nuobodžiaujančius artistus… Kas laikraštį skaito, kas valgo ir spokso į mane visiškai abejingi. Patyriau rimtą išbandymą. Tačiau netrukus susigyvenome.

Trupėje turėjote bendraminčių?

Pamažu tokiais tapome. Išsiugdžiau. Kai atėjau, repertuaras buvo naftalininis. Operečių pastatymai be minties, neprofesionalūs, nuobodūs. Reikėjo repertuarą valyti, to džiugiai ir ėmiausi. Bet vietoj šalinamų spektaklių reikėjo statyti naujus, o būdamas teatre vienintelis režisierius, turėjau per metus iškepti po keturis penkis. Išsikėliau užduotį, kaip mokė L. Lurjė, pradžioje „išmiklinti profesionalią ranką“. Ir stačiau viską – nuo burlesko, vodevilio, operėlės vaikams iki operetės, muzikinės dramos ir operos. Atlikėjus vedžiau per įvairiausius stilius ir žanrus. Taip išsigrynino pajėgi trupė, patikėjusi manimi ir pasiruošusi scenoje atlikti bet kokią užduotį. Reikėjo matyti Juozą Malikonį „Užsispyrėlės sutramdyme“ (Visariono Šebalino opera pagal Williamą Shakespeare’ą). Tą jo talento gaivalą ir dievišką temperamentą, kai, užsimetęs Danutę Dirginčiūtę ant pečių, išvinguriuodavo atsakingiausias boso-baritono viršūnes!

Šiame teatre patyriau nepaprastai gražių akimirkų, abipusę meilę ir pasitikėjimą, bet buvo ir labai skaudžių valandėlių. Ypač po Kazio Sajos ir Juozo Širvinsko muzikinio tragifarso „Kelionė į Atatą“ nesėkmės.

Kauno publika laukė tik operečių?

Teatras jau seniai norėjo vadintis Operetės teatru. O man atrodė, kad jis turi lygiuotis į Tartu „Vainemuinės“ teatro pavyzdį. Todėl repertuarinę politiką kreipiau taip, kad žiūrovas būtų pratinamas prie įvairiausių žanrų. Susidūręs su trupės sustabarėjimu ir nelankstumu, pajutau aktorinio profesinio tyrumo ilgesį. Todėl pradėjau dirbti su pirmaprade medžiaga – vaikais „iš gatvės“ be jokio muzikinio išsilavinimo ir teatrinio pasiruošimo. Padedamas kolegės chormeisterės D. Vaitkutės, pastačiau su jais šiuolaikinių operų – Benjamino Britteno „Statykime operą, arba Mažasis kaminkrėtys“, „Auksinę pražūtį“ ir „Albertą Heringą“, Giano Carlo Menotti „Gelbėkite, globuliečiai!“ ir Broniaus Kutavičiaus „Kaulo senį ant geležinio kalno“.

Šiuolaikinių operų ėmėtės pedagoginiais sumetimais?

Anuomet teatrologė Ina Mažeikienė manęs irgi klausė, kodėl krypstu į šiuolaikinę muziką. Sakiau, kad klasika nuostabu, bet kartais trūksta pipiriukų… Kai atėjau į teatrą, repertuarinį portfelį radau tuščią. Per sezoną statydamas po keturis penkis spektaklius, dar važinėjau po Sovietų Sąjungą, ieškodamas naujo repertuaro, ir lagamine atsitempdavau naujos medžiagos. B. Britteno „Mažąjį kaminkrėtį“ pamačiau Taline. Labai patiko spektaklis ir tai, kad scenoje vaidina profesionalūs aktoriai ir vaikai. Pagalvojau – tai nuostabiausia galimybė ugdyti jauną žiūrovą! Mūsų „Mažojo kaminkrėčio“ pastatymas turėjo pasakišką pasisekimą, nors meno taryboje skeptikų netrūko. Iškart po premjeros dalyvavome respublikiniame festivalyje „Teatrai vaikams“ ir pelnėme visus diplomus bei pinigines premijas. O juk konkuravome su VOBT pastatymu – J. Juozapaičio opera „Marių paukštė“ bei kitų solidžių dramos teatrų kūriniais vaikams. Ir štai vakare man iš Vilniaus skambina libreto vertėja Violeta Palčinskaitė: „Sveikinu! Jūs laimėjote visas premijas! Ir už vaidybą su vaikais, ir už režisūrą, ir už dailininko, dirigento darbą…“ Pasipylė susižavėjimo kupini atsiliepimai spaudoje ir nuostaba, kad provincijos muzikinis teatras su „aktoriais iš gatvės“ pastatė tokį gražų spektaklį! Tačiau mūsiškis teatras, jo orkestras pasisekimu nesidžiaugė… Įdomu, kad po 10 metų, kai tą patį spektaklį pastačiau Klaipėdos muzikiniame teatre (dalis Kauno teatro orkestrantų su šeimomis buvo persikėlę dirbti į uostamiestį), orkestro koncertmeisteriai po premjeros stebėjosi: „Koks puikus veikalas! Kokia nuostabi muzika!“ Atsakiau, gal pagaliau jūs patys iki jos priaugote…

B. Britteno „Albertą Heringą“ Kaune stačiau nežmoniškomis sąlygomis. Teatre vyko kapitalinis remontas. Repeticijų metu ausis skrodė pneumatinių grąžtų burzgesys, o lubos kiekvieną momentą grasino įgriūti. Su jaunais, neseniai akademiją baigusiais solistais dirbti buvo beveik neįmanoma. Jie neįstengė suderinti neįprastų vokalinių intervalų su judesiu. Kai pasiūliau mizansceną – dainuojant dar palypėti kopėčiomis – grėsė katastrofa!.. Spektaklį pavyko sukurti tik Eduardo Gutausko (jis daug savo gyvasties ir kraujo įliejo į Alberto Heringo vaidmenį) dėka, taip pat Juozo Malikonio, Jonės Ragaišytės, Kristinos Krukauskaitės, Gerutės Stačkaitytės, Prano Petryšos, Gedimino Šmito, Bernardos Petravičiūtės ir kitų „atsidavusiųjų“ pastangomis. Turėjome pasisekimą. Juk tai Guy de Maupassant’o novelė, tik su modernia muzika. Bet tai nebuvo kasinis pastatymas. Paskui teatrą uždarė remontui, tad spektaklius rodėme Girstučio kultūros rūmuose. Ten išleidome ir baltarusių kompozitoriaus Sergejaus Korteso operą „Motušė Kuraž“ pagal Bertoltą Brechtą. Pagrindinį vaidmenį norėjau skirti patyrusiai solistei Stasei Rapalienei – spektaklis būtų laimėjęs jau vien dėl to, kad ji – publikos numylėtinė, liaudies artistė. Tačiau kompozitorius pageidavo jaunos, gražaus balso artistės. Taip suspindo Gerutės Stračkaitytės žvaigždė.

Paminėjau reikšmingiausius savo darbus, po kurių nauja teatro vadovybė man nieko naujo jau nepatikėjo. Paskutinis mano spektaklis šiame teatre buvo Ruggero Leoncavallo „Pajacai“.

Teatras net jo dailininkui nenorėjo skirti deramo dėmesio ir honoraro, tad mano priprašyta televizijos dailininkė Gerda Lukoševičiūtė sutiko padėti vien iš altruizmo. Paskui sau pasakiau: ačiū, viskas. Kai suėjo lygiai 15 mano tarnystės šiame teatre metų, išėjau į pedagogiką.

Čia turėjau laisvas rankas, galėjau veikti kaip tinkamas, rinktis širdžiai artimą repertuarą, o svarbiausia – dirbau su jaunais, tyros sielos žmonėmis. Atvirai tariant, iš teatro reikėjo išeiti daug anksčiau, bet vis abejojau: kurgi su tokia profesija pasidėsi?! Be to, tiek vilčių į ją buvo sudėta: du aukštieji, tėvai visokeriopai rėmė…

Ar dar nueinate į Muzikinį teatrą?

Dabar didžiausia mano laimė ir pasimėgavimas yra baleto spektakliai. Žaviuosi savo mokinių ir viso LNOBT baleto kolektyvo profesionalumu. Tik dar laukiu to stebuklingo momento, kai jie spektaklyje ir uždainuos! (Juokiasi) Operą, prisipažinsiu, apleidau. Bet ateinu, kai dainuoja Sigutė Stonytė, Nomeda Kazlaus, Vaidas Vyšniauskas, Ieva Prudnikovaitė – jie, kaip ir baleto žvaigždės Živilė Baikštytė, Eglė Špokaitė, Kristina Kanišauskaitė, yra mano mokiniai…

Kauno muzikiniame teatre neseniai apsilankiau pirmąkart po trisdešimties metų pertraukos – mano mokiniai pakvietė jų pasižiūrėti. Rodyta E. Chagagortiano opera vaikams „Ausinė kepurė“. Įėjau į žiūrovų salę ir nusigandau. Prie scenos portalų sumontuoti bene aštuoni galingi garsiakalbiai, visi solistai dainuoja su „kriaušėmis“ (mikrofonais) – ir visa tai idealios akustikos teatre?! O jau pastatymo neskoningumas! Ir kiekvienas aktorius vaidina, kaip išmano…

Be jūsų minėtų darbų Muzikiniame teatre, 1977 m. Vilniuje pastatyta Juliaus Juzeliūno opera „Sukilėliai“.

Po pirmų sėkmingų kūrybinių darbų Kaune mane susirado Virgilijus Noreika – tuometinis Operos ir baleto teatro direktorius – ir pasiūlė statyti spektaklį Vilniuje. Įteikė operos partitūrą padrąsindamas, kad su ja galiu elgtis kaip tinkamas: padirbėti su autoriumi, kupiūruoti. Bet dailininkė tegalinti būti tik Regina Songailaitė, nes tai turėjęs būti jos paskutinis – lyg atsisveikinimo su teatru – darbas. Įteikė ir dingo ilgam Lotynų Amerikoje.

„Sukilėlių“ pastatymą buvo bandyta realizuoti dar 1957 m., tačiau po generalinės repeticijos valdžia išsigando ir premjerą uždraudė. Priežastis aiški – opera gvildeno lietuvių tautos išsivadavimo iš carinės priespaudos problemas, vaizdavo 1863 m. sukilimo epizodus su caro žandarmerijos siautėjimais, kankinimais ir žudymais. Nepatogiausia buvo tai, kad kaip išsivadavimo kovos vedlys scenoje figūravo kunigas Antanas Mackevičius!

Mūsų pastatymas turėjo būti skirtas artėjančiam SSRS 60-mečiui. Kuriant spektaklį teatre jautėsi tam tikra įtampa. Parteryje nuolat pasirodydavo ir repeticijas tyliai stebėdavo vyr. režisierius Rimantas Siparis bei partijos sekretorius Eduardas Kaniava, beje, vienas iš kunigo A. Mackevičiaus vaidmens atlikėjų. Jis mažai repetavo, perleido atlikimą puikiam baritonui Romualdui Vešiotai. Su dirigentu Jonu Aleksa puikiai sutarėme ir glaudžiai bendradarbiavome.

Premjera praėjo efektingai, perpildytoje salėje. Pirmąsias eiles buvo išpirkę Vilniaus ir Kauno seminarijų auklėtiniai bei iškilūs Bažnyčios atstovai, kurie sakė melsiąsi už mane, išvedusį į sceną nesušaržuotą, o gyvą, dvasingą kunigą. Vyliausi įsitvirtinti šiame teatre, nes po repeticijų „gerosios sielos“ vis pašnibždėdavo į ausį, kad trupė sužavėta mano darbu ir esu jau be penkių minučių šio teatro režisierius… Tačiau po premjeros, kaip įprasta, rinkosi solistai, choras. Laukėme, kada ateis valdžia ir J. Juzeliūnas su vaišėmis… Nesulaukėme. Nė vienas neatėjo. Dėl viso pikto.

Kiek buvo rodomi „Sukilėliai“?

Metus ar dvejus. Visasąjunginėje apžiūroje opera pelnė trečiąją premiją. Tačiau paskutinis spektaklis vos netapo katastrofa. R. Songailaitė buvo sukūrusi scenoje efektingas konstrukcijas, kurių dėl masyvaus svorio neleido impregnuoti. O priešgaisrinė tarnyba to atkakliai reikalavo. Dailininkei nežinant, vieną dieną jie padarė savo, nupurškė dekoracijas, bet dėl to jų svoris dar padidėjo! Paskutinio spektaklio finale, sukantis scenos ratui, staiga konstrukcija lūžo ir sugriuvo scenoje, kliudydama kulisus. Buvo toks įspūdis, kad tuoj į gabalus suplyš visa scenos įranga! Tada nuleido uždangą. Po šio įvykio spektaklį nuėmė. Galima sakyti, jį sulaužė. Kultūros ministerijoje ir Centro komitete visi lengviau atsipūtė.

Taigi nuo 1980 m. mokote jaunimą?

Dar dirbdamas teatre susidūriau su nepakankamu aktorių trupės profesiniu pasiruošimu. Pavyzdžiui, Kauno muzikinio teatro primadona Danutė Dirginčiūtė buvo baigusi Gruodžio konservatoriją, bet aktorinio meistriškumo nesimokė. Ji buvo tiesiog liaudies talentas. Ir tokių artistų mano teatre buvo apsčiai. Todėl, gavęs pasiūlymą dėstyti aktorinį meistriškumą J. Gruodžio konservatorijoje, priėmiau jį su džiaugsmu ir dėkingumu. Į pedagoginį darbą pasinėriau visa esybe ir mokiau vaikus, pradedant devintąja klase ir baigiant dvylikta. Susikūriau savo ugdymo metodiką, o visais iškilusiais klausimais mane labai palaikė tuometinė direktoriaus pavaduotoja Jūratė Karbauskienė, visokeriopai skatindama ir remdama.

Vilniaus baleto mokykloje ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje į mano klasę pirmąsyk įžengdavo šeštokai. Pradžioje – kaip bjaurieji ančiukai, o dvyliktokai – orios gulbės ir gulbinai. Kokių išgyvenimų ten patyriau! Juk net su balerūnais statėme ir dainavome (!) W. A. Mozarto „Figaro vedybų“ fragmentus…

Muzikos akademijoje ir Vytauto Didžiojo universitete dėsčiau jau trečiakursiams. Ateidavo „solidūs“, tingūs, užgesę. Juk dar pernai buvo įvertinti dešimtukais, taigi jau viską žinantys ir nenorintys į savo vidinę erdvę įsileisti kito dėstytojo. Metai prabėgdavo ieškant naujo, subtilaus kontakto ir kūrybinės prasmės. Kai pagaliau susigyvendavome ir perprasdavome vienas kitą – tekdavo atsisveikinti, nes magistrantūroje dėstė jau kitas pedagogas.

Yra mokiniai ir yra Mokiniai. Pasidavusieji mano pedagoginiam poveikiui tapo bičiuliais, bendraminčiais, net giminėmis. Nesvarbu, kur po pasaulį būtų išsibarstę. Paminėčiau N. Kazlaus, V. Vyšniauską, Dainą Adamkevičiutę, neseniai Vienoje baigusią operos režisūros studijas. Mačiau jos pirmą pastatymą – liturginę muzikinę dramą Kražių bažnyčioje. Kartu su Giedre Kaukaite buvome sužavėti jos inteligencijos, takto ir subtilumo. Praeitą vasarą Daina Klaipėdos muzikiniame teatre pastatė Donizetti „Meilės eliksyrą“ – labai ja tikiu. Beje, visi, kurie dirba Lietuvos muzikos teatruose, yra mano mokiniai. Tik ne su visais norisi bendrauti, nes yra ir „tuščių“ artistų, kuriuos permatau kiaurai.

Apie save rašote: „Aš troškau gyvenime visko, kad galėčiau džiaugtis gyvenimu, bet Dievas mane išmokė džiaugtis tuo mažu, ką turiu. Štai kodėl esu laimingiausias žmogus pasaulyje.“ Pakomentuokite.

Man jau 70 metų, bet dar niekaip negaliu tuo patikėti. Jaučiuosi jaunas, šviesus ir laimingas. Vis dėlto giliai širdyje kirba kažin koks alkis ir ilgesys… Gal todėl, kad gyvenime nepavyko galutinai savęs realizuoti – nei kaip aktoriui, nei kaip režisieriui, nei kaip pedagogui, nes ir čia neįgyvendinau visų sumanymų.

Dar konservatorijoje, kai nagrinėjome V. Krėvės „Žentą“, dėstytoja G. Jackevičiūtė taip sakė apie pagrindinę heroję: „Ji iki savo gyvenimo pabaigos širdyje išnešiojo didžiulę neišmylėtą meilę!“ Tada nesupratau: kas yra toji „neišmylėta meilė“? Šiandien, ko gero, lygiai tą patį galėčiau ištarti ir apie save: man likimas neleido iki galo realizuoti visų kūrybinių užmojų.

Juk ne iš kokio raskažiaus, o iš aktorinio bado ėmiausi rengti monospektaklius (M. K. Čiurlioniui skirtus „Tchurlianis… Rex“, „Tebūnie“ („Pasaulio sutvėrimas“), R. Tagorės „Prakilniosios giesmės“), pats ant pečių tampydamas ir aprangą, ir rekvizitą, ir aparatūrą. Važiuodavau, kur pats susiorganizuodavau – į mokyklas, senolių prieglaudas, kalinių reabilitacijos centrus, bažnyčias. Galop patyriau, kad nelabai kam to šiandien reikia.

Paskui buvo sveikos gyvensenos ir sveikatingumo programos su juoko, šokio ir garso meditacijomis. Rengiau seminarus „Žinijoje“, pataisos darbų kolonijose, darbo biržoje, Pravieniškių kalėjime ir kt.

Labai maloniai šiandien nuteikia skambutis iš Gerosios naujienos centro radijo studijos, kai kviečia įrašyti pasakėlę ar dainelę. Paskambina, ir lekiu. Žmona stebisi: kam tau viso to reikia?..

Puiki dovana man – 2012 m. šv. Kalėdos: gavau pagrindinį vaidmenį A. Chalikovo miuzikle „Batsiuvio istorija“, vykusiame „Siemens“ arenoje. Vaidinau, dainavau, šokau, o spektaklio režisierius A. Jalianiauskas stebėjosi: „Iš kur tas septyniasdešimtmetis turi tiek parako?!“

Statyti spektaklius šiandienos teatre netraukia, nes ten vyrauja man svetima komercinė atmosfera. Širdis linksta sakralinio teatro link. Todėl susiradau naują hobį – liturginės dramaturgijos ir grigališkojo choralo studijas.

Šiandien man didžiausia laimė – nueiti į bažnyčią. Į šv. Mišias. Ateinu visuomet mažiausiai prieš pusvalandį. Pemedituoju, pasiruošiu. O išeinu kaip iš sakralinio teatro! Pakylėtas. Laimingas. Džiaugsmingas. Kokia grigališkojo choralo palaima, kai jį gieda Romualdas Gražinis! Arba visa Vilniaus universiteto grigališkojo choralo studija. Apima nenusakoma pajauta, kai atsiranda tobulas unisonas, kai visų širdys ir balsai suskamba vienyje. Šiandien man tai ir yra didžiausia laimė.

Kalbėjosi muzikologė Beata Baublinskienė