O. Koršunovas: „Jelizaveta Bam“ – 25-erių metų kūrybos apibendrinimas

Menininkas nesiruošia sustoti. Teatro maištininku vadinamas ir įvairiausių atsiliepimų apie savo spektaklius sulaukiantis kūrėjas, rodos, nesirengia trauktis iš sferos, kurioje jau daug metų gyvena. Mintis pakalbėti su O. Koršunovu apie nueitą kelią bei svarbiausias jo kuriamo teatro tiesas kilo apsilankius „Jelizavetos Bam“ spektaklyje, kuris paliko neišdildomą įspūdį bei privertė permąstyti, kas apskritai yra teatras. Turbūt tie, kurie jau spėjo pamatyti, man pritars, jog „Jelizaveta Bam“ yra išskirtinis reginys. Nežinau, ar tai, ką režisierius kartu su jaunų bei talentingų aktorių būriu parodė man tą vakarą, galima vadinti įprastu spektaklio pavadinimu.

Galbūt režisierius norėjo pasakyti žiūrovui, jog niekas niekur nedingsta. Tai, kas jau pasakyta, padaryta, parašyta, sukurta, gyventa, mirta – viskas nuolat kartojasi, vėl būna iš naujo, o iš esmės – tai niekada ir nebūna dingę. Galbūt norėjo parodyti, kad tik nuo to, kaip mes patys suvokiame tikrovę, priklauso, kas ji yra.

Mano nuomone, spektaklis „Jelizaveta Bam“ ištrynė teatrą ir meną skiriančią ribą. Jau seniai pastebėjau OKT teatro bandymus, pasirodymus paversti kai kuo daugiau nei vien vaidinimu. Manau, su „Jelizaveta Bam“ šis troškimas galutinai išsipildė, ir tai, ką ten mačiau, jau ne vien tik spektaklis. Reginys priminė performansą, šou, kur dalyvavo ne tik aktoriai, bet ir žiūrovų salė. Kaip pats vertinate šį kūrinį?

„Jelizaveta Bam“ turi labai daug prasmių. Visų pirma tai yra tartum savirefleksija, viso savo kūrybinio kelio peržvelgimas. Jame pilna autocitatų. Pabaigoje besisukantis ratas – mirties ratas, sunaikinantis absoliučiai visus mano paties kūrybos fragmentus, kuriuos galima įžvelgti spektaklyje: tai ir tam tikros citatos bei detalės iš „Meistro ir Margaritos“, „Hamleto“, „Edipo karaliaus“, iš pačių pirmųjų mano kūrinių. Taigi beveik visi reikšmingiausi personažai dalyvauja šiame detektyve, pogrindyje. Ne atsitiktinai viskas ir vyksta po scena. Juk šie personažai, užuominos į ankstesnius spektaklius yra palaidoti dalykai, kurie kažkada gyveno scenoje. Todėl „Jelizaveta Bam“ yra tarsi pomirtinė karalystė, kurioje atgimsta tai, kas jau mirę.

Taip pat jame labai daug performatyvumo. Spektaklis, tapęs savotiškomis mano vestuvėmis, iš esmės prasideda ne premjeros, o tą dieną, kai jas paskelbiau. Performansas taip pat vyksta sutinkant bei palydint žiūrovą. Tad, mano manymu, šį spektaklį galima vertinti bei traktuoti įvairiai. Tačiau greičiausiai įmanoma į jį žiūrėti tiesiog kaip į kažkokį reginį ar eilėraštį.

Kaip ką tik ir paminėjote, „Jelizavetoje Bam“ tartum atsispindi pati OKT teatro istorija. Ar tokia buvo jūsų idėja, praėjus dvidešimt penkeriems metams, grįžti amžinybės ratu ten, kur žengėte pirmąjį žingsnį bei taip pradėti naują istoriją?

Tikrai taip. Šis spektaklis – tai mano 25-erių kūrybos metų sukakties jubiliejus, pažymėjimas, apibendrinimas. O ar tai tikrai pabaiga, ar naujos kūrybos pradžia – parodys laikas.

Ar būtų galima teigti, kad spektaklio Jelizaveta atspindi jūsų paties asmenybę, ar bent vaidmenį teatre?

Taip, ji tikrai turi labai daug bendro tiek su manimi, tiek su mano teatru. Jelizaveta – tai OKT dvaselė.

Kalbant apie OKT, įdomu, ar idėja paversti jį kitokiu teatru, peržengiančiu tradicines ribas, buvo jūsų siekis nuo pat kūrybinio kelio pradžios, ar tai išsirutuliojo palaipsniui?

Visada. Nuo pat pradžių su mokslininko aistra tyrinėjau teatrą kaip reiškinį, procesą, kuriame norėjau atrasti esmines tiesas. Niekada nenorėjau pastatyti vien pjesę.

Kas jums svarbiausia tame procese: provokuoti žiūrovą, jo reakcija, ar tiesiog siekis žengti už teatro ribų, priartinant jį prie „tyro meno“, kaip pats esate sakęs?

Matyt, būtent tas priartėjimas prie „tyro meno“. Pirmiausia man svarbu, kad atėjęs į spektaklį žiūrovas ne tik išvystų vaidinimą, bet jo metu ir pats pažintų save. Mano manymu, tikras teatras visuomet yra ontologinis procesas.

Kodėl savo karjerą pradėjote nuo absurdo pjesių? Ar dėl to, kad daug jo įžvelgiate gyvenime, ar manote, jog jame galima rasti gilesnių prasmių?

Aš nevadinu to absurdu, nes tai yra gana ribota sąvoka. Tinkamesnis žodis būtų postdraminis teatras. Kai pasirodė pirmieji mano spektakliai, Lietuvoje tiesiog dar nebuvo tokio termino. Tuo metu garsus kritikas Egmontas Jansonas įvardijo juos kaip postmodernistinį teatrą.

Grįžtant į pradžią, tai mane nelabai domino absurdo rašytojai. Aš ieškojau kažko visiškai kitokio: ne pjesės, ne naratyvinio pasakojimo, ne absurdo – kažkokios grynojo teatro raiškos, kuri būtų nesusijusi su klasikinėmis dramaturginėmis formomis. O absurdas visgi jas turi, nors ir visiškai apverstas. Tuo metu labai mylėdamas teatrą, kartu buvau juo ir pasibodėjęs. Tačiau tikėjau, kad tas reiškinys turi potencialo ypatingai reikštis ir perkelti per mūsų sąmonės rubikoną kažkur giliau, nei patys įsivaizduojame. Būtent tada į rankas pakliuvo Charmsas. Jo tekstai jau buvo visiška antiliteratūra, griaunanti visus literatūrinius kanonus. Kažkas tokio, ką net sunku įvardyti. Remdamasis oberiutais (grupė rašytojų, pasivadinusių šiuo vardu, kuris išvertus iš rusų kalbos reiškia „realus meno susivienijimas“), sukūriau pirmuosius spektaklius. Tačiau jie tikrai nebuvo konkreti Charmso inscenizacija, o tik jo kūrinių ir mano ieškojimų inspiruotas bandymas parodyti kitokį teatrą.

Jūsų spektakliuose pilna veiksmo, detalių, kartais visiško chaoso. Tačiau kartu visa tai sugebate suvaldyti ir sujungti į visumą. Kaip pavyksta tai padaryti?

Tai galbūt yra tam tikros klausos ir mąstymo savybės. Čia kaip ir muzikoje. Režisierius visai kaip dirigentas turi sugebėti pajusti visą kompoziciją. Apskritai teatras ir dramaturgija glaudžiai siejasi su muzikos kompozicijos dėsniais. Režisierius yra dirigentas, aktoriai – muzikantai, o žiūrovas – klausytojas. Tik ne visi žiūrovai sugeba pamatyti tai, kas jiems rodoma, kaip ir ne visi girdintieji gali išgirsti muziką. Tais labai jaučiama ir tarp kritikų. Kita vertus, mane dabar labiau domina nerežisuoti dalykai, tam tikros improvizacijos. Todėl sąmoningai atsisakau labai surepetuoto, sukonstruoto dalyko, ryškios jo formos. Tai puikiai atspindi tokie spektakliai, kaip „Dugne“, „Žuvėdra“.

Ar rinkdamasis pjeses dažniausiai ieškote to, kas būtų jums pačiam artima, kur rastumėte savo asmenybės atspindį, ar žiūrite ir į tai, kas aktualu visuomenei?

Manau, kad tai labai susiję dalykai. Nors aš kaip ir Trigorinas nebesuspėju su modernizmo traukiniu, tačiau tai, kas dabar vyksta, vis tiek mane jaudina. Iš esmės visas mano repertuaras yra susijęs su asmeniniu gyvenimu. „Hamletas“, „Meistras ir Margarita“, „Žuvėdra“ – visi jie turi neatsiejamą ryšį su tam tikrais gyvenimo etapais, išgyvenimais. Teatras man tarsi dienoraštis, būdas suvokti save, o kartu ir tam tikra terapijos forma. Kita vertus, tai toks paradoksalus dalykas: kuo esi nuoširdesnis bei atviresnis savo kūryboje, kuo joje daugiau išpažinties, tuo tai tampa visuotiniau ir įdomiau žmonėms. Sąmoningai niekada netaikiau į aktualias problemas, tačiau spektakliai vis tiek niekada neišvengdavo dabarties refleksijų.

Ar daug leidžiate sau nutolti nuo literatūros, pateikdamas asmeninę interpretaciją?

Režisūra apskritai yra interpretavimo menas, todėl svarbu ne tiek atkartoti kūrinį pažodžiui, bet atverti jo gelmę. Ne visada nuoseklus ir gražus literatūros vaizdų parodymas perteikia esmę. Tarkime, spektaklis „Meistras ir Margarita“, nors paeiliui neseka romano įvykių, tačiau atskleidžia jį bei pagrindines jo temas: kūrybos, meilės, istoriškumo. Man svarbiausia ir yra tam tikros kūrinio idėjos, nes jos nėra vien literatūra. Tarkime, Hamleto mechanizmas yra tai, ką turi kiekvienas žmogus, ką galime atrasti kiekviename mūsų. O kaip tai atrasime ir perteiksime scenoje – su Šekspyro pagalba, ar be jos – jau yra asmeninis pasirinkimas.

Į savo spektaklius pradėjote įtraukti jaunų aktorių. Ir tikrai jaučiamas tam tikras atsinaujinimas, pagyvėjimas. Ar dirbdamas su jaunais aktoriais ir pats jaučiate tam tikrą atgimimą? O gal tai irgi galima sieti su priartėjimu prie savo pradžios bei norą prikelti OKT antrai jaunystei?

Be abejo, taip. Mes jau pasenom, o spektakliai vis dar rodomi. Natūralu, kad ateina nauja karta, kuri pakeičia senąją. Naujas Romeo, nauja Džuljeta. Per penkiolika metų OKT teatras išaugino ne vieną, o kalbant apie mano paties dvidešimt penkerių metų patirtį, dirbau su beveik visomis aktorių kartomis. Dabar atsivedu savo studentus ir manau, kad su šiuo kursu OKT tikrai atjaunės. Kitą sezoną jaunoji karta turėtų pasirodyti ir su savo statytais spektakliais.

Iš tiesų nuveikėte milžinišką darbą teatre. Kaip pats vertinate savo kūrybą? Ar jaučiate, kad įgyvendinote savo tikslą ir pasiekėte esminių pokyčių? Ar jaučiate, jog šiuolaikinis žiūrovas jau pasirengęs priimti naująjį teatrą?

Teatras man tapo ontologiniu instrumentu, per jį aš pažinau save. Vien dėl to jis man yra itin svarbus. Kalbant apie mano teatro fenomeną, tai jis tikrai yra ir turi tam tikrą savo istorinę vietą. Žengdamas koja kojon su esminiais pokyčiais Lietuvoje, manau, kad jis tikrai daug ką pakeitė. Tačiau negalima vienareikšmiškai atsakyti, kas ką keitė, nes teatras ir visuomenė yra labai susiję dalykai, kurie keitėsi vienu metu. Keičiantis mąstymui, pasikeitė ir žiūrovas. Ir tai ne vien teatro įtaka, o daugybės kitų dalykų, techninių naujovių, kurių nebuvo, kai pradėjau kurti, padarinys.

Nuo pat pradžių sulaukiate apie savo kūrybą įvairios kritikos. Pradžioje turbūt netrūko ir labai aštrios. Ar labai sunku ją atremti? Ar tai niekada neprivertė susvyruoti, suabejoti savimi?

Aišku, būdavo įvairiai. Ir būdavo tikrai sunku. Tačiau tais laikais kritika dar buvo labai organizuota ir profesionali. Turėjau tokių, kurie mane labai palaikė – Rūta Vanagaitė, Valdas Vasiliauskas, Egmontas Jansonas, Audronis Liuga, Rasa Paukštytė, Rasa Vasinauskaitė, Daiva Šabasevičienė, Ramunė Marcinkevičiūtė, Julius Lozoraitis, Valdas Gedgaudas. Jų gilios įžvalgos, recenzijos netgi suteikė galimybę išleisti savo teatro knygą, talmudą, pavadinimu „OKT: būti čia“. Tačiau netrūko ir patyrusių, daugiausia vyresnio amžiaus kritikų baisių užsipuolimų. Kalbant apie dabartinę situaciją, nemanau, kad kritika apskritai dar egzistuoja. Yra rašančių žmonių, tačiau esminio trikampio – teatras-kritikas-žiūrovas – nebėra. Šiuolaikinis kritikas nebesuprantamas nei žiūrovui, nei įdomus profesionalui. Jis nebeanalizuoja paties spektaklio, o tartum bando parodyti save kaip savotišką mąstytoją, kuris ėjo į teatrą ir žiūrėjo pasirodymą. Galima išskirti tai netgi kaip kažkokį naują literatūrinį žanrą, tačiau jau mažai besisiejantį su teatru bei jo istorija. Viskas, kas rašoma, tapo labai subjektyvu, ir tai daroma sąmoningai. Seniau buvo kažkoks bendras suvokimas. Visi žinojo, kas gerai, kas blogai. Dabar situacija tokia, kad gali prisiskaityti bet ko apie bet ką. Todėl pasitikėti jau sunku. Tie, kuriais pasitikėjau, neberašo arba jų nebėra. Be to, kritika dabar spausdinama tokiose siaurose nišose, kad beveik niekas jos neskaito. Manau, tai pačių kritikų kaltė. Jie prarado didžiuosius dienraščius, jų nebėra portaluose, liko tik uždari forumai.

Kuriuo/-iais savo spektakliu/-iais labiausiai džiaugiatės?

Kiekvienas spektaklis man vienodai svarbus. Nematau nė vieno darbo, kurį galėčiau atmesti. Jei tai būtų paveikslai, kažkoks apčiuopiamas dalykas, tai pasielgčiau kaip Edvardas Munkas, kuris gyvenimo pabaigoje užsidarė su visais savo tapybos darbais ir nė vieno nepardavė, nors ir buvo norinčiųjų labai brangiai juos įsigyti. Užsidaryčiau ir aš su visais savo spektakliais bei iš naujo stebėčiau, tyrinėčiau, analizuočiau.

Tiek metų darbo, tiek daug kūrinių. Ar netrūksta noro dirbti, kurti, kalbėti žmonėms? Ar pagalvojate, kad kada nors reikės sustoti?

Kada nors reikės. Kartais to ir norisi, ir trūksta jėgų. Tai labai sunkus darbas, nes teatras – kolektyvinė kūryba, kur yra terminai, premjeros, todėl negali nieko atidėti, perrašyti, permąstyti. Tikrai netrūksta streso. Apskritai tai labai perfekcionistinis dalykas, skirtas daugiau jauniems žmonėms, todėl nežinau, ar dar labai ilgai viskas tęsis.