2015 05 17

Metropolitas Antonijus iš Surožo

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Dovanoti pasauliui viltį ir šviesą

Unsplash.com nuotrauka

Šiandien krikščioniškas pasaulis pavojingai atitrūko nuo Evangelijos paprastumo, pilnatvės ir besiveržiančio grožio. Kristus su mokiniais sukūrė Bažnyčią, kuri buvo tiek gili, tiek plati, tiek organiška, jog aprėpė visą visatą.

Mes pavertėme Bažnyčią viena iš žmonių bendrijų. Esame mažesni nei pasaulis, kuriame gyvename, ir kai kalbame apie pasaulio atsivertimą į krikščionybę, iš esmės tesiekiame kiek įmanoma daugiau žmonių padaryti mūsų bendruomenės nariais. Mano galva, tai yra mūsų nuodėmė. Turime suprasti, kad krikščionių Bažnyčia, tikintieji, turi tapti tikintieji ne tik savo pasaulėžiūra, bet ir vidine patirtimi, savo gyvenimu, ir mūsų misija į pasaulį, kur dažnai taip tamsu ir baisu, atnešti viltį ir šviesą.

Pranašas Izaijas vienoje iš Biblijos vietų sako: „Guoskite mano tautą.“ Jis perduoda mums Dievo žodžius. „Guoskite“ – tai reiškia supraskite, į kokius sunkumus įsivėlė pasaulis: tiek materialiai dėl savojo sutrikimo, tiek dvasiškai dėl nusigręžimo nuo Dievo. Neškite į pasaulį paguodą, Dievo švelnumą, meilę, rūpestingumą, kurie turi apgaubti visą žmogų.

Nėra prasmės žmogui kalbėti apie dvasingumą, kai jis alkanas. Mes turime pirmiausia jį pavalgydinti. Nėra prasmės aiškinti, kad kurio nors žmogaus pasaulėžiūra klaidinga, jei neperteikiame jam gyvos Dievo patirties.

Pasaulis, atsisakydamas Dievo ir Bažnyčios, sako: „Jūs, krikščionys, negalite mums duoti nieko, ko mums iš tiesų reikėtų. Dievo jūs mums neduodate, bet pateikiate pasaulėžiūrą. Ji ginčytina, jos šerdyje nėra gyvos Dievo patirties. Jūs mums pateikiate nurodymų, kaip gyventi, tačiau kodėl mes jų turime klausytis?“

Mes turime tapti krikščionimis – pagal Dievo ir Jo mokinių pavyzdį, tada ir Bažnyčia įgaus ne galią, tai yra galimybę prievartauti, o autoritetą, tai yra galimybę kalbėti tokius žodžius, kuriuos girdint kiekvienoje sieloje pradės vertis amžinybės gelmės.

Galbūt esu per didelis pesimistas, vertindamas dabartinę situaciją. Tačiau juk mes nesame krikščionys. Išpažįstame Kristaus tikėjimą, bet iš jo padarėme simbolius. Man visada širdį suspaudžia dėl mūsų liturgijos per Kančios savaitę.

Vietoj kryžiaus, ant kurio miršta tikras jaunas Žmogus, turime puikią, puošnią liturgiją, kuria galima žavėtis, tačiau ji tarsi atitveria mus nuo šiurkščios, klaikios tragedijos. Mes pakeitėme kryžių kryžiaus ikona, Nukryžiavimą – paveikslu, pasakojimą apie to, kas vyko, siaubą įvilkome į muzikinį poetinį pasakojimą. Taip, visa tai pasiekia žmogų, tačiau labai paprasta netgi mėgautis šiuo siaubu. Dažnai žmones šiek tiek paliečia Nukryžiavimo tragedija, ji suspaudžia širdį, tačiau netrukus visi nurimsta. O juk būti tikros žmogžudystės liudininku – visai kas kita. Tai palieka žaizdą širdyje, to nepamirši, kartą išvydęs, jau nebebūsi toks, koks buvai iki tol.

Mane gąsdina tai, kad mūsų liturgijos grožis tampa dar viena kliūtimi, uždanga, pro kurią reikia prasiveržti, ir per pralaužtas duris kiekvieną tikintįjį dera palydėti iki kraupaus, bet kartu didingo slėpinio tikrovės.

Dar baisiau tai, kad galima vadintis krikščionimi ir visą gyvenimą studijuoti teologijos gelmes ir niekada nesutikti Dievo. Galima dalyvauti liturgijoje, giedoti bažnytiniame chore ir neprasiveržti iki to, kas iš tiesų vyksta, esmės. Tai tikrai baisu. Netikintysis visada dar turi galimybę įtikėti, o pseudokrikščioniui ši galimybė labai menka, nes jis įsitikinęs, kad viską žino, viską turi, ko reikia: jis netgi gali paaiškinti kiekvieną liturgijos elementą, gali išplėstai perteikti Tikėjimo išpažinimą, kalbėti apie dogmas, ir staiga pasirodo, jog Dievo jis nesutiko. Jis ramus. Viename iš Leskovo apsakymų yra toks dialogas: „Įsivaizduokite, jis iki Kristaus prisiskaitė.“ Pašnekovas atsako: „Tada nėra jokios galimybės jį pakeisti.“

Jei tik galėtume per Mišias, per Evangeliją, per visa tai, ką turime, iš tiesų prasibrauti prie Kristaus, o ne likti apstu nuo Jo.

Aš tikinčiu žmogumi tapau per Evangeliją ir per gyvą susitikimą su Kristumi. Visa kita atėjo paskui, ir man svarbu, kad tai neužstotų to, ką patyriau. Man sunku suprasti, kaip per Kančios savaitę taip lengvai giedame apie tokius tragiškus dalykus. Arba per Pakylėjimą, kai duona ir vynas virsta Viešpaties Kūnu ir Krauju. Aš nesu muzikalus žmogus, ir man sunku suprasti, kaip tą akimirką galima kažką giedoti, o ne tyloje grimzti į tas slėpiningas gelmes, kur vyksta toks stebuklas. Tiesa, čia mano asmeninė reakcija. Pažįstu daugybę kur kas pamaldesnių, gilesnių žmonių, kuriems choras ne trukdo, o padeda. Tiesa, pažįstu ir tokių, kurie taip ir lieka su choro giesme, paviršiuje. Reikalinga nepaprastai didelė maldos patirtis, kad Mišios nebūtų kažkas atsieta nuo manęs, o taptų tarsi žuviai vanduo, būtina gyvybinė erdvė.

Pamenu Paryžiuje seną diakoną Jefimijų, kuris per liturgiją kartu su manimi giedojo ir skaitė skaitinius. Jis giedojo ir skaitė taip greitai, jog negalėjau suprasti žodžių. Buvau jaunas, įžūlus ir po Mišių pasakiau jam: „Tėve Jefimijau, jūs šiandien man sugadinote Mišias tokiu skubotu skaitymu ir pats negalėjote įsigilinti į tai, ką skaitėte.“ Jis pravirko ir man pasakė: „Atleisk, nepagalvojau, kad tau tai trukdo. Gimiau labai skurdžioje šeimoje. Jau septynerių metų mane atidavė į vienuolyną ir daugiau nei šešiasdešimt metų kasdien gyvenu šioje terpėje. Žinai, kai matau Evangelijos ar Psalmyno žodžius, mano širdyje tarsi kas pradeda groti, ir aš juos giedu, pasiduodamas jų tėkmei, negalvodamas apie nieką kitą.“

Tada supratau, kad jo siela yra tapusi tarsi Dievo instrumentu, ir tai – didžiulis stebuklas. Tačiau tam, kad pasiektume tokią patirtį, mums reikia tapti tėvu Jefimijumi, iš kurio žmonės juokdavosi, jog jis negabus, neretai išgeria, turi prastą balsą, o štai prieš Dievą jo širdis giedojo. Tai ilgas kelias, bet svarbiausia – mes turime to siekti, turime sekti paskui Kristų, kad ir kaip baugu ar sunku būtų, nes tikras pralaimėjimas – tai palikti mokinystės kelią ir likti ties supoetinta, patogia, bet bergždžia krikščionybės iškamša.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien