2015 05 20

Jurga Žiugždienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Juozas Valiušaitis: „Kaunas yra amžinoji lietuviškumo sostinė“

Eimučio Vaičiulio nuotrauka

Gegužės 20-ąją minima Kauno diena. Juozas Valiušaitis – fotografas, fotomenininkas, visuomenės veikėjas, daugiau nei pusę savo gyvenimo nugyvenęs Kaune. Jame gimęs, užaugęs  ir, kaip sakosi pats, čia susiformavęs.  Nors  jau 17-ti metai kaip J. Valiušaitis  – „vilnietis“, Kaunas jam išliko brangus ir artimas. Šiame interviu J. Valiušaitis kalba apie savo ryšį su Kaunu, apmąsto jo svarbą Lietuvos nepriklausomybei, kalba apie šio miesto nūdienos kultūrines bei kitas aktualijas.

Nors jau daugiau kaip 16 metų gyvenate Vilniuje, Kaunas Jums išliko brangus, esate jo patriotas…

Gimiau Kaune Ribentropo-Molotovo pakto 25-ųjų metinių dieną. Tai vis dėlto tapo savotišku mano susivokimo ženklu. Mūsų šeimoje Lietuvos istorija visada buvo aktuali, brangi. Mano tėvelis buvo istorijos mokytojas, tačiau po kalėjimo (buvo politinis kalinys), aišku, juo dirbti nebegalėjo. Tačiau meilė istorijai, jos pajautimas man, matyt, persidavė kažkaip pasąmoningai. Ir nepriklausomos Lietuvos gyvenimas buvo mūsų namų tylus gyvenimo turinys. Nuo pat mažumės, būdamas 7-erių ar 9-erių metų, rinkau nepriklausomos Lietuvos pašto ženklus, pinigus, mano aštuoneriais metais vyresnis brolis Vidmantas kolekcionavo smetonines knygas, turėjome ir originalaus leidimo V. Kudirkos raštus. Taigi aš natūraliai augau tokioje aplinkoje.

Ar vienas tos aplinkos, Jūsų formavimosi dėmenų buvo ir pats Kaunas, kaip miestas, tarpukariu turėjęs laikinosios Lietuvos sostinės statusą? O galbūt Kaune yra ir Jūsų šaknys, čia gyveno kelios giminės kartos?

Mano tėveliai nėra gimę Kaune. Mama į Kauną atvažiavo po karo iš Šakių krašto, o tėvelis – aukštaitis, nuo Šeduvos, Baisogalos.

O kalbant apie Kauno įtaką patriotizmo formavimuisi – ji neabejotina. Ką reiškia vien vaikščioti Laisvės alėja. Jau vien tie pastatai, kurie, kaip supranti, yra kažkokie kitokie. Ir ta Laisvės alėja – ji „neužmušama“. Kaip sugebėjome per visą sovietmetį išlaikyti nepakeistą jos pavadinimą, kai kitos Lietuvos miestų gatvės buvo pervadintos sovietinių veikėjų vardais! Taigi vien tas Laisvės alėjos pavadinimas labai veikė.

Taip pat didelį poveikį mano formavimuisi turėjo ir Kauno dramos teatras. Vien jau kokius spektaklius statė Jonas Vaitkus. „Mėlynieji žirgai raudonojoj pievoj“ – Lenino nuvainikavimas. Grušo „Unija“, kuri yra tarsi apie Žygimanto Augusto laikus, bet scenoje pasirodo kostiumuoti „biurokratai“ su segtuvais, kokiuose sovietmečiu teikdavo garbės raštus ir pan. Taigi Kauno teatras buvo pagrindinė politikos mokykla. Kaip a.a. poetas Kęstutis Genys yra sakęs: „Scenoje sakydavome raudona, o žiūrovai numanydavo, kad žalia ir geltona. Nekrošiaus „Duokiškio baladės“ – partizaninė tematika.

Beje, nuo 10-ies metų esu pažįstamas su aktoriumi Valentinu Masalskiu, kuris mane mažą nešiodavo ant pečių, su kuriuo drauge meškeriodavome. Taigi teatras buvo ir mano fotografijų objektas, ir įkvėpėjas. Teatre lankydavausi bent kartą per savaitę, o kai kuriuose spektakliuose – iki 17 kartų. Sugalvojau technologiją, kaip fotografuoti patamsyje, ir galbūt pirmasis Lietuvoje pradėjau fotografuoti spektaklio metu.

Esu kaunietis visa siela, ir laikinoji, o drauge ir amžinoji Lietuvos sostinė – lietuviškumo sostinė, teatras, tėveliai ir mano dvasios mokytojas Juozas Brazauskas su žmona Anele, kurių namuose buvo savotiška pogrindžio kunigų seminarija, nuo pokario išugdžiusi per 50 kunigų, mane ir suformavo.

Pirmasis Trispalvės iškėlimas Kauno Karo muziejaus varpinėje. J. Valiušaičio nuotrauka

Kada ir kaip pradėjote fotografuoti ir ar Jūsų meilė gimtajam miestui taip pat atsispindi ir Jūsų fotografijose?

Mano pasaulėžiūrai ir lavinimuisi  turbūt lemiamą įtaką turėjo už mane aštuoneriais metais vyresnis brolis Vidmantas. Tėvelis mirė, kai man buvo 16 metų. Man baigiant mokyklą, brolis padovanojo savo fotoaparatą ir dar penkis objektyvus. Tais laikais jis buvo itin profesionalus. Brolis tikėjosi, kad aš kada nors imsiuosi kūrybinės fotografijos. Taigi po poros metų ir pajutau tą originalios fotografijos skonį, nes pamačiau, kad kai kuriose nuotraukose nufotografuoti objektai atrodo kitaip, jie itin ryškūs. Pastebėjau, kad ta sudžiūvusi žolelė, mano nufotografuota ant sniego, atrodo kažkaip „skaniau“. Tada pradėjau domėtis ir skaityti literatūrą, kaip išgauti didesnį ryškumą.

Išvažiavau į Vilnių studijuoti tuometiniame Pedagoginiame institute fizikos ir astronomijos. Tada prasidėjo Atgimimas, todėl, savaime suprantama, atsirado naujų fotografavimo objektų.

Galbūt ryškiausias to meto įvykis, kurį įamžinau,  buvo 1988-ųjų rugpjūčio 2 d., a. a. Sauliaus Griciaus organizuotas Ekologinis protesto žygis, kurio metu buvo išleistas ir pristatytas pirmasis Kauno sąjūdžio laikraštis „Kauno aidas“, kurį redagavo mano brolis. Taigi šį žygį upe, kuria plaukė 50 pripučiamų plaustų, keliolika baidarių, apvainikavo Kauno santakoje vykęs baigiamasis mitingas. Kai įplaukėme į Kauną pro Kleboniškio tiltą, žmonės mums ant galvų metė gėles, o mes plaukėme skanduodami: „Tegyvuoja Lietuva.“ Tais laikais tai iš tiesų buvo proveržis. Su bičiuliu  Audriumi Daukša išlipome į krantą Santakoje, kur buvo tiek daug žmonių, jog supratau, kad ir kaip fotografuosiu, vis tiek neparodysiu tos visumos. Ir staiga pamačiau dabartinės Kauno arkivyskupijos stogą – tuo metu ten buvo J. Naujalio muzikos mokykla, berods, keturių aukštų pastatas. Žiūriu – jis visas apkaltas pastoliais. Tada aš tekinas nukūriau, užlipau pastoliais ant stogo, aišku, apsidairydamas, nes visur buvo pilna milicijos, ir atsiverė toks reginys – Nemuno ir Neries santaka, jie susijungia ir išsilieja tarsi marios. O apačioje – turbūt nuo Kalantos laikų neregėtas žmonių susibūrimas. Taigi padariau tą istorinę fotografiją. Tai – ir vienas reikšmingiausių Sąjūdžio laikų kadrų.

„Lietuvos Siloamas ir Betzata” J. Valiušaičio nuotrauka

Šiaip esu fotografavęs Kauno senamiestį. Po to, kai Kijeve patyriau fotografavimą nuo stogų, grįžęs supratau, kad vis dėlto nuo žemės pastatų fotografijos yra neįdomios, todėl juos reikia fotografuoti taip, kaip žmonės nematę – iš varpinių, bokštų. Kai 2007-aisiais į Lietuvą buvo atvežtos Šv. Teresėlės relikvijos, jas lydėjau po visą Lietuvą, taip pat po Kauną. Taigi turėdavau į bažnyčią atlėkti pirmas, spėti užbėgti į varpinę ir nufotografuoti procesiją, įeinančią į bažnyčią ir išeinančią, po to spėti nusileisti prie altoriaus ir nufotografuoti jį. Taip Šv. Teresėlės relikvijos buvo nufotografuotos Kauno katedroje, vaikų namuose, Vilijampolėje, fotografavau maldininkų procesijas Vilniaus, Savanorių gatvėmis. Taigi yra didžiulis ciklas apie Šv. Teresėlę Kaune.

Šv. Teresėlės relikvijos Kauno katedroje. J. Valiušaičio nuotrauka

Kai dirbau kultūros paveldo inspektoriumi, važinėjau po visą Lietuvą, fotografuodamas senąsias žydų kapines. Taip įamžinau labai reikšmingas Žaliakalnio žydų kapines, kurios turbūt didžiausios Lietuvoje.  Mano nufotografuotos ir Aleksoto žydų kapinės, taip pat Vilijampolėje esantys kūdikių namai, kurie pastatyti buvusiose žydų kapinėse. Taigi jų kieme, tarp antkapių, žaisdavo vaikai. Ten nufotografavau seniausią apskritai Lietuvoje išlikusį žydišką antkapį – kokių 250 metų senumo. Su šalia išaugusia piene. Beje, pienė – mano mėgstamiausias simbolis.

„Kas trapu, o kas tvaru“ J. Valiušaičio nuotrauka

Kaune taip pat fotografavau istoriją su „Tiesos“ rašymu krantinėje, kai dėl šio užrašo  2012 m. birželio 14-ąją buvo suimti šeši paaugliai. Taip pat pusantro mėnesio gyvenau Garliavoje ginant mergaitę, kur padariau apie 3000 fotografijų.

Ar dokumentinė, žurnalistinė fotografija,  kurioje įamžintos reikšmingos Lietuvos istorijai  ir visuomenei akimirkos  – viena mėgstamiausių Jūsų fotografijos sričių, objektų?

Nors esu įamžinęs daugybę dokumentinių, istorinių kadrų – Sąjūdžio, Garliavos istorijos, taip pat Oranžinės revoliucijos Ukrainoje, kur 2004 m. Kijeve praleidau dešimt mėnesių, vis dėlto laikau save „fotodailininku“. Mėgstu šį žodį. Terminas fotomenininkas labai „slidus“, nes ne tau pačiam vertinti, ar tu – menininkas, ar ne. Bet aš stengiuosi daryti dailiai. O smagiausias dalykas fotografijoje man yra fotometaforosfotoužuominos. Kai tu rodai vienus dalykus, bet mintyse, jei tavo mąstymas istorinis, gali tai palyginti su praeities dalykais. Fotografija nuo tapybos skiriasi tuo, jog negali nufotografuoti praeities. O nutapyti gali. Tad kaip išsisukti iš šios padėties ir pakalbėti fotografijoje apie praeitį? – palyginimais. Juk ir Kristaus mėgstamiausia kalba buvo palyginimai. Taigi, mokydamasis iš to, rodau praeities objektus, bet žodžiu darau užuominų į praeitį. Nuo 1991-ųjų esu surengęs 130 fotografijos parodų, mano paties vertinimu, reikšmingiausias ciklas yra „Palyginimų karalystė“. Taigi greta fotografijos čia pateikiu Evangelijos ištrauką. Ir žmogui, kuris skaito Evangeliją, tai suprantama.

Mano fotografijų objektai labai įvairūs – nuo žolynų, akmenų, augalo, sprogdinančio asfaltą, iki žmonių portretų. Pavyzdžiui, Kijeve 2004-ųjų mitinge – senas barzdotas stačiatikis, rankose laikantis ikoną, o šalia stovi jaunuolis, maigantis mobilųjį telefoną. Ir fotografijos pavadinimas – „Dvi ryšio sistemos“.

„Dvi ryšio sistemos“ J. Valiušaičio nuotrauka. 2004 m. Ukraina

Net ir nuotrauka, apie kurią kalbėjau – Nemuno ir Neries santaka – vadinasi „Lietuvos Siloamas ir Betzata“. Tai aliuzija į du Evangelijos pasakojimus apie stebuklingus aklo gimusio ir 38 metus gulėjusio suparalyžiuotojo pagydymus, kurie gražiai siejasi su Sovietų Sąjungos tautų nepriklausomybių atgavimo istorijomis bei Lietuvos misija jų Išsilaisvinimo kelyje. Tas aklas gimusysis – tai daugybė buvusios Sovietų Sąjungos tautų, kurios niekada neturėjo valstybės, „nusiprausia“ Sąjūdžio „vandeniu“. O kalbant apie tuos 38 metus paralyžiaus – tai mes, Baltijos šalys, 48-erius metus gulėjome, laukdamos, kol kažkas sujudės.

Kaunas, be abejonės, itin reikšmingas Lietuvos istorijai, kultūrai, tautinės, patriotinės savimonės formavimuisi. Tačiau ar Jūs nejaučiate, kad „Vilnius“  į „Kauną“ žvelgia kiek iš aukšto. Kodėl, Jūsų manymu, Kaunas tam tikra prasme yra nepakankamai vertinamas ar netgi nuvertinamas?

Iš tiesų tai juntama. Dar nuo Sąjūdžio laikų. Iš tiesų juk ne Vilnius inicijavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Taip, ir ten buvo iniciatyvinė grupė, tačiau laikytasi „žingsnis po žingsnio“ politikos ir pan. O Kaune nepriklausomybė visada buvo, kaip sakoma, kraujyje. Kaune nebuvo kompromisų politikos.

Ir šiandien iš esmės Kaunas yra nustumtas į provincijos miesto lygmenį. Kadaise, jau Nepriklausomybės metais, po Europos Sąjungos konsultacijų buvo išsakyta tokia mintis, kad esą jūsų regionui (ne jūsų valstybei, bet regionui) pakanka dviejų didelių miestų. Todėl netikslinga vystyti Kauną kaip vieną centrų, bet Klaipėdą, kuri yra uostas, ir Vilnių. Taigi ir laikykitės tokios krypties.

Manau, kad tai yra politikos, siekiančios „nugesinti“ Kauną, tąsa. Ir iš tiesų buvo sužlugdytas Kauno kultūrinis gyvenimas, nors jis visuomet Kaune buvo gyviausias. Į Kauno bei Panevėžio teatrus žmonės vykdavo iš visos Lietuvos.

Ką turite omenyje, sakydamas, kad Kauno kultūrinis gyvenimas buvo sužlugdytas? Ar kalbate apie jo menką finansavimą?

Taip. Savivaldos principas yra tai, kad miestas išsilaiko iš savo paties surinkto biudžeto. Tose valstybėse, kur šis įstatymas funkcionuoja normaliai, miestui lieka 70 nuošimčių jo surinkto biudžeto. O šiandien mes iš esmės tęsiame sovietmečio tradicijas, kai viskas suplaukia į valstybės biudžetą, ir tiems miestų vadovams, kurie kaip šuniukai ant užpakalinių kojyčių „geriau pastovi“, duodama daugiau. O tie vadovai, kurie nori didesnio miesto savarankiškumo – lėšų gauna mažiau. Taigi iš esmės mes kaip ir buvome Rusijos imperijos taisyklių tęsinys (nes Rusijoje niekada nebuvo miestų savivaldos), taip ir likome. Nors formaliai Savivaldos įstatymas yra, bet jis neveikia.

Ar galėtumėte įvardyti kurį nors Kauno istorijos laikotarpį, jau po Nepriklausomybės atkūrimo, kaip jo klestėjimo, savotišką „aukso amžių“?

Manau, kad gerai intelekto prasme Kaunas atrodė, kai meras buvo V. Adomonis. Tai buvo Nepriklausomybės pradžioje. V. Adomonis – tai Stasio Šalkausko tipo žmogus, tačiau jis buvo greitai „suvalgytas“. Tačiau tuo metu Kaune  iš tiesų buvo intelekto žmonių susibūrimas. Ekonomine prasme gerai pasirodė meras H. Tamulis. Bet po to buvo visiška „duobė“, nes kituose rinkimuose laimėjo V. Šustauskas. Jis tapo meru, kai Kauno biudžetas buvo pilnas, tačiau po pusmečio jis jau buvo išeikvotas.

Ankščiau minėjote, kad Kaunas yra smukdomas tarsi iš „aukščiau“, tačiau vis dėlto V. Šustausko išrinkimas miesto meru buvo kaip ir pačių kauniečių sprendimas. Tad ar ir pačių miesto gyventojų mentalitetas Kauno šiek tiek netempia į dugną?

Sakyčiau, kad visose tautose esama smukusių žmonių, taip pat – nuobodžių žmonių, esama varguolių ir pan., tačiau juk valstybė ar miestas gyvena bei vystosi pagal jiems vadovaujančiuosius. Sutinku, kad V. Šustausko išrinkimo atvejis – tai savotiška demokratijos grimasa. Nes žiniasklaida arba,  kaip taikliai pavadino Algirdas Patackas, – „spjauda“ – turi didžiulę jėgą, ir ten buvo toks proveržis, kad viskas esą galima. Kaip Leninas kažkada pasakė, jog valstybę gali valdyti ir virėja.

Galbūt ir gali, tačiau neturi. Taigi V. Šustausko išrinkimas kilo iš  paprastų žmonių prigimties  prieštarauti. Tais laikais kaip tik per televiziją buvo rodoma R. Paleckio laida „Prieštarauk“. Nors man atrodo, kad tai – tiesiog griaunantis principas. Tu gilinkis, pažink, o ne prieštarauk.

A. Kupčinsko buvimo meru periodas Kaunui buvo palankus. Nors tai buvo nelengvas metas, tačiau šis meras padarė Kaunui gerų darbų, nors iš jo buvo ir juokiamasi, jis kaltinamas dėl duobių Kauno gatvėse. Tačiau jei kritikuojama, vadinasi, dirbama. Nes to, kuris nieko nedaro, nėra už ką kritikuoti.

Manau, kad pastaruosiuose Kauno mero rinkimuose A. Kupčinskas padarė klaidą, panaudodamas tuos transparantus. Nors jis iš teisų pasakė teisybę. Tai, kad naujasis meras V. Matijošaitis buvo sovietinės milicijos specialiųjų padalinių malšinti mitingams vadas, – nėra smulkmena. O tai, kad jis sukūrė savo verslą – bravo. Tad ko dabar blaškytis? Juk nereikia iš miesto daryti verslo.

Kurios Jums Kaune pačios širdžiai mieliausios, o gal „fotogeniškiausios“, gražiausios vietos,  savotiški „perliukai?

Pirmasis Trispalvės iškėlimas ant Kauno Karo muziejaus varpinės. J. Valiušaičio nuotrauka

Pirmiausia, žinoma, Aleksoto kalnas, nuo kurio atsiveria nuostabi perspektyva. Po to – aišku, bažnyčių bokštai. Jėzuitų bažnyčios stogas dabar yra atviras, leidžiama ant jo užsikelti liftu. Katedros varpinė – taip pat nepaprastai įdomus taškas. V. Kudirkos biblioteka. Nuo ten labai graži perspektyva – matyti Kauno struktūra.

Kaunas apskritai yra nepaprastai įdomus miestas savo gatvių planu. Gaila, kad nebuvo iki galo įgyvendintas Smetonos laikų projektas Laisvės alėją pratęsti iki Kauno pilies. Dabartinė Gertrūdos gatvelė turėjo būti Laisvės alėjos tęsinys. Taigi, pasižiūrėjus iš viršaus, iš lėktuvo, į visą centrinę Kauno dalį – iš esmės galima išvysti  Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos atspindį.

Kunigaikščių gatvės – Gedimino, Algirdo, Kęstučio. Tik šiandien tęsiant šią tradiciją įvyko klaidelė buvusią sovietinę Pergalės krantinę pervadinant Karaliaus Mindaugo. Aš galvoju, kad ją būtų buvę prasmingiau pavadinti Žalgirio pergalės gatve. Nes ta buvusioji Pergalės krantinė prasideda Žalgirio arba Griunvaldo gatve.

Vytauto Didžiojo gatvelė, Totorių, Trakų – taigi Kauno senamiesčio gatvių pavadinimai buvo parinkti labai sistemingai ir išliko iki šių dienų.

Taip pat prie Ąžuolyno – Minties ratas, Gėlių ratas, Perkūno alėja. Viskas – su mintimi. Nes aišku, ten gyveno smetoniniai architektai, kurie Žaliakalnį ir projektavo. Taigi tas ir atsispindi.

Deja, šiandien gatvėms pavadinimai duodami visiškai stichiškai. Pavyzdžiui, Kaune – S. Žukausko gatvė. Atrodo, viskas gerai – generolas S. Žukauskas, Lietuvos kariuomenė vadas. Tačiau tame naujame rajone, kur gyvena įvairiausių pasaulėžiūrų žmonės, manau, kad tai nėra tinkamiausiais spendimas. Todėl duodant gatvėms pavadinimus reikia galvoti, jungti, mąstyti apie kontekstą.

O dėl ko šiandien Kaune Jums labiausiai skauda širdį?

Labiausiai dėl to, kad miesto valdžioje – verslininkai. Aišku, ir dėl kai kurių architektūrinių sprendimų. Tai – katastrofa.

Kadaise buvo paskelbtas Nemuno salos sutvarkymo konkursas. Buvo pateikta poetiškiausių projektų. Ir „Paukščių takas“ – su tvenkiniu, kuriame įbesti naktį šviečiantys stikliniai stulpai. Kitas projektas – amfiteatras su gintaru centre. Tačiau galiausiai buvo pastatytas „juodžiausias“ komercinis „kubas“. Tie sporto rūmai yra tragedija. Turint tokią unikalią gamtinę aplinką  buvo pastatyta antroji vilnietiška prokuratūra Kaune.

Vienu metu, Atgimimo pradžioje, buvo paskelbtas naujojo Kauno dramos teatro statybos vietos konkursas. (Buvo netgi siūloma išsprogdinti kvartalą K. Donelaičio gatvėje).  Prabėgo dvidešimt metų – tai kur tas teatras? Aš buvau pateikęs pasiūlymą statyti teatrą Nemuno saloje. Pagalvokime, kokia tai būtų buvusi dvasinė aura. Pastatome arkinį tiltą. Saulėlydis. Žmonės pėsčiomis eina per tą tiltą, dviem trims valandoms „atsijungdami“  nuo miesto gyvenimo. Ir šiaip jau atėjus į salą žmogų apima visai kitas jausmas…

Dar vienas man labai skaudus dalykas – sunaikinta Kauno televizija, kuri turėjo 30-ties metų patirtį. O iš viso to liko tik viena savaitinė laidelė „Septynios Kauno dienos“. Juk tai – pasityčiojimas tokiam kultūros miestui.

Juk kai 1991-ųjų sausio 13-ąją, kada buvo nutraukta televizijos transliacija Vilniuje, viskas vyko Kauno televizijoje. Galima sakyti, mes turime Nepriklausomybę Kauno televizijos dėka. Iš tiesų čia turėjo būti muziejus, o ne tik gyvuojanti televizija. Kabelinių televizijų, transliuojančių svetimus filmus, pilna, o galėtų būti kanalas, kuriame vyktų vien pokalbiai su meno, kultūros žmonėmis. Tada baigtųsi tie serialų retransliavimai. O dabar mes nesugebame sukurti net originalios savo laidos. Netgi R. Miliūtės „Teisė žinoti“ nukopijuota nuo rusiškos to paties pavadinimo „Pravo znatj“ (teisė žinoti).

Ką, Jūsų nuomone, šiandienis Kaunas turi unikalaus, kuo jis galėtų nenusileisti Vilniui ar netgi prieš jį pasididžiuoti?

Pakaktų savarankiško gyvenimo. Mums nereikia nieko nei griauti, nei nurungti – tiesiog vystyti istorinę dalį. Tarkime, Senamiestis turėtų būti pilnas kavinaičių, kad virtų menininkų gyvenimas. Ir reikėtų stabdyti tų kvailų milžiniškų vitrinų ir prancūziškų madų parduotuvių steigimą. Gatvėje turi groti muzikantai. Šiandien tai uždrausta. Visas gyvenimas sudarytas iš taisyklių. Ir tai būdinga ne tik Kaunui, bet ir valstybiniu mastu – kad policija turi kontroliuoti žmonių gyvenimą, tarsi jie nebėra piliečiai.

Grįžtant prie to, kas būtų reikalinga Kaunui – Kaunas vis dėlto yra teatro miestas, todėl galėtų važinėti karieta, kurioje sėdėtų aktorius, turintis gerą humoro jausmą, ir platintų bilietus į spektaklius. Galiausiai, kad netgi atėjęs į „Maximą“ turėtum galimybę nusipirkti bilietą į teatrą – taip kaip šiandien sumokėti mokesčius jos kasoje. Kad „Maksimose“ vietoje jų vadovų portretų ir biurokratinių taisyklių kabotų Kauno teatrų repertuarai. Prekybos centrai galėtų būti tam įpareigoti.

Kalbant apie Vilniaus ir Kauno dvasią, atmosferą – kuo jos jums skiriasi tarpusavyje ir kur labiau jaučiatės laisvas?

Ukrainoje. Paradoksalu, tačiau, kai 2004 m. grįžau iš Ukrainos po Oranžinės revoliucijos, Kijeve išgyvenęs 10 mėnesių, tiesą pasakius, Lietuvoje neberandu sau vietos. Man čia – tarsi bala su kurkiančiomis varlėmis. Viskas tarsi sulėtinta, tąsomasi su biurokratais, teismais, apeliacijomis. O kur yra laisvi žmonės, kurie kvėpuoja? – kažkur nuėję į pogrindį. Atrodo, tiek turime informacijos, viskas prieinama, tačiau galbūt televizija yra  „perpjovusi mums sausgysles“, kad tik sėdime bejėgiai, laukdami mirties? Degančios jaunuomenės – pilna, tačiau jiems reikia ženklo, kad atėjo jų laikas kalbėti. Tačiau postuose sėdi „seni krienai“ – pradedant Seimu. Panašiai kaip sovietmečiu, nors tau jau daugiau nei 50 – tu vis dar „jaunasis“. Todėl reikia, kad jaunuomenė valdžią perimtų kuo greičiau. Iš kur tas nepasitikėjimas? Manoma, kad jei jaunas, tai pridarys klaidų. Taigi mūsų valstybė tokiu būdu sensta.

Kaip suprantu, Vilniuje jau daugiau nei 16 metų gyvenate dėl susiklosčiusių aplinkybių, kaip ir ne visai „savo valia“. Tad jei būtų visos galimybės – kur rinktumėtės gyventi: Vilniuje ar vis dėlto Kaune?

Greičiausiai, kad išvažiuočiau į sodą, esantį už aštuonių kilometrų nuo Vilniaus, ir gyvenčiau gamtoje. Miestais žaviuosi, grožiuosi  iš tam tikro atstumo. Laipioju jų stogais, fotografuoju. Apie Vilnių esu sukūręs didelį ciklą – 15 fotofilmų. Iš tiesų Vilnius labai gražus, jis – šventyklų miestas, jame buvo 64 bažnyčios. (Nežinau kito Europos miesto, kur jų būtų tokia koncentracija. Nebent Kijeve, kur bažnyčių – visas 100, tačiau ten ir plotas daug didesnis.)

Ar panašių fotografijų ciklų esate sukūręs ir apie Kauną?

Tiesą sakant, apie Kauną esu sukūręs kur kas mažiau. Nes iš esmės iš Kauno į Vilnių išvažiavau aštuoniolikmetis. Po to kurį laiką gyvenau gamtoje, sode, prie Kauno. Vėliau mano žmona aktorė Diana Anevičiūtė, kuri iš pradžių dirbo Kaune, su visu J. Vaitkaus „dešimtuku“ išvažiavo į Vilnių. Taigi mes su žmona visą dešimtį metų važinėjome vienas pas kitą traukiniais tarp Vilniaus ir Kauno, kol kylant kainoms mūsų pasimatymai pasidarė per brangūs, ir galiausiai aš persikėliau į Vilnių. Vis dėlto viską susumavus, iš 50-ties metų 34-erius išgyvenau Kaune.

Tad ar neketinate fotografinės „duoklės“ atiduoti ir savo gimtajam miestui? Gal turite kokių su tuo susijusių planų?

Seniai apie tai galvoju. 2007–2008 metais su profesoriumi Libertu Klimka išleidome kalendorių „Nugrimzdęs Vilnius“. Apie Vilniaus bažnyčias – su istorinėmis Jano Bulhako ir Juozapo Čechavičiaus paralelėmis bei parinktais ypatingais tekstais apie Vilnių. Ten išfotografavau bažnyčias taip, kad nesimato šiuolaikinio miesto konteksto. Pasirodo, tai įmanoma – kad neliktų šlamšto. Taigi, norėčiau išleisti analogišką kalendorių ir apie Kauną.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.