Lietuvoje per daug individualizmo? Nejuokaukite

„Ir visa tai dėl to, kad pas mus per daug individualizmo“, – tarė man garbaus amžiaus vyras, kai šnekučiavomės prie pietų stalo. Mintyje jis turėjo tai, kad daugumos mūsų valstybę ir visuomenę kamuojančių problemų priežastys – pernelyg išsikerojęs individualizmas. Jis toli gražu nėra vienas vienintelis taip manantis. Priešingu atveju, nebūtų reikalo reaguoti. Tačiau dabar darosi panašu, kad dažnai tiesiog ieškome pigių, paprastų paaiškinimų, kurie leistų greitai, labai aiškiai ir neskausmingai išnarplioti iškylančius iššūkius ir problemas.

Individualizmas tokiu būdu tampa kone visrakčiu, atrakinančiu visų problemų esmę. Dėl menko pilietinio aktyvumo yra kaltas individualizmas, kai rūpi tik privatūs reikalai, o rūpinimasis viešąja erdve paliekamas biurokratų armijai, dėl įsigalėjusio šešėlio – taip pat, nes juk kiekvienas rūpinasi tik savimi ir savo kišene. Net dėl prišiukšlintų šalikelių ir miško poilsio aikštelių yra kaltas individualizmas, kuris tik ir skatina vadovautis posakiu, kad po manęs nors ir tvanas. Tik tokiu atveju didžiausiais individualistais reikėtų laikyti vadinamuosius „marozus“ ir įvairiausio plauko aferistus.

Man regisi, kad tokios kalbos ne tik kad neteisingai analizuoja pačių problemų esmę, tačiau ir daro meškos paslaugą valstybei, visuomenei ir bendruomenėms, diskredituodamos individualizmą.

Profesorius Egidijus Aleksandravičius per vieną iš pokalbių priminė itin svarbią Vytauto Kavolio esė, kurioje aiškiai apibrėžiama, kuo gi individualizmas skiriasi nuo privatizmo. „Individualistas turi savo tikslą ir reikalauja laisvės nuo kolektyvo tam, kad šį tikslą galėtų realizuoti. Tada jis grįš visuomenėn ir jai kaip dovaną atneš savo realizuotąjį tikslą (meninį kūrinį, mokslinį atidengimą, naują moralinę sistemą, tobulesnį gamybos būdą, savąją Dievo sampratą ir t. t.). Individualistas reikalauja laisvės, kadangi ji jam yra sąlyga duoti savąjį įnašą“, – konstatuoja V. Kavolis.

Individualistas, priešingai nei dažnai bandoma įpiršti, nėra tas, kuris rūpinasi tik savimi, kuris laisvės reikalauja tik tam, kad atsiribotų nuo bendruomenės iššūkių, visuomenės problemų. Jis paprasčiausiai reikalauja laisvės tam, kad galėtų veikti, kurti ir taip išskleisti savąjį pašaukimą. Laisvė jam reikalinga tam, kad apsisaugotų nuo kolektyvizmo tironijos, masės diktato. Juk nepasitikėjimas laisve pas mus dažnai rodo paprasčiausią nepasitikėjimą asmeniu, jo pajėgumu pačiam spręsti, savarankiškai veikti.

Individualistas yra kitoks nei masės žmogus ar tai, ką V. Kavolis vadina privatistu. Masės žmogus dažniausiai yra linkęs dangstytis įvairiomis kolektyvinėmis vėliavomis, tačiau iš esmės vien tik tam, kad toje masėje ištirpdytų atsakomybę, kurią jis šiaip jau turėtų nešti ant savo pečių. Jis gali daug kalbėti apie tautos misiją, Bažnyčios pareigą ir pašaukimą, valdantįjį elitą ir pan., tačiau tik ne apie save patį ir savo pareigas. Jis visada bus pirmas besti pirštą į kitą, tačiau skubės pasislėpti minioje, kai kalba pasisuks apie jį patį.

Būtent atsakomybės vengimas jį sieja ir su privatistu, kuris, anot V. Kavolio, „neturi savo sąmonėje jokio pozityvaus tikslo; jis nieko nenori duoti, ir laisvės nuo bendruomenės jis reikalauja tik todėl, kad galėtų gyventi sau pačiam“. Toks žmogus, jei ir gauna laisvę iš bendruomenės, tai jai nieko pozityvaus negrąžina, nes apskritai neturi gyvenime jokio tikslo, dėl kurio darbuotųsi ir kurio rezultatus vėliau galėtų dovanoti. Privatistas yra linkęs tik reikalauti, tačiau ne duoti. Privatistui rūpi tik jis pats ir niekas daugiau.

Tie, kurių pusėn šiandien dažnai skrieja kaltinimai individualizmu, yra ne kas kita kaip paprasčiausi privatistai. Neatskirdami individualizmo ir privatizmo suteršiame pačią individualizmo sąvoką, kuri šiandien mums yra be galo svarbi. Jei žvelgsime į istoriją, matysime, kad visi didžiausi laimėjimai joje būtent ir yra pasiekti individualistų – tų, kurie niekur nesislapstė, tų, kurie reikalavo duoti jiems teisę veikti, ieškoti, klysti, tačiau vėliau visuomenėms dovanojo savo pasiekimų vaisių. Individualistas yra tas, kuris nesidairo į kitą manydamas, kad pirma būtent jis turi kažką padaryti, individualistas yra tas, kuris neieško pasiteisinimų susiklosčiusiose aplinkybėse, o veikiau siekia jas keisti, kad jos taptų palankios laisvam asmeniui suklestėti. Individualistas yra tas, kuris būna čia ir dabar ne apgailestaudamas, kad kažkas kitas yra jo likimo lėmėjas, o priešingai – pabrėždamas, kad būtent nuo jo sprendimų, jo veiksmų šiandien priklauso ne tik jo šeimos, bendruomenės, visuomenės ir valstybės likimas.

Būtent individualistų šiandien Lietuvai labiausiai ir reikia – nelaukiančių direktyvų iš pašalės, pasitikinčių savimi, nebijančių ieškoti, bandyti, klysti ir kilti vėl iš naujo, nesikratančių atsakomybės už save, už kitą, ambicingų ir norinčių įrodyti savo gebėjimus. Kol kas individualizmo Lietuvoje tikrai nėra per daug – jo yra gerokai per mažai.