Ir vis dėlto apie tapybą, tik kitais būdais

Iš pažiūros ekspozicija gali pasirodyti chaotiška – nesupranti, ar patekai į patį eksponavimo įkarštį, ar į menininko studiją. Nemažai užuominų į tai, kad čia veikia tapytojai (durys su užrašu „Tapybos katedra“, drobių stirtos, paveikslo pavidalo objektai, spalvų fragmentai). Ar tai – potapybinė erdvė, kurioje užgimsta konceptualiojo meno teiginiai? Meno apžvalgininkė Birutė Pankūnaitė tai aiškinasi su projekto kuratoriumi Povilu Ramanausku.

Projekte dalyvaujantys menininkai bendraminčiai: Eimutis Markūnas, Židrija Janušaitė, Mantas Maziliauskas, Agnė Jonkutė, Rolandas Marčius, Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Jūratė Jarulytė, Andrius Zakarauskas, Julija Pociūtė, Milda Gailiūtė, Giedrius Zaura, Aistė Dabkevičiūtė, Povilas Ramanauskas, Mykolė Ganusauskaitė, Karolis Vaivada, Rosanda Sorakaitė, Eglė Ulčickaitė. Parodos/projekto idėja: Povilas Ramanauskas, Andrius Zakarauskas.

„Tas pats matymo/mąstymo būdas”. Ekspozicijos fragmentas. Simono Jokubausko nuotr.

Kaip jums kilo šio renginio idėja? Kas sieja jos bendraautorius? Kokiu pagrindu surinkta grupė? Kokį pagrindinį pranešimą norite perduoti?

Projektas vykdomas jau antrus metus. Pernai jis vyko Kaune, VDU menų galerijoje „101“, dalyvavo 6 autoriai. Šį kartą Vilniuje, LDS galerijoje, jau turime 17 autorių. Projekto idėja kilo mums kartu su tapytoju Andriumi Zakarausku. Pernai jis gyveno ir kūrė Kaune, o dabar reziduoja Vilniuje. Mūsų su Andriumi studijos buvo šalia ir bendraujant kilo mintis sujungti menininkus, nes manome, kad reikia bendrauti – juk menas yra bendravimo forma. Šiuo atveju ieškojome bendraminčių. Tai autoriai, su kuriais daug kas sieja tiek kūryboje, tiek gyvenime draugaujant. Todėl ir rašome „parodos dalyviai bendraminčiai“. Neakcentuojama menininko autorystė, nerašome, kieno kūriniai ir pačių kūrinių pavadinimų. Pagrindinė mintis: bendraminčiai kuria neįvardyto, nežinomo menininko kūrybinę erdvę. Ją norime pateikti abstrakčiau, nei suprantant ją kaip studiją. Tai kažkas tarpinio tarp studijos situacijos ir parodos. Stengiamės nesilaikyti tradicinių eksponavimo būdų ar tradicijų – ar tai būtų tapybos, ar kitų kūrinių eksponavimas.

Paroda yra instaliatyvi, bet joje yra ir labai daug tapybos, jei traktuosime tapybą kaip paveikslą ar kaip pačius motyvus. Vyravo mintis, kad parodoje nebūtinai turi būti rodomi baigti kūriniai. Yra daug minčių, idėjų, ruošinių, užuomazgų, nuo kurių menininkas pradeda kūrinį, nuo kurių atsispiria. Tarkim, kažkoks natiurmortas, motyvas, įpusėję gimti kūriniai ar baigti darbai. Pernai pirmajame projekto variante buvo lengviau bendrauti tik su 6 autoriais. Šį kartą daug komunikavome elektroninėmis priemonėmis ir susirinkdami į susitikimus bei aptardami, kas ką rodys, kokia būtų tinkama ekspozicija mūsų idėjai išreikšti. Eksponavau ne aš vienas kaip kuratorius ir dalyvis, bet tarėmės ir su visais menininkais, kaip jų kūrinius pateikti.

„Tas pats matymo/mąstymo būdas”. Ekspozicijos fragmentas. Simono Jokubausko nuotr.

Ar visi dalyviai – tapytojai ar bent mokęsi tapybos?

Pernai visi buvo tapytojai, o šiemet turime ir ne tapytojų, bet visi neapsiriboja viena meno rūšimi ar tapyba, bet kuria ir instaliacijas, objektus ir kitą meną.

Kaip tai įgyvendinote: kiekvienas atėjo su savo idėja? Braižėte ekspozicijos planą ar kūrėte spontaniškai?

Vėlgi, kai pernai buvo mažiau autorių – buvo lengviau, eksponavome visi kartu besitardami. Buvo labai įdomu: nors yra labai daug mus siejančių taškų kūryboje, estetikoje ar eksponavime, bet kartu atsiranda ir labai didelių skirtybių. Buvo įdomu stebėti, kur siejamės, o kur skiriamės. Kompromiso būdu, argumentuodami ir sprendžiame, kur ir kaip padėti vieną ar kitą daiktą.

Šį kartą, kai vienijame daugiau žmonių, aš pats ėmiausi pagrindinio eksponuotojo vaidmens, nes kuo daugiau žmonių – tuo daugiau nuomonių. Eksponavau pasitardamas su kitais menininkais. Schemos nebuvo, bet buvau viską apgalvojęs. Kiekviena erdvė diktuoja savo sąlygas. Šiuo atveju norėjosi vienus darbus akcentuoti juos eksponuojant arčiau langų. Žaidė kontrastas, dydžiai, ritmas, spalvos – kaip tapybos paveiksle. Eksponuoti yra labai įdomu – tai procesas. Kai parodoje nėra baigtinių kūrinių – visa paroda yra kaip kūrinys iš mūsų visų motyvų, ruošinių ir nebaigtų kūrinių. Turėjome daug laiko eksponuoti – net kelias dienas. Bet niekas kardinaliai nesikeitė. Pradėjau nuo didelių dydžių, baigdamas smulkiomis detalėmis. Eksponavimo variantų yra labai daug. O viskas turi būti pateikta tinkamai – tiek atskiri kūriniai, tiek jų visuma.

„Tas pats matymo/mąstymo būdas”. Ekspozicijos fragmentas. Simono Jokubausko nuotr.

Aplinka primena dirbtuvės jovalą, kuriame kristalizuojasi konceptualiojo meno žymės. Ar to ir siekėte?

Taip, norima, kad atrodytų ir ne kaip studija, bet ir ne kaip paroda, kur galerijoje ant sienų tvarkingai sukabinti kažkokie objektai. Stengėmės, kad būtų iki galo neaišku, ar čia tas, ar čia tas. Tuomet atsiranda daugiau erdvės žiūrovui interpretuoti. Visi menininkai savo kūriniais kuria naują neįvardyto, nežinomo autoriaus erdvę. Neaišku, kada jis gyveno, ar tebegyvena, buvo, yra ar tik ateis.

Pirmaisiais metais darėme plakatą iš mūsų visų portretų kaip vieno nežinomo autoriaus. Įsivaizduokime, kad kuriame kažkokią kūrybinę erdvę žmogaus, kuris kūrė nuo jaunystės iki senatvės: kiek joje gali būti įvairiausių periodų ir skirtingų vizualių raiškų nuo tapybos, skulptūros iki instaliacijų ir kitų dalykų? Ta mintis man patinka: kiek vieno menininko kūryboje gali būti skirtingų kūrinių. Ekspozicijoje atskiri darbai nėra griežtai atskirti – mes diskutuojame ne tik žodžiais, bet ir kūriniais, jiems besimaišant ir kartais susijungiant tarpusavyje. Taip atsiranda įdomių dalykų, vienas kitą papildome. Tuomet esame ir įdomesni tiek sau, tiek žiūrovui, vystosi kūrybiškumas, gimsta naujų idėjų.

Vienaip buvo pernai, kitaip išėjo šiemet, dar kitaip bus ateityje, kai pasipildysime kitais menininkais. Netgi šitoje pačioje erdvėje po mėnesio eksponuotume visiškai kitokią parodą – galbūt geriau, galbūt blogiau, o gal įdomiau. Tai procesas ir labai svarbi jo mintis, perteikiama bendraminčių kūryba.

„Tas pats matymo/mąstymo būdas”. Ekspozicijos fragmentas. Simono Jokubausko nuotr.

Man jūsų ekspozicija privertė prisiminti dar 1998 m. ŠMC surengtą parodą „Po tapybos“. Joje potapybinę situaciją apmąstė praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio menininkai. Tuomet ši problematika tiesiog tvyrojo ore, kai vyko virsmas ir visi, metę tapyti, ėmė instaliuoti ir kurti video. Man regis, tai yra priversta apgalvoti kiekviena naujai ateinanti menininkų karta. Jūs kaip naujai ateinantieji brendate į tą pačią upę, nepasimokę iš vyresniųjų kelio. Jums taip neatrodo? Tik jūsų parodoje daugiau pačios tapybos likučių ar užuominų – turiu omenyje paskiras drobių krūveles ar neišskleistus arba eksponuotus paveikslus. Tada buvo tradiciškesnė atskirų autorių ir jo darbų paroda, bet visi darbai kalbėjo apie potapybinę situaciją. Eskiziškai, be jokių kategoriškų teiginių.

Tais metais dar mokykloje buvau, apie meną nieko nenusimaniau. Be abejo, kiekvienas menininkas turi viską išbandyti vizualioje raiškoje, nes tai yra mums įdomu. Tai bandymas, proceso skatinimas bendrauti tarpusavyje. Turint omenyje jūsų minėtą problematiką, kiekvienas turi pats ją išgyventi, patirti savo kailiu. Tik tada jis žinos, kur link eiti. Ir dabar atsiranda labai daug virsmų, atsikartojimų, panašumų, nes meno pasaulyje dabar nieko nenustebinsi: viskas grįžta, kartojasi. Mes nesistengiame ko nors naujo išrasti ar kažką teigti. Tai mums tiesiog įdomu. Galbūt atsiras kitų žmonių, kuriuos patrauks tai, ką mes darome. Neįvardydami autorystės, mes atsisakome iškelti „ego“, atsisakome patoso pozicijos. Pati kūrinių visuma ir menas yra aukščiau negu vardas. Eksperimentuojame, tai įdomus procesas, todėl negalvojame nieko stipriai teigti ar išsikovoti kažkokias pozicijas.

Ar laikote šią parodą užklasine veikla, eksperimentu, kai po jos vėl eisite tapyti, ar tai visgi programinis pareiškimas? Ar kiekvienam vis kitaip?

Parodoje yra daug ir baigtų kūrinių: tiek ir tradiciškai suvokiamos tapybos drobių, tiek ir baigtų instaliacijų, kurios gal buvo rodytos kokioje nors parodoje arba sukurtos specialiai šiai parodai, tiek ištisi atskirų autorių archyvai, pagal kuriuos galima atpažinti, kaip gimė vienas ar kitas darbas. Gal jie šiame kontekste atrodo nebaigti. Tai nėra užklasinė veikla, nes dauguma mūsų savo kūryboje naudoja įvairią raišką. Aš ir pats stengiuosi ieškoti įdomių vizualių sprendimų papildant ir praplečiant tapybą. Aš tai vadinu tapybinėmis instaliacijomis, tapybine skulptūra ar tapybiniu objektu. Tai tapybos praplėtimas kitomis vizualiomis formomis, kitomis šiuolaikinėmis medijomis. Galbūt kiti autoriai mažiau maišo skirtingas priemones ir apsiriboja tik tapyba. Bet dauguma visgi taip pat bando praplėsti tapybą. Tai, ką mes matome parodoje, nėra antraeiliai dalykai. Man pačiam ieškoti naujų būdų labai įdomu ir svarbu. Ir ne todėl, kad tapyba nusibodo. Tiesiog ieškau subtilių santykių.

Ar visi autoriai – kauniečiai?

Ne. Kauniečiai buvo pirmojoje mūsų parodoje. Šiuo atveju yra kauniečių, vilniečių, klaipėdiečių, yra dabar gyvenančių užsienyje: Vokietijoje, Danijoje. Vienu miestu nesiribojome – ieškojome bendraminčių. Parodoje yra eksponuojamas vienas lapas su nuotrauka iš neįvardytos knygos, kuriame parašyta – „Keliai jungia miestus ir žmones“. Visi dalyviai turime daug bendrų temų ir estetikos pojūtį. Rinkausi ir kviečiau tiek pačius autorius, tiek ir jų kūrinius.

„Tas pats matymo/mąstymo būdas”. Ekspozicijos fragmentas. Simono Jokubausko nuotr.

Ar kaip Kaune gyvenantis žmogus nejaučiate atskirties tarp kitų miestų ir sostinės? Startavote su šiuo projektu Kaune. Kaune dabar veikia kelios naujai susikūrusios galerijos. Kokių matote Kauno ir Vilniaus meno gyvenimo skirtumų ar problemų? Tarkim, iš Panevėžio į Vilnių persikėlęs Andrius Kviliūnas guodėsi, kad jau seniai besieksponuodamas Panevėžyje jis vis tiek išliko nežinomas Vilniuje. Jūs to nejaučiate?

Gal kada tai yra juntama, tačiau surengus parodą laukia kitas etapas – ieškoti jos sklaidos būdų. O į naujas erdves ar įdomias parodas Kaune tie, kas domisi, atvažiuoja ir iš kitų miestų. Vykstančių įdomių parodų grafikas tikrai intensyvus. Labai dažnai rodomi tiek užsienio autoriai, tiek lietuvių šiuolaikinio meno kūrėjai. Besidomintieji žino, kad erdvės yra labai įdomios, tinkančios šiuolaikinėms parodoms. Dažnai Kaune vyksta įdomesnių parodų nei Vilniuje. Erdvių santykis yra šiek tiek išsilyginęs. Žinoma, kuo daugiau naujų erdvių – tuo geriau, bet šiuolaikinio meno situacija Kaune tikrai gera.

„Tas pats matymo/mąstymo būdas”. Ekspozicijos fragmentas. Simono Jokubausko nuotr.

Ar ketinate toliau tęsti projektą?

Taip, tikiuosi, projektas ir toliau vyks, pritraukiant bendrauti kitus autorius. Manau, būtų tikrai įdomu surengti parodą Šiaulių dailės galerijoje su šiauliečiais menininkais arba Klaipėdoje, Panevėžyje. Kaip jau sakiau, menas – puiki bendravimo forma tiek mums tarpusavyje, tiek kūrėjui – su žiūrovu. Esu dėkingas autoriams, kad sutiko dalyvauti, pasitikėjo.

Jūsų paties meninę veiklą stebiu nuo pat pasirodymo Jaunųjų menininkų projektų parodoje, Kauno bienalėje UNITEKSTAS, vėliau – kvadrienalėje „Dailė ant vėliavos stiebo“. Regis, jums asmeniškai potapybinė problematika ir paveikslo likimas yra itin aktualus? Kas jus pastaruoju metu jaudina kūryboje? Norėtųsi autorinio komentaro.

Kūrinys „Dedikacija paveikslui“, buvo kurtas specialiai Kauno bienalei. Juo noriu pasakyti, kad pats paveikslas, kad ir kas jame būtų vaizduojama, turi kažką daugiau, jis šviečia ir spinduliuoja savo energiją. Tai vertikali stačiakampė šviesdėžė, aptraukta kelių rūšių drobe (linu, medvilne) ir prieblandoje spinduliuojanti šviesą. Kvadrienalėje matėte darbą „Horizontas“ iš personalinės parodos Klaipėdoje, galerijoje „si:said“, atliktą ta pačia technika. Man labai įdomu ieškoti kuo daugiau šiuolaikinės tapybos galimybių, tapybos pratęsimo, praplėtimo kitomis medijomis ar jų tarpusavio santykio. Aš vis tiek mąstau ir kalbu apie tapybą, tik kitomis priemonėmis.