„Pokalbis“ su Hildegarda Bingeniete. Būti moterimi Bažnyčioje yra trūkumas

Šv. Hildegarda Bingenietė. EPA nuotrauka

Kas nenorėtų kokį kartą gauti galimybę pakeliauti laike – pakliūti į praeitį, kad susitiktų žymių asmenybių, kūrusių istoriją, palikusių joje savo požiūrio, nuostatų įspaudą, – kad pažvelgtų iš arčiau ir suprastų, ar per šimtmečius sukurtas jų paveikslas, apibūdinantis juos kaip visažinančius ir numanančius savo likimą, yra tikras, ar jie, kaip ir mes, dvejojo, patyrė sunkumų?

Belaukiant, kol bus išrasta laiko mašina, keli autoriai išdrįso sukurti „Neįmanomus pokalbius“, kur susipina vaizduotės pramanyti atsakymai su autentiška informacija, kuri leidžia pažvelgti į didžius praeities asmenis. „Neįmanomuose pokalbiuose“ šventųjų ir vienuolių ordinų steigėjų istorija nuspalvinta žmogiškumo ir aktualumo.

Nuo 2009 m. Vatikano radijas italų kalba suteikė „balsą“ ištisai asmenybių galerijai – išradėjams, valdovams, menininkams, kuriuos „kalbina“ šių dienų žurnalistai. Pašvęstojo gyvenimo metų proga dalis šių pokalbių surinkta į leidinį „Klausimai ir provokacijos. Neįmanomi interviu su pašvęstojo gyvenimo institutų steigėjais ir pradininkais“, kur pateikiami numanomi „interviu“ su Augustinu, Pranciškumi Asyžiečiu, Ignacu Lojola, Terese Aviliete ar Edita Štein, kur visi pasakoja, kaip savitu būdu pasirinko ištarti „taip“ Dievui. Ir jei šiandien jie mums atrodo tikėjimo pavyzdžiai, nereiškia, kad juos pripažino ir vertino jų amžininkai. Ypač moterų atveju, kaip pasakoja viduramžių mistikė Hildegarda Bingenietė „pokalbyje“ su Lucetta Scaraffia. Šią šventąją popiežius Benediktas XVI 2012 m. paskelbė Bažnyčios Mokytoja. Sako, kad jos laikmečio vienuoliai neleido jai sėdėti kartu su jais…

Šio „interviu“ ištraukas parengėme pagal elektroninio leidinio „Aleteia“ publikaciją.

Tavo gyvenimas buvo nuolatinė kova. Kai kas gal įsivaizduoja ramų gyvenimą klauzūroje, pasinėrus į meditaciją, studijas. Tačiau suprantu, kad taip nebuvo. Galbūt dėl to, kad esi moteris?

Ne tik. Tačiau šis faktas nemažai apsunkino man gyvenimą. Vien pagalvojus, kad kai buvau Disibodenbergo vienuolyne, tik kartą per savaitę galėjau dalyvauti vienuolių susirinkime, ir tai su sąlyga, kad visą laiką stovėsiu ir kalbėsiu paskutinė. Nors ir buvau moteriškos vienuolyno atšakos abatė. Ir nepaisant to, kad vienuolynui pritraukdavau didžiausią dėmesį. Norėdami pasikalbėti su manimi, gauti mano patarimų, pamatyti, kasdien atvykdavo gausybė piligrimų, kurie vėliau vienuolynui palikdavo aukų. Kai išėjau, jų įplaukos gerokai sumažėjo… dar ir dėl to nenorėjo leisti man išeiti ir steigti naujo vienuolyno. Be to, buvau garsi, ir tai pritraukdavo naujų pašaukimų iš garsių kilmingų šeimų, kurios atnešdavo į vienuolyną didelius kraičius.. Tiesa, kad abatas nenorėjo jų grąžinti, kai atvykau į Bingeną, ir dar dabar deramės dėl jų… Godumas yra vienuolių yda.

Parašei tiek daug knygų, kad dabar gali kiek atsipūsti… ties kuo dirbi?

Man atrodo, kad atėjo laikas papasakoti apie savo gyvenimą, tai yra papasakoti apie stebuklus, kuriuos Viešpats nuveikė per tokią paprastą vargšę moterį kaip aš.

Čia jau perdedi… niekuomet nebuvai vargšė moteris. Nuo jaunystės atsiskleidei kaip kosmologijos ir botanikos žinovė, žinai, kaip sudarytas žmogaus kūnas, kaip veikia jo funkcijos, pažįsti šventus tekstus, rašai poeziją, sakralinę muziką. Niekas iš tavo amžininkų intelektualų nėra taip visapusiškai išsilavinęs. Dar reikėtų pridurti, kad tave aplanko apreiškimai, pasiekiantys tiesiai iš švytinčios Šviesos..

Taip sakai, nes esi moteris. Vyskupų ir abatų, imperatoriaus akyse visų pirma aš esu moteris, taigi būtybė, kurios padėtis visuomenėje yra labai žema. Jie pripažįsta mano autoritetą, gerbia žinias tik todėl, kad skleidžiu Dievo Žodį. Nepripažįsta mano žmogiškos išminties, žinių, kurias įgijau studijų metais ir atlikdama medicininius tyrimus. Šios sritys skirtos ne moterims, tad mano atveju jie apsimeta, kad mano žinios neegzistuoja. Tačiau tai pripažįsta piligrimai, ligoniai, kenčiantieji, kurių minios plūsta pas mane ieškodamos paguodos, palengvėjimo, o kartu ir norėdamos savo gyvenime atrasti šviesą. Aš niekam negaliu atsakyti: Dievas mane apdovanojo išmintimi, kad ją naudočiau artimo meilei, kitų labui.

Žinau, kad praleidi daug laiko su piligrimais, turbūt tai labai vargina..

Žinoma, dar ir dėl to, kad jaučiu jų būseną, suprantu, ką jie galvoja, net jei jie man to nesako, ir tai ne visuomet malonu. Skaityti mintis, matyti sielas – sudėtinga dovana, kai kurias atvejais norėčiau, kad Dievas būtų man jos pagailėjęs… ir kartais norėčiau, kad nebūtų man suteikęs viso kito: regėjimų, švytinčios Šviesos balsų… jie nuostabūs, tačiau vėliau labai kenčiu dėl to, kad vėl esu taip toli nuo Dievo, stumiama atgal į pasaulį.

Niekad nemaniau, kad tu priešinaisi balsui, maniau, kad paprasčiausiai tarpininkauji tarp Dievo ir žmonių…

Kokį idealizuotą paveikslą apie mane esi susikūrusi! Ir aš esu nuodėmingas žmogus. Spyriausi daugiau nei kartą, nesugebėjau priimti to, ko balsas manęs prašė, to, kam gyvenimas mane siuntė… sunku buvo palikti saugumo zoną, žemiškus jausmus…

Tačiau jei keliais žodžiais turėtum apibūdinti Šviesos mokymą…

Taip, šį kai ką galiu pasakyti… Šviesa man atskleidžia vidinį ir giluminį ryšį tarp visų gyvų būtybių. Kartą Gyvoji Šviesa parodė žmogų pasaulio sukūrimo centre, figūrą, pilną meilės, kuris neša pasaulio ratą savo krūtinėje, kurio kvėpavimas sklinda visatoje tarsi šviečiantis šaltinis. Taip Dievas man parodė saitus, egzistuojančius pasaulyje, kad žmogus susietas su juo, žmogus neegzistuoja tik dėl savęs paties… Todėl mūsų atsakomybė milžiniška. Kiekvienas žmogus turi nuolat rinktis, ar jis su Dievu, ar prieš jį, ir šis pasirinkimas paveikia viską.

Ar pavyksta padėti suprasti šiuos dalykus kitiems? Vyskupams ir abatams? Popiežiui?

Ne, beveik niekada. Visuomet turiu kovoti su vienišumu, nekantriai vertinti mane supančius žmones, kurie taip lėtai supranta, mato, priima juos supančią tikrovę. Žinau, kad mane laiko sunkaus charakterio žmogumi, nes jiems priekaištauju ir matau jų klaidas, keliu rūpesčių. Nerimstanti moteris, kuri nieko nepalieka ramybėje, kad įvykdytų Dievo valią.

Žinoma, kad turėjai galimybę tiesiogiai sutikti įtakingų vyrų. Ką apskritai manai apie juos? Ar jie blaiviau mąstantys, stipresni nei moterys?

Ne, bet, kaip gerai žinai, to negalima sakyti. Visada reikia rodytis nuolankiomis ir globos reikalingomis moterėlėmis, kitaip tenka brangiai užmokėti. Vyrus beveik visuomet apakina valdžia ir turto kaupimas… net ir vienuolius. Ir taip jie dažnai lengvai tampa eretikų aukomis, net vyskupai.. Tie katarai yra baisūs, jie atrodo labai įtikinamai savo grįžimo prie krikščioniškų ištakų grynumo iliuzija…

Girdėjau, kad dėl to taip dažnai keliauji…

Taip, pamokslaudama, kad jų akis tiesai atverčiau nuo tos akimirkos, kai jų ganytojai to nebesugeba. Pamokslauju vokiškai paprastiems žmonėms, lotyniškai – dvasininkams: man leidžia pamokslauti didžiosiose miestų katedrose, nes situacija sudėtinga, jie nebežino, ko imtis, kad užkirstų kelią erezijai plisti. Jie leido jai išplisti, tačiau dabar nebežino, ką daryti, ir kviečiasi mane. Žmonės tiki manimi, nes mano, kad mano įkvėpimas ateina tiesiai iš Dievo, todėl manęs klauso.

Tačiau ar būtum norėjusi būti vyru?

Žinoma, gyvenimas būtų buvęs lengvesnis, daugiau garbės ir pripažinimo, mažiau įtarimų ir pykčių. Tačiau žinau, kad daugelį dalykų supratau tik todėl, kad esu moteris, nes mano kūnas paklūsta gamtos ritmui, nes moku be baimės paliesti kūnus ir atlikti bet kurį konkretų darbą. Būtent tai man leido studijuoti kitokiu būdu, geriau suprasti žmogaus kūną ir medicininių augalų poveikį. Todėl mes, moterys, geriau jaučiame visatos ritmą. Be to, jei nebūčiau buvusi nuolanki, nevertinama moteris, Švytinti Šviesa nebūtų įvykdžiusi savo slėpiningo virsmo, nebūtų galėjusi palikti tokio stipraus įspaudo valdžios vyrų dvasioje, kurie jautėsi pažeminti to fakto, kad juos vertina moteris. Moteris, kuri suprato, ką darė, kurios negalėjo apgauti. Nebūčiau galėjusi būti šviesos ir laisvės pavyzdžiu visoms moterims.

Parengė Dalia Žemaitytė.