Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Geras žmogus iš Sodų gatvės

Scena iš spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano“. Nuotraukos iš Valstybinio Jaunimo teatro

Vienas XX a. sąlygiškojo teatro kūrėjų Bertoldas Brechtas yra pasakęs, kad nerašo „niekšeliams, kurie pageidautų kevalo, sušildančio jų širdis“. Šią koncepciją pasirinko ir režisierius Vidas Bareikis – balandžio 17-18 d. skelbęs gero žmogaus paieškas Vilniaus valstybiniame jaunimo teatre, kur pristatė dviejų dalių muzikinį spektaklį „Geras žmogus iš Sezuano“, sukurtą pagal minėto vokiečių autoriaus to paties pavadinimo alegorinę pjesę, premjerą. Režisierius siekia aktualizuoti ir parodyti brechtiškąjį teatrą XXI a. Pabrėžti atsiribojimo efekto, kuris šiandien taikomas bet kokiame spektaklyje, svarbą. Vis dėlto išlieka takoskyra tarp scenos ir žiūrovo, tarp aktoriaus ir jo kuriamo personažo, kuriam svarbu parodyti visuomenės ydas, jas kritikuoti.

Taigi pirmasis žmogus – prostitutė Šen Te (aktorė Jurga Šeduikytė) – pasirinko padėti 25 asmenims (Vilniaus valstybinio jaunimo teatro aktoriams) spręsti gyvenimo ar egzistencijos problemas, jas kritikuoti per šiuolaikinio žmogaus ir laiko prizmę. Taip teatro scenoje siekiama akcentuoti postmodernaus Sezuano idėją, paremtą įsimintina scenografija (autorė Paulė Bocullaitė), išryškinančia kiekvieno asmens ydas. Pavyzdžiui, scenoje Šen Te tabako krautuvėlė primena Raudonųjų žibintų kvartalo stiklinę vitriną, Šu Fu (aktorius Kostas Smoriginas) kirpyklos interjeras – pigias Vilniaus stoties rajono kirpyklas.

Taip pat pigumo įspūdį kuria ir tai, kad spektaklio režisierius kartu su dramaturgijos asistente Austėja Lunskyte-Yildiz pasirenka lengviausią adaptacijos būdą. Scenoje akcentuoja originalų pjesės tekstą, t. y. prologą, 10 scenų ir epilogą. Galbūt toks pasirinkimas per daug nuspėjamas, tačiau žiūrovo pastebimą saugumo pojūtį nustelbia ekspresyvios intermedijos ir aktorių atliekamos dainos-zongai. Šie intarpai nenukrypsta į kritišką visuomenės požiūrį, bet leidžia žiūrovui nutolti nuo spektaklio veiksmo ir pasijusti kaip kokybiškame koncerte. Kiekviena spektaklio scena (kaip ir aktoriai) veikia savarankiškai, bet nesistengia perteikti siužeto. Režisierius kuria fragmentišką pasakojimą, kurio pliusas – įvairių įtampų išryškinimas, visgi dėl tokio pasirinkimo neišvystame spektaklio visumos. Atrodytų, lyg ji pasimetusi Sodų gatvės skersgatviuose, kur prostitutės nepasidalija klientais.

Scena iš spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano“. Nuotraukos iš Valstybinio Jaunimo teatro

Vis dėlto galima išskirti du charakterius, kurie ir spektaklyje, ir B. Brechto dramoje yra dominuojantys – tai vandens pardavėjas Vangas (aktorius Ainis Storpirštis) ir prostitutė Šen Te / pusbrolis Šui Ta. Džiugu, kad V. Bareikio spektakliuose moterys kuria sudėtingus ir įsimintinus vaidmenis, kurie neretai užgožia atliekamus pagrindinių aktorių (tokį atvejį matėme „Kaliguloje“ – čia aktorės Vilmos Raubaitės Kesonija nuvainikuoja kitus personažus). Šį sykį vandens pardavėjo ir prostitutės vaidmenys neatsiejami, vienas kitą papildantys. Taip pasirenkama per dviejų charakterių laukus jungti spektaklio naratyvą, į kurį įsirašo vandens pardavėjo Vango sapno intermedijos, kuriančios sudvigubintą veiksmo įtampą, ir Šen Te vokiečių kalbos komentarai, publikai koduojantys atsiribojimą.

Veiksmo įtampa paremta būtent pagrindinių aktorių įkūnijamais personažais. Pavyzdžiui, J. Šeduikytei patikėta atsakinga užduotis – sukurti vaidmenį vaidmenyje. Atrodo, daugiau kūrybinių jėgų aktorė skyrė pusbrolio Šui Ta personažui nei japonų komiksus primenančios prostitutės Šen Te. Taigi žiūrovas spektaklyje mato dvigubą vaidmenį, kai per kelias akimirkas aktorius persijungia į kitą veikėją (ar nebūtų geriau, jei J. Šeduikytė persikūnytų ne užkulisiuose, bet scenoje?). Juk prostitutės Šen Te ir jos pusbrolio Šui Ta vaidmenys išreiškia skirtingas įtampas, kurios lemia spektaklio siužetą, jos galėjo būti parodomos ir žiūrovui. Scenoje tuo pačiu metu kuriamas ir moteriškas-romantiškas, ir vyriškas-racionalus vaidmuo, bet jo niuansai išryškinami nevienodai.

Scena iš spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano“. Nuotraukos iš Valstybinio Jaunimo teatro

Taip, pasitelkiant skirtingus vaidmenis, kūno plastiką ir kostiumus (čia svarbi spalvos semantika), iškeliama ir kito priešprieša, Šen Te ir Šui Ta ryšiai ar gėrio ir blogio susidūrimas. Tai pabrėžia šviesių plaukų perukas, raudoni latekso drabužiai ir aksesuarai – moteriškoji linija; juodi drabužiai, saulės akiniai, kepurė – vyriškoji linija. Neretai moteriškoji ir vyriškoji pusės suvokiamos kaip gėrio ir blogio kodai. Pasitelkiamas blogis, kad būtų pasiektas gėris, kurio ir reikia Šen Te, tik ji neretai savo poreikiais abejoja. Stengiasi padėti kiekvienam į tabako krautuvėlę užsukančiam žmogui (dramos tekste pirmojo Dievo pažymima: „Žmogus negali ilgai išlikti geras, jeigu iš jo nereikalaujama gerumo. O mes keliausime toliau ieškoti dar žmonių, panašių į mūsų gerą žmogų iš Sezuano, kad liautųsi pagaliau šnekos, jog geriesiems nebėra vietos šioje žemėje“; p. 63; vertė Edvardas Viskanta). Taigi ši gerumo žymė Šen Te priverčia tapatintis su kitu ir kęsti primesto vaidmens naštą, kuri individą išderina, naikina iš vidaus. Taip pat lydi visą spektaklį, verčia žiūrovą kelti egzistencinius klausimus, bet nerasti į juos aiškių atsakymų.

Visiškai kita kryptimi eina vandens pardavėjas Vangas, kurio intermedijos, t. y. sapnai ir dainos ypač svarbios dramos tekstui ir, žinoma, spektakliui (pvz., „Daina apie dievų ir gerųjų žmonių bejėgiškumą“). Vangas suvokiamas kaip gėrio nešėjas, parduodantis vandenį, siejamą su gyvybės šaltiniu ir dvasiniu atsinaujinimu. Pastebime svarbią spektaklio metaforą, koduojančią Šen Te siekį keisti gyvenimo būdą („Labai svarbu – nauju žmogum tapti“; p. 55). Sykiu spektaklyje it per didinamąjį stiklą stebimas žiūrovas – kaip jis supras vandens įvaizdį, ar jo neatmes, ar sugebės atkoduoti ir taip pat pasikeisti. Nesvarbu, kad publika lieka nuošalyje – ji skatinama susitapatinti su aktoriaus kuriamu personažu ir į save pažvelgti iš šalies. Vandens pardavėjas Vangas – svarbi spektaklio jungtis tarp trijų dievų (aktoriai Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis, Giedrius Arbačiauskas) ir prostitutės Šen Te.

Scena iš spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano“. Nuotraukos iš Valstybinio Jaunimo teatro

Nors remiamasi B. Brechto epinio teatro koncepcija, kuri nurodo, kad publika turi likti paraštėse, vis dėlto žiūrovas į V. Bareikio režisuojamą spektaklį įtraukiamas. Tai rodo prostitutės Šen Te intarpai ir trijų dievų komentarai, kuriuos pasirenkama išsakyti vokiečių kalba, – žiūrovas švieslentėje gali sekti vertimą arba jo atsisakyti. Be to, režisierius pasirenka teisėjus-dievus iš scenos perkelti į teatro balkoną. Taigi ne tik kurti epinį teatrą, bet ir pasitelkti įvairias fokusuotes. Sceną įrėmina du ekranai, kuriuose žiūrovas veiksmą ir aktorių emocijas mato iš skirtingų perspektyvų. Įdomu, kad pasirenkamas nespalvotas vaizdas, konstruojantis nuorodą į kitą erdvę. Ją galėtume suvokti kaip buvusią, bet esamą čia ir dabar, t. y. teatro scenoje. Arba tai savotiška aliuzija į šiuos laikus, kai kiekviename žingsnyje esame stebimi (intertekstas į prekybos centrą „Maxima“).

Visgi scenoje svarbiausia akcentuoti šių laikų realijas, ydas ir apsisprendimą: būti geru ar blogu žmogumi. Net dievus, ypač dieviškumą, siekiama vaizduoti šiuolaikiškai ir komiškai; aktorių tikslas – parodyti žmogaus ydas (o galbūt akcentuoti tikėjimo svarbą?). Taip pat tikėti savimi, bet nepasikliauti kitais, ieškoti gėrio, tačiau nepasiduoti blogiui. Todėl neretai iš tolo švytinčios masyvios trijų dievų aureolės gali klaidinti žiūrovą, atitraukti jį nuo gero žmogaus iš Sezuano paieškų. Kol suvokiame, jog gero žmogaus toli ieškoti nereikia. Jis yra šalia mūsų. Netgi salėje sėdintysis gali pakeisti visuomenę, bet ar to nori?

Taigi režisierius V. Bareikis spektaklyje nepateikė vieno aiškaus sprendimo, kur ieškoti to gero žmogaus, kokios jo apibrėžtys. Tai paliko nuspręsti žiūrovui – jis priverstas ne tik susitapatinti su personažu, bet ir reflektuoti savo išgyvenimus, apsižvalgyti aplink. Mat scenoje pasirenkama perteikti skirtingas kiekvieno personažo gėrio apibrėžtis. Svarbiausia – akcentuoti žmogaus dvilypumą ir susvetimėjimą neapibrėžtoje visuomenėje. Tik reikia suvokti, kad ne visada joje gerumas mums pasirodo tikruoju veidu. Kartais po šviesių plaukų peruku ir raudonu lateksu gali slypėti toks blogis, kurio net su striptizo stulpu nenugalėsi.