Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 05 22

Timothy Snyder

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Kai Stalinas buvo Hitlerio sąjungininkas

Rusijai tęsiant invaziją į Ukrainą, Vladimiras Putinas nusprendė reabilituoti Antrąjį pasaulinį karą pradėjusią sąjungą tarp Hitlerio ir Stalino. Kalbėdamas apie Molotovo ir Ribbentropo paktą kaip gerą užsienio politiką, jis pažeidė ilgametį sovietinį tabu ir be to, pataisė savo paties nuomonę, kad susitarimas buvęs „nemoralus“. Ką jis turi mintyje? Kas Stalino ir Hitlerio sąjungoje būtent šią akimirką taip patrauklu Putinui? Ką reiškia ši Antrojo pasaulinio karo istorijos revizija tuo metu, kai Rusija Europos teritorijoje atgaivina agresyvaus karo tradiciją?

Putinas tapo istorijos mėgėju, o jo pastarosios kalbos atskleidžia saviems poreikiams pritaikytą Rusijos praeities rekonstrukciją. Sumaišęs įvairias klišes su nesąžiningumu, jis nuo to laiko, kai vasarį prasidėjo jo karas Ukrainoje, pristatė keistą savo šalies istorijos versiją. Jis teigė, kad Rusija ir Ukraina yra viena tauta dėl krikšto, kuris galėjo įvykti ar neįvykti prieš daugiau nei tūkstantį metų prekybos taške, kuris tuo metu buvo pagonių vikingų ir žydų chazarų mišinys. Jis pristato Krymą, į kurį buvo įsiveržta ir kuris buvo aneksuotas, kaip amžinai Rusijai priklausančią teritoriją, nors jo istorija ir byloja apie europietišką skirtingų kultūrų sceną. Rusišką charakterį šis regionas įgijo daugiausia dėl žudikiško Krymo totorių iškraustymo, kurį 1943 metais įvykdė Stalinas. Kaip taikliai pasakė Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka, remiantis Putino etninės istorijos logika, būtų žymiai daugiau prasmės atiduoti Maskvą Krymo totoriams, nei atiduoti Krymą Maskvai. Juk Maskva ir prasidėjo kaip totorių protektoratas. Galiausiai Putinas pareiškė, kad Rusija turi plėstis į pietus, nes kadaise ten egzistavo regionas, vadinamas Naująja Rusija. Jis klaidingai įsivaizduoja šios istorinės teritorijos ribas, tačiau tai tik nuslepia dar didesnę klaidą. Rusijos ekspansija į Naująją Rusiją turi tiek pat prasmės kiek Anglijos pretenzijos į Naująją Angliją ar Škotijos pretenzijos į Naująją Kaledoniją, ar Pietų Velso pretenzijos į Naująjį Pietų Velsą. Kalbėdama apie šiuolaikinę istoriją, Rusijos propaganda apima paprastą prieštarą, kurią drįsta skelbti „dekadentiškiems“ Vakarams: nėra jokios ukrainiečių tautos, tačiau visi ukrainiečiai yra nacionalistai, nėra jokios Ukrainos valstybės, tačiau jos organai yra represiniai, nėra jokios ukrainiečių kalbos, tačiau visi rusai yra verčiami ja kalbėti.

Net ir tokiame netipiniame ir įspūdingame istorijos iškraipymo kontekste prezidento Putino pagyros Molotovo ir Ribbentropo paktui yra vertos ypatingo dėmesio, ypač Vokietijoje. Molotovo ir Ribbentropo pakto svarba XX amžiaus istorijai sunkiai gali būti pervertinta. Sąjunga su Stalinu leido Hitleriui užpulti Lenkiją su sovietų pagalba, būtent dėl to šis paktas yra visų toliau sekusių karo tragedijų ištakos – ne tik Lenkijoje, tačiau ir kitur. Tvirtindamas, kad 1939 metais Stalinas elgėsi kaip protingas valstybininkas, Putinas teigia, jog tuo metu Hitleriui priešintis nederėjo. Tai nėra tik problematiškas sovietų užsienio politikos vertinimas. Tai taip pat yra tiesioginis iššūkis pamatiniam pokario Vokietijos Federalinės Respublikos įkūrimo mitui, skelbiančiam, kad Hitleriui derėjo priešintis 1939 metais. Aišku, būta valstybių, kurios priėmė priešingą sprendimą nei sovietai – Prancūzija, Didžioji Britanija ir ypač Lenkija priešinosi Hitleriui 1939-aisiais. Hitleris penkerius metus nuo 1934 iki 1939 metų mėgino įkalbėti Lenkiją būti sąjungininke puolant Sovietų Sąjungą, tačiau jam buvo atsakyta. Jis 1939 metų rugpjūtį tris dienas įkalbinėjo Staliną kariauti prieš Lenkiją ir susilaukė entuziastingo pritarimo.

1939 metų rugpjūčio 20 dieną Hitleris paprašė Stalino susitikti, Stalinas itin džiugiai sutiko. Penkerius metus sovietų lyderis ieškojo galimybės sunaikinti Lenkiją ir pagaliau tokia proga atėjo. Savaime suprantama, kad Stalinas suprato, jog sudaro sandėrį sunaikinti didžiausią Europos žydų tėvynę kartu su pačiu didžiausiu viso pasaulio antisemitu. Stalinas rengėsi sandėriui dėl sąjungos su Hitleriu ir kaip daugelis kitų to meto lyderių lankstėsi antisemitizmo lyderiui. Siekdamas patraukti Hitlerio dėmesį, jis atleido žydų kilmės užsienio reikalų komisarą Maksimą Litvinovą ir pakeitė jį rusu Viačeslavo Molotovu. Litvinovo atleidimas, anot Hitlerio, buvo „lemiamas“. Būtent Molotovas 1939 metų gegužės 23 dieną Maskvoje derėjosi dėl susitarimo su Hitlerio užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu.

Tuo metu žydai gana tiksliai nujautė, ko jiems reikia baimintis. Po penkerius metus Vokietijoje vis augusių represijų prieš žydus sekė šokiruojantis smurtas Austrijoje po anšliuso. Čekoslovakijos sunaikinimas kovo mėnesį taip pat buvo tragedija žydams. Čekoslovakijos žydai bėgo iš Vokietijos aneksuotų regionų, taip prarasdami savo turtą. Slovakijos žydai prarado savo pilietybę, kai buvo sukurta nauja valstybė, esanti sąjungoje ir priklausomybėje nuo Berlyno. 1939 metų vėlyvą rugsėjį Ženevoje į pasaulinį kongresą susirinkusiems sionistams žinios apie Molotovo ir Ribbentropo paktą buvo šokas. Kiekvienas dalyvis iš karto suprato, ką reiškia pranešimai apie „ne agresijos paktą“: Hitleriui atrišamos rankos, karas artėja. Bendrųjų sionistų lyderis Chaimas Weizmannas kongresą uždarė šiais žodžiais: „Draugai, aš turiu vienintelį norą – kad mes visi liktume gyvi.“

Tai nebuvo tuščias tragizmas. Slaptas nacių ir sovietų neagresijos pakto protokolas numatė rytinės Europos padalinimą tarp nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Hitleris turėjo sąjungininką, kurio jam reikėjo karui pradėti. Rytinės Europos regionai, kuriuos apėmė slaptas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimo protokolas, buvo tankiausiai pasaulio žydų gyvenamos vietos. Žydai jose nepertraukiamai gyveno daugiau nei pusę tūkstantmečio. Vos tik karui prasidėjus, šios vietos greitai taps pačia pavojingiausia vieta žydams per visą jų istoriją. Mažiau nei po dvejų metų čia prasidės Holokaustas. Per trejus metus beveik visi iš milijonų čia gyvenusių žydų bus nužudyti. Žymus Stalino posakis skelbė, kad Molotovo ir Ribbentropo paktas yra sąjunga, „pasirašyta krauju“. Daugiausia kraujo tose žemėse, kurias apėmė šis paktas, praliejo žydų civiliai.

Šiandien žiniasklaidoje, kalbant apie Putino istorinį apsivertimą, daugiausia dėmesio skiriama ne Moloto ir Ribbentropo pakto ryšiui su pačiu karu, tačiau Lenkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos – keturių valstybių, kurias po pakto pasirašymo 1939 metais okupavo Sovietų Sąjunga, – baimėms. 1939 metų spalio 17 dieną Stalinas prisijungė prie savo sąjungininko Hitlerio karinės atakos prieš Lenkiją ir pasiuntė Raudonąją armiją įsiveržti į šalį iš rytų. Šalies viduryje raudonarmiečiai susitiko su savo sąjungininkais iš Vermachto ir buvo surengtas bendras pergalės paradas. Sovietų ir vokiečių slaptoji policija pažadėjo vieni kitiems susidoroti su bet kokiu lenkų pasipriešinimu. Užkulisiuose sovietinė NKVD organizavo masinę maždaug pusės milijono Lenkijos piliečių deportaciją į Gulagą. Taip pat buvo nužudyti tūkstančiai Lenkijos karininkų, kurie dar visai neseniai kovojo prieš Vermachtą.

Lenkijos valstybės sunaikinimas, savaime suprantama, yra atmenamas Lenkijos istorijoje. Kas dažnai pražiūrima, tai kelias, kuriame privalo persidengti Lenkijos ir žydų istorija. NKVD nužudyti Lenkijos piliečiai, daugiausia atsargos karininkai, turintys aukštąjį išsilavinimą, buvo nužudyti dėl to, kad atstovavo Lenkijos valstybės elitui. Dažnai tai buvo žydai, kurių mirtis sovietų gniaužtuose pasmerkė jų šeimas susidurti su vokiečių okupacija jau be jų pačių. Wilhelmas Engelkreisas, Lenkijos žydas gydytojas ir atsargos karininkas, buvo nužudytas Katynėje. Jo dukra, vėliau rašydama iš Izraelio, prisiminė savo vaikystės neviltį. Lenkijos žydas gydytojas Hironimas Brandwajnas kartu su savo broliais karininkais buvo nušautas į nugarą. Jo žmona Mira po dvejų metų mirė Varšuvos gete nežinodama, kas nutiko jos vyrui. Štai Mieczyslawas Proneris buvo vaistininkas ir chemikas, žydas ir lenkas, atsargos karininkas ir kovotojas. Jis Lenkijos kariuomenėje kovėsi su vokiečiais tik tam, kad vėliau būtų suimtas sovietų ir nužudytas šūviu į nugarą. Po kelių mėnesių jo motinai buvo įsakyta persikelti į Varšuvos getą, iš kurio ji buvo išvežta į Treblinką ir ten nužudyta dujų kameroje.

Kalboje, kuri reabilitavo Molotovo ir Ribbentropo paktą, ir kitais atvejais Putinas teisino Sovietų Sąjungą su nacistine Vokietija kalbėdamas apie Vakarų valstybių prisidėjimą prie Čekoslovakijos sunaikinimo Miunchene. Nors jis ir yra visiškai teisus sakydamas, kad Čekoslovakijos išdavystė buvo svarbus žingsnis į karą ir Holokaustą, visiškai nėra aišku, kad nuorodos į Miuncheną pagerina paties Putino argumentus. Iš visų jo pasirodymų akivaizdu, kad jis pats tiek Miuncheną, tiek Molotovo ir Ribbentropo paktą, kuriuos sudeda į vieną gretą, vertina kaip pozityvius pavyzdžius. Rusijos kampanija prieš Ukrainą 2014 metais yra stebėtinai panaši į Vokietijos kampaniją prieš Čekoslovakiją 1938 metais. Abiem atvejais pasitelkiamas etninis nacionalizmas, išrasti istoriniai regionai, kurie duotybe tampa tik po prievartos akto („Sudetai“ ir „Naujoji Rusija“), separatistų, kurie neturėtų jokių galimybių be pagalbos iš užsienio, parama ir troškimas sugriauti Europos sistemą sugriaunant vieną iš svarbių Europos valstybių, kuri pasirodo besanti demokratiškesnė nei kai kurie jos kaimynai.

Savaime suprantama, kad Vakaruose Miuncheno susitarimas visuotinai yra regimas kaip klaida ir negatyvus pavyzdys. Ir Putino kalbos apie Miuncheno susitarimą yra nepilnos be užuominų į to meto sovietų politiką. Prancūzija pirmoje 1938 metų pusėje bandė ieškoti susitarimo su Sovietų Sąjunga, tačiau jos tarpininkai vis dingdavo Didžiojo Teroro nasruose. Mes apie tai sužinosime daugiau, jei ir kada bus atvertos svarbios archyvinės medžiagos, tačiau, remiantis dabar turimais duomenimis, Miuncheno krizė tuo metu Kremliuje buvo vertinama kaip galimybė įsikišti į rytinę Europą. Net kai Londonas ir Paryžius ragino Prahą siekti kompromiso su Hitleriu, sovietai siuntė užuominų norintys pasiųsti savo ginkluotąsias pajėgas į centrinę Europą Čekoslovakijai apsaugoti – visa tai dėl elementarių geografinių priežasčių būtų reikalavę invazijos į Lenkiją arba Rumuniją, arba abi valstybes. Iš tiesų prie Lenkijos sienos buvo pasiųstos keturios sovietų armijos grupės. Rugsėjo 12 dieną Hitleris pasakė kalbą apie poreikį išlaisvinti vokiečius iš naikinančios čekų politikos ir apskritai susidoroti su pačia Čekoslovakija. Po trijų dienų sovietinis režimas suintensyvino savo vykdomus etninius valymus pasienyje su Lenkija. Pradedant rugsėjo 15 diena, sovietų valdžia vykdė skubias masines sovietinių piliečių, apkaltintų šnipinėjimu Lenkijos naudai, egzekucijas – dauguma nužudytųjų buvo etniniai lenkai.

Žodinės instrukcijos, perduotos vietiniams NKVD veikėjams, buvo akivaizdžios – „lenkai turi būti visiškai sunaikinti“. Rugsėjo mėnesį visoje sovietinės Ukrainos teritorijoje didžiuliais skaičiais buvo žudomi lenkų kilmės vyrai. Štai Vorošilovgrado (dabartinio Luhansko) mieste sovietinė valdžia per Čekoslovakijos krizę svarstė 1226 Lenkų operacijos bylas ir įsakė 1226 egzekucijas. Rugsėjo mėnesį sovietinės Ukrainos regionuose, esančiuose pasienyje su Lenkija, sovietiniai daliniai keliavo iš kaimo į kaimą kaip mirties būriai. Lenkai vyrai buvo šaudomi, lenkės moterys ir vaikai buvo siunčiami į Gulagą, o ataskaitos būdavo pildomos jau vėliau – vis iš naujo ir iš naujo. Žytomiro regione sovietinė valdžia rugsėjo 22 dieną myriop nuteisė šimtą žmonių, rugsėjo 23 dieną – dar 138, o rugsėjo 28-ąją – papildomus 408. Tai buvo ta diena, kurią Hitleris nustatė galutine invazijai į Čekoslovakiją.

Raudonoji armija stovėjo Lenkijos pasienyje, o NKVD įvykdė masinius valymus užnugaryje, kai buvo masiškai šaudomi ir tremiami lenkai, laikomi tautos priešais. Tačiau krizė buvo išspręsta. Miunchene Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos lyderiai nusprendė, kad Čekoslovakija privalo perduoti tas teritorijas, kurių norėjo Hitleris. Tai buvo gėdingas poelgis, kaip toks jis prisimenamas ne tik Prahoje, tačiau ir Londone, Paryžiuje ir Vašingtone. Sovietų politika tomis savaitėmis yra visiškai užmiršta. Tačiau teroras ir mobilizacija suteikia mums šiek tiek naudingos informacijos apie sovietų politiką po to, kai kita europinė krizė, sukelta Hitlerio, sukūrė galimybę sovietų invazijai į Lenkiją. Sovietų vykdytos Lenkijos piliečių deportacijos 1940 metais pakartojo, tiesa, mažesniu mastu Didžiojo Teroro metodus.

NKVD vadas Berija sukūrė specialią troiką greitai susidoroti su visomis Lenkijos karo belaisvių bylomis. Jis nustatė žudynių kvotas, kaip kad buvo daroma 1937 ir 1938 metais. Per Didžiojo Teroro operaciją 1937–1938 metais lenkai vyrai buvo šaudomi, o šeimos tremiamos, kad būtų išnaudojamos ir nutautinamos. Tai buvo pakartota 1940 metais. Jei nužudytųjų šeimos buvo sovietų zonoje, jos buvo tremiamos į Gulagą.

Po invazijos į Lenkiją kitas didžiulis sovietų agresijos aktas per sąjungos su nacistine Vokietija laikotarpį buvo invazija į Suomiją 1939 metų lapkritį. Žiemos karas buvo labai brangiai Sovietų Sąjungai kainavusi pergalė, nors, santykinai tariant, nuostoliai buvo žymiai didesni nei žymiai menkesnis invazijos tikslas. Molotovo ir Ribbentropo pakto reabilitavimas taip pat yra ir karo reabilitavimas. 1940 metų vasarą Raudonoji armija įsiveržė į tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją. Po suklastotų referendumų jos buvo aneksuotos Sovietų Sąjungos. Dėl deportacijų šios mažos šalys prarado dešimtis tūkstančių gyventojų, įskaitant ir didžiąją dalį elito. Sovietinis įstatymas paskelbė, kad jos niekada neegzistavo, tad tarnyba valstybei pagal sovietų įstatymą tapo nusikaltimu. Ši sovietinė idėja, kad įstatymu galima paskelbti valstybės egzistavimą arba neegzistavimą, lieka šiandienio elito iš Molotovo ir Ribbentropo pakto paliestos teritorijos politinėje atmintyje. Kadangi Lenkija, Lietuva, Latvija ir Estija 1939 ir 1940 metais buvo užpultos Sovietų Sąjungos, kai Stalinas buvo Hitlerio sąjungininkas, šių valstybių elito atstovai turi imunitetą kitoms Rusijos propagandos tezėms, kaip kad pavyzdžiui, groteskiškam teiginiui, jog Rusija privalėjo įsiveržti į Ukrainą, kad apsaugotų Europą nuo fašizmo. Jie prisimena ne tik Molotovo ir Ribbentropo paktą, tačiau taip pat ir po to sekusią nacių bei sovietų sutartį dėl sienų ir draugystės, taip pat suklastotus rinkimus ir propagandą, kuri taip primena dabartinės Rusijos veiksmus okupuotoje Ukrainoje.

Prezidento Putino sprendimas reabilituoti Molotovo ir Ribbentropo paktą akivaizdžiai yra nukreiptas prieš žemes, esančias tarp Berlyno ir Maskvos. Galima kalbėti apie du to variantus. Pirmuoju variantu Maskva pakviečia Lenkiją atlikti istorinį Vokietijos vaidmenį ir dalyvauti pasidalinant Ukrainą. Niekas Varšuvoje tokių siūlymų rimtai nepriėmė. Antruoju variantu Maskva siūlo Berlynui, kad Vokietija veikiau veiktų kaip didžioji galia ir ignoruotų naujas Europos Sąjungos taisykles, užuot vadovavusis tarpukario laikotarpio taisyklėmis. Nors strateginiu požiūriu tai būtų visiška Vokietijos kvailystė, nes jos puiki galios pozicija būtent ir priklauso nuo europinės integracijos, tačiau tokie svarbūs Vokietijos valstybininkai kaip Gerhardas Schroderis ir Helmutas Schmidtas žengė svarbius žingsnius, kad paremtų tokią poziciją.

Tačiau būtų klaida manyti, kad prezidento Putino pozicijos svarba apsiriboja tik rytine Europa, nors ir kaip tai iš tikro būtų svarbu. Kas vyksta, tai perėjimas nuo vienos galimos Rusijos atminties prie kitos, atminties mutacija, kuri turės padarinių tiek visai Rusijai, tiek Europai.

Visada buvo prieinamos dvi Antrojo pasaulinio karo versijos, nes Sovietų Sąjunga kovėsi abiejose karo pusėse. Nuo 1939 iki 1941 metų Sovietų Sąjunga buvo Vokietijos sąjungininkė, kovojusi rytiniame fronte ir aprūpinusi Vokietiją mineralais, nafta ir maistu, kurio reikėjo vokiečiams kariauti su Norvegija, Danija, Nyderlandais, Belgija, Liuksemburgu ir, visų svarbiausia, Prancūzija ir Didžiąja Britanija. Per šį karo etapą Stalinas siekė pamaloninti Hitlerį ir iš esmės išpildė ne tik Molotovo ir Ribbentropo pakto ir sutarties dėl sienų bei draugystės sąlygas, tačiau ir specifinius savo sąjungininkės Vokietijos prašymus. Būta tik vienos esminės išimties. Stalinas puikiai žinojo apie žydų padėtį Vokietijos okupuotoje Lenkijos zonoje. Nestebina, kad jis visiškai nebuvo suinteresuotas jiems padėti. 1940 metų vasarį Adolfas Eichmannas pasiūlė sovietų lyderiams, kad 2 mln. žydų – didžiuma visų Lenkijos žydų – būtų perkelti iš Vokietijos į Sovietų Sąjungą. Maskva dėl to neparodė jokio suinteresuotumo. Tai buvo vienas nedaugelio vokiečių prašymų, kuris liko neišpildytas per sąjunginį laikotarpį.

Po to, kai Hitleris išdavė Staliną ir Vermachtas 1941 metų birželį įsiveržė į Sovietų Sąjungą, sovietai staiga atsidūrė kitoje karo pusėje ir greitai tapo koalicijos partneriai su Didžiąja Britanija ir JAV. Sovietų propaganda pirmąją karo fazę nuleido negirdomis ir šventė sovietų ginklo pergales antrojoje dalyje. Turint omenyje milijonus sovietų piliečių, kuriuos nužudė vokiečiai, tai turėjo puikią politinę prasmę. Pergalė „Didžiajame tėvynės kare“ tapo kažkuo panaši į antrąjį Sovietų Sąjungos įkūrimo mitą ir tokia išlieka Rusijoje ir Baltarusijoje. Taip pasakojant istoriją, Molotovo ir Ribbentropo paktas turėjo būti neigiamas – ne tiek dėl to, kad tai buvo nusikaltimas, kiek dėl to, jog tai buvo liapsusas. Galiausiai juk tai leido Vokietijos kariams pasiekti Sovietų Sąjungą dar gerokai prieš 1941 metų invaziją, tai padėjo Vokietijai tapti europine galia, kuri beveik pasiekė Maskvą, o kartu tai sukūrė ir klaidingą nusiraminimo jausmą Kremliuje. Stalinas atsisakė tikėti, kad Vokietija įsiverš 1941 metais. Jis daugiau nei šimtą žvalgybos perspėjimų atmetė kaip britų propagandą ir buvo užkluptas visiškai nepasiruošęs. Dešimtmečiais po karo Sovietų Sąjunga siekė save pristatyti kaip galią, kuri kovojo už taiką. Todėl ji turėjo neigti, kad ji buvo viena iš galių, kuri pradėjo karą.

Tačiau šiandien, kai Rusija vykdo karinę agresiją Europoje, jos lyderiai kartais net vienas kitam prieštaraujančiais būdais sulieja tradicinį pasakojimą apie gynybinį 1941–1944 metų karą su galima alternatyva – agresyviu 1939–1941 metų karu. Akivaizdu, kad karinės agresijos pabrėžimas geriau atitinka dabartinį žiniasklaidos klimatą. Nuo 1939 iki 1941 metų, kai Sovietų Sąjunga nacistinę Vokietiją savo vidinėje propagandoje pristatinėjo kaip draugišką valstybę, sovietų visuomenė nustojo kritikuoti Vokietijos politiką ir pradėjo skelbti nacių kalbas. Žmonės viešuosiuose susibūrimuose dažnai nusišnekėdavo girdami „draugą Hitlerį“ ar pasisakydami už „internacionalinio fašizmo triumfą“. Svastikos ėmė rastis ant pastatų ar net sovietinių lyderių plakatų. Panašus ideologinės sumaišties lygis pastebimas ir šiandienėje Rusijoje. Žydai nacionalinėje televizijoje yra kaltinami dėl Holokausto, Kremliui artimi intelektualai reabilituoja Hitlerį kaip valstybininką, Rusijos neonaciai žygiuoja per tarptautinę darbo dieną, Niurnbergo stiliaus susibūrimai, kur iš deglų formuojamos svastikos, pristatomi kaip antifašistiniai, o kova prieš homoseksualus yra pristatoma kaip tikrosios Europos civilizacijos gynyba. Vykdydama invaziją į Ukrainą, Rusija paragino savo ir europinę radikalią dešinę paremti jos veiksmus ir skleisti Rusijai palankią įvykių versiją. Rengiant rinkimų farsą okupuotose Donecko ir Luhansko srityse, kaip ir anksčiau rengiant suklastotą referendumą okupuotame Kryme, Europos radikalios dešinės politikai, įskaitant ir fašistus, atvyko kaip „stebėtojai“, kad užtvirtintų Rusijos karo laimėjimus.

Tai nėra tik kokia nors ekscentriška detalė, priešingai – šie „stebėtojai“ atskleidžia pamatinę šios dienos Molotovo ir Ribbentropo pakto prasmę. Iš tiesų būtent Kremliaus pamatinis suartėjimas su europine radikalia dešine prieš vyraujančią europinę kryptį padarė šį Stalino ir Hitlerio pakto reabilitavimą neišvengiamą ar bent jau nuspėjamą (aš nuspėjau tai gegužę). Nors Putinas iš tiesų būtų pamalonintas, jei Vokietijos ir Lenkijos politiniai lyderiai būtų pakankamai kvaili, kad prarytų jauką ir pritartų naujam Europos padalijimui, tačiau jis yra kol kas patenkintas ir tais žmonėmis, kurie vienu ar kitu būtų atsakė į jo kvietimą sugriauti egzistuojančią Europos tvarką: separatistai visoje Europoje (įskaitant ir britų UKIP partijos vadovybę), didžiosios antieuropinės dešiniosios populistinės partijos (iš kurių pati svarbiausia yra Prancūzijos Nacionalinis frontas), taip pat ir radikalios dešinės paraštės, įskaitant ir fašistus bei nacius. Jie bent jau kol kas yra Putino naujojo Molotovo ir Ribbentropo pakto partneriai, nes jie yra dešinieji revanšistai, kurių Putinas ieškojo šiandienėje Europoje.

Sudarydamas sąjungą su Hitleriu, Stalinas vadovavosi politine logika. Jis įsivaizdavo, kad, remdamas nacių valstybę jai pradėjus pasaulinį karą, jis taip nukreips vokiečių ginkluotąsias pajėgas į Vakarus ir, vadinasi, toliau nuo Sovietų Sąjungos. Tuo būdu bus atskleisti įgimti kapitalistinio pasaulio prieštaravimai, ir Vokietija, Prancūzija bei Didžioji Britanija žlugs viena po kitos. Savo ruožtu Putinas dabar mėgina daryti tą patį dalyką. Kaip kad Stalinas mėgino pačią radikaliausią Europos jėgą – Adolfą Hitlerį – nukreipti prieš pačią Europą, taip dabar Putinas bando tą patį su savo suburtais radikaliais dešiniaisiais. Jo dešinieji sąjungininkai yra būtent tos politinės jėgos, kurios siekia sužlugdyti Europos Sąjungą ir sugrąžinti Europą į tautinių valstybių amžių. Akivaizdu, kad tai būtų katastrofa visoms suinteresuotoms pusėms, galiausiai įskaitant ir pačią Rusiją. Tačiau egzistuoja svarbus skirtumas tarp Stalino 1939 metais ir Putino 2014 metais. Stalinas bent jau mėgino išspręsti realią problemą – Hitleris iš tiesų siekė sunaikinti Sovietų Sąjungą. Susidėdamas su Hitleriu, jis išdavė savo ideologiją ir padarė strateginę klaidą, tačiau bent jau atsiliepė į realų pavojų. Savo ruožtu Putinas neturi jokio europinio priešo. Dėl paslaptingų priežasčių Rusijos užsienio reikalų politika nusprendė į priešo vietą pastatyti Europos Sąjungą.

Nelabai tikėtina, kad prezidentas Putinas iš tiesų tiki įvairiomis radikalios dešinės ideologijomis, su kuriomis jis tiek namie, tiek užsienyje noriai flirtuoja, kaip ir nelabai tikėtina, jog jis tiki ir radikalios kairės idėjomis, kai tokios grupuotės yra ganėtinai idiotiškos, kad suteiktų pagalbą Rusijos projektui. Rusija karą Ukrainoje pradėjo be jokios priežasties, kurią dabar kas nors būtų pajėgus apibrėžti, ir taip prasidėjo Rusijos susvetimėjimas su Vakarais, kuris, žvelgiant į Rusijos pamatinius interesus, neturi jokios prasmės. Kankinama ir bevaisė šios tragedijos strateginio pateisinimo paieška atvedė prie vieno pamatinių pokario Europos politikos moralinių principų išjudinimo – opozicijos karinei agresijai Europoje apskritai ir 1939 metų nacių agresijai išskirtinai. Molotovo ir Ribbentropo pakto reabilitacija nėra aiškios ideologijos refleksija, tačiau gali būti kai kas baisiau – prisidengimas nihilizmu siekiant apginti nekompetenciją. Reabilituoti Molotovo ir Ribbentropo paktą reiškia atmesti tarpusavio supratimo pamatą Vakarų pasaulyje dėl vienos akimirkos taktikos, kuri gali tik griauti, tačiau negali kurti.

Pagal Eurozine.com parengė Donatas Puslys

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?