2015 05 25

Vaiva Lanskoronskytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Bičiuliai apie Josifą Brodskį

Ramūnas Katilius, Josifas Brodskis ir Tomas Venclova. M. Etkind nuotrauka (1972 m.)

Venclovų namuose-muziejuje paminėtas poeto Josifo Brodskio 75-metis. Vakaro metu apie pažintį atsiminimais dalijosi Elė ir Audronis Katiliai, kurių namuose svečiuodavosi J. Brodskis, iš Vokietijos kalbėjo poetas Tomas Venclova. Pateikiame keletą amžininkų atsiminimų, pamąstymų, pokalbių fragmentų apie J. Brodskį.

Tomas Venclova: „Vilnių Brodskis labai pamilo“

2011-aisiais konferencijoje minėjote, jog kai Brodskis pirmą kartą apsilankė Vilniuje, Jūs jam labai norėjote parodyti miesto architektūrą. Bet iš tikrųjų Brodskis širdyje buvo ne turistas, jis ieškojo, kaip išsirinkti sau tinkamą vietą. Kokia Jūsų nuomonė apie Brodskio prisitaikymą ar neprisitaikymą prie vietų?

Vilnių Brodskis labai pamilo. Nepasakyčiau, jog jis nesidomėjo architektūra, jis labai gerai nusimanė, labai gerai jautė Peterburgo architektūrą, o Vilnius jam buvo lyg kontrastas Peterburgui. Peterburgas – horizontalus, o Vilnius – veikiau vertikalus. Įdomu tai, kad Peterburge J. Brodskis gyveno Liejyklos prospekte, o Vilniuje – Liejyklos gatvėje. Tai yra tas pats žodis. Bet prospektas yra absoliučiai lygus, horizontalus, tiesus, platus, o Liejyklos gatvė kreiva ir leidžiasi nuo Mokytojų namų iki Prezidentūros. Bent jau tais laikais buvo grįsta grindinio akmenimis. Jos perspektyvoje buvo galima matyti Kryžių kalną, ant kurio tuo metu dar nebuvo kryžių, jie buvo sunaikinti Stalino laikais. Dabar, ačiū Dievui, jie jau yra atstatyti.

Peterburgo elementai yra vanduo ir oras, o Vilniaus, aš sakyčiau, yra ugnis ir žemė. Žemė – tai savaime suprantama, kodėl. O ugnis simbolizuoja Vilniaus plytas, Vilniaus, mūrus, kurie yra degami ugnyje. Į tuos mūrus ugnis įpučia gyvybę panašiai kaip Dievas įpūtė gyvybę į pirmąjį žmogų Adomą. Vilnius senesnis už Peterburgą. Ir tas kontrastas jam yra įdomus.

J. Brodskis pasaulyje mylėjo tris šalis – Italiją, Lenkiją ir Lietuvą. Lietuva jam buvo tarsi Lenkijos ir Italijos substitutas. Nes į kitas dvi katalikiškas, barokines, rytietiškas šalis jis išvykti negalėjo. Vėliau jam teko nemažai pabūti tiek Lenkijoje, tiek Italijoje. Italijoje jis daug rašė. Tačiau Lietuva jo sąmonėje užėmė išskirtinę vietą. Jis ne kartą yra sakęs, kad Sovietų Sąjungos griūties atveju Lietuva turi atsiskirti pati pirmoji.

Ar galima taip sakyti, kad jeigu Tarybų valdžia nebūtų skriaudusi Brodskio, tai ir jis nebūtų buvęs jai lojalus? Ar visgi jį labai varžė ta valdžia?

Lojalus nėra tinkamas žodis. Jis ignoravo Tarybų arba Sovietų valdžią, buvo žymiai aukščiau už ją, gyveno visiškai kitame pasaulyje. Tačiau labai gerai suprato jos savybes, su kuriomis joks normalus žmogus negalėjo taikytis. Jis ir nesitaikė. Ne kartą yra pasakęs, netgi taip specialiai pabrėždavo: „Aš niekada nekritau taip žemai, kad kovočiau su sovietų valdžia.“ Tačiau nėra visiškai taip, nes jo tarp jo eilėraščių yra ir politinės tematikos kūrinių. Parašytų ir prieš emigraciją, ir po jos. Bet jam, žinoma, rūpėjo aukštesni dalykai nei politika. Rūpėjo religija, metafizika, poezija. O visos šios trys gyvenimo sferos yra labai susijusios. Visoms šioms sferoms pirmiausia yra kliūtis, kurią reikia įveikti. Jis ją daug sėkmingiau už visus kitus tuometinės Sovietų Sąjungos rašytojus įveikė.

Neseniai išėjusioje knygoje apie Josifą Brodskį minima, kad jis penkis kartus laikė vairavimo egzaminą, tačiau neišlaikė nė karto, nors griebtasi buvo įvairiausių būdų.

 J. Brodskis vairavo mašiną. Vadinasi, šeštąjį kartą turbūt išlaikė. Jungtinėse Valstijose šį egzaminą galima laikyti tiek, kiek nori kartų. Be to, galima laikyti bet kuria kalba. Jeigu kas užsispiria, gali išlaikyti vairavimo egzaminą lietuviškai, bus surastas šia kalba galintis egzaminuoti instruktorius. Kažkas pareikalavo vairavimo egzaminą laikyti sanskrito kalba. Jam buvo pasakyta, kad bus sunkoka, bet per porą savaičių pavyks rasti instruktorių.

J. Brodskis vairavo mašiną, ir labai neblogai. Prieš išvažiuodamas jis bijojo to dalyko ir paklausė manęs, nes aš tuo metu jau mokėjau vairuoti: „Ar tikrai sunku vairuoti mašiną? Aš toks išsiblaškęs, bet ir tu esi išsiblaškęs.“ Aš jam pasakiau: „O kai rašai eilėraščius, ar būni susikaupęs?“ Jis man atsako, kad tikrai būna. Tuomet aš jam pasakiau, kad mašinos vairavimas yra maždaug tas pat. Tuomet jis pasakė, kad tikrai supranta ir greičiausiai išmoks.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kokia buvo J. Brodskio biblioteka?

Kaip ir Elė Katilienė, kaip ir Romas Katilius aš neretai lankydavausi J. Brodskio bute, jo tėvų bute, kuriame buvo pusantro kambario. Pusė kambario priklausė J. Brodskiui. Ten buvo nepaprastai daug humoristinių elementų. Sakykime, Anglijoje, turbūt ir Amerikoje, galima atspausdinti už pinigus bet kokį tekstą, plakatą. Jam draugai buvo atspausdinę tokį plakatą: ieškomas miręs arba gyvas, pagal galimybes, Josifas Brodskis. Kitame plakate buvo parašyta: Ramūnas Katilius rytoj pietauja Bekinhemo rūmuose su Anglijos karaliene. Buvo toks keraminis puodelis su užrašu: „būk britiškas“. Tai buvo toks gana humoristinis kampas, tačiau centrinę vietą jame užėmė knygos, kurios buvo dviejų rūšių. Buvo anglų ir amerikiečių poezijos klasikų, kurių jam parūpindavo bičiuliai. Dažniausiai atveždavo, nes paštu tokios knygos galėdavo ir nepasiekti. Jis turėjo puikių, fundamentalių leidinių. O antroji bibliotekos dalis buvo draudžiamieji rusų poezijos klasikai, kuriuos leido grupė emigrantų. Tuos leidinius būdavo irgi gana sunku įvežti į Tarybų Sąjungą, bet įmanoma. J. Brodskio bibliotekoje buvo tokie autoriai kaip O. Mandelštamas, A. Achmatova, B. Pasternako keturtomis, M. Cvetajeva, Chliujevas ir kiti. Kaip suprantu, ši biblioteka šiuo metu yra atkuriama, nors išvažiuodamas jis ją daugmaž išdalijo draugams.

Be rašomojo stalo, J. Brodskio kambaryje dar buvo sofa, ant kurios man net teko porą kartų pernakvoti. Daugiau nieko ir nebuvo. Tai buvo labai mažas, ankštas, bet jaukus kampelis.

Ar galėtumėte pasakyti keletą žodžių apie J. Brodskio ir A. Achmatovos ryšį?

J. Brodskis buvo A. Achmatovos mokinys ir bičiulis. Juos skyrė lygiai penkiasdešimt metų, ji buvo vyresnė. Jis nebuvo didelis jos ankstyvosios poezijos mėgėjas, bet labai vertino vėlyvąją, pilietinę šios poetės kūrybą – „Requiem“, „Poemą be herojaus“ bei jos vėlyvuosius eilėraščius. Daugelį jų mokėjo atmintinai. Ir visada sakė, kad ne tiek svarbūs A. Achmatovos eilėraščiai, kiek pati jos asmenybės substancija, kurią jauti, kai su ja bendrauji. Man irgi šiek tiek teko su A. Achmatova bendrauti. Turiu pasakyti, kad ta substancija tikrai buvo juntama, visiškai apčiuopiama iš kiekvieno jos žodžio.

 Elė Katilienė: „Jis ateidavo, kai parašydavo kokį nors eilėraštį“

 J. Brodskis Jus labai meiliai vadindavo. Koks buvo Jūsų santykis su juo? Turbūt buvote labai geri draugai…

Taip ir buvo. Jis ne visada ir ne visiems pasakodavo savo problemas, o su manimi šnekėjosi atvirai. Matyt, žinojo, kad aš niekam neišplepėsiu.

Jūsų šeima sukaupė labai gausią J. Brodskio vertybių kolekciją. Viena iš kolekcijos dalių yra piešiniai, kurie jau yra atsidūrę Stanfordo archyve. Žinau, kad Jūs surinkote tuos piešinius. Kaip ten būdavo?

Jis ateidavo, kai parašydavo kokį nors eilėraštį. Sėdėdavome, kaip tada būdavo priimta, jis skaitydavo savo eilėraštį, paskiau kalbėdavomės, gerdavome kavą. Bendraudamas jis turėjo įprotį piešti. Rasdavo ant stalo, ant palangės kokių popieriukų ir tiesiog paišydavo ant jų.

O kai vasarą su vaikais atvažiuodavome į Vilnių ir gyvendavome sode, mūsų bute gyvendavo Josifas. Jis retkarčiais norėdavo pagyventi kiek toliau nuo tėvų, savarankiškai. Kai vasaros pabaigoje grįžau namo, tai koridoriuje, vos atidariusi duris, radau piešinukus ant sienos, ten ir buvo tas jo paveikslas su liūtu ir beveik nuoga mergina.

Ele, Jūs lankėtės ir Brodskio bute Pestelio gatvėje? Turbūt ne kartą?

J. Brodskio gyvenime yra tokia detalė, kad jis negalėjo matytis su savo sūnumi, tuomet jis ateidavo pas mus ir ypač su mūsų vyresnėliu Andriumi, kuris dabar gyvena Peterburge, labai daug bendravo, rūpinosi juo. Jo buvo labai stiprus tėvo instinktas. Jis ateidavo ir prašydavo, kad pagaminčiau jam ką nors, o pats nueidavo, aprengdavo, visai mažą Andriuką jis vystydavo ir išeidavo pasivaikščioti. Su mūsų jaunesniuoju sūnumi Ramūnu jis bendravo mažiau, tik fotografavo jį.

Ar tiesa, kad Jūs turite daiktą iš J. Brodskio buto?

Turiu. Peterburge, kai mirė Aleksandras Ivanovičius, mes labai draugavome su Josifo tėvais. Jo tėvams ir giminėms mūsų vaikai buvo kaip jų anūkai. Kai mirė Aleksandras Ivanovičius, giminės sakė, kad ten baldai gal XIX a., gal XX a. pradžios ir siūlė mums juos pasiimti. Tačiau man iki šiol labai sunku papasakoti, kadangi balandžio 29 d. buvo mūsų su Ramūnu vestuvių metinės, o 28 d. man paskambino  Aleksandras Ivanovičius. Pas jį važiuodavau maždaug kas antrą dieną nuo tada, kai jis pasiliko vienas po Marijos Moicejevnos mirties. Tuomet pasakiau, kad negaliu atvažiuoti. Susitarėme, kai aš grįžau 28 d. vakarą iš jo namų, jis man paskambino ir prašė, kad atvažiuočiau kitą dieną. Aš jam sakiau, kad buvome susitarę, jog aš tą dieną negaliu. Tuomet jis man pasakė: „O rytoj manęs nebebus“. Taip ir atsitiko – aš pavėlavau. Su draugėmis mes vis dėlto nutarėme, kad užšoksime pas jį, bet jau nespėjau.

Man buvo toks nervinis šokas, kad aš ir tų baldų nenorėjau turėti, nes neįvykdžiau prašymo. Buvo didelis kaltės jausmas.

Tačiau siuvimo mašiną „Singer“ Aleksandras Ivanovičius atidavė mums iš karto po Marijos Moicejevnos mirties. Jis prašė, kad paimčiau, nes pats negalėjo jos matyti. Aš pati nenorėjau imti, nes buvau prasta siuvėja, tačiau šia siuvimo mašina labai daug naudojosi mūsų vaikai.

Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Audronis Katilius: „Su Josifu buvo nepaprastai lengva“

Su Josifu buvo nepaprastai lengva. Mes vienmečiai, jis keturiais mėnesiais už mane vyresnis. Kai pagalvoji, net nejauku, kiek laiko jau jo nebėra. Mes vienas kitam nelįsdavome į „dūšią“, nebūdavo jokių atviravimų. Jis labiau mėgdavo išsikalbėti su moterimis. O mes mėgdavome vakarais eiti pasivaikščioti kur nors po Senamiestį. Brolis (R. Katilius) yra teisingai pasakęs, kad mes visada atvažiuodavusius į Vilnių svečius būdavome įpratę vedžioti po Senamiestį, ką nors rodyti, bandydavome įpiršti tam tikrą savo supratimą. O jis viso to kaip ir negirdėdavo. Šioje vietoje brolio buvo labai teisinga pastaba, kad J. Brodskis nebaigė ir vidurinės mokyklos dėl to, kad organiškai negalėjo priimti jokio mokymo. Kadangi mes, kaip pedagogų vaikai, gana pedagogišku stiliumi bandėme jam kažką aiškinti, tai jis taip ramiai, toleruodamas leisdavo viską pro ausis.

Tačiau eiti pasivaikščioti labai mėgdavome. Dar dabar atsimenu, kaip Kalinausko gatvėje buvo statomas namas su ložėmis į Senamiestį. Mes užlipome vieną vakarą į šeštą aukštą, tada sustoję ilgai ilgai žiūrėjome į nuostabią Senamiesčio panoramą.

Tuo laiku Vilnius dar buvo kitoks, Senamiesčio kiemai nebuvo uždaryti, užrakinti. Turėjome iš Ignoto gatvės perėjimą į Karininkų namus per tokius sandėliukų stogus. Pavojus įlūžti buvo, bet mes visur landžiodavome, laipiodavome. Parodėme jam nemažai įvairių uždarų, neprieinamų Vilniaus senamiesčio kiemų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Taip pat anais laikais labai natūraliai visi jautėme, kas yra savas, o kas – ne. Jeigu žmogus būdavo ne savas, tuomet, išskyrus tam tikrus oficialius, valdiškus santykius, faktiškai nebendraudavome, o su savais apie jokias politikas nereikėjo net kalbėti, nes ir taip visiems viskas buvo suprantama ir aišku. Kai Josifas pajusdavo, kad kas nors yra ne savas, tuomet imdavo skaityti savo eiles. Skaitydavo jas pritrenkiamai. Skaitydamas iš knygos taip stipriai jų nepajusi. Laimė, kad Josifas mėgdavo skaityti, jo nereikėdavo prašyti, vakarais jis arti valandos skaitydavo poeziją. Daugiau kažko panašaus man gyvenime patirti neteko.