2015 05 25

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Josifas Brodskis: „Jei turi ryžto rašyti, turėk drąsos ir atsakyti“

Poetas, eseistas Josifas Brodskis (1940–1996). Wikipedia.org nuotrauka

Tai vienas pirmųjų poeto Josifo Brodskio, priverstinai emigravusio iš Sovietų Sąjungos į Vakarus, interviu 1972 m. paskelbtas žurnale „Index on Censorship“. Apie ankstyvąją kūrybą, rašytojo situaciją Sovietų Sąjungoje, aktyvią pilietinę poziciją bei rašytojo darbą, savilaidą bei poezijos kelią į Vakarus. Poetą kalbino Michaelis Skammellas.

Josifai, kada pradėjote rašyti eilėraščius?

Kai buvau aštuoniolikos.

Ar kada nors publikavotės Sovietų Sąjungoje?

Taip. Kai man buvo 26-eri, du mano eilėraščiai buvo išspausdinti literatūriniame almanache „Jaunasis Leningradas“. Tai buvo 1966 metais.

O kiek dar Jūsų eilėraščių buvo išspausdinta Sovietų Sąjungoje?

Du.

Kada supratote, kad Jūsų eilėraščių neketinama publikuoti Sovietų Sąjungoje? Kaip tai Jus paveikė?

Turiu pasakyti, kad tai man niekada iki galo nebuvo aišku. Visada maniau, kad vieną gražią dieną jie bus publikuoti. Tad apie ką jūs manęs klausiate – tai manęs niekaip nepaveikė, na, bent jau pastaruosius dešimt metų.

Kaip manote, kodėl Jūsų eilėraščiai nebuvo publikuoti Sovietų Sąjungoje net Jums čia gyvenant?

Sunku pasakyti. Gal todėl, kad pradžioje jie buvo labai agresyvūs, o paskui mano vardas tapo savotišku tabu, uždrausta tema.

Kokia prasme tabu?

Na, aš buvau iš tų, kurie sėdėjo, ir taip toliau, ir panašiai.

Kaip manote, kodėl buvote nuteistas?

Aš išties nežinau. Na, leisiu sau pasakyti, kad vakarietiškas požiūris į problemą yra toks: bet kuris reiškinys turi turėti paaiškinimą ir bet kuris fenomenas turi turėti kažką, kas stovi už jo. Visa tai labai sudėtinga. Žinoma, kažkas gal ir turi savų priežasčių. O dėl to, kodėl buvau pasodintas, tegaliu pakartoti kaltinamąjį nuosprendį. Mano asmeninis požiūris greičiausiai jūsų netenkintų, mat jis yra labai paprastas.

Žmogus, kuris pradeda kurti savo asmeninį, nepriklausomą pasaulį, anksčiau ar vėliau visuomenei tampa svetimkūniu, objektu, tinkamu bet kuriam spaudimui ir atmetimui.

Kaip manote, kodėl taip greitai buvote paleistas?

Nežinau, tikrai nežinau. Lygiai taip pat, kaip neįsivaizduoju, kodėl mane pasodino. Panašūs klausimai mane veda į aklavietę. Esmė ta, kad aš visuomet stengiausi būti – ir buvau – savarankiškas žmogus. Man rodos, mano gyvenimas tam tikra prasme įgavo pašalinį politinį atspalvį. Gal mane pasodino todėl, kad atribotų nuo savo auditorijos. Bijau, tai geriausias atsakymas, kurį turiu.

Kaip teismas bei nuosprendis paveikė Jūsų darbą?

Žinote, manau, kad tai išėjo man į gera, nes tie dveji metai, kuriuos praleidau kaime – pats geriausias laikas mano gyvenime. Tuomet aš dirbau daugiau nei kada iki tol. Dieną man tekdavo dirbti fizinį darbą, bet kadangi tai buvo žemės ūkio darbai, o ne darbas gamykloje, buvo daug pertraukų, kai nebuvo ką veikti.

Jus paleido 1965 metais. Ar grįžote prie ankstesnio gyvenimo?

Ne. Dirbau vertėju. Aš profesionalus vertėjas, priklausiau Leningrado rašytojų sąjungos vertėjų grupei. Taip ir užsidirbdavau pragyvenimui.

Būtent tuo metu Jūsų poezija pradėjo plisti savilaidoje?

Iš esmės taip, tiesa, savilaida – gan sąlygiškas pavadinimas. Jei savilaidą įsivaizduojate kaip rankraščių perdavimą iš rankų į rankas ir sistemingą jų perspausdinimą, tuomet mano eilėraščiai pradėjo sklisti iki to, kai pasirodė savilaida. Kas nors, kam patikdavo mano eilėraščiai, juos tiesiog nusirašydavo, duodavo kitam paskaityti, o tas kitas paimdavo iš pastarojo. Tuo tarpu savilaida atsirado maždaug prieš penkerius ar šešerius metus.

O kaipgi studentų savilados žurnalai kaip „Feniksas“ ir „Sintaksė“, juose juk buvo publikuojami Jūsų eilėraščiai?

Ir taip, ir ne. Šiek tik perdėta šiuos leidinius vadinti žurnalais. „Sintaksė“ buvo gal šimto egzempliorių, o gal dar mažiau. Tuo metu buvo sunku rasti žmonių, galinčių atlikti šį darbą. Bet kuriuo atveju, man rodos, „Feniksas“ manęs nespausdino. „Sintaksė“ – taip, labai gerai tai atsimenu.

Jus nuteisė 1964 m., buvote vienas pirmųjų Sovietų Sąjungoje, nuteistas kaip rašytojas. Po Jūsų buvo nuteisti A. Siniavskis ir J. Danielis. Po to problemų turėjo Solženicynas. Tačiau, skirtingai nuo pastarųjų rašytojų, Jūs niekada tiesiogiai nebuvote opozicijoje ir niekada viešai , kiek man žinoma, nekritikavote valdžios. Kaip žiūrite į žmones, kurie užima aktyvią poziciją, ir kodėl pats niekada taip nesielgėte?

Na, tai labai paprasta. Kai žmogus rimtai atsiduoda kažkokiai veiklai, mano atveju – tai grožinė literatūra, jis ir be to susiduria su gausybe problemų ir sunkumų, kylančių iš pačios šios veiklos esmės, pavyzdžiui, abejonės, baimės, nerimas, ir visa tai veikia smegenis. Taip pat norėčiau pasakyti, kad bet kuri visuomeninio aktyvumo rūšis man yra klaikiai nuobodi. Kai mąstai apie tam tikras politines problemas ir pats kai ką imi suprasti – tai įdomu, jaudina, vilioja, nuostabu. Tačiau kai svarstydamas prieini prie logiškos išvados, tai yra būtinybės veikti, kaipmat man kyla siaubingo nusivylimo jausmas ir tampa nuobodu.

Ar manote, kad Solženicyno pozicija prieš valdžią ir literatūrinę valdininkiją yra tam tikra pozityvi pradžia, o gal visa tai vertinate kaip atsitraukimą nuo tikrojo rašytojo darbo?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą turėčiau į viską pažvelgti Solženicyno akimis, o to ne tik kad negaliu, bet ir nenoriu daryti. Mano manymu, būtų geriau, jei jis susikoncentruotų ties savo kaip rašytojo darbu, užuot eikvojęs jėgas kitokiai veiklai.

Kita vertus, tai gan pozityviai veikia jį patį bei bendrą situaciją. Bet man vis tiek atrodo, kad kuo stipriau rašytojas susikoncentruoja ties savo darbu, kuo giliau į jį pasineria, tuo daugiau, žvelgiant iš literatūros, estetikos ir, žinoma, politikos pusės, jis pasiekia.

Taip, bet argi tai įmanoma? Koks Jūsų požiūris į tokius rašytojus kaip Okudžava, Nekrasovas, Voinovičius ir Maksimovas, kurie pradėjo rašyti neišreikšdami atviros opozicinės minties, tačiau ilgainiui tapo opozicionieriais ar dėl savo kūrybos, ar dėl valdžios požiūrio į tai, ką jie rašo, ir dėl to buvo priversti užimti kraštutinę poziciją? Ar įmanoma Sovietų Sąjungoje būti tiesiog rašytoju ir netapti panašios situacijos įkaitu?

Manau, kad įmanoma, nors situacijos tikrai daugiau ar mažiau mus įtraukia į panašias situacijas, ir tai labai liūdina. Kai susiduri su kvailiu ir jam sakai: „Tu kvailys“, tai, žinoma, įdomu, bet ne daugiau…

Žinoma, bet paimkime Voinovičiaus ir Maksimovo pavyzdžius. Jie abu rašė romanus ir norėjo juos publikuoti Sovietų Sąjungoje, tačiau jiems nebuvo leista to daryti. Niekas nežino, kaip jų kūriniai atsidūrė Vakaruose, tačiau jie ten atsidūrė, ir tai tapo pretekstų spausti rašytojus, kad jie patys nuteistų savo publikacijas. Viena vertus, šie rašytojai nenorėjo eiti į atvirą konfrontaciją su valdžia, kita vertus, nenorėjo ir daryti jokių pareiškimų, kurie būtų buvę melagingi. Ar nemanote, kad tokia situacija rašytojui yra labai sudėtinga?

Taip situacija niekam tikusi, bet jei turi ryžto rašyti, turėk drąsos ir atsakyti.

Tokioje situacijoje galite atsidurti ir ne savo valia.

Taip, tokioje situacijoje gali atsidurti ir neturėdamas nė mažiausio troškimo. Tai gan šlykštu, nes rašytojai atsiduria savotiškuose spąstuose: jis turi savo planus gyvenimui, savo praeitį, savo požiūrį, savo idėjas – visa, kas ir paskatino jį tapti rašytoju. Tačiau situacija pakrypo tokia linkme, kad jam teko užsiimti visiškai kitokia veikla. Tai gan kvaila ir labai žemina. Man atrodo visiška nesąmonė rašytoją priverčia būti politiniu aktyvistu.

BBC“ laidoje pareiškėte, kad Vakarai niekuo negali padėti sovietų rašytojui. Ką turėjote galvoje?

Turiu kelis variantus. Visų pirma niekas negali rašytojui padėti rašyti, tiesa? Jūs negalite padėti jam gyventi, mirti ir t. t. Žmogus pats turi viską padaryti. Žinoma, kiekvienas natūraliai tai ir daro. Literatūrinis darbas, kaip ir bet kuris kitas kūrybinis darbas, yra labai individualus ir reikalauja atsiskyrimo. Čia jūs niekuo negalite padėti. Tai, ką galite – tai padėti žmonėms publikuotis, ir tai yra labai naudinga. Tai žmogui suteikia malonų nebeviltiškumo jausmą: tave mėto aukštyn-žemyn, tačiau tu vis dar esi, dar nežuvai. Žmogui, gyvenusiam sudėtingose situacijose, tai suteikia palengvėjimą. Tačiau čia taip pat iškyla problemų: tam tikra prasme bet kuri komforto forma – eskapizmas.

Ar nemanote, kad galimybė skelbti savo eilėraščius bei žinią, kad turite savo publiką – tai jau nemaža pagalba? Pavyzdžiui, Jūsų eilėraščius čia, Vakaruose, visų pirma perskaitė rusų literatūros specialistai, studentai, tuomet jie buvo išversti į kitas kalbas. Argi tai nepaveikė Jūsų kūrybos Sovietų Sąjungoje?

Man rodos, tai niekaip nepaveikė. Aš rašiau eilėraščius lygiai taip pat, kaip ir prieš tai. Tuo metu juos skaitė vos keletas žmonių ir niekas jų nevertė, tiesa, jie nebuvo tokie jau geri – tai suprantu tik dabar. Tačiau mes nekalbame apie tai, geri jie ar blogi, o apie tai, kaip jie parašyti. Mane visų pirma domina pats rašymo procesas. O tam niekas neturėjo įtakos. Beje, aš ir pats stengiausi nusišalinti nuo bet ko, kas galėtų daryti kokią nors įtaką. Aš labai gerai pamenu jausmą, kai Niujorke rusų kalba pasirodė mano pirmoji knyga. Mane tai juokino. Niekaip negalėjau suvokti to, kas įvyko ir kas tai per knyga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Argi ši knyga nepadėjo įtvirtinti Jūsų nepriklausomybės? Juk jei ne ši knyga, Jūs vėl galėjote būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už veltėdžiavimą.

Sunku kalbėti apie tai, kas neįvyko. Tam tikra prasme ji gal ir padėjo, nors, atvirai sakant, labai tuo abejoju. Juk aš niekam neatstovauju, tik pačiam sau.

Ar nemanote, kad Jūsų reputacija ir žinomumas padėjo atvykti į Vakarus?

Žinoma, tai turėjo tam tikros įtakos, tačiau šį klausimą galima suformuluoti ir kitaip: o ar gerai, kad aš atvykau į Vakarus? Jei „taip“, tuomet žodis „padėjo“ yra teisingas. O jei „ne“, tuomet mums teks šią mintį suformuluoti visiškai kitaip.

Parengė Gediminas Kajėnas