2015 06 12

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Laszlo Krasznahorkai: skaitytojams reikia literatūros ne kaip medikamentų ar apgaulės

Laszlo Krasznahorkai gimė 1954 metais Vengrijoje, Giulos mieste. Jis yra parašęs penkis romanus ir išleidęs kelis esė bei trumpų istorijų rinkinius. Bent jau iki šiol jis daugiausia buvo žinomas dėl bendro darbo su režisieriumi Bela Tarru, su kuriuo per tris dešimtmečius sukūrė kelis filmus, įskaitant ir kelių savo romanų ekranizacijas. Šių metų Bookerio premijos laureatas yra vienas geriausių ir svarbiausių mūsų laikų rašytojų. „Krasznahorkai rašymo įstabumas tas, kad jis kuria savo originalias formas“, – „The New York Review of Books“ rašė Adamas Thirwellas.

L. Krasznahorkai yra žinomas dėl savo bekompromisio stiliaus. (Kiekvienas iš 12 knygos „Satantango“ („Šėtono tango“) skyrių susideda iš vieno paragrafo.) Dažnai jis vadinamas postmoderniu autoriumi. 1985 metais pasirodęs „Santanango“ yra laikomas pirmuoju ir iki šiol žymiausiu jo kūriniu. Čia pasakojama gyvenimo nykstančiame kaime istorija distopinėje komunistinėje Vengrijoje. Netikėtai pasirodo Irimijas, apie kurį visi manė, jog jis yra seniai miręs. Iš niekur išdygęs vyras gali būti pranašas, slaptasis agentas ar velnias, tačiau netrukus jis ima manipuliuoti likusiais kaimo gyventojais.

1989 metais pasirodė jo kūrinys „Rezistencijos melancholija“. Šioje apokaliptinėje komedijoje veiksmas vyksta mieste, ten įsikūręs cirkas, kurio vienintelė atrakcija yra ant sunkvežimio užkeltas banginis. Cirkas užima gyventojus, o vietinė tironiškas užmačias puoselėjanti ponia Eszter naudojasi cirku kaip manipuliacijos gyventojais priemone. Kūrinys parašytas sąmonės srautu, su minimaliu kiekiu skyrybos ženklų. Kūrinio vertėjas į anglų kalbą apibūdino pasakojimą kaip lėtai tekančią lavą, kuri primena didžiulę juodą upę.

Siūlome 2013 metų „The White Review“ žurnalo parengtą pokalbį su rašytoju.

Kaip manote, kokie yra vertimo privalumai, trūkumai ar pavojai?

Nesakysiu nieko apie privalumus ir trūkumus, tačiau atsiliepsiu į klausimą apie pavojus, nes jų paprasčiausiai nėra. Išverstas kūrinys, mano manymu, jokiu būdu negali būti tapatinamas su originalu. Tai yra absurdas. Išverstas kūrinys yra vertėjo kūrinys, o ne autoriaus. Autoriaus kūrinys yra tas, kuriame istorija yra pasakojama jo užrašyta originalia kalba. Išverstas kūrinys yra naujas vertėjo atliktas kalbos darbas, darbas, kuriame vertėjas yra kompozitorius. Tas kūrinys daugiau ar mažiau panašus į originalų kūrinį, kaip kad panašūs vienas į kitą yra ir vienos šeimos nariai. Pats autorius paprasčiausiai žiūri ir skaito: tekstas panašus, kartais labai pažįstamas. Autorius yra laimingas, kai vertimas atrodo gerai, ir širsta, kai jis yra blogas. Aš buvau įširdęs tik kartą, kai pasirodė vokiškas knygos „Karas ir karas“ vertimas, kuris buvo prastas. Buvo praktiškai neįmanoma kažką pataisyti. Kas imtųsi naujo vertimo? Buvo labai sudėtinga. Neskaitant šio atvejo, kiekvienas mano kūrinio vertimas suteikdavo man džiugesio. Turiu nuostabių vertėjų.

Kodėl pasirinkote gyventi Berlyne?

Kai pirmą kartą 1987 metais šiame mieste praleidau ilgesnį laiko tarpą, užsimezgė glaudus ryšys. Vakarų Berlynas, toks, koks jis buvo tada, buvo sužeistų sielų prieglauda. Visokio plauko menininkai, taip pat tie, kurie vylėsi tapti menininkais, jautė trauką čia atvykti darbuotis. Buvo nuostabu žinoti, kad galiu sėdėti tame pačiame bare, prie to paties stalo, su didžiais menininkais, kurių šeimos nariu galėjau būti. Šis ryšys tęsiasi ir šiandien. Nors aš vis dar daugiausia laiko praleidžiu mieste, nebesijaučiu dėl to gerai. Šiandien miestas labiau traukia tuos, kurie nori parduoti savo darbus, o ne iš tikrųjų kurti. O jei iš tikro taip yra, tai koks skirtumas tarp čia ir ten?

Kokia jūsų rašymo praktika?

Nesėdžiu darbovietėje, turiu mintyje rašomąjį stalą, ir nespoksau į nešiojamojo kompiuterio ekraną vildamasis sulaukti idėjos. Dirbu savo galvoje pradėdamas nuo prielaidos, kad literatūra yra mano darbas. Nekreipiant dėmesio į asmenines priežastis, faktas yra tas, kad, kai pradėjau rašyti, gyvenau labai sudėtingomis aplinkybėmis: neturėjau rašomojo stalo ir niekada nebuvau vienas. Tad įpratau pradėti sakinius galvoje ir, jei jie buvo daug žadantys, vis pridėdavau žodžių, kol galiausiai sakinys natūraliai užsibaigdavo. Tada jį užrašydavau. Taip darau net ir dabar, pačiose netikėčiausiose vietose, pačiu netikėtiniausiu laiku – kitais žodžiais tariant, aš visada dirbu. Pabaigoje viską užrašau. Įprastai nieko netaisau, nes viską jau būnu atlikęs galvoje.

Ką skaitote be tokios klasikos kaip Kafka?

Kai neskaitau Kafkos, galvoju apie Kafką. Kai negalvoju apie Kafką, pasiilgstu galvoti apie jį. Pasiilgęs galvojimo apie jį, po kurio laiko paimu jo knygą ir skaitau iš naujo. Štai kaip viskas veikia. Tas pat pasakytina ir apie Homerą, Dantę, Dostojevskį, Proustą, Ezrą Poundą, Beckettą, Thomasą Bernhardą, Attilą Joszsefą, Sandorą Weoresą ir Pilinszkį…

Kaip manote, kodėl „Satantango“ pastaruoju metu susilaukė tiek sėkmės? Ar kažkas nutiko pasaulyje ar literatūroje, kas atvėrė šiam kūriniui duris?

Manau, kad skaitytojai, kurie jau žinojo Bela Tarro bei mano filmą „Satantango“ ir skaitė „Rezistencijos melancholiją“, „Karą ir karą“ ir „Gyvulys viduje“, laukė, kol galės perskaityti ir šią knygą. Ir atrodo, kad išleidimo laiku „Satantango“ buvo ta knyga, kokios norėjo daugelis žmonių. Žmonės norėjo pabėgti nuo aukštojo formalumo pirotechnikos ir varginančių naujumų; žmonės, kurie laukė knygos, kai ką sakančios apie pasaulį; tie, kurie norėjo kažko daugiau nei prabangos, kurie nenori pabėgti nuo gyvenimo, tačiau vėl viską išgyventi, žinoti, kad jie turi gyvenimą, kad jame dalyvauja ir siekia skausmingo grožio. Mano paaiškinimas yra toks, kad neturime didžios literatūros. Tačiau skaitytojams jos reikia ne kaip medicinos, ne kaip apgaulės, o dėl to, jog jiems reikia, kad kažkas pasakytų, jog nėra medicinos.

Kodėl jums taip svarbu tiksliai sužymėti visus dalykus? Kodėl taip svarbu nustatyti konkrečią vietovę?

Nes labai svarbu yra žinoti, kur yra daiktai. O daiktas gali būti tik ten, kur jis yra.

Kiek ir kaip pasaulis, kuriame pradėjote rašytojo karjerą, kai pirmą kartą pasirodė „Satantango“, primena jums pasaulį 2013 metais?

Panašumas yra stulbinamas. Atrodo, kad viskas pasikeitė, tačiau iš esmės viskas yra taip pat. Pagalvokite apie greitai tekančios burbuliuojančios srovės paviršių, apie tai, kaip vienas burbulas visoje putoje sprogsta jai sukantis, sprogsta į mažus lašelius ir tada vėl sugrįžta, kad suformuotų mažą srovę, su kuria keliauja. Aš stebiu lašelius ir stengiuosi susikoncentruoti į konkretų vieną. Tai nėra įmanoma. Nėra lašelio. Kažkaip yra tik visuma, kuri kiekvienu atveju skirtinga, tačiau vis dėlto ta pati. Tačiau visuma neegzistuoja. Neegzistuoja ir dalelės. Tad kas gi yra? Yra tik nekintamumas, kuris nuolat kinta. Visa tai yra už suvokimo ribų.

Parengė Donatas Puslys

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.